Oracijos draugų jubiliejams kartais, regis, ataidi iš kito Stikso kranto. Prisimindamas išmintingojo serbų žydo Danilo Kišo priesaką jaunajam rašytojui niekada nesivarginti jubiliejų ar švenčių proga, prisimenu ir tai, jog seniai esu nebe "jaunasis rašytojas". Tai yra į žmogaus gyvenimą veikiau žiūriu kaip į smėlio laikrodį, o ne smėlio dėžę. Ir jau moku, Algirdai, mazochistiškai džiaugtis, kai tas smėlis byra ne iš mūsų, o ant mūsų, kandžių dulkėse laidodamas dažnai ne vien smėlio pilis, bet ir tvirtesnes neišsipildžiusių talentų ar projektų konstrukcijas. Neišsipildžiusius talentus esu linkęs vadinti tikrąja žmogaus paslaptimi. Dabar galėčiau pridurti: smėlio projekcija smėlyje. Bet kokią talpą kvestionuojančią birumo sąvoką renkuosi neatsitiktinai gal tik jos kaimynystėje ir įgyja prasmę tvirtesnės struktūros.
Smėlio audrose ne sykį mačiau ir Tave kartais stuomeningą it Kastytis, kartais sustingusį it Velykų salos balvonas (žr. pirmąją LKŽ reikšmę stabas, dievaitis). Neslėpsime, Tu visada gerai atrodei atvirose erdvėse. Tu visada tapdavai traukos lauku plynėje. Tu visada buvai praaugęs vietos landšaftą. Netgi Tavo pankrokas turėjo akivaizdų monumentalų matmenį. Tačiau žanrui privaloma stabmeldystė su visom blizgiosios spaudos antim ir kaimietiškų blevyzgų šleifu nepavertė Tavęs prisukama lakštingala, kurios (t. y. kurių) suokimas tapo kelių kartų tragikomišku šaukiniu. Kaip niekas kitas sukurtas žvaigždės formatui ir paskui tarsi be vargo išmokęs elgtis gyvenime it scenoje, Tu vis dėlto, ačiū Dievui, netapai aktoriumi ir kaip tik dėl to, žinau, tebejaudini Nekrošių. "Ačiū Dievui" sakau iš kažkokios pasąmoninės inercijos, iš savo pamėkliškų paraščių, kurios gyvenimo lapo plote matė taip daug infantiliškos choreografijos pa ir taip nedaugel vyriško taurumo. Kraštas, kur mužikiškumas taip dažnai stoja machismo vieton ir scenon teatro ar politikos - nuolatos pasiunčia kažkokius androginiškus pusvyrius, pasakytum spragtukus.
Anyway, mano pusamži drauge, visose istorinėse (jos irgi mažne įvairiom prasmėm buvo architektūrinės!) didžiojo virsmo batalijose Tu it ligi amuleto sumažintą totemą (tas dar Šapokos tome perpieštasai man visada rimuodavosi su jau minėtu velykiniu!) išsaugojai švytintį privatumo lauką, tokią nacionalinio išsivadavimo (nūnai virtusio išsivadėjimu) kovų veterano teritoriją, kurią (tai esmingai kaušpėdiškas paradoksas!) šiandien randame ir patiriame stikliniame name per pėdą nuo... Europos centro. Apie Jūsų su Vilija subtilų realybės šou šitoje topografijoje bene geriausiai galėtų paporinti chtoniškosios motinėlės gamtos gaivalai ir žvaigždės. Toje žvaigždžių akistatoje drąsiausiai atrodo dangui sąmoningai eksponuojamo ir iš abiejų pusių metodiškai grūdinamo stiklo pertvaros trapumas, kurį ryžčiausi pavadinti "Meteorito belaukiant".
Garsiojoje Maurizio Cattelano instaliacijoje jis pramuša bet kokias (net ir "Jungtinių pajėgų" siūlomas!) lubas ir pakerta patį Popiežių. Mačiau, kaip Varšuvos galerijoje "Zachęta" maldininkų pulkelis veltui bandė vaškinį pontifiką pastatyti ant kojų įsikišus apsaugai ir policijai, pastarasis liko gulėti ant kruvina medžiaga aptrauktų grindų. Tai, kas kasdienybėje be vargo pavyksta lietuvių kilmės Šv. Tėvo asmens sekretoriui, virtualiose erdvėse nepavyksta niekam, išskyrus autorius: tik jie savo sukurtuosius parverčia ir prikelia. Taip meistriškai meną iškeitęs į gyvenimą, Tu, Algirdai, per plauką išvengei ir Popiežiaus, ir meteorito likimo. Tiksliau tapai savo paties autoriumi. Iš to, ką nemenkomis pastangomis dar kartais vadinu širdimi, linkiu tokiam ir išlikti. Tik neužmiršk, kaip sakė tas pats serbų žydas, kad už didvyriškumą mokama pati aukščiausia kaina.
Rolandas, atleisk, Rastauskas
Palanga, 2003 m. rugpjūčio 12 d.
ATĖNAI
Lietuva internete
