ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-23 nr. 665

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALI PODRIMJA. Vienos svajonės mirtis (9) • SIGITAS PARULSKIS. Susitikom, pasišnekėjom (30) • BALYS RUKŠA. Lilit (1) • KAZYS ALMENAS. Principai, kompleksai, baimė ir viltis (5) • AGNĖ JUŠKAITĖ. Išgirsti geriausius (8) • LEONAS STEPANAUSKAS. Procesija po 994 metų (5) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (8) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Kažko trūksta (2) • TOMAS STANIULIS. Kritikas ir jo kūrinys (11) • ROLANDAS RASTAUSKAS. Algirdui Kaušpėdui (22) • IEVA REKLAITYTĖ. Trys sakiniai (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Likimas kaip Estijos (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Įsigyvenimo formos (9) • "Kulką ėmiau sau už žmoną..." (3) • Prisimena dailininkė Juta ČeičytėANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXII) (3) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaidaSpaudos, radijo ir TV rėmimo konkursas (1) • Laiškai kitiems, el. redakcijai ir sau (19) •

Principai, kompleksai, baimė ir viltis

mums rašo

KAZYS ALMENAS

[skaityti komentarus]

Nedaug skaitau ilgų straipsnių. Tiksliau tariant, nedaug jų pabaigiu. Ypačiai straipsnių, kurie aprašo, kaip liūdna mūsų Lietuvėlėje ir kaip labai ji atsilikusi nuo "civilizuotos Europos". Dažniausiai pakanka paragrafo, ir žinai, kas bus toliau. Andriaus Martinkaus straipsnis ("Š. A.", Nr. 29), kurio pavadinimas apima tris pirmuosius antraštės žodžius, priklauso prie ilgųjų, bet ne prie dejuojančių. Net du pilni "Š. A." puslapiai! Bet perskaičiau. Vietomis pakartotinai.

Straipsnis ne be reikalo ilgas, nes apima net kelias svarias temas. Pagrindinė – tai gvildenimas klausimo, kodėl rengiant Europos konstituciją buvo nepaminėta krikščionybės įtaka Europos išsivystyme. Būtent aptariant šią temą atsiranda paraštės apie "principus, kompleksus ir baimes". Šios svarbios straipsnio dalies nekomentuosiu, nebent tik paminėsiu, jog man Martinkaus analizė atrodė įžvalgi ir įtikinanti.

Daugiau klausimų kilo perskaičius antrą straipsnio dalį, kur kalbama apie Lietuvą. Viena mane jau ilgokai gluminanti problema, kurią Martinkus bando analizuoti, yra tokia: "Dalis Lietuvos politinio ir kultūrinio elito, ką ir kalbėti apie masinės komercinės kultūros gamintojus, nejaukiai jaučiasi dėl ne tokios jau prastos prabos tradicinės Lietuvos kultūros ir savo tautos istorinės praeities, kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso ir savo kūrybinę impotenciją dangsto cinizmu, nukreiptu prieš tradicinę kultūrą, moralę, "Marijos žemės" ir "rūpintojėlių šalies" idealus..."

Tai įsisenėjusi, bet vis dar stebėtinai gyvybinga tendencija. Turi tad jai būti priežastis ar priežastys. Kaipo pagrindinę, Martinkus siūlo "atsakomybės baimę", mat: "Reali, nei pagražinta, nei sumenkinta Lietuvos istorija įpareigoja kai kam daugiau nei savo kūrybinę impotenciją pateisinančiam guodimuisi tuo, kad esame maži ir nereikšmingi, atsilikę, nuolat Vakarus besivejantys amžini studentai".

O atsakomybės bijoma, užtai – "cinikai ir šaipūnai "demaskuoja" "mitus", kad galėtų pasiteisinti: " O ko gi jūs iš mūsų, vargetų, norite, ko reikalaujate? Juk mes visada buvome tokie: kuproti neūžaugos, tingūs nykštukai, prasigėrę gnomai..."

Martinkaus parinktos metaforos vaizdžios, bet jos nedaug perdeda tebesitęsiančią padėtį. Spaudoje apsčiai propaguojama savinieka neretai perauga bet kokias logikos ar sveiko proto ribas. Akivaizdu, kad ją stumia stiprūs jausmai. Kokie jausmai? "Atsakomybės baimė", – teigia Martinkus. Ko gero, prisideda ir tai. Tačiau pažįstu tautine savinieka užsiimančių žmonių, kuriems šis priežastingumas nelimpa, nes jie nepažintų "atsakomybės" net su ja kaktomušom susidūrę. Užtai siūlau dar vieną priežastingumą – "viltį". Būtent viltį, kad "Europoje yra gerai".

Ne čia, suprantama – čia viskas tamsu ir beviltiška, čia nei manęs, nei kultūros išvis "niekas nevertina", "niekam jos nereikia", bet ten, "Europoje"! Aa, ten kitaip! Ten, civilizuotoje Europoje, šviečia skaisti kultūros saulė ir dangus nuolat mėlynas. Jei būčiau cinikas, rašyčiau "naivią viltį", bet savo cinizmo laikotarpį pergyvenau prieš keletą dešimtmečių. Ilgiau pagyvenęs patyriau, kad viltis, ar ją naivia vadinsi, ar "kvailių motina", žmogui yra absoliučiai, nepakeičiamai reikalinga. Be jos nė iš vietos. "Naivi", "klaidinga", net ir pati kvailiausia viltis yra geriau negu jokia. Per visą žmonijos istoriją tai buvo pamatas, ant kurio tvirtai stovėjo religijos, tačiau mūsiškėje vis labiau sekuliarizuotoje visuomenėje šis pamatas stipriai praskydęs. Kertiniai akmenys nebelaiko, bet tai vilties pareikalavimo nesumenkino, tik ją išsklaidė. Dabar daug tų pamatų ir kertinių akmenėlių. Kai kurie visai mažučiai ir ant jų suręsti vilties pastatėliai itin netvirti. Tačiau, matyt, reikia ir tokių. Nuo astrologijos iki stebuklingų vandenų ar tualetinio popieriaus. Apie tai prirašyti sociologiniai tomai, ir jie toliau rašomi, nes vilties atmainų ieškojimas atkakliai tęsiamas. Štai buvusiame sovietiniame pasaulyje jau ne nuo vakar viena vilties atmainų yra ta, kad "Europoje yra gerai".

Kolei galiojo geležinė uždanga, šią viltį palaikyti buvo lengva, ją stiprino ir priešiškoji buka sovietinė propaganda. Bet štai jau gerokai per dešimtmetį, kai ta "Europa" prieinama, jau senokai netrūksta informacijos, neretai ir tiesioginės patirties, kad ir ten Martynui ne visada mėlynas dangus. Tačiau saviniekos tendencijos neatslūgsta. Atrodo, net atvirkščiai – ieškoma ir sėkmingai randama vis daugiau priežasčių pabrėžti mūsų menkumą. Kadaise Stalinas išreiškė mintį, kad kai socializmas artėja prie laimėjimo, "klasių kova" aštrėja. Atrodo, kažkuo panaši logika veikia ir šiuo atveju. Problema akivaizdi – Europa, į kurią sudėjome savo viltį, pasirodo su spuogais ar spuogeliais. Kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti krūtinę šildančią viltį?

Vienas būdas – pereiti nuo absoliutaus prie sąlyginio gėrio. Atseit, jei jau nebegalime tikėti, kad ten "visuotinai gerai", tai bent reikia išlaikyti tikėjimą, kad "daug, daug geriau". O tie įkyriai pasirodantys ir viltį mažinantys trūkumai taps tuo mažesni, kuo labiau įsitikinsime, kad čia "nepalyginamai blogiau". Idant tvirtai apsaugotume viltį, reikia įsitikinti, kad čia ne tik visuotinai ir beviltiškai "blogai", bet kad niekad geriau nebuvo. "Blogai, blogai" ne tik dabar, bet ir per visą istoriją.

Prisipažinsiu, "vilties" priežastingumo argumentacija kiek pritempta. Tačiau, antra vertus, visi sociologizuoti priežastingumai turi dirbtinumo atspalvį, tad per daug dėlei to nesijaudinu. Iš profesijos esu inžinierius, šitoje srityje galiu pasiūlyti patikrintų sprendimų. Su žmogaus jausmais sudėtingiau. Šiuo atveju analizuojame jau patologijos bruožų turintį reiškinį – nors tai nusibodo, informacijos jau seniai nebeteikia, "saviniekos" tendencija nemažėja. Kurį laiką tai, matyt, veikė kaip savotiškas katarsis, tačiau per nuolatinius kartojimus šis poveikis išblėso. Bet reiškinys išlieka. Sudėjus mano ir Martinkaus teiginius, turime du priežastingumo paaiškinimus: a) atsakomybės baimę ir b) vilties išlaikymą, kad "Europoje" geriau.

Kviečiu sąrašą papildyti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6002. ji2003-08-27 22:57
Sarasa galiu pildyti-tendencija kiek galima labiau brezti Europos ir Lietuvos riba,skatinti susipriesinima visomis imanomomis formomis.Sis straipsnis puikiai iliustruoja, kaip tas itampos mechanizmas daromas.Kalbama, kaip ir sovietu viespatavimo laikais,-suprask-Europoje siaubai baubai gyvena.Va kur didysis kompleksas.Ir Europoje, ir Lietuvoje zmones kuria savo buiti ir buti,tik skirtumas tas ,kad Europos senbuviai sita mechanizma sukure tobulesni ir geresni.Ko cia purkstauti del amzinu studentu?Labai gerai,eikime entuziastingai,norekime pasiimti patirti ir ja pritaikyti Lietuvoje.Ka duos senoviski dusavimai apie garbinga praeiti?Daugiau futuristisku veju,maziau bendruomeninio susikaustymo lietuviskumo ankstoje odoje.Formuojasi naujas europiecio tipas, kuriam tevynes savoka bus Europa.Daugelis jaunu, mano sutiktu zmoniu,visa Europa ismaise ir laiko ja savo namais.Lietuva irgi zino, nors Europoje apie ja mazai informacijos.O jauni zmones apie savo sali pasakoja, dalijasi patirtimi,visiems egzotiska ,idomu,ir niekas nekalba, kokie jus atsilike,provincialus,nes geografines ribos istirpdomos, lieka ,gal ir banaliai skambes,tiesiog zmogiskas bendravimas.O jusu tekstas,gerb.K.Almenai,tik dar karta irodo,kad lietuviai saviniekos neatsisako,nes veikia savisaugos refleksai,mus uzpuls,mus sunaikins. Taip pat ir su jura.Gyvenam prie jos, bet ne relaksacija jutom per amzius,o priesu baime-uzpuls, sunaikins.Gal is cia tas lietuvio susitraukimas savyje, kaip reflektyvi savisauga fiziskai islikti,netgi aukojant paprasta dziaugsma gyventi, nors mirtis i ausi ir dvelkia nuo juros puciancio vejo pavidalu.

6011. netikri draugai2003-08-28 10:42
Ale ir skystas skiedalas...Viešpatie, apsaugok nuo tokių draugų kaip Almenas (o ir Martinkus).Pats esu vyrukas virš trisdešimties, save priskiriu prie (europietiškai suprantant)konservatyviąją pasaulėžiūrą išpažįstančių, o ir tautinio pasidižiavimo ar valstybinio patriotizmo neniekinu; tačiau čia galiu pasakyt tik tiek: tokie almenai su panašiais ozolais net išsijuosę pila vandenį ant įvairaus plauko ivaškevičininkų ar kitokių parulskių malūno...

6018. pinigu keitimas2003-08-28 14:41
O gal ne baime tas "mus uzpuls, mus sunaikins", bet saves sureiksminimas? Na dar savo istorijos zinojimas tik per ideologizuotas emocijas. Europa atvira nuo Atlanto iki Uralo, bet idomus zmones vienas kitam butent del per lokaluma igauta individualizma. Ivaskeviciai su parulskiais ir almenai su ozolais yra tos pacios monetos skirtingos puses, tik kad ta valiuta jau isejus ar iseina is apyvartos.

6039. zqna2003-08-29 04:48
globalizmas pats savaime nera nei geras, nei blogas, ypac jei paziurejus is `gyvenimo provincijoje` tasko. Plestis ir buti atviram, tai greiciau yra siuolaikines europos pagrindas, o ne kazkokie klerikaliniai svaiciojimai. Viltis ir cinizmas - jie niekur neisnyxta, klausimas tik ko mes viliames ir is ko saipomes. atvirumas pasauliui - stai ko lietuviams vis dar taip kaimietiskai uzsispyrusiai truksta. tradicija tokia.

112868. leon :-) 2008-03-24 21:32
Lietuva - jauna šalis. Tą patvirtina ir itin vaikiškas elgesys: noriu vieno, gaunu, metu, lekiu prie kito, pastarojo ir vėl nebenoriu. Jokio savarankiškumo, tautiškumo ir charakterio - tokį vaizdą ir sudarom - vėjų blaškoma šalis. Jokios tikslingos suverenios šalies veiklos. Tikriausiai dėl skriaudų ir vargų ta Lietuvos visuomenė tokia dabar - neapsisprendusi. Gal ir gerai kad įstojom į ES, iki tos išsvajotos savo brandos matyt būtumėm ir nedatraukę,o gal?

Rodoma versija 25 iš 26 
14:35:13 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba