ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-27 nr. 762

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (17) • ROGER SCRUTON. Saugaus sekso pavojai (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Ant rutulioGINTARAS BERESNEVIČIUS. TvanasVIRGINIJA VITA. Vasariniam vėjo sparneInterviu su JOH SASAKI. Geriausia klausytis žmoniųJOH SASAKI. Kas yra autorius? (1) • EVA VALVO. Europietiškoji tapatybė ir tarpreliginis dialogasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (8) • MARKAS ZINGERIS. Pasakojimai (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Vasaros skaitiniai (41) • DAINIUS ELERTAS. Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje (1) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Klaipėdos lėlių teatras iš KaltinėnųGILBONĖ. PasivaikščiojimasLAIMANTAS JONUŠYS. Vis dėlto klausausiJŪRATĖ BARANOVA. Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės (254) • LAIŠKAI (209) •

Vasaros skaitiniai

JŪRATĖ SPRINDYTĖ

[skaityti komentarus]

Vasarnamis – lėtojo laiko šventovė, sako norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas esė knygoje "Akimirkos tironija". Ypač įsidėmėtina šios knygos paantraštė: "Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje". Dar nežinau, kaip šią neįmantrią metaforą vertintų mano kaimynė Sigutė, fizikė pagal paveldėjimą ir pašaukimą (o fizikai mėgsta tikslumą – kai išmesdama kandžių suėstus sendaikčius tarstelėjau, kad jie skleidžia blogą energiją, ji nusijuokė: prie fizikų nekalbėk apie blogą energiją); bet minėta metafora kaip sykis itin tinka ritmų kontrastui tarp miesto ir kaimo apibūdinti. Atostogos vasarnamyje – staigus tų ritmų lūžis, kertantis ir per kūną, ir per sąmonę. Eriksenas kalba apie dabarties žmogaus chronišką laiko stygių, apsėstumą skubėti ir šalutinius tos skubos padarinius. Knygą autorius parašė kaimo vasarnamyje – aš jam pavydžiu. Kaime nemoku užsiimti rašymais, daržas prašo nuravėti, agurkai – palaistyti, parko rožė – nupurkšti nuo amarų, violetinė raganė – medžio pelenais pabarstyti (pražysdama liepos devintąją, per Veroniką, ji kasmet įdėmiai pažvelgia mirusios motinos akimis). Gamta reikalauja privalomo moteriškos globos judesio, antraip ims agresyviai džiunglėti, kol rašinėsiu abejotinos prasmės retorikas. Skinu serbentus naminiam vynui, graibau pernykščius voratinklius, gramdau nuo laiptų ėdrias samanas, maudausi Šventosios dubury, pro šalį plaukiant pilnoms baidarėms ir tuščiai plastikinei tarai, o prieš miegą bandau skaityti. Tik per atostogas kaime gali rasti laiko šiųmečiams lietuvių romanams ir seniems kultūriniams savaitraščiams, kurių – gėda sakyti – susikaupė baisi šūsnis. Savaitraščių tekstai gana greitai sensta, bet kiekviename randu po vieną dvi įdomesnes publikacijas (esė, vertimų, porą Sigito Parulskio recenzijų; Jūratė Baranova kontekstiškai interpretuoja Arvydo Šliogerio naują knygą "Niekis ir Esmas", pranokdama recenzijos formatą). Įsiminė Jerzy Stempowskio mintis, kad proza jėgos semiasi iš reiškinių chaosą sisteminančio mąstymo aiškumo (turbūt tai aš vadinu konceptualumu).

2005 metų pirmojo pusmečio knygų skaitymas vasarnamio aplinkoje pasirodė savaip prasmingas. Kadangi kaime triumfuoja organika ir autentika, labiau išryškėja, kurios knygos yra atsiradusios natūraliai, iš vidinės būtinybės, o kurios pagamintos pagal užsakymą, madingą receptą arba iš profesinės inercijos. Skaitau Erikseno svarstymų apie laiką ir liepos vidury įsismarkavusių žiogų fone.

Pati imu rašinėti lyjant. Anot paradoksais besišpaguojančio latvių kritikos aso Gunčio Berelio, kritikas yra Dievo balsas, bylantis iš šiukšlių dėžės. Šio komponento neverta nė komentuoti – ekokritikos pakraipa teigia, kad visa dabartinė kultūra virsta šiukšlių ir atliekų sąvartynu, o balso tapatybę apibrėždamas kaip neva nelygstamo autoriteto instanciją Berelis, žinoma, totaliai (auto)ironizuoja. Kritika šiais knygų pertekliaus laikais galėtų atlikti nebent informacijos filtro arba mini žinyno vaidmenį. Tokia galimybe Eriksenas beveik įtikino, mat dabar esą reikalingiausi yra žinynai, rodyklės ir filtrai (iš šimto procentų įkyriai brukamos informacijos mums reikalinga gal viena dešimtoji procento, visa kita – perteklinio technologijų amžiaus smegenų tarša). Kai knygyne pamačiau keliolika populiariosios literatūros ir kita tiek antrojo ešelono autorių knygų, supratau, kad filtravimo procedūra paprastėja – kalbėsiu tik apie tekstus, kuriuos laikau esant literatūros zonoje. Viena knyga peršviečia kitą, pateikia konkuruojančių alternatyvų, ryškina dominuojančias tendencijas.

Antrasis Ugnės Barauskaitės romanas "Dešimt" gerokai pranoksta pirmąjį "O rytoj vėl reikės gyventi" (paprastai būna atvirkščiai). Debiutas prieš trejus metus atrodė kaip Helen Fielding "Bridžitos Džouns dienoraščio" klonas, o dabar autorė subrendo, lengvabūdišką hedonizmą (seksas ir pagirios) pakeitė rimtesni motinystei įsipareigojančios moters rūpesčiai, moters kūniškų patirčių išrašymas. Jeigu sutikčiau su Giedra Radvilavičiūte, kad paveikus tekstas turi atliepti skaitančiojo patirtį, tai "Dešimt" turi aiškų ir plačios apimties adresatą – jaunų mamų armiją (nepakenktų paskaityti ir tėčiams). Romanas rutuliojasi kaip pakankamai intymus ir neįprastai šmaikštus nėščios moters dienoraštis nuo vaikelio pradėjimo iki gimdymo. Knygą ėmiau į rankas gana priešiškai nusiteikusi, manydama, kad tai bus tik moteriškų žurnalų papildinys. Bet radau ką kita – gyvenimo druskos ir drąsaus moters atvirumo, sveiko nusistatymo prieš vartotojišką ideologiją ir jaukios gyvasties meilės. Ypač "ekologiškai" skamba paprastumo deklaracija: "Aš laukinė. Natūrali. Neturiu dirbtinių papų, nevalgau piliulių. Mane apskritai trikdo mintis, kad normalią organizmo veiklą reiktų tobulinti cheminėmis ar kitokiomis priemonėmis. Man patinka natūraliai kraujuoti, kai ateina laikas, ir – be abejo – norėčiau natūraliai gimdyti" (p. 166). Autorė kartkartėm visai vykusiai ryškina egzistencinius ir buitinius moterų bei vyrų vaidmenų skirtumus. Nors romane aiški vertybinė slinktis nuo sekso į meilę, visų veikėjų likimų kreivės liudija totalų šeimos instituto sugriuvimą (pagrindinė veikėja – dukart išsiskyrusi). "Šeiminis gyvenimas yra lėtas, dėl to nešiuolaikiškas", – apgailestauja Eriksenas. Įdomu, ar su tuo sutiktų atžalos, nors lietuvių romanuose skyrybos vis rečiau traktuojamos kaip vaikų trauminė patirtis. Dinamiški partneriai pergrupuoja šeimos narius taip pat lengvai, kaip perstumdo baldus. Naujomis kombinacijomis besiporuojantys tėvai daugina netikrų brolių ir seserų. Tokį santykių mobilumą autorė ne tik fiksuoja kaip plintantį reiškinį, bet ir įtvirtina herojės pavyzdžiu, kuri trečiąkart tekėti nesirengia – į neformalią "šeimą" susibėgama žaismingai. Čia jau norisi perfrazuoti Erikseną: šeiminis gyvenimas yra greitas, dėl to šiuolaikiškas ir laikinas. Dėl guvios ironijos, jaunimui įprasto žodyno, o moterims aktualių pojūčių Barauskaitės knyga skaitoma lengvai (tarpais palengvintai). Pikantiškumo teikia sąmoningai formuojamas žiūros taškas "pro rakto skylutę". Trisdešimtmečių kartai įprasta ironizuoti ir juokinti, operatyviai žarstyti ir kaitalioti informacijos trupinius, todėl tiesmukas kasdienybės vaizdas ir greitaeigis žurnalistinio tipo žodžių bėrimas nurungė klasikinio pasakojimo fabulos sklaidą, gilesnės minties rutuliojimą ar jausmo niuansus.

Romanuose vis dažniau reprezentuojama tik tam tikros konkrečiõs socialinės, profesinės, lyties, amžiaus grupės, o ne visos bendruomenės patirtis. Lengvai atpažįstamos autobiografinės projekcijos. Retai beaptiksime, kad būtų peržvelgtos įvairios personažo likimo fazės, dažniausiai žmogus užklumpamas kokio vieno konkretaus įvykio ar išbandymo metu. Anksčiau tokia minimalia medžiaga rėmėsi apsakymas, o romanas privalėjo užgriebti daug, giliai ir plačiai. Dabar – vaikelis gimė, romanas baigėsi.

Tradiciškai ilgą laiko perspektyvą savo herojės brendimui suteikia kita rašytoja – Astrida Petraitytė romane "Šaktarpio metas: Mažoji Martukė", bet chronologiškai tįstantis naivokas merginos pasipasakojimas šiandien jau atrodo prozos pradžiamokslių reliktas. Laimė, jis pateiktas retro pakuotėje – autorė kūrinį pristato kaip tariamai senoje skrynioje rastus XX a. pirmo ketvirčio jaunos prūsų lietuvininkės, ūkininkų dukros Martos Rimkutės, vėliau tapusios patriote Liepiene, užrašus. Tik šitaip Petraitytė gali pateisinti elementarią romano kompoziciją ir ypač teksto stilizaciją pagal XX a. pradžios lietuvininkų žargono ir patriotinės retorikos mišinį, imituojantį Mažosios Lietuvos istorines realijas ir kalbinę situaciją: "Kai atsakiau: skaityt skaitanti – gi papa ceitungą apšteliuojąs, bet rašyt geriau vokiškai einas, net įsikarščiavęs ėmė bėdavotis – kaip tos vokiškos mokyklos (ak, "mokyklos" – tuoj patėmijau) mūsų jaunimą gadinančios, juk nebūt nieko blogo vokiškai skaityt ir rašyt mokėti, ale juk visas sviets nuo motinos kalbos vaikų mokinimą praded!" (p. 96). Beje, pagal kokią logiką frazė motinos kalba grafiškai išskirta kursyvu kaip ir permanentiniai barbarizmai, o germanizmas "kėžas" – neaiškinamas? Varginančią nenorminę šneką prisijaukini tik įveikęs keliasdešimt puslapių, pagaliau įgrysta žvilgčioti ir į gale pridėtą žodynėlį. Suprantamas Petraitytės noras atliepti tarmiškai rašančiųjų entuziazmą ir papildyti jų gretas, bet kad beveik prasilenkiama su saiku. Be to, ar tikrai Mažojoje Lietuvoje tiek Rytų Lietuvai būdingų slaviškų barbarizmų? Apskritai dabartinės prozos kalbos sveikatai būtų naudingas kalbininko žvilgsnis. Kad specialistas informuotų, kaip literatūros kalba turtėja, o kaip prastėja.

Iš žvalios keturmetės mergytės Martukė išauga į dailią smarkaus lietuvininkų veikėjo žmoną, gerą motiną ir gana susipratusią tautinę aktyvistę, nors vis tiek ji natūralesnė scenose, kur ilgisi tėviškės ir verda plūmių marmaliodę (t. y. slyvų džemą), o ne demonstruoja istorinį optimizmą. Tokia proza užprogramuota semantiniam ir estetiniam vienareikšmiškumui, jos prasmė: 1) pažintinė; 2) didaktinė. Matyt, jau išaugo menkai Ievos Simonaitytės epiką pažįstanti karta, kuri skaitydama Petraitytės "Šaktarpio metą" galėtų pasikartoti istorijos pamokėlę. Medžiaga pateikta nesuproblemintai, vadovėliškai, vykusiai papildyta dokumentinėmis iliustracijomis – to meto nuotraukų, laikraščių iškarpų faksimilėmis.

Eugenijaus Ignatavičiaus apsakymų rinktinę "Obelis Katedros aikštėje" skaičiau kaip mažosios prozos kadaise gyvavusio prestižo liudijimą. Anuometinis kritikos autoritetas Albertas Zalatorius kalbėdamas apie trečią jo knygą dar aštuntajame dešimtmetyje sakė: Ignatavičius nemadingas, ir tai jo stiprybė. Dabar galima pakartoti tą patį. Ignatavičius rašo gerą, buitinę, tradicinę prozą, ir rašo su epine jėga, turtinga leksika, raiškia sintakse. Turi pasakotojo dovaną. Tai Mariaus Katiliškio genetinė linija; labiausiai į akis krinta sąsaja su novelių ciklu "Užuovėja", bet lygiai taip pat ir su sąvoka, mūsų kultūroje tapusia emblema – "išėjusiems negrįžti". Beveik visa Ignatavičiaus kūryba, ypač stiprioji, kaimiškoji jos dalis, yra negrįžimo variantas. Negrįžimo į tėviškę. Tėviškė – tai triskart pastarajame šimtmetyje griautas lietuvių kaimas. Apsakymai atrodo parašyti žmogaus, stovinčio "anam gyvenimo gale" – iš distancijos žvelgiančio į tai, kas dingę, prarasta, kai motinos rankos karste panašios į "sugargažėjusią šiaudų grįžtę". Įdėmus išorės stebėjimas, detalių konkretika – jau prarandamos mūsų prozos savybės (šią materijos tirštumą subtiliai autorizuoja ir moderniai psichologina Danutė Kalinauskaitė, ant savaime turtingos ir kartais tik moteriai pažinios empirikos dar užmesdama ir magiškojo realizmo šydą). Tai regima detalės plastika – pirminė epinio naratyvo ląstelė (epinis pasakojimas lėtas, fundamentalus).

Gyvenimas kaime kaip tik ir primena epinį pasakojimą su nuosaikiai plėtojamomis visomis veiksmo linijomis. Ir fono reikšmingumu. Kaime beveik iškart atgaunu lėtąjį laiką. Jis juda ramiai ir apdairiai kaip katė per šlapią žolę. Lėtojo laiko prabanga būtina. Kad nereikėtų lakstyti pas psichiatrus. Kad nepražiopsočiau violetinės raganės pražydėjimo mirksnio (tris dienas stebiu, kaip burksta ir tamsėja ištįsę pumpurų ovalai) ar kad pagaliau įveikčiau triskart pradėtą ir šonan padėtą Gintaro Grajausko romaną "Erezija".

Lysvėj pučiasi dryžas cukinijos paršelis, krapo skėčiuku ropinėja kamanė, Šventosios pievose raivosi vakaro rūkas, įrašydamas į atmintį migdolinį vingiorykščių kvapą – lėtasis laikas cirkuliuoja uždaru ratu, išvaduodamas iš nebūtinų dalykų (konferencijų, žinių, skambučių, posėdžių, tarptautinių projektų, pirkinių, interneto). Kasmet tai patikrinu. Gydo lėtumas ir grįžimas prie keturių pagrindinių elementų, kuriuos čia gali rasti visiškai grynu pavidalu (upėje, šaltinyje, ugniakure, po basomis kojomis). Pamatiniai egzistenciniai dalykai vyksta lėtai ir kartojasi, išsipildo. Gyveni pagal saulės laikrodį, miegi pagal mėnulio fazes. Moteris priklauso nuo apšvietimo, sako mano bičiulis. Kaime nuo apšvietimo, šviesos priklauso visas gyvasties plūsmas. Agrikultūroje – taip savo daržininkystę Prancūzijoje karo metais vadino Jurgis Savickis – susigrąžini pasitikėjimo gyvybiniais ciklais pojūtį. (Beje, juk Savickis pirmasis lietuvių prozoje įdiegė miestiškąjį mentalitetą, ir visas tas rašymų skirstymas į kaimiškus ir miestiškus seniai atgyvenęs reikalas.) Nesistebiu, kad iš kaimo kilę rašytojai ten tebeturi vertybines atramas, nors mato ir aprašo kaimo transformacijas ir nuopuolio tendencijas. Rašytojas, kaip bet kuris pavargęs žmogus, kaime gali patirti lėtojo laiko prasmingumą, tad nenuostabu, kad tokio tipo prozoje prasimuša ir kokia "čiobrelinė" pastraipa. Kitas savo lėtąjį laiką atranda vienuolyne ar prie jūros.

Bet dabar labiau rūpi pasvarstyti, kodėl į rašymus apie kaimą skaitytojai taip dirgliai reaguoja. Suvokia juos kaip "neprestižinius", "neprekinius"? Po naujos Juozo Apučio knygos "Vieškelyje džipai" recenzijos nustebino keli internetiniai atsiliepimai: ak, ir vėl kaimas, nostalgija, bėgimas nuo realaus gyvenimo, paguodos ieškojimas etc. Nieko panašaus Apučio knygoje nėra. Romantinis kaimo mistifikavimo etapas senų seniausiai baigėsi (sovietmečiu jis buvo logiškas ir padėjo gelbėti, konservuoti, retransliuoti senojo kaimo paveldą). Bet jau nuo devintojo dešimtmečio viršų ėmė kaimo degradacijos vaizdai (Romualdo Granausko "Gyvenimas po klevu", Vandos Juknaitės "Šermenys"). Jau ir tada sieti kaimo prozą su rugiagėlėmis ir dūsavimais dėl praeities buvo ideologiniais sumetimais įkaltas ir galop iš tiesų įsikaltas stereotipas, juolab šiandien jis nebeturi realaus pagrindo, o skaitytojų galvose kažkodėl tebegalioja. Kaimas nebe toks, ir rašytojai tai seniai žino. Aputis blaiviai, nors ir su kartėliu, reflektuoja gana paradoksalią "kaimo nuvertėjimo" situaciją: "Valentas šitoj aplinkumoj – bijom sakyti – kaime, nes dabar tas žodis kaip kokia bjaurastis, ypač sumaišytas su literatūra, jau jis laidojamas, kaip laidojamas ir pats kaimas, liko tiktai į europėjiškus projektus tinkantis kaimo turizmas, greitai susiimsiantis su slaptais ir atvirais miestų viešnamiais" (p. 381). Apučio naujosiose novelėse nėra jokios idilės. Veikėjai ne grožisi saulėlydžiais ir net ne pažangiai ūkininkauja, o sulaužytais likimais bando išlaikyti gyvasties ir orumo likučius. Buvęs traktorininkas Gvildys (iš chrestomatinės novelės "Horizonte bėga šernai") kurorte karieta vežioja turistus, jo sūnus ir marti užsimušė motociklu, o anūkė dirba užsienio bare – ne, ne padavėja; kitas sūnus "įsimurkdė" į politiką, bet tėvui gėda, kad ne politika jam rūpi, o "politikos pinigai". Su vos bekrutančia močiute gyvena Čelesta, jos tėvą vairuotoją reketininkai nužudė Olandijoje, o motina iš sielvarto prasigėrė ir mirtinai sušalo. Čelesta iš alkoholizmo bando traukti kaimyną, nenorėdama pripažinti savo pasiaukojančios akcijos beviltiškumo. Milašiaus sūnus neteisėtai manipuliuoja sklypais ir tikriausiai yra prisidėjęs prie mažamečio pagrobimo. Betėvis vaikinas sutapatina savo lemtį su pamesto vilkšunio dalia ir pasikaria. Nepastebimas ir visų pašiepiamas žmogelis Fortūnatas išgelbsti iš eketės berniuką, bet "nepastebimai" nuskęsta pats. Kaip matom, realaus gyvenimo su kaupu, šalia baisių įvykių glaudžiasi tikro žmogiškumo pavyzdžiai. Argi svarbiausia, kokioj "aplinkumoj", kaip eufemistiškai pavadina Aputis, tai vyksta? Nei tragedijai, nei komedijai dekoracijų klausimas nebūna esminis. Prie panašių Apučio epizodų lengvai pritaptų ir mano artimiausių kaimynų buitis. Čia kiaurą dieną po kiemą nardo trys maži vaikai kaip kregždžiukai, kol išsiskyrusi jauna motina nuo penktos ryto eina baudžiavą komerciniame agurkų šiltnamyje. Už dvidešimt litų nenormuotas darbas dusinančiame karštyje. Turi širdies ydą. Vaikai ravi ir laisto daržus, prižiūri žąsis ir ožką, patys pasiima valgyti, šešiametė Aistė nueina į parduotuvę. Guvūs ir užsigrūdinę, jie niekada nepasiduos. Tokius už gyvastingumą savo novelėse pagerbia Bitė Vilimaitė. Jos "Mergaitės romanas" kaip Konstitucinio Teismo nuosprendis liudija šeimos saugą praradusios paaugliukės kančias. Našlaitė tąsoma po apsišaukusių globėjų ir valdiškus globos namus kaip niekam nereikalingas ir nepritampantis daiktas. Inteligentiška mergaitė praranda smuiką, knygas, švelnumą, mirusio tėvo geltoną namą, kur "ant židinio yra akmuo su tikro aukso gyslelėmis ir stalelis marmuriniu viršumi, arbatinukas su šypsančia kiniete ir dar daug daug brangenybių" (p. 87). Iš beviltiškų situacijų ją gelbsti tik menamas tėvo balsas, bet tokia nemateriali substancija niekada nesubalansuos totaliai pažeistos gėrio ir blogio simetrijos. Negatyvizmo sankaupa romane gąsdinamai didelė. Gal kad susimąstytume apie kintantį šeimos statusą, namų sampratos nusakralinimą ir to pasekmes?

Kaimo realybė dar vienu esmingu aspektu susijusi su lietuvių literatūros strateginių temų aruodu. Tai pokaris. Pastaruoju dešimtmečiu jis imtas traktuoti laisviau, naujau ir, manykime, teisingiau. Apučio knygoje stipriausias skyrius "Atminų novelės" kaip tik apie pokario metus, regimus vaiko baimės akimis, apie absoliutų šeimos solidarumą, kaip patikimą priešpriešą išorės kovoms, suirutei, blogiui. Geriausia pastarųjų metų Romualdo Granausko prozos dalis taip pat sietina su pokario išgyvenimais ir autobiografinio klodo dominante (restrospektyvumas, vaikystės reikšmė asmenybės tapsmui), bet autoriaus intencija ne subjektyvistinė – jam svarbiau liudyti ne tiek individualią biografiją, kiek krizinę savo epochos terpę, kurioje buvo sunku net fiziškai išlikti. Naujas romanas "Kenotafas" taip pat dera konfliktiškame pokarinio gyvenimo reikšmių lauke. Atsitolinęs nuo magistralinių ar eksperimentinių rašymo barų, Granauskas skalsiu išlavintu žodžiu papasakojo jaudinančią istoriją apie žmogaus sielvartą, balansuojantį ant paranormalumo ribos (šeimą praradusi mokytoja kaip sūnų pamilsta veršelį). Trys naratyvinės linijos – rašytojo liga, knygos rašymas, pokario mokytojai – panardintos į kiek melancholiškos savistabos ir autorefleksijos tėkmę ir kelia asociacijų su esė žanru. Tematikos ir pasakojimo būdo sankirta šiame romane labiau intriguojanti ir artikuliavimo principai organiškesni nei ankstesniajame romane "Duburys". Tiesioginis autoriaus dalyvavimas romano vyksme (komentuoja savo sveikatos būklę, renka medžiagą apie mokytoją D, bandydamas rekonstruoti jos tragišką likimą) stiprina įvykių autentiškumo pojūtį. Granausko pasakojimas, nors ir konvencionalus, paįvairintas mitiniais ir mistiniais elementais. Sergančio rašytojo išlikimo scenarijus priklauso nuo palangėje augančio beržo, gyvybės antrininko; aiškiaregystės blyksnis – labai gražios moters regėjimas merdint – tarsi suriša benutrūkstančią gyvybės giją (grįžk, prisimink, papasakok). Kodėl sergantis rašytojas pasakoja kaip tik šią, o ne kokią kitą istoriją? Suteikdamas pokario mokytojams išskirtinių veikėjų statusą (po Jono Mikelinsko romanų taip pabrėžtinai – pirmąkart) rašytojas stato jiems simbolinį paminklą – kenotafą. Juk įprasčiausi pokario personažai lietuvių prozoje tebėra valstietis, partizanas, stribas, tremtinys.

Granausko pasakojimo išskirtinė ypatybė – lengvai vykstanti literatūrinė komunikacija su skaitytoju, nes visi sugestyvūs elementai sumaniai dozuojami: įspūdingi dramatiški įvykiai, tono jausmingumas, lengvai įsimenamas reljefiškas vaizdas, atviravimas apie nuovargį ir rašymo motyvacijos stoką senatvėje. Ne vien Granauskas dosniai dalijasi su rašymu susijusia graužatimi ir visokiomis peripetijomis. Rašto / rašymo tema literatūroje padažnėjusi (gaila, kad ne esminiu kalbos / būties dialogo aspektu; daugiausia svarstoma apie rašančiojo savijautą prie tuščio lapo / ekrano ar susikomplikavusią būklę rašančiųjų ir skaitančiųjų bendruomenėje). Nors Grajauskas sako: "Ne būti rašytoju, o tiesiog rašyti; tai du skirtingi, jei ne radikaliai priešingi dalykai" (p. 185), realybėje šios deklaruojamos priešybės vis mažiau radikalios, kadangi tarpsta noras "tiesiog rašyti". Tokio noro vaisiai apsčiai makulatūrinasi lentynose. Simpatiškai ironizuoja Aputis – rašto įžymybėms dalyvaujant literatūros vakare, paprastai sakoma: "Šiandien nepaprasta diena, jūs galit pamatyti gyvus rašytojus...

Dramblius, begemotus, krokodilus!.." (p. 171).

Gerai, kai tekstas, grožinis, eseistinis ar kritikos, problemiškai sūkuriuoja, o pastraipos nesuvertos kaip riestainiai ant virvelės. Bet kai sūkuriuoja hermeneutiniu principu – penktąkart grįžta prie tos pačios minties, pavyzdžiui, lėtojo laiko palaimos, jau įkyru? Apie laiką šią vasarą sužinojau ir daugiau neįprastų dalykų. Ant Sigutės stalo gulėjo astrofiziko Stepheno Hawkingo knyga "Visata riešuto kevale". Iš literatūros dėmesį perkėlus į kosmologiją, galva ima svaigti nuo stulbinančių paslapčių. Nors autorius labai sudėtingas erdvėlaikio problemas iliustruoja kasdieniškomis analogijomis, kolosalias abstraktybes suvokti sunku. Elementariųjų dalelių sąveikos modelių piešiniai vis tiek primena žmonių santykius: susidūrusios dalelės virsta intensyviu energijos pliūpsniu arba sukuria naują stygą, virpančią kitu dažniu. Įsivaizduoti visatos praeities laiką esant Kriaušės formos ne tas pats kaip išvirti kriaušių marmaliodę. Vis dėlto konstatuoju, kad susipažinti su pasaulyje žinomo mokslininko erezijomis buvo įdomu ir naudinga, o vietinės gamybos erezija nuvylė.

Gintaras Grajauskas parašė dirbtinį romaną. Iš principo juk galimas ir dirbtinis konstruktas – kaip gerai padarytas ir funkcionalus daiktas. Deja, pagrindinis įspūdis – chaotiška ir pretenzinga, ir to nelemto įspūdžio nesumažina nei antraštė "Erezija", nei teksto priskyrimas šiuolaikiniam diskursui, nei tarsi ironiškas (o gal ne?) dedikavimas rytų europiečiams. Du "padugnių elito" atstovai, drumsto kraujo samdomi žudikai, kurių vienas pusdebilis, o kitas reflektuoja situaciją (mat buvęs rašytojas), laukia aukos – kito rašytojo – ir skaitinėja pastarojo miglotą rankraštį. Gilesnę prasmę turėtų kurti (pseudo)istorinės aliuzijos: genties lituanus pramotė Eglė, proprotėvis Palemonas, dabartiškai suseksualinti pagoniški tikėjimai ir Jeronimo Prahiškio užrašai apie XV a. Lietuvą. Bet katro Jeronimo Prahiškio – čekų kamaldulių vienuolio katalikybės skleidėjo ar jos reformatoriaus husito eretiko (jie abu yra lankęsi pagoniškus papročius išpažįstančioje Lietuvoje)? Tas dviejų istorinių asmenybių suplakimas gana nemaloni erezija. Vienas papasakojo žemaičių mitologijos nuotrupų, kitas buvo sudegintas ant laužo, o autoriaus poreikiams praverčia abu komponentai. Iš dviejų istorinių asmenybių sukompiliuojama viena. Trilerio atmosferoje "tautos genezės" grajauskiškoji versija niekaip neįsišaknija, skirtingos pasakojimo linijos nesukimba, jokio vientisesnio romano koncepto neįmanoma įžvelgti. Tai, kad naudojami keli kalbiniai registrai – istorinių kronikų, eseistinis, kriminalinis – padėties nekeičia. Ką norima pasakyti šiuo fragmentų koliažu, kuris atrodo kaip elgetos apdaras – lopas ant lopo, o lope skylė? Beje, trileris irgi nesusiklosto, užsakyta žmogžudystė, pasirodo, yra blefas. Ir už ką gi reikėtų galabyti rašytoją? Anot Grajausko, būti rašytoju šitoje šalyje ir taip visiška savižudybė. "Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau" (p. 203), – samprotauja romano pasakotojas. Mulkinama, kad būtų smagu gyventi plyšyje "tarp tiesos ir pramano" (p. 36). Čia jau priklauso nuo skaitytojų skonio ir snobizmo laipsnio, ar Grajausko plyšyje jiems bus taip pat smagu kaip ir Mariaus Ivaškevičiaus debesyje (akivaizdu, kad esama sąsajų su pastarojo "Istorija nuo debesies" arba Herkaus Kunčiaus groteskais). Man pasirodė, kad šiame tariamame romane poetas Grajauskas išsižada tikrojo prigimties balso, o kai kūrybinę savastį išmainai į bravūrą, manierizmą ir kaukes, sėkmė būtinai aplenks.

Mūsų naujausiems romanams vis pastebimesnę įtaką daro popkultūra, žiniasklaida, reklama, internetas, bestseleriai ir greitojo laiko spaudimas. Eriksenas konstatuoja, kad vystosi nauja narkotinė priklausomybė nuo greičio. Galime skirti vis trumpesnį laiką vienam informacijos gabalėliui: "Didžiausias deficitas visokių rūšių informacijos skleidėjams – pradedant reklamos darbuotojais, baigiant rašytojais – yra kitų dėmesys. Kai vis daugiau informacijos reikia įsprausti į santykinai pastovų laiką, kuriuo kiekvienas disponuojame, sumažėja dėmesio apimtis" (p. 87). Su šiuo deficitu akivaizdžiai susiję kokybiniai literatūros pokyčiai – slydimas paviršium, nenatūraliai išrandamas intrigos dinamizmas, vidinio ryšio stoka, padrikumas, sintaksės fragmentacija, precizikos praradimas ir pan. Kam ir stengtis, jei užsiėmęs skaitytojas, skubriai prarijęs tavo opusą, jį bemat pamirš? Meninis pavidalas rašytojui mažai berūpi, nes adresatas nebelinkęs traktuoti literatūros kaip kalbinio estetinio darinio. Duok jam skandalingų pasakojimų, greitos informacijos, o ne gražėstų! Literatūrą vis dar laikau estetiniu reiškiniu, nors ši kadaise prioritetinė jos funkcija nužeminta iki pasigailėtino būvio. Reklaminis skydas sankryžoje ragina: "Skambink ir laimėsi kvietimą į kultūros tvartą". Apsidžiaugiu, kad yra tokia knyga "Estetikos kerštas" (apie ją sužinojau iš kolegės straipsnio). Vien pavadinimas teikia vilties.

Naujasis laiko režimas paveikė visus: skaitytojai įgijo greitojo skaitymo, o rašytojai – greitojo rašymo įgūdžių. Užsienyje mokęsis katalikų kunigas teigia, kad pamokslas turėtų trukti ne ilgiau kaip dvylika minučių, o sudominti reikia per pirmąsias keturias. Net katinas Balčius, vienas simpatiškiausių Apučio novelių personažų, įvertina kintančią padėtį: "Dabar tokie laikai, kad mokytis reikia iki paskutiniosios, dabar informacijos katuomenė" (p. 358). Pažvelkite, kaip sutrumpėjo didesnio teksto skyreliai, pastraipos, kaip dažnai jie kaitaliojasi. Pereiti prie naujų pasakojimo dalių ir jas permesti akimis užima vos ne tiek pat laiko kaip perjungti televizijos kanalus. Skandinavijoje moksleiviai dėmesį begali sutelkti vos septynias minutes (tokiais laiko tarpsniais TV ekrane pasirodo reklama). Įsigali nenustygstantis tempas, vis didėjantis pagreitis. Į prozos meniu braunasi viskas, kas tik įmanoma – buities daiktai, fiziologija, juslių orgija, žaidybiniai triukai, bet kokios galvon šovusios mintys, ir visa tai – bėgimo, kalimo, krovimo ritmu. Maža išminties. Ar ne todėl, kad išmintis nemėgsta skubos?

Suvėriau knygas kaip riestainių virtinę. Vasarnamyje užrakinu lėtojo laiko elfus. Ir Eriksenas sako, ir kiekvienas iš savo patirties žinome, kad kasdienybėje būtina kaitalioti lėtąjį ir greitąjį laiką.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


40800. nemo2005-08-29 00:54
Ehcs, gardieji straipsniai liko uz gelezines uzdangos. Bet gerai, kad atsiranda budu sienas pralauzt.

40802. Bjauri boba IVS2005-08-29 01:43
Esu skaitytoja ir man labai gaila, kad meninis pavidalas rašytojui mažai berūpi, kad jis tik užverčia skaitytojus (mane!) skandalingais pasakojimais, greita informacija, slysta paviršium, nenatūraliai išranda intrigos dinamizmą, stokoja vidinio ryšio , rašo padrikai, o kur dar sintaksės fragmentacija, precizikos praradimas ir pan.? Kam stengtis skaityti šiuoaikinius autorius, jei užsiėmęs rašytojas, iš anksto įsitikinęs, kad skaitytojas idiotas? Aš, skaitytoja, literatūrą vis dar laikau estetiniu reiškiniu, nors šią kadaise prioritetinę jos funkciją rašytojai nužemino iki pasigailėtino būvio.

40803. Atodūsis2005-08-29 01:55
Et, IVS, jei vien tik estetika visa tai apsiribotų. Miškai jau iškirsti. Kvėpuoti kuo nebeliko. Dar ne visi išmoko nuo savosios dujokaukės akių stiklelių drėgmę nusibraukti. Juk gražu, kai tiek daug vaivorykščių, vos vienam spinduliui prasimušus...

40806. nuliudes nemo2005-08-29 03:01
O as dabar kokia pora valandu visokias astronomijas skaiciau kol man galva susisuko nuo tenais naudojamu dydziu, atstumu, masiu, greiciu, laikotarpiu...pries 3.5 milijardu metu, po 3.5 milijardu metu, 3 milijonai saules mases, 7000 tonu naujas teleskopas, 5000 km/s skriejancios zvaigzdes, milziniski zvaigzdedaros procesai, mazesnes galaktikos priartejimas po 300 000 000 metu prie didesmes ir imanomas suirimas... taip gigantiska visa tai, o mano zmogiskas gyvenimelis toks trumpas, sudeginamas siek tiek zinioms, siek tiek pragyvenimui, siek tiek aistroms, siek tiek darbui, siek tiek draugystei, siek tiek karui ir kerstui, siek tiek astronomijai, siek tiek dar siam ar tam. Visa tai taip maza. Is proto varo tas mazumas. Net liudna pasidare. Ainu po antklode pasislepti.

40810. Pialeda2005-08-29 09:06
Ech, įsivaizduokite, kapitone, jei gyventumėte 300 000 000 metų ir jau po pirmųjų trisdešimties išeitų pas kitą jūsų mylimoji...

40817. DekonstrukcijosPagimdytas2005-08-29 10:36
Idomus tik klausimas kodel DK kazkada buvo gera litratore? Kas jai pasidare arba nepasidare?Kodel josios kuryboje vyriskiai vaizduojami debilavoti, moteriskos kitaip?

40819. Vyrasmuras2005-08-29 10:56
Nu ,jei isvaizdus,turtingi bei kulturingi vyriskiai nesidomi talentu,grynuoliu ir abejoja ja ja ,kaipo moteriska-tada jie ne debilavoti,o debylai.! Galetu sugrizt ir pasiimt net ta zepter.Jis netikras.

40825. ak2005-08-29 12:38
Ačiū autorei - informatyvu ir smagu skaityti.

40855. cikada2005-08-29 16:13
laimingi tie, kurie dar gali skaityti...

40862. Atodūsis2005-08-29 17:58
Laimingi tie, kurie dar gali. ;)

40868. Na jau2005-08-29 19:30
"Man pasirodė, kad šiame tariamame romane poetas Grajauskas išsižada tikrojo prigimties balso, o kai kūrybinę savastį išmainai į bravūrą, manierizmą ir kaukes, sėkmė būtinai aplenks." Nesėkmė būtų, jei prigimties balsą formuotų bekalusė kritika, o poetas Grajauskas su tuo maloniai sutiktų.

40877. si2005-08-29 21:17
Meninis pavidalas rašytojui mažai berūpi? Jis nebelinkęs traktuoti literatūros kaip estetinio darinio? Nu čia tai svieto pabaiga, pasijutau kaip iškritęs iš medžio (bent jau). Tai tik tie ir pamirštami, kuriems ne meninis pavidalas pirm rūpi.

40880. Atodūsis2005-08-29 21:53
Reiškias... ;)

40910. cikada>atodusiui2005-08-30 09:20
:D))

40911. kaimas2005-08-30 10:35
Kodel Grajauskaui taikomi teksto kurimo kriterijai, o vertinant Aputi - etiniai. Abu jie - litaratura. Antra. Nutrinta tema kelia toki pat efekta kaip nutrinta melodija. Net tada kai ji yra interpretuojama truputi kitaip.

40913. Destrukcijospagimdytas2005-08-30 11:10
Kokios atoastogos?Daba atostogos yra darbas laisvu grafiku.:( Vis vien skambyja ir diorgina,pasigardziuojant skaitant Holsvorti,nes resursu,kurie atliktu tavo darba jokioj imonej nera!Tiesiog privalai atvykti ir pierskaityt tarybiniu VUZU absolventams, ka ju computeruose uzrase paslaptingasis Vorningas. Kaip man nepatogu,kaip man nepatogu dejuoja direktorius ir tuoj pat uzlauzia:tau reikia pinigu ar atostogu?! Pinigu pinigu pinigu ,direktoriau, taip pinigu.:)

40916. ak2005-08-30 11:48
ir man panašiai... Tokios pidosios kaip buchalterės, valytojos čiki čiki poilsiadienius susiskaičiuoja, ir šventą dieną jų nė su botagu į darbą neišvarysi, o mes, varguolėliai, ir per šventas, ir per valstybines - bo jokio papildomo užmokesčio - pachalinam...

40917. vyras2005-08-30 11:49
Malonu skaityti. Kita vertus lėkštai atrodo išlendančios feministinės gaidelės. Ar šiais laikais feminizmas dar reikalingas? Moterys jau seniai pasiekė savo...

40920. kitas vyras2005-08-30 12:36
Nepastebėjau feminizmo. Kiekvienas autorius aprašyti kaip kokios skikritingos vazos. Moterys gal šiek tiek atlaidžiau, skatinančiai, Aputis iš pagarbios distancijos, Grajauskas negailestingai (bet, matyt, teisingai).
Bet vis tiek - nuobodu man tas kaimas ir pokaris. Kaip ir negabi eklektika.

40929. trečias vyras2005-08-30 13:25
Feminizmas akivaizdus ir agresyvokas, bet čia bene mažiausias trūkumas. Atvirai pataikūniškas pietetas pripažintiems autoritetams - didesnis. Vazos iš tiesų skirtingos: kai apie ąsotį rašoma kaip apie amforą... Noro pažinti neiškart atpažįstamą nebuvimas - didžiausias ir neatleistinas trūkumas. Kritika, besivelkanti iš paskos. Na, nieko nuostabaus. Ne naujiena.

40935. ketvirtas vyras2005-08-30 14:05
...o aš patylėsiu...

40937. penkta moteris2005-08-30 14:16
Ar valgysit, vyrai, kad jau nutilot? :)

40944. Kažkoks puipa2005-08-30 14:47
Moteris ir keturi jos vyrai

40949. Meilutė2005-08-30 15:10
Autorė labai miela ir simpatiška. Ir visai ne akademiška. Ji gyvena vasarnamyje su paukštukais bei gyvulėliais ir net sako "špaguojasi" - visai kaip vaikystėje. Skalsus ir išlavintas jos žodis! Ne taip, kaip tų beširdžių priekabių manieristų, kurie tik ir vapa "fechtuojasi, fechtuojasi". Fui.

40950. Praeivis2005-08-30 15:11
Palaukit, tuoj nereikės ir puipos, nes po palme pasirodys ir vėl kokią pasaką parašys. Tik komentarus belikę sudėliot... O tokių šedevrų juk nieks neekranizuoja - beviltiška. ;)

40954. Kalbininkas2005-08-30 15:26
O kuo blogai "špaguojasi"? Labai gražu. Rapyrininkai - rapyruojasi. Futbolininkai - kamuoliuojasi. Žokėjai - arkliuojasi. Kritikai - kritikuojasi. Ir ta sangrąžinė dalelytė čia labai vietoj. :)

40956. Praeivis2005-08-30 15:39
Tik agurgai - vekuojasi. :DD

40963. Skaitantiems2005-08-30 16:46
JS rašo: "Granausko pasakojimo išskirtinė ypatybė – lengvai vykstanti literatūrinė komunikacija su skaitytoju, nes visi sugestyvūs elementai sumaniai dozuojami: įspūdingi dramatiški įvykiai, tono jausmingumas, lengvai įsimenamas reljefiškas vaizdas..." O štai šitoks dialogas vyksta "Kenotafo" pradžioje. Žmona bendrauja su ką tik širdies smūgį patyrusiu rašytoju. "- Ne tai dabar svarbiausia. Nepyk, bet aš tau dar kartą priminsiu, ką sakė daktaras. Gulėti va šitaip aukštai, nuolatos vartoti vaistus – tiksliai taip, kaip parašyta. Tomis pat valandomis. - Čia jis tau sakė, ne man. - Nesinervinti, vengti bet kokio streso... - O man tada pasigirdo, kad jis pasakė – nenervinti. - Gerai, kad jau juokausi, bet dabar nejuokauk, dar klausyk. Valgis – beveik visai be druskos, jokios kavos, taurelės, jokio rūkymo, fizinio krūvio, nekelti daugiau kaip tris kilogramus... - ...nesapnuoti jaunų moterų... - ...po truputį judėti, daryti lengvus pratimus, būti grynam ore, neskubant pasivaikščioti po skverą, bet taip, kad nepradėtų dažnėti pulsas... - o paskui pakilti stačiausiais laiptais į ketvirtą aukštą... Į mūsų chruščiovką. - Dabar ne. Vėliau. Kai sustiprėsi, kai atšils oras, dabar juk tik kovo pradžia. Atsimeni, ką jis tau dar pasakė, kas visų svarbiausia? - Sprendžiant iš tų jo prisakymų, kiekvienas ir yra pats svarbiausias. Šimtas prisakymų – ir kiekvienas pats svarbiausias. Nelogiška. - Logiška!.. Aš ir dabar girdžiu jo balsą, net intonaciją, tebematau, kaip jis į tave pasižiūrėjo sakydamas: "Šį kartą mes jus ištraukėm, o už dar vieną tokį – nė penkiasdešimt procentų negarantuoju". Ir t.t., ir pan. Skalsus išlavintas žodis. Kažin, ką apie tokį dialogą pasakytų Guntis Berelis?..

40969. slogutis2005-08-30 17:14
Nuostabu! Bereliui paliktų tik nuolankiai nusiimti kepurę ir autorių pagarbinti malda.

40973. Skaitantiems to slogutis2005-08-30 17:38
Linkėjimai į tyrus bei dykumas. :)

41021. prakaitas2005-08-30 21:42
IDOMU. Patinka straipsniai, nagrinėjantys šiuolaikinio gyvenimo greitį. (atia)

41033. to slogutis2005-08-30 22:37
Gražių daikčiukų suradau. Labai lietuviškų. Dar ir prisiminiau šį tą - ot Severnovo gorodka do Kushki i potom. Krūvą žmonių prateriojau ten (v sievernom). Keletas buvo tokie humanitarai. Nors verk.

41035. kur tylieji emigrantai2005-08-30 22:47
Čia tuo ir baigsis: šliogeriukais arba antišliogeriukais. Sprindytėmis arba Sieksnytėmis. Arba mėlynąja spalva prieš - raudonąją. Dieve brangus, kaip visa tai vargina; Kaip Visa Tai Vargina. Kaip aš noriu namo. Iš New Orlean.

41040. Atodūsis2005-08-31 00:00
Dar tik "Užkietėjusių vidurių bliuzą" sumetus... ;)

41044. atodūsis to cikados2005-08-31 02:59
Moki? Šešiolika kartų dūstelėjai. Laikas mestelt.

41045. Pavargau2005-08-31 04:19
Rankos nelaiko, mėlynieji.

41053. To Pavargau2005-08-31 13:01
Raudonieji pradeda ir laimi :)

41063. a propos2005-08-31 16:17
Ir Jūratė Sprindytė, ir Jūratė Baranova kaip susitarusios tame paičmae numery nagrinėja "Užtrauktuką".

41074. Tvora>a propos2005-08-31 20:00
Juk vasara baigias. Tenka. ;)

41119. rispektas2005-09-01 13:09
Seniai neskaiciau taip GERAI PARASYTO lietuviu kritiko teksto. Respect:)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:34:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba