ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Išgirsti geriausius

AGNĖ JUŠKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Halio kometa. Gobeleno detalė

Pavasario pirmadienį Darius Užkuraitis savo laidoje pranešė:

– Varšuvoje koncertuos "King Crimson".

Tapo neramu.

Brolis pasakė:

– Aš tai tikrai važiuosiu. Tai vienintelė proga mano gyvenime. Jau dabar jie gana seni.

Greitai sutarėme, bet tebebuvo neramu.

Andrius kalbėjo:

– Aš į tą koncertą neisiu, gausiu jums tuos bilietus. Pats, matyt, važiuosiu. Šiaip pasiilgau Varšuvos. Paskambinsiu Draugui. Tas tikrai prisidės.

Prisidėjo ir Junona.

Andrius parašė į Varšuvą Pažįstamam. Sulaukė atsakymo: "Jums pasisekė! Bilietų yra. Ir tik šimtas zlotų".

Tada vėl išsiuntė žinutę: "Nupirk keturis, kai perves tau pinigus. Susitiksime. Išgersime ko nors, kol jie sėdės koncerte".

Tomis dienomis vienas pacientas Junonai skundėsi:

– Kažkaip man nieko nebesinori. Grįžtu namo, įsijungiu magnetofoną ir klausausi "King Crimson".

– Žinote gerą naujieną? Jie koncertuoja Varšuvoje! Bilietas – tik šimtas zlotų. Važiuokite.

– Na ir kas iš to. Draugas klausė jų koncerto Maskvoje. Sakė, kad nebuvo gitaristo Frippo. O kaipgi "King Crimson" be Frippo?

Į šią žinią brolis reagavo ramiai.

– Frippas tikrai buvo. Bet jo paprasčiausiai nesimatė. Sėdėjo kur kamputyje. Kuklus žmogus.

Po kelių savaičių Andrius nusiuntė Pažįstamam žinutę: "Koks bilietų likimas?"

Kompiuteryje atsirado laiškelis: "Aš dar negavau pinigų".

Išvydęs keletą rūškanų veidų, Andrius į Varšuvą ruošėsi vykti pats, bet ryte nutarė pirma paskambinti Pažįstamam.

– Pinigus seniai pervedė. Suklydo banko darbuotoja. Kaip tik einu į Kongresų salės kasas.

Kitas rytas aušo su saulėtu tragizmo atspalviu. Telefonu Andrius perskaitė Pažįstamo laišką: "Bilietų nebėra. Nei po šimtą, nei po šimtą aštuoniasdešimt, nei po du šimtus zlotų. Viena kasininkė guodė, kad po šimtą dar gali atsirasti. Neliūdėkit. Manau, man pavyks juos gauti".

Virtau įsikūnijimu būsenos "tarsi viskas būtų nutrūkę". Išploviau grindis, įsijungiau kompiuterį. Tyrinėjau jų koncertų grafiką. Maskvoje "King Crimson" dar negrojo.

Andrius paskambino Pažįstamam, kad įsitikintų, jog viskas prarasta. Pažįstamas atsakė:

– Bilietus ką tik nupirkau. Ir po šimtą zlotų.

Iš džiaugsmo Junona svarstė, ar nepadovanojus Pažįstamo šeimai ką nors gražaus virtuvei.

Koncerto laukėme tyliai ir santūriai.

Dėstytojas A. J. pasiskundė:

– Studentai nelabai ką nupaišo. Nunešiau jiems "King Crimson" įrašų. Gal padės.

Tuomet brolis pasigyrė, kad matys juos gyvus.

Birželio pradžioje Darius Užkuraitis pranešė:

– "K. C." koncertuoja Rygoje. Žinau, kad Lietuvoje yra daug jų gerbėjų. Bilietai nebrangūs, o kitos progos, manau, nepasitaikys. Todėl derėtų nuvykti, nes tik trys valandos kelio automobiliu.

– Šiuo metu mane traukia Varšuva, – paguodžiamai pasakė kažkuris iš mūsų.

Sulaukėme kelionės.

Tarp naktinio autobuso keleivių nesimatė nė vieno, kurio veidas bylotų apie tuos pačius tikslus. Autobusui pajudėjus, keli ėmė traškėti, kiti laikėsi labai ramiai ir stengėsi užmigti. Vienintelis nerimstantis girtuoklis priklausė mūsų būreliui. Grožėjomės iš Dzūkijos pievų kylančiu rūku, minėjome "zapiekankas" ir "Żywiec" alų. Linksmas Girtuoklio balsas skambėjo vis garsiau, tad aš nusisukau į langą ir apsimečiau mieganti. Nelabai vykusiai, nes tebesulaukdavau man adresuotų klausimų.

Pasienyje alkoholinių gėrimų įsigijo didesnioji keleivių pusė.

– Ko vykstate į Varšuvą? – Junonos ir manęs paklausė griežta šviesiaplaukė lenkų muitininkė.

– Į koncertą.

– Kur?

– "Sala Kongresowa".

– Pani Junona, turiu paimti jūsų pasą.

Vėl sunerimome. Andriaus Draugas keletui keleivių rodė savo paso nuotrauką:

– Pažiūrėkite! Argi toks veidas kelia pasitikėjimą? Ne. O mano paso niekas neėmė!

– O aš kaip baisiai atrodau! – džiaugsmingai sušuko Girtuoklis. – Susivėlęs! Su barzda! Be to, išgėręs! Ir nieko.

– Kiekviename autobuse tas vyksta. Pasieniečiai išsineša kieno nors pasą, paskui grąžina, – ramino už mūsų sėdintis pagyvenęs, bet šį kartą blaivas Stikliuko Mėgėjas.

Grąžino ir Junonai. Važiavome. Buvo tamsu, dulkė lietus. Prie vairo ištvermingai kankinosi vairuotojas. Likusieji keleiviai snūduriavo, retkarčiais muistėsi kėdėse, ieškodami patogesnių pozų.

Ties Varšuva bolavo rytas, tebelijo.

– Ar tikrai vykstate į koncertą? – pasiteiravo priešais mus sėdinti apkūni moteris.

– Taip.

– O aš kitados taip vykau į spektaklį...

Varšuva šiek tiek pasikeitė. Vienos gatvės viduryje augo plastmasinė palmė. Išlipome stotyje. Krapnojo. Turkiškame bistro išgėrėme bjaurios kavos. Traukėme į senamiestį, žiūrinėjome viešbučius. Galvojome apie "K. C." narius. Man dažniausiai rodydavosi tuščiame kambaryje ant lovos sėdinčio galvą susiėmusio Adriano Belew vaizdas.

Senamiestyje užsukome į viešą tualetą. Šen bei ten patiestos gulėjo plastmasinės servetėlės. Tualeto prižiūrėtoja nuleidusi galvą pasigyrė, jog labai stengiasi, kad žmonėms jos įstaigoje būtų gražu ir jauku. Pavaišino triufeliais.

Mums bilietus turėjo perduoti Pažįstamo sesuo, nes jis su žmona išvyko. Sliūkinome Poniatowskio tiltu. Ant lempų stulpų priklijuoti kabėjo įvairūs plakatai. "King Crimson" buvo pats prasčiausias: rėkiančiame violetinio rausvumo fone atspaustos juodos raidės.

Aplankėme Pragos priemiestį.

Priėjome turgų, kur šalia savo prekių tupėjo besvoriai vietnamiečiai.

Grįždami prisėdome ant akmeninio Poniatowskio tilto suolo. Gėrėme alų ir limonadą. Ūžė automobiliai. Palei upę žaliavo vešlios akacijos.

Vėl slampinėjome miesto centre.

Kartais prapliupdavo lietus. Nežinodavome, ar slėptis nuo jo.

Šeštą patraukėme į Mokslo ir kultūros rūmus. Pakeliui sutikome skrajukes dalijantį jaunuolį. Kita ranka jis laikė medinį šluotkotį su prikaltu reklaminiu stendu. Gėdydamasis mums įteikė lapelių. Veide ryškiausi buvo du norai: nesutikti pažįstamų ir kuo greičiau eiti namo. Nusiauti batus, užsikaisti vandens.

– Man vienam nebus liūdna. Vaikščiosiu rūmų apylinkėmis, gal išgersiu alaus ar rasiu "nočnyką", – sakė Andrius.

Sukome ratą apie milžinišką pastatą ieškodami reikalingo įėjimo.

Ant vienų iš daugybės laiptų sėdėjo bilieto negavęs jaunas pavargęs gerbėjas. Šalia jo gulėjo morkų ryšulėlis. Ties vienu kampu buvo sustojęs didelis violetinis furgonas su užrašu ant šono: "Rock on the Road".

– Ten jie apsistoję, – linktelėjo galvą brolis.

Žmonės vorele stūmėsi į vidų. Ir mes kartu. Andrius dar šūktelėjo pavymui, kad lauks po dviejų valandų. Susijaudinę dairėmės po holą: lėtai vaikštinėjo daug vyresnio amžiaus žmonių.

– Tai tikrieji, – šypsojosi Junona.

Lietuvių nesimatė.

Kelios merginos dalijo lenkų "National Geographic" žurnalus. Broliui davė, aš pasiėmiau pati.

Priešais tualeto veidrodį susišukavome plaukus.

Tada įėjome į salę. Virš scenos prislopusia mėlyna šviesa degė keturios keturkampės lempos.

Susėdome amfiteatre ant ryškiu raudonu aksomu aptrauktų kėdžių. Gausėjanti publika taip pat ieškojo savo vietų. Salė buvo apvali. Scenoje prie savo instrumento tyliai krapštėsi neaukštas žmogus.

– Frippas! – pašoko Andriaus Draugas.

Aš negalėjau gerai įžiūrėti.

– Taip, Frippas. – Brolio ištarta frazė skambėjo lygiai taip, kaip ypatingais atvejais skamba žodžiai: "Viskas. Atlikta".

– Ką daryti? – paklausiau. Likę trys žiūrėjo į jį.

Pasigirdo muzika. "The Power to Believe". Frippas grojo vienas. Akustika puiki. Turintys bilietus parteryje būrėsi ties scenos pakraščiu. Kai jis baigė, visa salė plojo. Autografų niekas neprašė. Frippas išėjo. Laukėme koncerto pradžios. Šalia brolio prisėdo liesas pagyvenęs lenkas. Žilstantys plaukai siekė pečius. Jautriais išraiškingais pirštais retkarčiais kažką beldė į medinį priešais stūksančios kėdės atlošą. Šypsojosi ir šnekėjosi su draugu.

Vienas gerbėjas kaip koks jogas ant galvos nešiojo įspūdingą ilgų indiškų dredų šukuoseną.

Į sceną išėjęs lenkas priminė gerbėjams žinomą taisyklę:

– Tik nefotografuokit. Tai ypatingas Roberto Frippo prašymas. Ne mano.

Sutemo, ir prasidėjo.

Išėjo keturiese. Trys vilkėjo šviesiai, Frippas tamsiai. Atsisėdęs prie instrumento dingo. Užgrojo skrodžiančiu garsu. Raudona šviesa tvykstelėjo į salę. Publika buvo laiminga, aš – taip pat. Dirstelėdavau į draugų veidus, ar jų ir mano išraiškos sutampa. Brolis žvilgsniu parodė, kad tai, kas vyksta – virš visko.

Adrianas Belew dainavo:

– ...you’ve been reading too much...

– Elephant Talk, – atsakė salė.

Šalia brolio sėdintis lenkas pirštais grojo ore. Šviesos pavertė salę į skraidančią lėkštę. Ji tokia išliko iki koncerto galo. Dinozauras, purvo šlakas ant musės sparno, – atpažinom žodžius. Norėjosi pabandyti nors kuriam laikui gyvą Belew balso skambesį užkonservuoti ausyse, už būgnelių. Pavadinimą "Happy With What You Have To Be Happy With" simbolizuojančiuose klausytojų veiduose tvyrojo klausimas: "Kaip įmanoma šitaip puikiai groti?"

Akys sekė tris šviesiai apsirengusias figūras.

Frippas seniai virto į juodą devyniasdešimties laipsnių kampą mirgančių lempučių fone.

Žiaurūs akordai pradėjo ketvirtą "Drebučiuose sustingusių lakštingalų liežuvėlių" dalį. Veido kontroliuoti nebepavyko, ir jis sudrėko. Belew savo balso partiją išgrojo ir atrėmė gitarą į kažkokią dėžę. Gailėjausi: tie žodžiai tokiam miestui kaip Varšuva būtų tikę. Ypač nespalvotiems atvirukams su griuvėsių vaizdais ir vietnamiečiams "Europa jarmark" turguje. Koncertas baigėsi. Visos trys šviesiai apsirengusios figūros išėjo į priekį ir nusilenkė. Viena iš jų – gitaristas – elgėsi labai santūriai. Vis dėlto tamsoje neišnyko. O Frippas kukliai liko šešėlyje ir rankų mostais pristatinėjo savo talentingus draugus.

Salė atsistojusi plojo. Tada koncertas tęsėsi. Taip tris kartus. Žmonės skandavo kūrinių pavadinimus. Belew sakė: "Gerai" – ir grojo ne tai, kas garsiausiai skambėjo klausytojų lūpose. Vis dirsčiojau į taktą beldžiančius jautriuosius lenko pirštus. Kai žiūrovai iš savo vietų pakilo ploti paskutinį kartą, Belew paėmė Frippą už rankos ir išvedė į šviesą.

Nusilenkė visi keturi. Skraidanti lėkštė nusileido, vėl virto sale.

Ėjome iš jos. Tylėjome. Ausys buvo užgultos.

– Na, – kažkas pratarė.

Brolis mąstė:

– Vis dėlto viena geriausių grupių pasaulyje.

Stovėjome ant rūmų laiptų. Aplinkui lūkuriavo kiti klausytojai. Vėl pastebėjau dredų savininką. Jis šypsodamasis žvelgė į niekur. Virš prasiblaiviusios Varšuvos temo dangus. Atsirado Andrius.

– Gaila, kad negirdėjai, – liūdnai jį sutikau.

– Gal ir gaila. Aš vaikščiojau ratais ir atradau naktinę parduotuvę. Pirksim lenkiško vyno.

Laiptais lipome žemyn. Ant stalininio obelisko tupėjo paukštis.

Smaigaliais orą badė suskleisti kavinių stogai.

– Lenkai tinkamai juos pagerbė, – šypsojosi brolis.

Naktį stengėmės išvaikščioti. Andriaus Draugas tampė maišelį su kliuksinčiu vyšnių vyno buteliu. Po vidurnakčio kankinomės nykiame klube, kur alų gėrė ir rūkė keturiolikmetės mergaitės. Ir mes smurgsojome prie stalo, ant kurio stovėjo keli maskuotei, o ne gėrimui skirti maži bokalai. Stengėmės neprarasti pusiausvyros, bet kai kurių iš mūsų galvos imdavo kinkuoti, burnos nekaltai prasiverdavo.

Po antros valandos klubą uždarė.

Bastėmės. Naktiniame kioske nusipirkome "zapiekankų". Ties plastmasine palme dirbo bistro. Jo grindis plovė jaunutė pardavėja.

– Labai drąsi, – tepasakėme. Išgėrėme arbatos. Ankstyvą rytą grįžome į stotį.

Šeštokų traukinyje snūduriavome. Kai kuris nors pratardavo: "Bet kaip šitaip?", suprasdavome apie ką.

Lenkų pusėje pasus tikrino kita šviesiaplaukė moteris. Teisę pristatyti jai koncertavusią grupę iš mūsų maloniai perėmė kitas pagyvenęs keleivis. Pasakojo anglų kalba.

Grįžome į Vilniaus stotį. Brolis su mumis atsisveikino:

– Jie juk visą gyvenimą groja.

Liepos mėnesį Darius Užkuraitis savo laidoje pranešė:

– Prieš porą savaičių buvau "King Crimson" koncerte Rygoje. Sutikau ir daugiau lietuvių. Frippo nesimatė, jis grojo tamsoje. Po žiūrovų plojimų jie atliko dar devynias dainas. Ir drįsčiau teigti, kad tai pats geriausias koncertas mano gyvenime.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5990. Tautė2003-08-27 15:08
Ir kaip nesisieloti, kad "Vudstoko vaikų" šią vasarą nesiklausiau... Bet dėl King Crimson verta ir per Atlantą keltis. Ir surasti tam galimybių. O kol kas iki visiško kasečių, plokštelių sudilimo ir kompiuterio nusibaigimo neriu į tai, ką jie atlieka. Nežemiška. Palaima. Ir dėkingumas. Tam, kas prieš porą metų padėjo juos atrasti.

6017. N. :-( 2003-08-28 13:58
Negi Satenai jau visai issiseme, kad spausdina tokius snobiskus kliedesius?

6025. yruno2003-08-28 17:23
kurmio kliedesiai

6030. Tautė2003-08-28 21:30
Cha. Sakot, kliedesiai... Sakot, snobiški... Jei taip, tada pasakykit, o kada gi buvo kitaip. Nemaža dalis Šatėnų skaitytojų vadintina snobais. Pretenduojančiais į meniškus intelektualus. Čia jau galima tarti kad ir Ozolo tonu, jog jaunajai kartai kone viskas atrodo banalu iki koktumo. Pati esu `šviežia`, tačiau manau, kad tą cinizmu persisunkusį skepsį sveikiau keisti naiviu vaikišku susidomėjimu. Pažinimo džiaugsmu. :))))))

6059. zqna2003-08-30 02:04
mane ypac sudomino ta vieta, kur buvo apziurinejamas prahos senamiestis :) tak derzhat` :)

6070. Benigna2003-08-30 18:26
snobaj gerai ir grazus

6074. varsoviensis2003-08-30 23:11
siaip yra toks varsuvos rajonas praga.... jei nebuvai, tai patariu apsilankyti...

6076. zqna2003-08-31 06:07
taip ir padarysiu kai tik ten pateksiu :)

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba