ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Procesija po 994 metų

LEONAS STEPANAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šv. Brunono bažnyčia Gižicke

Istorija mums pamėtėjo neįkainojamos vertės liudijimą apie tai, kada anksčiausiai buvome išgirsti, o ta proga ir – įvardyti. Dokumento pavadinimas: Annales Quedlinburgenses (Kvedlinburgo analai, arba metraščiai). Jų lotyniškame kontekste taip įrašyta: Litua (Lietuva). Šalia ir vardas arkivyskupo šv. Brunono, susieto su tuomet – jau beveik prieš tūkstantį metų (1009) – taip paslaptinga žūties vieta.

Paprastai pirmiausia palinkstame prie žemėlapio... Vakarinės istorinės baltų žemės. Vėliau Rytų Prūsijos pietų pakraštys. Šiandien Lenkija, gamtos grožybėmis pagarsėjęs Mozūrų kraštas... GIŽICKAS (lenk. Giżycko). Keleiviui iš Lietuvos patogiausias kelias per Suvalkus. Iš ten į apskrities miestą Gižicką dar maždaug 90 km. Iš manosios pusės (iš Vokietijos) kelionė traukiniu trunka ne mažiau kaip 12–13 valandų. Užtat iš tos dangaus pusės, iš kur ir misionierius Brunonas Kverfurtietis ir 18 ištikimų brolių vienuolių su Gerąja Naujiena – Evangelija keliavo į mūsų protėvių žemes.

Šių eilučių autorius jau anksčiau mėgino susirasti Kvedlinburgo analuose ir šv. Brunono gyvenimo dokumentuose minimas svarbiausias vietoves, padaryti jas regimas (str."Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai", Šiaurės Atėnai, 2003, Nr. 1–5). Kelionės pabaigoje apsistota ir Gižicke, prie Negocino ežero, ant kurio aukšto kranto jau 1909 metais pastatytas milžinas baltas kryžius su atitinkama pažyma. Tuomet užmezgiau pažintį su darbščiu tyrinėtoju kun. daktaru Zdzisławu Mazuru. Jis ir tenykštės Šv. Brunono bažnyčios bei parapijos klebonas. Prelatas Z. Mazuras 2001 metais išleido turiningą istorinę knygą "Gižickas" (iki Antrojo pasaulinio karo vok. Lötzen). Iš šių rankų ir kvietimas į tradicinę Šv. Brunono šventę ir – procesiją, kuri liturginiame kalendoriuje vietą įgijusi liepos mėnesio pirmoje pusėje.

Taigi perku bilietą į traukinį Varšuvos kryptimi.

Beveik neapsižiūrėję perdundėjome Oderio upę... Po Elbės (šimtmečiais!) Oderis – tolimesnė Gerosios Naujienos plėtimo į Rytus riba. Po dviejų valandų mes jau ir Poznanėje, garsėjančioje anksčiausiai Lenkijoje įkurta (tačiau ilgai nuo vokiečių priklausiusia) vyskupija. Miestas ant Vartos krantų puikuojasi ne vien veržlia pramone, bet ir mokslo institucijomis. Puikiai nuteikia mintis, kad taip toli nuo baltų žemių čia ir viena iš baltistikos-lituanistikos "tvirtovių"... Sėdu į traukinį, kurio patsai pavadinimas viltingas: "Mazury". Jis jau nuveš į pažadėtąją žemę, vadinamą Mozūrais.

Traukinyje alsuoja visa Lenkija. Studentai ir mokiniai su sunkiomis kuprinėmis ant pečių. Ir užsieniečiai. Vos alsuoją pensininkai. Stiprūs žemdirbiai su kažkokiomis prekėmis. Štai kaip septynmyliais batais šuoliuojame, gerasis Brunonai! Aš toliau skaitau stočių raštą... "GNIEZNO". Mūsiškai: "Gneznas".

Ne vien mano akis dabar patraukė vagono langas. Iki XIV šimtmečio Gneznas – Lenkijos karalių vainikavimo vieta. Dar giliau praeitin, jau "mūsiškio" Brunono Kverfurtiečio laikais (tam tikra prasme net su juo), mūrijamas Lenkijos valstybės pamatų kertinis akmuo... Akivaizdus naudojimasis istorijos pasiūlyta galimybe. Sumaniusio "atnaujinti" saksų dinastijos (nuo senelio Otono Didžiojo laikų) valdomą Šventąją Romos imperiją imperatoriaus Otono III palankumas. Valdovo kaip maldininko piligrimystė į Gnezną, kur buvo saugojamos šventojo Vaitiekaus-Adalberto relikvijos (tuomet dėl relikvijų karai būdavo pradedami arba nutraukiami). Susitikimas su lenkų kunigaikščiu Boleslovu I (istorijos vadinamu dar ir Narsiuoju...). Tiesiogiai popiežiui (ne vokiečiams) pavaldžios lenkų arkivyskupijos įkūrimas...

Nusivylimas!!! Tikėjausi iškilesnio vaizdo... Baltom nuobodžių dviaukščių namų dėžutėm apibarstytas visas (iš traukinio matomas) šiandieninio apskrities miesto Gnezno pakraštys. Tik toli toli įžiūrimi dviejų bokštų brūkšneliai. Ir tai pageležinkelės medžiai greitai uždengia.

Ne, taip greitai mintis neatitrūks nuo istorinio Gnezno. Padirbėki, vaizduote! Žinau, kad vos apčiuopti "bokšteliai" – įspūdinga gotikinė Švč. Marijos katedra, baigta statyti XVI amžiaus pradžioje. Katedroje nemaža puošnių gotikos, renesanso, baroko koplyčių. Įdomiausiu meno kūriniu ten laikomos katedros žalvarinės durys su reljefo kompozicijomis, vaizduojančiomis šv. Vaitiekaus-Adalberto atvykimą į prūsų žemes, misijų darbą ir mirtį. Šiandieninė Gnezno katedra išaugusi vietoj senutės romaninės bažnyčios, kur šventojo Vaitiekaus-Adalberto relikvijas 1000 metais ir pagerbė Šventosios (atnaujintos) Romos imperijos imperatorius ir vokiečių karalius Otonas III. O pastarojo kapelionas ir patarėjas – Brunonas Kverfurtietis.

"Atvykau ne plėšti ar imti, o duoti ir – melstis..." Tokie Otono III žodžiai, atsisakant Boleslovo I Narsiojo brangių dovanų, iki šių dienų sustingę Kvedlinburgo analuose... Tai reiškė, kad iš vakarinių lenkų žemių daugiau nebus reikalaujama duoklių. Simbolinis valdovo diademos uždėjimas ant lenkų kunigaikščio galvos žadėjo ir karalystės statusą. O tai jau suverenumas Europos krikščioniškųjų karalysčių bendrijoje.

Tokia dosni istorija būna tik išimtiniais atvejais.

Ateikite dar arčiau, šitos istorinės valandos dalyviai! Kas jūs tokie? Štai Otonas III, po sunkių sukrėtimų ir nesėkmių Romoje tapęs itin pamaldus, net apie vienuolystę susimąstęs. Valdovas – ne senas išminčius, o... dvidešimties metų vaikinas! Paveiktas Vaitiekaus-Adalberto, paveiktas Brunono... Bet tik dveji metai Otonui III likę gyventi. Tai lemtinga. Brendo (šių dienų žodžiais) "opozicija". Įpėdinis Henrikas II net ginklu vers lenkus paklusti. Apsikrikštijusius! Puls Boleslovą I Narsųjį... Karaliaus vainiko lenkų kunigaikščiui teks laukti iki 1025-ųjų.

Arkivyskupui Brunonui Kverfurtiečiui tą istorinę valandą geri dvidešimt šešeri. Karo su Lenkija pradžia (1002) dar ilgai neleis tęsti pirmtako šv. Vaitiekaus-Adalberto pradėto misijų darbo "prūsų" žemėse (kitų baltų genčių vardai dar nežinomi).

Lenkų kunigaikštis Boleslovas I Narsusis (istorijai pirmojo patikimai žinomo lenkų valdovo Meškos I sūnus) – ką tik persiritęs per trisdešimt. Vyriškai subrendęs, įstengęs atpažinti istorinės valandos reikšmę.

Vagone atsiverstoje knygoje skaitau, kad Gnezno arkivyskupija nuo XIV iki XIX amžiaus "valdė" ir Lietuvos bažnyčias...

Ak, kaip linksmai tūkstantmetė istorija gali pasivyti ir visai ne istoriškai nusiteikusiame greitojo traukinio vagone. Štai koridoriumi atrieda rateliai su įvairiomis gėrybėmis. "Herbata, kawa", – uždainuoja mergina. Pasilepinu arbata ir – turiu mokėti. Pirmą kartą taip atidžiai įsižiūriu, ką laikau rankose. Ištiesiu dešimties zlotų banknotėlį. Iš jo žvelgia barzdotas Mieszko I (Meška arba Mečislovas). Didesniame banknote, dvidešimtinėje – rūstaus karūnuoto asmens galvos profilis. Su daugelio vyresnių lenkų taip mėgstamais plačiais ūsais. Tai Bolesławas I Chrobry – Boleslovas I Narsusis...

Su šiais vyrais, nors vien banknotuose atvaizduotais, dundame per Vyslos tiltą Torūnėje. Skaitytojui nebūtini tolesni paaiškinimai. Vysla – lenkų tautos likimo upė. Tai tas pat kaip mums Nemunas. Ne viename Vyslos laše (juolab kraujo) sąlytis ir su lietuvių tautos likimu. Štai Torūnėje 1411 metų vasario 1 dieną kryžiuočiai priversti pasirašyti pralaimėto Žalgirio mūšio sąlygas. Dar šiek tiek į šiaurės rytus – patsai Žalgirio laukas...

Ne tokia intensyvi tolimesnių kilometrų šneka. Įvairių valdovų ir įvairiais pieštukais brėžtos valstybių sienos. Gilyn! Gilyn... Tų "sienų" jau ir visai nėra. Gentis, būsimąsias tautas teskiria upės, ežerai, pelkės... Kažkur čia keliavo ir Brunonas. Leiskite priekin šoktelėti... Jau Gižicke per šventę svečiai iš misionieriaus gimtojo miesto Kverfurto prelatui Mazurui padovanojo keramiko kūrinį "Šventas Brunonas misijų kelyje". Kverfurtietis ant... simpatiško asiliuko. Jei nėra dokumento, tai darbo imasi legenda.

Mozūrų ežerai! Vieną jų iš karto atpažįstu, nors tik kartą buvome susitikę. Jis pamažu slysta vagono dešinėje pusėje. Aptiškęs buriuotojų laiveliais. Vis dėlto – dėl savo apimties – išsaugojęs ir senąją didybę bei šventumą.

Negocinas!

Kaip senas pažįstamas spėju pažvelgti ir į aukštą ežero vakarinį krantą. Tarsi danguje švyti MILŽINAS BALTAS KRYŽIUS. Beveik šimtametis senelis (statytas 1909 metais; jokių istorijos audrų neįveiktas). Taip paženklinta šv. Brunono žūties vieta.

Paskutinį kartą sutrinksi vagono ratai. Mes – Gižicke.

"2003 m. liepos 13 d. 12 val. 45 min."

Užrašų knygelėje žymiu:

"Po pagrindinių sekmadienio pamaldų ant Šv. Brunono bažnyčios laiptų bei aplink juos renkasi žmonės, laukia procesijos pradžios. Įspūdis toks, tarsi visi užžiebę žvakeles. Tik ne rankose, o savyje... Nuo to švyti veidai...

Vesti procesiją žadėjo patsai vyskupas. Toks sutapimas, kad jis prelato bendrapavardis. J. E. Mazuras. Bet Ekscelencijai šiandien reikėjo vykti į Čenstakavą. Vis vien atrodė, kad jis ir Gižicke. Visame krašte gerai girdima lenkų katalikų radijo stotis "Marija" transliavo vyskupo sakomą pamokslą".

Toliau iš užrašų knygelės:

"Pajudėjome. Priekyje bažnytinės vėliavos... Vis daugiau žmonių. Tiesiog nuo šaligatvių, iš kiemų. Per sankryžas perveda, saugumą užtikrina policijos automobiliai su mėlyna lempele. Pasiekus miško kraštą, kur prasideda šv. Brunono "kelias" (toks pastovus užrašas), tvarkdariai palieka mašiną stovėti, o patys stoja į eiseną. Atidžiau apsidairau. Procesija kilometrinė... Eina vyskupo pavaduotojas, eina prelatas Zdzisławas Mazuras su dekanato kunigais ir jaunais seminaristais, eina miesto vadovai, tarp jų ir naujai išrinkta merė Jolanta Piotrowska (čia vadinama burmistre). Netoli jų ir svečių grupė iš šv. Brunono gimtojo miesto Vokietijoje... Giesmė keičia giesmę, ir tenka stebėtis, kad tiek daug įdomių tekstų, susietų su šv. Brunono vardu..."

Kai į bloknotą rašiau šias eilutes (antrą viešnagės dieną), jau maždaug žinojau, kaip daugiau nei 20 tūkstančių gyventojų turįs miestas buvo pakeltas ant kojų. Visas savaitgalis skirtas šventajam Brunonui. Šventasis – miesto globėjas. Vyko Brunono mugė. Ji šiek tiek skiriasi nuo vilniškės Kaziuko mugės... Tiesa, suvenyrų galima įsigyti iki valiai. Vis dėlto tai labiau primena festivalį su įvairia, sakyčiau, švietimo programa. Pavyzdžiui, miesto centrinėje aikštėje pastatytoje scenoje koncertavo Kverfurto bažnytinis choras. Apsilankiau ir miesto kultūros centre vykusiame renginyje tema "Mūsų Brunonas". Jį atidarė ponia Jolanta Piotrowska. (Negalėjo praslysti pro ausis, kad Gižicko miesto galva – buvusi aktyvi žurnalistė.) Žodis apie "mūsų Brunoną" buvo suteiktas prelatui Mazurui.

Kalbėjo ir evangelikų reformatų bažnyčios atstovas, kiti svečiai. Jų akyse šv. Brunonas Kverfurtietis (evangelizacijos darbą dirbęs dar tuomet, kai Krikščionių bažnyčia nebuvo suskilusi) – žmonių, tautų vienybės ir draugystės GLOBĖJAS.

"13 val. 30 min. Tarp paežerės miško medžių šv. Brunono take saulės spindulys aptinka kažką ir labai niūraus. Dar XIX šimtmečio viduryje čia buvo pradėta statyti (vėliau didinama) generolo Boyeno tvirtovė. Plytinių sienų (fortų) liekanos. Tiek Pirmajame, tiek Antrajame pasauliniame kare (vokiečių rytų fronte) čia mokėta labai aukšta kraujo kaina...

"Žmonija, eik kitu keliu!" – byloja KRYŽIUS ant aukšto Negocino ežero kranto, į kurį kopiame...

Dangus, ežeras, žmonės... Šv. Mišių auka. Praėjus 994 metams po šv. Brunono žūties..."

Nei prelatas Z. Mazuras, nei kiti kalbėtojai primygtinai neteigė, kad tiktai ši vieta užtikrintai laikoma šv. Brunono ir jo artimųjų mirties liudininke. Ir po beveik 1000 metų tyrinėtojams tai kietas riešutas. Nuo pat Kryžiaus pastatymo dienų kalbama apie tvirtą tikimybę. Jau tuomet pasiremta autoritetingiausių istorikų nurodymais. Per ilgą laiką čia susiklostė ir graži šventojo pagerbimo tradicija.

Jau gęstant šventės dienai, puolant vasaros vakaro sutemoms, teko dar ir daugiau pakalbėti su prelatu Z. Mazuru. Jo darbo kambarys – tąsa viso to, kas dieną išgyventa. Čia vertinga liaudies meno kūrinių, paveikslų kolekcija. Aukštos iki lubų sienos su pavydėtinai reta istorine literatūra... Vis dėlto vienu kitu dalyku galėjau ir aš nustebinti. Lietuva taip pat turėjo ir – matyt – turės kunigų istorikų, kurie, remdamiesi geromis Bažnyčios istorijos žiniomis, taip pat ir teologiniu pasikaustymu, dės vertingą indėlį į bendrus aruodus. Štai prieš pat kelionę buvau spėjęs susipažinti su Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtinio Rimgaudo Šiūlio diplominiu darbu "Šv. Brunono Kverfurtiečio misija". Diplomantas (dabar jau jaunas kunigas) nuodugniai peržvelgė ir įvertino visą ikišiolinę literatūrą misionieriaus Brunono žūties vietos tema. Ir dar: prelatui dovanoju savo paties fotografuotas (mėgėjiškas) 11 italų dailininko Michelarcangelo Palloni (1675–1680) freskų šv. Brunono misijos tema. Iš Pažaislio vienuolyno. Man pasirodė, kad pašnekovui atima žadą. Ištrūksta: "Ir tai laikoma pusiau nežinomybėje?!"

Tarp prelato Z. Mazuro knygų įstiklintuose rėmeliuose matau vieną lapą (kopiją) iš Annales Quedlinburgenses. Su data: 1009. Su žodžiais: Brunonas... Litua. Kunigas istorikas neatsitiktinai per šventę paminėjo Lietuvą. Juk šv. Brunono Kverfurtiečio misija su šiuo vardu visiems laikams lieka viename istorijos lape.

Oderis–Vysla–Negocinas

2003 m. vasara

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25703. Geėdiminas Zemlickas2004-12-04 13:09
Gavau naudingos informacijos. Sveikinu straipsnio autorių ir dėkoju.

33936. zilvinas :-) 2005-05-15 14:04
aciu!radau ko man reikejio!

38529. Julius,studentas2005-08-01 18:15
Kodel tokiu autoriu su tyrinetojo dvasia kaip L. Stepanauskas Siaures Atenuosw taip maza?

38553. irena kelioniu vadove :-) 2005-08-02 14:10
Idomu, naudinga, moksliška, pateikta per savo nuotaikas ir jausmus. Jei daugiau tokios medziagos -maziau baltu demiu musu praeities nagrinejime

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:15 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba