ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-27 nr. 762

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (17) • ROGER SCRUTON. Saugaus sekso pavojai (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Ant rutulioGINTARAS BERESNEVIČIUS. TvanasVIRGINIJA VITA. Vasariniam vėjo sparneInterviu su JOH SASAKI. Geriausia klausytis žmoniųJOH SASAKI. Kas yra autorius? (1) • EVA VALVO. Europietiškoji tapatybė ir tarpreliginis dialogasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (8) • MARKAS ZINGERIS. Pasakojimai (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Vasaros skaitiniai (41) • DAINIUS ELERTAS. Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje (1) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Klaipėdos lėlių teatras iš KaltinėnųGILBONĖ. PasivaikščiojimasLAIMANTAS JONUŠYS. Vis dėlto klausausiJŪRATĖ BARANOVA. Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės (254) • LAIŠKAI (209) •

Kas yra autorius?

JOH SASAKI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Matsuda Yuriko. Pateikimas. 1981

Norėčiau išdėstyti savo mintis apie autoriaus ir pasakotojo santykį. Galbūt tai būdinga visoms kultūroms, bet japonų literatūroje yra minimalistinis tipas, kuriuo atsispiriama nuo fiksuoto "aš" pozicijos, taip pat yra romantinio atspalvio istorinių pasakojimų, kuriuose pasakoja "kataribė". Japoniškas žodis kataribe reiškia pasakojimo meistrą. Tai yra klanas, kurio nariai senovės Japonijos imperatoriaus rūmuose tarnavo legendų ir pasakų pasakotojais.

Šiais laikais dažnas romanistas, rašantis pramoginę literatūrą, jaučiasi priklausąs senovės "kataribių" mokyklai. Tuo didžiuojasi daugelis istorinių romanų kūrėjų – jie save laiko veikiau "kataribėmis", o ne romanistais.

Ypač romanistai, kurie renkasi medžiagą iš istorinių šaltinių, linkę abejoti savo kūrybos originalumu. Jie mano, kad net 99 procentus jų rašomų pasakojimų sudaro ankstesnė medžiaga, kuria jau buvo pasinaudota. Šie romanistai viso labo užsiima tik fragmentų kopijavimu arba koliažo dėliojimu.

Kitaip sakant, istorinio romano autoriaus kūrybiškumas yra būtent to laikotarpio visuomenės istorinis suvokimas. Be to, romanistai yra tik ekspertai, sugebantys pertvarkyti tą istorinį suvokimą ir paversti jį rašytiniu žodžiu.

Pažvelkime į istorinių romanų kilmę. Prieš atsirandant raštui, "kataribės" pasakodavo istoriją, keisdami siužetą ir detales atitinkamai pagal vietą ir laiką. Nors pagrindinių istorinių faktų keisti nebuvo galima, pasakotojas galėdavo kitaip juos interpretuoti, pateikti slaptus faktus ir minėti tik tas dalis, kurių labiausiai geidžia tame laike ir vietoje esantys klausytojai.

Įsivaizduokime, kad to laikotarpio istorinio pasakojimo "kataribės" paklausiame: "Ar tu – šio pasakojimo autorius?" Neabejoju, kad jis atsakytų: "Ne. Šis pasakojimas jau buvo žmonių sąmonėje. Aš tik pertvarkiau ir persakiau žmonių jau turimas istorines žinias bei interpretacijas. Aš esu vienas iš šios istorijos pasakotojų, bet ne autorius".

Tokiame literatūros žanre originalumo nereikia nei pasakojimo būdui, nei siužetui. Nėra reikalo daryti ką nors daugiau negu pritaikyti toje kultūroje jau naudotą formatą. Formato buvimas romane užtikrina atitinkamos istorijos teisėtumą ir universalumą toje kultūroje.

Iš tiesų tai pasakytina ne tik apie istorinius romanus. Taip pat ir perteikiant atitinkamos epochos temas esama žanrų, kuriuose formatas labai svarbus. Pavyzdžiui, vaizduojant tam tikros visuomenės reiškinius, dažnai sąmoningai pasirenkamas romano su privačiu sekliu formatas kaip vienas tinkamiausių būdų. Tačiau literatūros kritikai dažnai neatkreipia dėmesio į tokią intenciją ir kreivai žiūri į tai kaip į stereotipą.

Bet visų pirma autoriai, rašantys tokius romanus su privačiu sekliu, bus nelinkę manyti, kad jų darbai sukurti jų pačių. Tokių romanų autoriai, paklausti apie savo kūrybiškumo paslaptį, turbūt atsakytų maždaug taip: "Na, šita istorija vyko viešumoje. Aš tiesiog buvau liudininkas ir užrašiau ją".

Dėl tos pačios priežasties romanų su privačiu sekliu pasakotojas "aš" negali būti pats rašytojas, o privatus seklys, būdamas pasakotojas, iš tiesų yra ne kas kita, kaip visuomenės akis, žvelgianti į įvykius.

Tad, kuriant pasakojimą, koks gi yra santykis tarp romano autoriaus, pasakotojo ir personažų? Su šiuo klausimu yra susijęs įdomus įvykis, neseniai atsitikęs Japonijoje. Norėčiau jums jį papasakoti.

Knyga, atsiradusi iš interneto skelbimų lentos, buvo labai gerai įvertinta. Joje pasakojama, kaip traukinyje jaunuolis susipažįsta su mergina. Kadangi jų socialinė padėtis labai skirtinga, tokie du žmonės šiaip nebūtų susipažinę ir įsimylėję vienas kito.

Šis jaunuolis anonimiškai nupasakojo šią situaciją interneto skelbimų lentoje ir paprašė patarimų – kaip jis ją turėtų pakviesti į pasimatymą, kur turėtų ją nusivesti, ką reikėtų daryti toliau ir t. t. Jo skelbimą perskaitė daug žmonių ir pasiūlė visokių idėjų. Naudodamasis patarimais, šis jaunuolis žingsnis po žingsnio plėtojo savo meilės romaną, ir jį lydėjo sėkmė.

Šioje skelbimų lentoje palikti užrašai buvo paversti knyga, pavadinta "Traukinio keleivis", – ji tapo bestseleriu, vėliau buvo pastatytas kino filmas ir net televizijos serialas.

Dabar jau žinoma, kad šis jaunuolis buvo fiktyvus personažas. Jį sugalvojo interneto svetainės tvarkytojas ir visuomenei pateikė jo nutikimo esmę. Kadangi skelbimų lentos skaitytojai skaitė šiuos skelbimus ir į juos atsakinėjo, ši meilės istorija plėtojosi, tarsi būtų vykusi iš tikrųjų. Žinoma, žmogus, manipuliavęs istorijos plėtotę, buvo skelbimų lentos tvarkytojas.

Ar šiuo atveju skelbimų lentos tvarkytojas yra autorius? Kadangi istorija buvo plėtojama skaitytojų rašiniais, jo negalima laikyti vieninteliu autoriumi. Iš tiesų konkretūs šio kūrinio autoriai yra būtent gausūs nežinomi visuomenės atstovai, o kartu ir kolektyvinė interneto vartotojų intencija. Ši kolektyvinė intencija sukūrė istoriją, ir susidarę užrašai galiausiai buvo sudėti į knygą.

Tad kas gi čia yra pasakotojas? Ar tai yra sudarytojas, sudėjęs internautų užrašus? Ne, neįmanoma konkrečiai pasakyti, kas yra pasakotojas. Antra vertus, kadangi yra tam tikras literatūrinis stilius, turi būti ir pasakotojas. Jeigu šiuo atveju mes reikalautume įvardyti pasakotoją, turbūt galėtume pasakyti, kad tai yra pats internetas kaip komunikacijos tarpininkas. O personažai buvo kai kurie skelbimų lentos skaitytojai, kurie kartu buvo jų antrininkai.

Kitaip sakant, pernai Japonijoje gimė pasakojimas, kuriame negalima aiškiai išskirti nei autoriaus, nei pasakotojo, nei personažų, taip pat negalima jų įvardyti.

Iš tikrųjų "Traukinio keleivio" sukūrimo procesas yra ne kas kita, kaip pasakojimų pradžių pradžios atgaivinimas šiais laikais. Nors technologija buvo visai kitokia, senovėje pasakojimai atsirasdavo dažniausiai būtent taip. Žvelgiant iš kitos perspektyvos, pasakojimo "kataribė" visada būdavo pažangiausias savo meto tarpininkas.

Šiuolaikinius profesionalius pasakojimų kūrėjus galima apibūdinti kaip žmones, sugebančius interneto skelbimų lentoje nutikusį įvykį apdoroti per savo jauseną. Šios jausenos jautrumą ir gilumą mes vadiname vaizduotės galia. Tačiau ši vaizduotės galia negali pranokti savo konkrečios visuomenės arba epochos.

Tik tie autoriai, kurie suvokia laikotarpio kolektyvinę intenciją, esančią jų vaizduotės galios ribose, gali imtis pasakojimo iš "aš" pozicijos. Kai sąmoningai tai suvokiantys autoriai ima kalbėti kaip konkretus asmuo, "aš" tampa epochos sąmone, pranokstančia asmeninį "aš".

Tokios man kilo mintys apie tą verčiantį susimąstyti atsitikimą, kuris paskatino mane nuodugniau apgalvoti šiuos dalykus.

Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 30 iš 31 
14:34:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba