ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 24

2001

•

P. O. Enquisto skirstymas: sudėtingi ir supainioti romanai...

Akligatvis, į kurį atvedė J. Joyce’as su "Finnegan’s Wake".

Sudėtingiausi (ar sudėtingoji literatūra), kaip ir tokio pobūdžio muzika (Stockhausen), prarado kontekstą.

Tiems, kurie laukia epopėjų

Jei bandysi parašyti romaną apie šiuolaikinę visuomenę, painias politines peripetijas, tai bus labai jaudinantis darbas. Neįmanoma aprėpti visų įvykių ir galimybių, nuspėti ateitį. Viskas labai sudėtinga, tad nedera dirbtinai jaukti ir komplikuoti paviršiaus.

Švedija ir Lietuva. Tas pats – vienas geriausių švedų rašytojų, neseniai viešėjusių Lietuvoje, apie kultūros rėmimą:

– Vis dėlto būtina remti kultūrą, kaip visuomenės demokratiškumo pagrindą. Kai provincijos miestelyje remiamas antras pagal didumą laikraštis, atsiranda erdvės ir kultūros refleksijai.

Valstybės kultūros politika turi laiduoti demokratijos plėtrą.

Švedijoje visais būdais remiama kultūra nuo Olofo Palmės laikų... Maždaug nuo tada lietuvių profesorius Tomas Venclova, retkarčiais atvažiuojantis į tėvynę, įnirtingai agituoja visuose laikraščiuose ir susitikimuose, kad valstybė neturi remti kultūros.

Galbūt matydamas, kuo gali baigtis tokia politika, praėjusį rudenį šiek tiek persigalvojo.

Ar profesorius turėjo slaptų išskaičiavimų? Sunku žmogų tuo kaltinti. Tiesa, J. T., nuo jaunumės buvęs jo draugas, tik apgailestavo dėl daugelio Tomo pasisakymų.

Konkrečiai rašytojus Švedija remia taip – per Bibliotekų fondą, kuriam valstybė moka po kroną už kiekvieną iš bibliotekų paimtą skaityti knygą. Pusė tos kronos tenka tiesiogiai autoriui, pusė lieka fonde, kuris moka stipendijas, remia keliones, teikia įvairiausią paramą rašytojams. Švedų rašytojų sąjunga vienija 2500 autorių.

Valstybė remia knygų leidybą, išlaiko RS aparatą etc.

Kovo 24, šeštadienis

Prie visų epitetų, tinkamų angelui, vis rengiuosi pridurti – užuitas. Ne užguitas, o užuitas angelas.

Engiamas angelas...

Užuitų angelų, regis, prisižiūrėjau sodžiuje.

Mano vaikiškoj galvoj jie asocijuodavosi su vyrais. Jaunais ir senais.

Su utėlėmis. Utėlių užėstais vaikais.

Ir tokie jų palydėjimai:

– Judzinkis, žalcy! Kam sakau! Ba kap drošu botagu!

Arkliui, žmogui, vaikui, veršiui, šuniui, paršui, net negyvam daiktui.

Pavyzdžiui, laukuose kasamam akmeniui. Kam dirvą apkėtęs!

Akmuo, beje, yra žmogaus pagalvė. Daiktas galvai padėti. Jaunas kai buvo Marcelijus, mėgo užkaušęs gult – galva ant akmens. Ir mieste.

Sykį taip naktį prigulė Lazdynuose. Ten buvo daug morenų, likusių po statybų. Vejose, autobusų stotelėse... Gula ir sako:

– Aš čia pamiegosiu!

Tikras "sirata" iš Strazdelio giesmynų.

Bomžų pavasaris

Vakar juos ištraukė iš šiluminės trasos. Pakeliui į Pilaitę ir Buivydiškes.

Yra tokių šulinių su dangčiais. Kai dangtį atitrauki, kopetėlės žemyn... Ten jau šilta.

Du vyru, viena moteriška, ciuckis dar juodas, ilgo plauko...

Vienas – laužta koja – turėjo pašiūrę. Dieną gerdavo ten ir "svarstydavo padėtį". Moteriškė – kaip Kazlauskaitė iš Šerėno laidų. Atsibastė čia visi iš Palangos. Gyveno, kol užsidegė...

Vis praeidavome tą būdą ir tą dangtį. Mikas uosdavo ir urgzdavo.

Kuo ne XXI a. rezistencija? Po karo reikėdavo ir kūrenti, ir kariauti. Dabar įlendi ir miegok, kol gaisrininkai ištrauks.

Gaisrininkai tikrai gražūs: spalvotais vokiškais apsiaustais.

Andrapė – upė Prūsijoje? Dabar to žodžio nėr. Yra jūrinis andras. Andros – iš graikų?

Vyrų upė? Ar galėjo taip būti?

Ten, kur jūriniai andrai...

Esu tų augalų matęs Abchazijoj. Kodėl dabar prisiminiau. Pats nežinau. Yra buvusi ir Angerapė – ungurių upė.

Kovo 25, sekmadienis

(...) O rožės pilnis pynės su šviežumu iriso...

Kada tatai buvo? Kur esu patyręs, išgyvenęs?

Penktam aukšte, birželis, ūksmėtas kambarys į pietų pusę. Vėsa, drėgnumas kambary, daug gėlių po kažin kokios šventės.

Moteris. Gaivus ir jaunatviškas kūnas. Tatai, ką skleidžia rožė, permuša subtilus irisas, darželių vilkdalgis, suvyriškėjus lelija.

Labai daug prietemos, bet dieną. Ar visa tai dėl to, kad buvo užtrauktos užuolaidos, ar visa toji ūksmė "ėjo iš mūsų" – geismingų kūnų, dar geismingesnės dvasios, troškimo gyventi ir pažinti?

Tai, žinoma, prisiminimai, susiję su erotika. Ir Ch. B. eilutės čia galbūt visai vietoje cituotinos:
Jos nuoširdumas maišėsi su gašlumu
Ir teikė žavesio naujoms metamorfozėms.
(iš "Papuošalų")

Apie pasikeitusį skonį

2000 metų Nobelio premijos laureatas, išeivis iš Kinijos, pradėjo savo rašinį taip (sužinojęs, kad jam paskirta toji premija):

– ...ką tik pasimylėjau su savo drauge, ji prancūzė...

XIX a., o ir XX a. pradžios prancūzas neleistų sau tokios frazės. Būtų pradedama nuo subtilesnių erotizmų (jeigu jau taip), nuo pakilesnės žaismės. Ir nebūtų tokios prikišamos konjunktūros:

– Pamanykite, koks nuoširdus ir intymus internacionalas!

Europiečiai, beje, labai dažnai taip apsišauna demonstruodami Rytų perpratimą. Būtinai kur nors išlįs yla iš maišo. Čia išmintis, čia ornamentuotė...

Mados, egzotika, rinkos primetama ideologija visad išduoda tariamuosius genijus.

Iš reto žmogaus pasaulyje spinduliuoja prigimtinė autentika. Intelektualai – kaip maišai su daržovėmis. Visi pasiruošę turgui. Tik pirkite, tik stebėkitės, kaip aš gražiai užaugintas, priderintas prie "reikalavimų".

Tai yra prakeiktis.

Kai baigiau versti Baudelaire’ą

Man liko tik du eilėraščiai. Iš cenzūruotųjų. Tiesa, vienas labai ilgas – "Delfina ir Hipolita"...

Galas nematė! Tik aš leidau sau tokią mintį, kad Baudelaire’as yra – klaikus poetas. Didumo požiūriu.

Ir čia pat tą pagalvojimą išstūmė kita mintis:

– Nebijok! Visad atsiranda dar klaikesnių. Tokių pat arba didesnių...

Čia išniro G. Apollinaire’as. Su savo "Sviediniais mėnesienoje". Kontūzyta galva, marliniais tvarsčiais.

Didelis ir karikatūriškas.

Kas galvos per ilgai apie didžiuosius kūrėjus, gali ir pats paklaikti – išeit iš galvos...

Čia mat toji elementari taisyklė: vartokite dozėmis. Visi nuodai yra vaistai, tik sverkite, sverkite juos taisyklingai. Po truputį, su saiku...

Ankstesnis žmonių auklėjimas rėmėsi tuo, kad žmogus išmoktų naudotis vaistinės svarstyklėlėmis.

Visas grožio pasaulis yra sykiu ir beprotybės pasaulis. Lunatikai, t. y. nakvišos, ne šiaip sau atsirado, ne veltui jį panaudojo Fellini ("Mėnesienoje").

Žmogus, pavyzdžiui, labai pasinėręs į Mikelandželo studijas, turėtų nešiotis rožančių.

Labai kasdieniški ir prasmingi palinkėjimai: "Eikite su Dievu ir laimingi sugrįžkite!"

Lotyniškumas

Kai įsigilini į didžiąsias Europos literatūras, visų jų fundamentas yra lotyniškoji...

Lietuviai, atsisakę ir lotyniškų, ir lenkiškų savo kultūros šaknų, liko labai jau "smulkūs".

G. Apollinaire’o sušukimas: "Savo kilme esu slavas, bet manyje sumišęs slaviškumas ir lotyniškumas!" – nebuvo "šiaip sau".

Net ardydamas lotyniškąsias normas, jis rėmėsi į jas, kaip į nematomus turėklus.

Čia ir prasideda metafizika.

Sakoma, kad nuoširdžiai (ir nuosekliai) tikintysis pradeda jausti Dievą kaip "žmogaus veidą".

Visos kultūros rūšys, žanrai ir sritys, visa žmogaus kūryba turėjo atsirasti – kaip religijos išplėtojimas. Negali būti taip, kad yra tik Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia.

Yra žemės žmonės, jų keliai ir jų klystkeliai. Kas atsivers Šventraštį, suras tik bendrąsias nuorodas, tik kertinius įstatymus.

Tuotarp: kiekvieną dieną gyvasis žmogus atsimuša į dešimtis gyvų klausimų, reikalaujančių sprendimo.

Sūnus palaidūnas grįžta pas savo Tėvą, betgi – iš kur ėmėsi jo Tėvas?

Argi tėvai nėra buvę tokiais pat klajūnais, jų močios – Mortomis ir Magdalenomis...

Literatūra detalizuoja žmogų ir gyvenimą, murkdosi po purviniausias patirtis.

Juodoji energija yra viskas, kas nesusiję su normaliu žmogaus triūsu, įgimtais judesiais ir įpročiais.

Pinigai, ginklai, moterys, – gausa galimybių, masinantys horizontai.

Katras nepaklydo, nebuvo pastumtas ar trypiamas?

Auksas čia pat, žaižaruojantis gelsviu ir juosviu. Sidabras... Šventumas čia pat, bet – pasičiupk kad gudrus!

Nei socializmo laikais, nei dabar pinigai neturi savo tolygaus atitikmens, t. y. nėr "būdo", ką ir kaip daryti. Valstybės ir pinigai – kas sau...

Jeigu už tokį ir tokį darbą gautum tiek ir tiek...

Kas toliau?.. Niekis.

Nėr atitikmenų. Neaišku, nepaaiškės nei meilės, nei kūrybos kaina.

Žmogus turėtų sielotis tik dėl vieno dalyko: savo sielos ramybės... Jeigu jinai nebūtų "rimtis nerami"!

Kaliningradas

Kalininas – buvo vadinamas Rusijos seniūnu.

Pasmaugė jaunutę baleriną, nenorėjusią sugulti su juo. Žinia pasiekė Josifą Staliną.

Stalinas (grasindamas piršteliu):

– Ak tu, išdykėli!

Šalunyška – rusų kalba.

Paminklas tebestovi, kraštas tebemerdi.

Rusai iki šiol nežino, ką su jais daryt.

Visų mūsų gyvenimas remiasi į kaži kokią menką ir – dar daugiau – niekšingą melodramą. Čia, rodos, iš L. Tolstojaus "Kreicerio sonatos".

Tironai žino šitą "padoraus" žmogaus pusę, "tiek" jie išmano apie žmogų ir, tuo naudodamiesi, juos sėkmingai valdo.

Diktatūra pati savaime nėr baisu, baisu, kas išlenda po to: visi žmonės iškruvinti, visi nusikaltimo bendrai.

Stalinas tai žinojo ir juokėsi.

Apie šituos, o ir kitus užrašus

Jau kelintąsyk skambina giminės, o ir kolegos – baisingai sunerimę. Kad tik ko nors neparašyčiau "ne taip".

Norėjau pasakyti: "Esu metraštininkas", bet atsiminiau, kad tokia profesija suprofanuota sov. liet. literatūroje.

Nebūna nei juodų, nei baltų metraštininkų. Būna žmonės, turintys vienokį ar kitokį padorumo slenkstį.

Metraščiai – bent naujausieji – neturėtų prasilenkti su sąžine ir atmintimi.

Vis labiau įsitikinu, kad elementari Arvydo J. mintis yra pritrenkianti:

– Žmonės labiausiai bijo viešumo.

Betgi: didžiuma žmonių nori likti slapta bjaurius darbus dirbančiais vabalais?

Negi?

Dabar turėčiau prisipažinti, jog nutyliu 9/10 to, ką žinau apie žmones.

Bernai, kurie mano vaikystėje norėjo užmušti akmenimis tokį "ryžą" laiškininką, pradėjusį rašinėti į rajoninį laikraštį, žinojo, ką daro.

Papročiai yra nemirtingi.

Karolio Didžiojo klausimas – Europos klausimas, pamatinis, viduramžių.

Sukvietė visus mokslininkus ir sako:

– Kas yra Niekas?

– Tai kažkas labai didelio.

– Kodėl?

– Todėl, kad Dievas sukūrė pasaulį ex nihil – iš nieko...

Toks buvo atsakymas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6003. ji2003-08-27 23:19
Geda labai myliu.Kai dirbau " Lietuvos aide" jusu tekstai buvo idomiausi.Prisiminiau viesuma.Jus paraset dienorastyje "sudas",tai tie senieji patriotai klipatos "aido" duru neuzdarydavo,kaip gerb.Pilvelis gali toki niekala spausdinti.Mes,aisku,labai juokemes ir linkejome jums kurybines potencijos.As noreciau tureti jusu dienorascius vienoje knygoje.Bukit zmogus ir isleiskit knyga, nors viena egzemplioriu man.Jus sakiniai, pamastymai....,as noriu ju visu vienoje kruvoje .

6034. saul2003-08-28 22:10
O dabar priešinga nuomonė. Geda - viena didelė ambicija. Už tai, kad anuo metu nebuvo laikomas stambaus kalibro poetu, kurį būtų garbinę kaip Marcinkevičių ar Mieželaitį, dabar atsigriebia su kaupu Š.A. puslapiuose. Savo lėkštuose "dienoraščiuose", atrodo jau spėjo juodai išdažyti visus gyvus ir mirusius "konkurentus". Vardinu: S. Nėris, J. Janonis, E. Mieželaitis, P. Širvys (tiesa, parašė du gerus eilėraščius, o tai visai daug - inteligentiškai paslėptas sarkazmas), iš dalies J. Marcinkevičius. Visų neatsimenu. Neįkyriai peršama idėja - Geda yra Nr. 1, paskui seka Bložė, Parulskis&Marčėnas, Martinaitis, dar keli. Ir viskas. Kaip poetas S.G. jau yra miręs, beliko kas - pasinaudojus Š.A. įtvirtinti save. Kas žino, gal netgi ateities vadovėliuose...

6037. ji2003-08-28 23:24
Pamirsote dar niekinamuju sarase ir Nyka,bet zmogaus smulkmeniskumas ir ambicijos nera kurybines minties dalis.Genijus gali, o ir daznai buna,pavydus, piktas, smulkmeniskas(asmeniskai Gedai netaikau, kalbu apskritai)zmogus.Tik mes vis dar iprate menininkui, mastytojui klijuoti sventojo, nesuteptojo ir panasias etiketes.Netobulumo kirminas yra zmogiskosios prigimties esme.Laisvam pasaulyje niekas nekisa poetu niekur, jie patys ateina, o jau musu reikalas, kuriuos "myleti", kuriu ne.Manau, kad jiems nuo to nei silta, nei salta.

6050. kritikė2003-08-29 20:09
paantrinsiu. nuo S.G. dienorasčių jau bloga. lėkšta. tulžinga. nuobodu. išleiskit jį pagaliau atostogų - juk gaila, visą puslapį tuščiai spausdinat.

6051. Laikinumas ir poeto zodziai2003-08-29 20:59
menas ir gyvenimas kaip akmuo - kritikai atsparus, ne vienas dantis atsilauze, po to isskrido savais stebuklingais kilimais, kur- nepasake. Ko jie ieskojo, ar buvo alkani, ar pikti ar nelaimingi- dabar niekas nesuzinos.

6052. ji2003-08-29 21:22
Spausdinkit Geda toliau.Mintys idomios, neapsimestinai ir gyvenimiskos,ir intelektualios drauge, o tai retas derinys.Vargas uzaugusiam knygu spintoje, bet nezinanciam tikro gyvenimo.Paprastai knygu spintose gimsta kritikai arba filosofai(nota bene:ne visi).Eina galvas nuleide i zeme, masto grynasias abstrakcijas, be gyvybes, fantazijos.Nuo knygu dulkiu jiems truksta oro,todel ir negali isivaizduoti, koks kaifas kvepuoti "roziu ir irisu misiniu".

9199. Taukas2003-11-19 09:15
pono Gedos kurmis serga tuberkulioze. Kodel ji platinama valstybes finansuojamais budais? Poetai, turekit Gedos, ruoskit savo dienorascius pomirtinei publikacijai, nenutekindami ju reklamos i kasnumerini surmuli. Viena diena taip tikrai atsitiks, tada as ir nusipirksiu. Gyvenimas tebus isparduodamas po mirties. Autorines teises palikit zmonai.

20288. mtt2004-08-06 15:32
Geda jau apie dvidesimt metu yra piktybiskas, didybes manija sergas grafomanas ir nieko daugiau.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba