Kritikas ir jo kūrinys

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

Septintąją dieną pradėjęs ilsėtis Dievas pasikvietė žmogų ir pasakė jam: "Tu esi mano kūrinys". Žmogus, aišku, nenusileido ir atsakė: "Okay, tada aš būsiu tavo kritikas". Kūrėjas ir kritikas. Dievas ir žmogus. Žmogus ir internetas. Ar bereikia daugiau aliuzijų?

Kartą, kai ginčijausi su geru draugu, rašančiu ir verčiančiu poeziją, teko prabilti apie Dieviškąją kalbą. Mūsų ginčas – kaip dera dviem kuriančioms asmenybėms – išsirutuliojo iki neregėtų aukštumų, suteikė progą ne kartą vienas kitą išvadinti ne pačiais gražiausiais epitetais, tačiau pabaigos taško taip ir nepasiekė. Man tik labai patiko draugo mintis, kai, paklaustas, kaipgi jis verčia, jis atsakė, kad neverčia.

Pasak jo, kiekvienas tekstas jau yra parašytas "kažkur danguje", vadinamąja "nuline" kalba, ir kiekvienas vertėjas, verčiantis jį į kitą kalbą, tiesiog verčia iš "nulinės". Mano draugo poeto nuomone, su kitokiu įsivaizdavimu sėsti versti poezijos nėra jokios prasmės. Tiesiog nepavyks arba vertimas išeis toks prastas, jog bus gėda kam nors rodyti. Trumpai tariant, vertėjas atseka mistinį ryšį tarp kūrėjo ir jo kūrinio ir perskaito tai, kas iš tiesų neužrašyta.

Kitas impulsas, nurodęs tolesnę mano mąstymo kryptį, buvo prieš kelerius metus girdėta kalbotyros paskaita. Mane nustebino moksliniais tyrimais pagrįsti faktai, kad žmogus, skaitantis knygą ir norintis ją geriau suprasti, nevalingai patyliukais murma panosėj žodžius, pats to nežinodamas. Ir nieko čia nuostabaus. Žmogaus smegenys sukonstruotos taip, kad, suvokiant žodžius, reikia juos patyliukais dar sau ir ištarti. Toks "dvigubas kalbėjimas" būdingas visiems komunikacijos procesams, taip pat ir "mąstymui balsu", "kalbėjimuisi pačiam su savimi", "šnekoms miegant" ir t. t.

Žinant šią kalbos ir žodžio genezę, galima daryti išvadą, kad netgi tas poetas, kuris teigia rašąs poeziją savo kalba, iš tiesų gauna tą Dievišką įkvėpimą, nurodantį jam Tikrąjį Kelią. Šimtus kartų sau murmėdamas suvokiamus žodžius ir ieškodamas tinkamo jų atitikmens, poetas tampa tarsi Dieviškosios minties skleidėju, apaštalu – kad ir kaip jį pavadinsi, prasmė liks nepakitusi. Būtent tokia savotiška mantra atveria kelią naujai žodžio religijai, kurią kiekvienas įgyvendina savaip. Žodis ir kalba materializuojasi, tampa kūnu, jiems suteikiama galimybė tiesiogiai pasiekti skaitytoją ir tapti jo sąmonės dalimi.

Amžių tėkmėje skirtingos religijos įkvėpė skirtingus žmones. Iki šiol visų pasaulyje žinomų religijų vyraujanti tema: kaip mitinė būtybė, atlikusi tam tikrą ritualinį aktą – užsiauginusi barzdą ar šešias kaires rankas, vaikščiojusi vandeniu ar kvėpavusi amfetaminu – tampa vadinamuoju Atpirkėju. Įdomiausia tai, kad kiekviena religija, liudijanti Vienintelio Ir Neklystančio Dievo buvimą, bet paneigianti Visus Kitus Dievus, yra žmogaus buities ir būties kritika. Tokio priežastingumo akivaizdoje susikūrė daugybė religijų, kritikuojančių Dievo buvimą – krikščionybė, islamas, budizmas, krišnaizmas, vėliau atsirado netgi Judo vaikų, Jehovos liudytojų ir Davido Koresho sekėjų.

Žinoma, mums visiems reikėtų daugiau orientuotis į krikščioniškąją pasaulio sampratą, nes vis tiek gyvename Marijos žemėje, nuo mažens žinome, kas yra Švč. Trejybė, Kristus, Kryžius, švenčiame Kalėdas, Tris karalius ir Velykas, saugomės septynių didžiųjų nuodėmių, nors – kalbėkime atvirai – kone per kiekvieną šventę apsiėdame ir prisigeriame. Krikščionių Šventąjį Raštą ir visus vėlesnius jo komentarus, įskaitant ir savitus apaštalų aiškinimus, galime laikyti pačia gryniausia kritika. Pasaulio sandaros samprata, perėjusi suvokėjo minčių keliu, praranda objektyvumą ir tampa subjektyviu vertinimu. Iliustracijai puikiai tinka vieno iš religijotyrininkų mintis, kad "pažinimo obuolys – tik pretekstas, kurio esmė – Rojaus dekoracijų kritika". Taigi religija, turinti gėrio ir pilnatvės pradą, yra ta pati kasdienybės kritika, prikišamai aiškinanti mums, paprastiems mirtingiesiems, ką mes darome blogai.

Taip, tai tiesa. Kritikos susilaukiame kiekvieną dieną. Eidami į darbą, pristatydami savo naują kūrinį, mokėdami mokesčius valstybei arba jų nemokėdami. Kritikuoti gudrūs visi, pradedant politikais, valdininkais, mokslo ir meno žinovais, baigiant žmona, tėvais, seneliais ar netgi vaikais. Nagrinėjant semantiškai, žodis "kritika" neturi nė vienos teigiamos reikšmės. Net "Tarptautinių žodžių žodyne" viena iš žodžio "kritikas" reikšmių yra "ką nors neigiamai vertinantis, peikiantis žmogus". Todėl naivu tikėtis, kad kritika galėtų būti girianti ar skatinanti. Ir nieko nuostabaus, kad daugelis pagrindiniu kritikos uždaviniu laiko norą kuo taikliau įgelti, išsakyti savo pastabas, sumaišyti su žemėmis, žodžiu, padėti tam kritikuojamam asmeniui "susiprotėti". Tarsi to jam labiausiai trūktų.

Tenka tik apgailestauti, kad kritika, gimusi iš noro pakeisti pasaulį į gerąją pusę, tampa pažinimą stabdančiu veiksniu. Šią kritikos rūšį išpažįstantiems kritikams galima pritaikyti Evangelijos posakį: "Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte" (Lk 11, 52; plg. Mt 23, 13).

Taigi kas pagaliau yra ta kritika? Tai – gyvenimas. Tu gali matyti papirkinėjimą, savivalę, korupciją, sveikatos apsaugos sistemos skyles, narkomaniją ir didėjantį nusikalstamumą... O gali visą savo dėmesį skirti E. Nekrošiaus "Metų" pastatymui, įstabiam Poezijos pavasario posmui ar tiesiog vaivorykštei, sujungusiai du sostinės "miegamuosius" rajonus. Gali skaičiuoti, kiek pinigų Vilniaus meras išmelžė Karaliaus Mindaugo tilto statybai, gali skaičiuoti ant šio tilto sutūpusius savižudžius, o gali gėrėtis nuostabia Neries srove ar muselinėmis po juo žuvis gaudančiais žvejais. Tarp gausybės O. Wilde’o aforizmų yra toks: "Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tai yda. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. Jie teikia vilčių". Greičiausiai su šiomis mintimis prie savo darbastalio galėtų sėsti dažnas kritikas, pradedantis kurti savo "nemirtingąjį" kūrinį.

Žinoma, galbūt aš, pradėjęs knaisiotis iš taip toli, pretenduoju peržengti savo suvokimo ribas. Galima būtų atsisakyti mąstymą apsunkinančių aliuzijų ir grįžti šiek tiek arčiau literatūros. Visi puikiai žino, kad, norint parašyti gerą kritikos kūrinį, reikia įdėti ne mažiau pastangų nei norint sukurpti eilėraštį, kuris būtų geresnis nei vidutinis. Nesmagu tik kai kritika norom ar nenorom atlieka sąskaitų suvedinėjimo ar draugų protegavimo funkcijas. Ypač kai vos atsikandę demokratijos obuolio nemaža dalis raštingų Lietuvos žmonių ėmė pilstytis purvų kibirais iš tuščio į kiaurą.

Kartą, pamenu, mane prajuokino vieno iš mano buvusių dėstytojų kritikos straipsnis, parašytas norint apginti lietuvių literatūros klasiko J. Apučio romaną "Smėlynuose negalima sustoti". Straipsnis prasidėjo žodžiais (cituoju netiksliai, nes neturiu po ranka originalo): "Ir aš, atsiraitojęs rankoves ir nukrapštęs rūdis nuo savo kritiko plunksnos, pasiryžau tarti keletą ginančių žodžių..." Nenorėčiau įžeisti autoriaus, pabandžiusio pažvelgti į kūrinį pro literatūros proceso prizmę, ko jauniems garbės ištroškusiems recenzentams jų puolančiose recenzijose pritrūko. Kita vertus, ar gali kritikas parašyti blogai apie autorių, jei ne kartą yra kalbėjęs su juo apie būsimą kūrinį, gėręs bokalą ar du "už jo sėkmę!", o paskui gal net likęs svečiuose nakvoti. Juokai juokais, bet jeigu meno tikslas – atskleisti meną ir paslėpti menininką, panašus turėtų būti ir kritiko tikslas.

Turint omeny, kad šią esė pradėjau nuo trumpos religijų apžvalgos, galima būtų paanalizuoti, kokias kritikos rūšis išskiria religijos. Kanonine kritika buvo laikomas Šventojo Rašto aiškinimas, kai teksto prasmė nagrinėjama atsižvelgiant į visą Šventojo Rašto kanoną, o ne vien tik į jo dalis. Teksto kritika – rašytinio teksto (paprastai skirtingų rankraščių) tyrinėjimas, kad būtų nustatyta tiksli jo forma. Šios kritikos esmė – palyginti keletą skirtingų rankraščių, ieškant pačios tiksliausios formos. Ir galų gale literatūrinė kritika – kadaise reiškusi tai, kas šiandien vadinama šaltinių kritika, t. y. Šventojo Rašto teksto šaltinių paieška. Šitaip prieitumėme prie dabarties kritiko uždavinio – įžvelgti idėją, perskaityti artimiausia originalui "nuline" kalba tai, ką užrašė dieviškojo įkvėpimo apimtas kūrėjas.

Remiantis žymiausių postmodernizmo epochos mąstytojų padaryta prielaida, kad esminis literatūros kūrinys yra visagalė Biblija (čia remiuosi rašytojo U. Eco viename interviu išsakyta mintimi), pats kūrybos procesas tampa ne turinio, o formos paieškomis. Menas, o visų pirma literatūra yra gyvenimo dramos atspindys. Tokiu atveju pagrindiniai literatūrinio kūrinio subjektai – galime vadinti juos personažais – veikia dramoje kaip savarankiškos asmenybės, sprendžia iškilusius sunkumus ir problemas, susiduria su dvasinėmis, moralinėmis ir materialinėmis kolizijomis. Nedramatizuodamas situacijos, drįsčiau teigti, kad tiek Biblija, tiek Koranas, tiek Bhagavadgyta iš principo atspindi visus įmanomus žmonių tarpusavio santykius, pradedant tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, vyro ir žmonos veiklų archetipais, baigiant netradicine seksualine orientacija, uždraustojo vaisiaus metafora ir išvarymu iš mitinio Rojaus. Skiriasi tik kultūrinė aplinka. Ir požiūris į ją. Taigi faktiškai visos žmonių bendravimo linijos ir jų variacijos yra jau senų seniausiai sukurtos. O dabar tereikia ieškoti naujų formų. Turinio klausimas postmodernizmo eros pabaigoje jau išspręstas. Kam išradinėti dviratį? Belieka grįžti prie klausimo, į ką turi kreipti dėmesį kritikas – į priemones ar idėjas?

Pasak O. Wilde’o, "kritikas yra tas, kuris grožio sukeltus įspūdžius sugeba išreikšti kitu būdu ar nauja forma". Vadinasi, kritikui forma aktuali ne mažiau nei kūrėjui. Štai dėl to jau turbūt tūkstančius metų įvairiose kultūrinėse aplinkose ir kyla utopiniai bandymai parašyti knygą-veidrodį, kurią kiekvieną kartą atsivertęs jaustumeisi vis kitaip. Tokios knygos skaitymas priklausytų nuo to, kokios nuotaikos sėdi jos skaityti. Jeigu jautiesi gerai – ji tave linksmina, jei blogai – guodžia. Jei tvenkiasi ašaros – knyga tampa kibirėliu joms surinkti, jei per daug šypsenos – nosinaite prisidengti...

Štai čia mes ir prieiname prie išganingosios Frazės Iš Didžiosios Raidės – INTERNETAS. Būtent šis žmonijos proto padarinys leido literatūrą truktelėti dar arčiau prie dabar ypač madingos hiperteksto sąvokos. Lankantis įvairiose interneto svetainėse, jau teko matyti tikrai šokiruojančios poezijos, kurios kiekvienas žodis vesdavo vis į kitą pasaulį – nuo geografinio peizažo iliustracijų iki gramatinio vertimo į kelias kitas kalbas, nuo Leonardo da Vinci išradimų iki pornonuotraukų. Ir visa tai buvo daroma ne asociatyviniu principu kaip didžiojo mago J. L. Borgeso novelėse, o tiesiogiai nurodant vis į kitą svetainę. Tačiau, nors toks hipertekstas ir tampa šiuolaikinės kultūros atspindžiu, tektų gaišti tūkstančius metų, reikėtų tūkstančių profesionalų pastangų, kad jis taptų tobulas iki begalybės... Sunku net įsivaizduoti tikrai genialų tokio masto ir tokios apimties kūrinį. Kitaip tariant – jame būtų galima ir gyventi, ar ne? Internete? Viso pasaulio paauglių protus užkariavusioje "Matricoje"?

Bet, kita vertus, galbūt neverta to imtis? Galbūt verčiau iš karto parašyti tobulą literatūros kūrinį? Tokį, kurio tiesiog nereikėtų versti į kitas kalbas. Juk geriausia kūrinio versija – originalas. Tokį, kurį norėdami perskaityti žmonės graužtųsi nagus ir mokytųsi, bliamba, lietuvių kalbos, a? Taigi ir geniali tiesa, nušvietusi mano protą, kad kūrinį iš tiesų kuria ne rašytojas, o skaitytojas, murmėdamas panosėje ką tik perskaitytus žodžius, nebeatrodo tokia kvaila.

O dabar įdomumo dėlei siūlyčiau truputėlį papramogauti ir visiems kartu pabandyti pasijusti tikraisiais poezijos kritikais. Štai vienoje interneto svetainėje radau nežinomo autoriaus eilėraštį (man regis, kažkurio iš šiuo metu poeziją rašančio jaunimo):

Mūza

Manęs niekas nemokė rašyti,
Manęs niekas nemokė groti,
Viskas, ko aš norėjau:
Tai dainuoti ir šokti.

Kai nušokau į rytą –
Neradau nakties.
Kai pramokau skaityti –
Netekau akies...

Manęs niekas nemokė kalbėti,
Manęs niekas nemokė mylėti,
Viskas, ko aš norėjau:
Tai rašyti ir groti.

Kai užrašė man širdį –
Neradau vagies.
Kai pasakė: pamilsi
Netekau mirties.

Akivaizdu ir, regis, nieko sudėtingo, tiesa? Liaudies epo tyrinėtojui – fantastika, Romantizmo epochos kritiko nuomone – perlas, sovietmečio patriarchui – per daug modernu, interneto tautosakos ieškotojui – px.

Banalu. Sausa. Naivu. Kita vertus, iš 56 žodžių – 24 veiksmažodžiai, o semantinė jungiančioji eilėraščio linija eina tiesiai per juos. Kita vertus – iš 7 daiktavardžių po 3 yra tiktai antroje ir ketvirtoje strofose, kur kuriamas pats didžiausias dramatizmas ("Neradau... Netekau..."). Eilėraštis aiškiai padalytas į du laukus, galima įsivaizduoti skliaustus, kuriais iš principo reikėtų įrėminti eilėraščio pavadinimą. Tragiškumo šiai situacijai, anot S. Freudo, suteikia frustracijos baimė. O svarbiausi daiktavardžiai ("akis", "širdis") yra suprantami daugeliui kultūrų, daugeliui kalbų, pradedant latvių, baigiant indoeuropiečių prokalbe apskritai.

"Greičiausiai tai ir būtų ta vadinamoji "nulinė" kalba?" – paklaustų dažnas iš jūsų, sąmoningai apeliuodamas į esė pradžioje išsakytas mano draugo poeto mintis. Ne, greičiausiai autorius yra labai jaunas, mažai gyvenime patyręs ir ne per daug raštingas. Patartumėme jam daugiau domėtis pripažintais autoriais, gilintis, nes ką gi tu jam – po velnių! – daugiau patarsi? Kritika lieka bejėgė. Mes tik galime susipažinti, kaip poeto pasaulėjautoje tarsi žodyne atsiveria žodžio "mūza" reikšmės. Ir nieko daugiau. Visa kita – įvardžiai ir jungtukai, mielieji, patys pasižiūrėkit! Argi iš jų rašoma rimta poezija?

Tiesa, visoje šioje trumpoje kritikos studijoje liko nepaminėti du netikėti minties perkėlimai ir dvi paprastutės metaforos. Kurios elementariausių žodžių kratinį paverčia poezija...

Taigi analogiškai galima prieiti prie išvados, kad ir kritikui svarbiau ne kūrėjas, o suvokėjas. Juk šiuolaikinė vartotojų kultūra, pavertusi meną preke, praplėtė ir kritikos galimybes. Demokratija spindintis internetas leidžia kritiką pateikti iš karto, vos tik kūrinys pasirodo. Ir tikrai – žmonės dega noru rašyti, komentuoti interneto paraštėse, aktyviai dalyvauja diskusijų forumuose įvairiausiomis temomis, vos susikūrę internetinių pokalbių kambariai patiria anšlagą. Internetinė simbolika tampa nūdienos kultūros reiškiniu, o garsusis Hamleto monologas perrašomas į "2B”NOT2B". Svajonė rasti save ir įprasminti savo idėjas darosi ranka pasiekiama, virtuali realybė virsta antraisiais namais, gausėja susipažinusių, susituokusių ir net išsiskyrusių internetu porų. Žmonės nori susikurti naują gyvenimą, tačiau, deja, kuriasi jį taip iš lėto, kad dažnai pamiršta, kam ir kodėl jį kūrėsi.

"Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida?" – kadaise retoriškai paklausė viskuo abejojantis F. Nietzsche. Ar ne metas šią frazę adaptuoti internetui?

Matrica? Perkrauta?