ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Kažko trūksta

LOLITA JABLONSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
50-oji Venecijos bienalė. Katalogo puslapis 415

Kas antrą vasarą Lietuvos spaudoje sumirga recenzijos ir diskusijos apie tarptautinę Venecijos bienalę. Ne aš pirma pastebiu, kad visų šalių nacionalinė žiniasklaida daugiausia dėmesio skiria valstybių paviljonams ir jų menamoms varžyboms. Be pieno ir kraujo putų eteryje ir spaudos puslapiuose tuomet paprastai neapsieinama. Įdomu tai, kad jos plūsta ir tuomet, kai, daugumos nuomone, nacionalinė ekspozicija nepritampa bienalės kontekste, ir lygiai taip pat – kai pasirodoma gerai ar net laimimas prizas. Liūdna, tačiau tų pieno ir kraujo putų šiemet teko paragauti ir mums.

Dėl šios ar kitų priežasčių apie 2003 metų bienalę rašiusieji anksčiau už mane jau plačiai aptarė šalių pasirodymus ir tiesiogiai ar netiesiogiai konstatavo, kad ta parodos dalis jiems buvo įdomiausia. Kadangi mano įspūdžiai priešingi, nutariau pakalbėti apie kuruotą tarptautinę bienalės kolekciją, o straipsnį pavadinti vienos jos dalies – "Utopijos stotis" – kuratorių teoriniuose svarstymuose pasikartojančiu leitmotyvu "kažko trūksta" (something is missing). 50-osios Venecijos bienalės "Svajonės ir konfliktai. Žiūrovo diktatūra" rezultatų įvertinimui mūsų spaudoje tikrai trūksta tarptautinės kolekcijos paveikslo. Kita vertus, minėtoji kuratorių cituojama B. Brechto minties nuotrupa, manau, bus naudinga aiškinantis visos parodos ypatumus. Įskaitant šiemetinę, mačiau keturias tarptautines bienalės ekspozicijas (nuo 1997 metų). Šiemetinė – neabejotinai radikaliausia.

Gerai žinoma, kad naujas retorikas sunku ne tik legitimuoti, bet ir artikuliuoti, ypač tada, kai jos jau praktiškai veikia ir duoda rezultatų. Paprasti teiginiai gąsdina, atrodo banalūs ir savaime suprantami. Vis dėlto pamėginsiu suformuluoti keletą tokių paprastų išvadų apie tarptautinę bienalės dalį. Raktažodžiai nenauji – globalizacija ir avangardas, tad iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kalbos apie radikalumą neverta nė pradėti. O jei pažvelgtume į šią sąvoką ne tik įprasta – kraštutinių pažiūrų, bet ir kita (H. Fosterio priminta) – šaknų revizijos (radicalis, lot. šakninis) reikšme?

50-ąją Venecijos bienalę tikrai kuravo nauja – paskutinio XX a. dešimtmečio – kuratorių karta, be to, ne vienas, o visa grupė žmonių, sukūrusių beveik savarankiškas projekto dalis. Šis bendras darbas (ir paroda, ir teorinė jos atrama – katalogas) liudija, kad kuratorių pažiūros susiformavo ne staiga susidūrus su griūvančiomis sienomis, globalizacija ir jos sukeltomis krizėmis, o kasdien gyvenant ir veikiant toje aplinkoje. Besikeičiančioje kasdienybėje jiems teko verifikuoti pačią modernybės sampratą ir šiuolaikinio meno strategijų vertinimą. Parodos kuratorius vienija tai, kad daugiabalsiame kalbų apie postmodernizmą chore jie ir savo ankstesniais projektais, ir šiuo siekia išryškinti avangardo (tiksliau – neoavangardo) liniją šiuolaikiniame mene. Noriu būti suprasta teisingai – ne tiesiog parodyti naujoves, iki šiol nematytus neregėtus dalykus, bet kūrybą, kuri ne pasyviai (tarsi autonomiškai) funkcionuoja globalioje modernybės sistemoje, o nuolat kritiškai reflektuoja savo ryšius ir santykį su ja.

Grįžkime prie bienalės struktūros. Pats F. Bonami kuravo dvi jos dalis – "Tapyba: nuo Rauschenbergo iki Murakami, 1964–2002" ir "Slypintys" (Clandestine) – bei kartu su D. Birnbaumu "Vėlavimai ir revoliucijos" (Delays and Revolutions). Kitos bienalės ekspozicijos: G. Tawadros kuruota "Įtrūkusios linijos: šiuolaikinis Afrikos menas ir kintantys peizažai" (Fault Lines: Contemporary African Art and Shifting Landscapes); I. Zabelo "Individualios sistemos"; H. Hanru "Karštoji zona" (Z.O.U./Zone of Urgency); C. Basualdo "Išlikimo struktūra"; C. David "Šiuolaikinės arabų reprezentacijos"; G. Orozco "Pakeista kasdienybė" ir jau minėtoji "Utopijos stotis", sudaryta M. Nesbit, H. U. Obristo ir R. Tiravanijos. Pastarojoje rodomi ir J. Meko bei D. Narkevičiaus filmai. Nelengvai išverčiami projektų pavadinimai ne visuomet išduoda jiems būdingą bruožą – atskiros dalys (pabrėžiu – ne visos) pristato skirtingų geografinių regionų (Vakarų Europos/Šiaurės Amerikos, Rytų Europos, Afrikos, arabų šalių, Pietų Amerikos ir Tolimųjų Rytų) šiuolaikinį meną. Tokia diferenciacija, mano galva, yra radikali. Menas, be abejo, yra globalus reiškinys, tačiau jo specifinės strategijos rutuliojasi ir veikia pirmiausia lokalinėje aplinkoje. F. Bonami pasirinktas kelias lyg ir tradiciškesnis, žengiantis atgal nuo Documenta11 pademonstruotos (vakarietiškos) Kito diskurso dekonstrukcijos, tačiau jis veda prie šaknų: specifinės aplinkos išprovokuotos savirefleksijos ir šioje aplinkoje gyvenančių kuratorių bei jų atrinktų kūrinių unikalios iškalbos atvėrimo. Nemanau, kad galėčiau kaip lygi su C. Basualdo vertinti "pastarojo meto ekonominės krizės poveikį Amerikos subkontinento vaizduotės ir kultūros produktams". Tačiau drąsiai jaučiausi I. Zabelo parodoje, pristatančioje daug autorių iš Rytų ir Vidurio Europos man asmeniškai įdomiu meno, kaip konceptualios kalbos ir konstruktyvaus sisteminimo instrumento, aspektu. Itin emociškai paveikiu meniniu nuotykiu tapo specialiai Arsenalo erdvei sukurta H. Hanru "Karštoji zona". Bienalė programiškai atsisakė ir neperspektyvios centro/periferijos diskusijos, ir apgaulingo artimumo Kitam (pasak F. Bonami) deklaravimo, žvelgdama į vis didėjančią pasaulio fragmentaciją subjektyviai, nepaisydama atskirų fragmentų nesuderinamumo ir ribotų galimybių kiekvienam juos pažinti. F. Bonami tokią retoriką vadina glomantiška, gimstančia globalybės ir romantizmo, vertinančio individualumą, emocijas, vaizduotės žaismą, sandūroje. Tai yra kažkas, ko trūko tarptautine kalba unifikuotam žiūrovui bylojusioms didžiosioms XX a. parodoms.

Palyginimų, sugretinimų, retrospekcijos bruožų bienalėje yra ir daugiau. 1965-ųjų A. Warholo filmas, tais pačiais metais pradėtas R. Opalkos projektas, 1971-ųjų H. Oiticicos "architektonai", 1974-ųjų interaktyvi D. Grahamo videoinstaliacija, J. Meko filmai, abstrakti tapyba – neatsitiktiniai parodos palydovai; kaip ir T. Dean filmas apie M. Merzą, G. Orozco sukurta Italijos paviljono pavėsinės (ją 1952-aisiais suprojektavo C. Scarpa) replika ar M. Pistoletto įteiktas "Aukso liūtas" už indėlį į šiuolaikinio meno raidą. Apskritai seniai neteko matyti tokios gausios menininkų, šiandien kuriančių ready made objektus, kasdieniškų daiktų instaliacijas, nuosekliai plėtojančių klasikinio minimalizmo, konceptualizmo, fluxus, eksperimentinio kino idėjas, darbų kolekcijos. H. Szeemanno kuruotos parodos rėmėsi efektingų videoinstaliacijų, fotografijų, didelių gabaritų objektų ir megainstaliacijų vaizdingumu. Šiemetinės bienalės tarptautinė ekspozicija ištirpdė atskirus kūrinius vienalaikių vaizdų, garsų ir įvykių daugybėje, priminė chaotišką sankaupą ar patį chaosą per se. Ją daugelis pavadintų radikalia. Nors pavieniai kūriniai toje visuotinėje instaliacijoje elgėsi priešingai – glumino ekscentrišku paprastumu, nelyginant pirmųjų avangardistų (dadaistų, konstruktyvistų, tapytojų redukcionistų) darbai. Nubrėžę paraleles su jau išgyventu (tiesa, labiau muziejų salėse ir iliustruotų XX a. meno istorijų puslapiuose – taigi institucionalizuotu) modernybės etapu, parodos kuratoriai apmąsto avangardą kaip tradiciją ir šiuolaikinio meno strategijų ištakas bei jų santykį su juo. Neatsitiktinai 7–8-ajame dešimtmetyje atgimusį neoavangardą teoretikai vadina vėluojančiu ar uždelsto efekto reiškiniu. H. Fosteris taikliai primena, kad M. Duchamp’as ne iš karto tapo "tuo Duchamp’u", o "Avinjono merginos" – modernistine tapybos reforma. Ir viena, ir kita, be abejo, yra retroaktyvi daugelio vėlesnių perskaitymų ir interpretacijų pasekmė. Meno santykiai su gyvenimu ir įvairiais socialiniais bei kultūriniais jo institutais nuolat keičiasi, bet avangardo misija – teigti, kad menas egzistuoja ne pats sau (autonomiškai), o tik sąveikaudamas su aplinka – išlieka ta pati. Šių metų Venecijos bienalės tarptautinė kolekcija yra radikali savo refleksyvumu: ir atskiri kūriniai, grėsmingai ignoruojantys gero vaizdo, "tikro meno" sukūrimo taisykles, ir jų visuma nesiekia tapti bendro naratyvo vienijamu patraukliu reginiu, veikiau – susimąstyti skatinančiu pretekstu. Kuratorių nuolat minimos žiūrovo diktatūros sampratos nederėtų supaprastinti iki tokios štai formulės: žiūriu, kas man patinka, ir kuriu savo parodą. Ir patinkančių, ir nepatinkančių (traumuojančių) kūrinių reikšmės gimsta tik akistatoje su žiūrovu, jo individualia (psichologine, socialine, rasės, lyties) patirtimi. Ši būtina akistata ir yra diktatūra, todėl bienalės kuratoriai ir menininkai nuolat intensyvina žiūrovo dalyvavimą reikšmių kūrimo procese – parodoje jis turi veikti, skaityti, rinktis, diskutuoti, o ne pasyviai žvelgti. Paskutinė bienalės pakopa – "Utopijos stotis" – dėl "grynos patirties" net atsisakė nurodyti kūrinių autorius, nors šioje ekspozicijoje jų daugiausia, o ir prizai teko kaip tik jos dalyviams.

Apsidžiaugiau kataloge radusi pakartotą žinomą M. Foucault citatą (kurioje jis cituoja J. L. Borgesą, o šis savo ruožtu – seną kinų enciklopediją): "Gyvūnai yra skirstomi į: a) imperatoriaus, b) balzamuotus, c) prijaukintus, d) žinduklius paršiukus, e) sirenas, f) nuostabius, g) valkatas šunis, h) įtrauktus į šią klasifikaciją, i) beprotiškus, j) nesuskaičiuojamus, k) nupieštus puikiu kupranugario plaukų teptuku, l) kitokius, m) ką tik sudaužiusius ąsotį, n) iš tolo atrodančius lyg musės". Sunku įtaigiau pademonstruoti visų žmogaus ir aplinkos ryšius fiksuojančių sistemų reliatyvumą. Nuolat kažko trūksta, kad suprastume, kas jose ir už jų slypi. Pripažindami pasaulėvaizdžių įvairovę, kritiškai mąstydami, galime tik sumažinti primestų, jau paruoštų vartoti, hegemoniškų požiūrių įtaką. Paroda Venecijoje bent iš dalies užpildo tai, ko trūksta visaverčiam mąstymui apie meną ir gyvenimą šiandien.

Visiems dar vyksiantiems į tarptautinę Venecijos bienalę linkiu ne malonių įspūdžių, o intensyvaus kūrybinio darbo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6004. ji2003-08-27 23:36
kazkaip idomu, kad menininkai net savo pavardziu atsisako,visai kaip Viduramziais.Bet tada asmeniskumas buvo aukojamas Dievo garbei,o kam dabar?Be to,teigiate, kad vertinamas individualumas, tai gal pavardes "praryjantis Dievas" siuo atveju yra globalizacija?

34738. anatolijus :-( 2005-06-01 11:29
nelabai daug ira informacijos

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba