ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-27 nr. 762

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (17) • ROGER SCRUTON. Saugaus sekso pavojai (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Ant rutulioGINTARAS BERESNEVIČIUS. TvanasVIRGINIJA VITA. Vasariniam vėjo sparneInterviu su JOH SASAKI. Geriausia klausytis žmoniųJOH SASAKI. Kas yra autorius? (1) • EVA VALVO. Europietiškoji tapatybė ir tarpreliginis dialogasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (8) • MARKAS ZINGERIS. Pasakojimai (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Vasaros skaitiniai (41) • DAINIUS ELERTAS. Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje (1) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Klaipėdos lėlių teatras iš KaltinėnųGILBONĖ. PasivaikščiojimasLAIMANTAS JONUŠYS. Vis dėlto klausausiJŪRATĖ BARANOVA. Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės (254) • LAIŠKAI (209) •

Saugaus sekso pavojai

ROGER SCRUTON

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Philipas Larkinas savo garsiosiose eilėse rašė, kad lytiniai santykiai gimė 1963 m. Iki tol pagal tradicinę seksualinę moralę vienintelis teisėtas būdas patirti seksualinį pasitenkinimą buvo santuoka. Tokią moralę nesunku suprasti. Ji atlieka aiškią visuomeninę funkciją: užtikrina šeimų tvirtumą ir visuomeninio kapitalo perdavimą iš kartos į kartą. Ji yra racionali, nes įprasmina tokius reiškinius kaip meilė, įsipareigojimai, pavydas, koketavimas ir flirtas. Problema ta, kad kliudydama siekti pasitenkinimo ši tradicinė moralė provokuoja jos atsisakyti. Mes taip ir padarėme – ėmėme ir atsisakėme jos; padarę tai, iš pradžių pasijutome be galo laimingi, bet netrukus džiaugsmą ir euforiją pakeitė nervingas seilių rijimas.

Situacija, kurioje atsidūrėme šiandien, daugeliu požiūrių nauja. Įdomiausia, kiek daug pastangų šiandien dedama norint įveikti gėdą arba jos atsikratyti. Pradžios knyga pasakoja žmogaus nuopuolio istoriją. Pasak Biblijos, prieš paragaudami uždraustojo vaisiaus, "jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos". Bet kai tik jo paragavo, "abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus".

Kai padarome ką nors bloga, o kitas tai pamato, jaučiame gėdą. Ši gėda – tai moralinės prigimties jausmas, pagrįstas įsitikinimu, kad kažkas kitas tave stebi. Bet anksčiau pateiktoje ištraukoje apie seksualinę gėdą turimas omeny kitoks jausmas.

Seksualinė gėda skiriasi nuo moralinės gėdos dviem aspektais. Pirma, ji kyla ne iš nusižengimo suvokimo, veikiau priešingai – liudija nenorą elgtis nederamai arba prisidėti prie nusižengimo. Antra, priešingai nei moralinė gėda, seksualinė gėda kyla ne iš ramybės neduodančios minties, kad kažkas vertina mus kaip laisvą asmenybę, kaip moralinį subjektą. Priešingai, ji gimsta iš supratimo, kad esame vertinami kaip kūnas, mechanizmas – kaip objektas. Todėl vokiečių filosofas Maxas Scheleris seksualinę gėdą pavadino Schutzgefühl, jausmu, saugančiu mus nuo piktnaudžiavimo – tiek mūsų pačių, tiek kitų.

Kai prarandame gebėjimą jausti gėdą, neatgauname gyvūniškos nekaltybės: tampame begėdžiai, o tai reiškia, kad niekas jau mūsų nesaugo nuo seksualinės agresijos.

1963 m. gėda vis dar egzistavo. Poromis vaikščiojantys žmonės slėpė savo geismą tiek nuo pasaulio, tiek vieni nuo kitų – bent iki tos akimirkos, kai jau būdavo galima jį atskleisti. Nepadorumą smerkė ir patys išsilaisvinimo pranašai, tokie kaip Herbertas Marcuse ir Normanas O. Brownas. Seksas jiems buvo nuostabus, netgi šventas dalykas, kurio nedera tepti nešvankiomis kalbomis, tualetiniu humoru ar ekshibicionistiniais reginiais. Tačiau vėliau gėda iš mūsų kultūros buvo išguita. Tai liudija realybės šou, kurie turėtų vadintis fantazijų šou, nes būtent tokia jų funkcija. Nusiplėšti visi figmedžio lapeliai – nuo kalbos, minčių ir elgesio – ir štai ekrane regime sulaukėjusį jaunimėlį, įnikusį į savo nešvankius žaidimėlius. Ne itin malonus vaizdelis, bet jis ir neturėjo būti malonus.

Šį begėdiškumą skatina seksualinis švietimas mūsų mokyklose, juo siekiama sunaikinti visas ribas, skiriančias mus nuo gyvūnų, atšaukti visus draudimus ir su šaknimis išrauti visas šventenybes. Pasak standartinių vadovėlių, dabar propaguojamų Britanijos švietimo sistemos įstaigose, gėda – tai defektas. Seksualinės iniciacijos vadovai moko, kaip įveikti tokius "negatyvius" jausmus, atsikratyti abejonių ir mėgautis "geru seksu". Tokie klausimai kaip "kas, su kuo" arba "kuri lytis" – tai jau asmeninio pasirinkimo reikalas – seksualinis švietimas gali tik palengvinti mums tą pasirinkimą, bet spręsti reikės patiems.

Taip skatiname per ankstyvą, nuasmenintą vaikų domėjimąsi savo seksualumu, o paskui isteriškai bijome siautėjančių pedofilų. Tai nepaneigiamai byloja, kad gėda – nei prabanga, nei juo labiau yda, kurios turime atsikratyti, o integrali žmogaus gyvenimo dalis. Tai jausmas, be kurio negali susiformuoti autentiškas seksualinis troškimas. Jei egzistuoja toks dalykas kaip autentiškas seksualinis švietimas, tai jis turi diegti vaikams gėdos jausmą, o ne mokyti, kaip jo atsikratyti.

Taip pat naujas dalykas yra ir normalaus seksualinio troškimo sampratos nykimas. 1963 m. homoseksualizmą vis dar laikėme iškrypimu. Vis dar manėme, kad seksualiniai santykiai turi būti normalūs, kai vyras ir moteris susijungia abipusiu sutikimu ir abipusiam malonumui. Seksą su vaikais laikėme pasibaisėtinu dalyku, o seksą su gyvūnais – kažkuo neįsivaizduojamu, kas egzistuoja tik pramanytuose beletristiniuose pasakojimuose.

Paveikti intensyvios gėjų lobistų propagandos ir Kinsey institute (kurio įkūrėjas šarlatanas jau priskirtas šventųjų ir didvyrių panteonui) kuriamo pseudomokslo, atsisakėme iškrypimo sampratos ir oficialiai perėmėme "seksualinės orientacijos" viziją, pripažindami skirtingų orientacijų egzistavimą natūraliu ir neišvengiamu dalyku.

Bet tai dar ne viskas. 1963 m. filosofas Michaelis Polanyi suformulavo "moralinės inversijos" teoriją, teigiančią, kad mūsų ankstesnis neigiamas požiūris į tam tikrus veiksmus gali pasisukti prieš tuos žmones, kurie ir toliau į tuos veiksmus žiūri neigiamai. Moralinė inversija padeda mums atsiriboti nuo ankstesnių pažiūrų ir atsikratyti mus kamuojančio kaltės jausmo, kad jas išdavėme. Moralinė inversija daro tokį stiprų deformuojantį poveikį diskusijai apie seksualinę inversiją, kad beveik ją nuslopino.

Jei šiandien pareikštumėte nuomonę, kad būtų geriau, jei vaikai neturėtų kontaktų su homoseksualizmu ir nebūtų skatinami apie jį galvoti kaip apie normalų dalyką, iš karto būtumėte apkaltintas homofobija – netgi jei ši nuomonė būtų išreikšta su įvairiomis išlygomis ir abejonėmis. Jei dirbate tokioje vietoje kaip universitetas, kur vienas iš pamatinių principų yra minties laisvė, – jūsų karjerai galas. Čia, kaip ir daugelyje panašių sferų, galioja pagrindinė liberalizmo taisyklė – visos nuomonės yra leistinos, bet tik tuo atveju, jei jos liberalios.

Visiškai naujoviškai aprašomas seksas ir lytinis aktas. 1963 m. buvo galima tiesiog tikėti, kad "Ledi Čaterli meilužio" kalba saugo seksualinio patyrimo moralinę šerdį ir vaizduoja jį kaip nuostabų ir labai asmenišką dalyką. Lawrence’ui ir jo išlaisvintiems sekėjams seksas vis dar buvo kažkas šviesaus, ko nedera teršti. Šiandien, praėjus keturiasdešimčiai metų, seksą aprašome žeminančiomis, nuasmenintomis kategorijomis. Galutinai praradę tikėjimą, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, keršijame savo kūnui, aprašydami jį kalba, kurią Lawrence’o gerbėjai būtų pasmerkę kaip profanaciją. Didžiausia kaltė šiuo klausimu tenka pornografijai. Galima analizuoti portretą ir įžvelgti jame tik linijas, spalvas ir formas, nematant spindinčio veido. Lygiai taip pat galima žiūrėti į žmogų ir matyti tik kūną, nepastebint jame "įsikūrusios" asmenybės. Seksualinis geismas mums iškelia dilemą: kaip žiūrėti į kitą žmogų – kaip į subjektą ar kaip į objektą?

Tai paaiškina, kuo mus patraukia ir kokį pavojų kelia pornografija, kuri žmones vaizduoja kaip objektus. Pornografijoje kūnas visiškai neskaidrus, tarsi kalėjimo mūrai, o už jų įkalintos žmogaus asmenybės visiškai nematyti ir negirdėti. Pornografija tuo pat metu ir atstumia, ir traukia; šiandien, kai ji prieinama internete, atrodo, kad ją žiūri beveik visi. Tampame vis tolerantiškesni pornografijai, ir netrukus ji bus laikoma tokiu pat verslu kaip ir visi kiti, o nuo kritikos ją saugos tokia pat moralinė inversija, kokia šiandien saugo homoseksualizmą. Šis tolerantiškumas žaibiškai keičia žmogaus kūno suvokimą. Norint suprasti šiuos pokyčius, reikia pasitelkti Kennetho Clarko suformuluotą nuogo ir išrengto kūno skirtį.

Tiziano paveiksluose, vaizduojančiuose nuogas moteris, dažnai galima pamatyti saloninį šuniuką, kurio akys ir povyza išreiškia gyvą susidomėjimą ant sofos gulinčia moterimi. Šunys nesupranta, ką reiškia būti nusirengusiam, o jų ramybė ir visiškas abejingumas žmogaus kūnui primena mums, kaip skiriasi mūsų ir šunų kūno suvokimas. Taip Tizianas grąžina mus į Edeną, nurodydamas, kad nedera šio kūno laikyti išrengtu, lyg vaizduojama moteris būtų apsinuoginusi prieš mus tarsi kokia mergina iš baro. Ši nuoga grožybė nesiūlo mums savo seksualumo. Jos seksualumo paslaptis – laukimas, o laukia ji mylimojo, kuriam atsiduos be gėdos, bet ne begėdiškai.

Šuo primena mums, kad ta moteris – priešingai nei gyvūnas – geba jausti gėdą, nors nėra nei susigėdusi, nei begėdiška. Šis reikšmingas faktas mums atsiskleidžia ne kaip kokia idėja ar teorija, bet kaip apreiškimas. Toks apreiškimas slypi kiekvienoje žmogiškoje esybėje, bet yra užgožtas kasdienės sumaišties – todėl menas turi jį vis iš naujo atrasti ir parodyti.

Žmonės pornografinėse nuotraukose nėra nuogi kaip Tiziano Venera – jie išsirengę, netgi jei yra užsimetę kokį skudurą. Čia dėmesio centre atsiduria lytinis aktas ir lytiniai organai, kurie apnuoginami, akcentuojami objektyve ir atsiejami nuo bet kokių asmeninių jausmų. Tuo pornografija skatina susidomėjimo transformaciją: susidomėjimas nukrypsta nuo konkretaus žmogaus kaip meilės ir troškimo objekto į žmogų kaip gyvūną, fantazijų objektą, kuris gali būti pakeistas bet kuriuo kitu tokiu pat objektu.

Ši transformacija tuo pat metu yra profanacija. Sutelkdami dėmesį į antrinius dalykus, sutepame ir pažeminame tai, kas svarbiausia. Pornografijoje geismas atplėštas nuo meilės ir sujungtas su nebyliu sekso mechanizmu. Suaugusiesiems tai daro tokį pat naikinamąjį poveikį kaip ir šiuolaikinis seksualinis švietimas vaikams, nes griauna pačią tikros erotinės meilės, – ji atsiranda tik tada, kai seksualinis aktas yra sutvirtintas draudimais ir siūlomas kaip dovana ir susisaistymo ženklas, – galimybę.

Bet nesunku paaiškinti, kodėl internetinė pornografija taip paplito. Pornografija atlieka tam tikrą funkciją – ji atleidžia mus nuo įsipareigojimų. Gyvenimas realiame pasaulyje kupinas sunkumų ir barjerų, susijusių su gėda. Kebliausia yra santykiai su kitais žmonėmis: jau vien tai, kad jie yra, kelia mums tam tikrus reikalavimus, ir neretai tokius, kurių vykdyti nenorėtume. Jei žmonės turi būti pasirengę pasiaukoti, – o kiekvienas ilgalaikis ryšys pagrįstas pasiaukojimu, – reikia didelių pastangų ir troškimo, sutelkto į vieną konkretų asmenį, kuris suvokiamas kaip vienintelis ir nepakeičiamas. Kur kas lengviau pabėgti į surogatų – jų nereikia drovėtis, jie nesipriešina mūsų įgeidžiams – pasaulį. Žmonės vis noriau kuria sau paklusnų troškimų pasaulį, kuriame erotinė galia išsisklaido, o meilės reikalavimai negalioja.

Pornografinės fantazijos troškimo objektą paverčia preke, meilę ir jos sakramento likučius pakeičia mainų taisyklėmis. Kai seksas tampa preke, svarbiausias žmogiškųjų idealų sanktuariumas virsta turgumi, o vertybės degraduoja iki kainų. Būtent taip atsitiko per pastaruosius keletą dešimtmečių; tai fundamentalus postmodernistinės kultūros faktas, jis nulėmė pokyčius, kurie konstatuojami ir komentuojami bene kiekviename žingsnyje – kad mūsų kultūra atsikratė ne tik gėdos, bet ir meilės. Mūsų akyse žmogaus kūnas degradavo – iš subjekto tapo objektu; žvelgdami į jį matome nebe asmenį, o tik įrankį.

Aiškinant kūno ir dvasios skirtį nebūtina pasitelkti fizinio kūno ir eterinės sielos kategorijas. Tiesiog yra du skirtingi mūsų kūniškumo suvokimo būdai. Ir nors negalime šios skirties pritaikyti kitų daiktų atžvilgiu, joje slypi dalis tiesos apie mūsų egzistencijos sąlygas. Tik tuomet, kai žvelgiame į žmones kaip dera, jų kūniškumas irgi tampa skaidrus ir per jį pamatome jų nepakartojamą, sąmoningą perspektyvą; tuomet esame pajėgūs įžvelgti moralinę realybę.

Būtent šią moralinę realybę išreiškia idėja, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šią formuluotę galima traktuoti ir metaforiškai; šiaip ar taip, joje kalbama apie kažką visiškai realaus, apie tai, kad žmogaus pavidalu yra įsikūnijusi tam tikra laisva esybė, gebanti trokšti, mylėti, prisirišti – ir jausti gėdą. Tokią realybę matėme dar prieš keletą dešimtmečių; šiandien dar galime ją įžvelgti, bet jau tarsi veidrodyje, neryškiai.

Šios radikalios transformacijos sukelia pasekmes, kurių 1963 m. niekas negalėjo numatyti. Tuomet dar buvo manoma, kad vyrai siūlosi moterims, o moterys priima jų pasiūlymus tik tuomet, kai jau yra visiškai tikros dėl savo jausmų. Atsakomybė už tai, kas įvyko vėliau, gula tiek ant moterų, tiek ant vyrų pečių. Šiandien tokia tvarka jau suardyta. "Saugaus sekso" pasaulyje šie senoviniai meilinimosi papročiai atrodo nuobodūs ir nereikalingi. Seksas yra tik abiem pusėms malonus sandoris, kurį galima sudaryti internetu ir kuris reklamuojamas mokyklose, tad sutikimas duodamas ir gaunamas labai lengvai.

Bet, regis, tai, kad sutikimas duotas lengvai ir nereikalaujant jokių įžanginių pastangų, kadaise laikytų būtinomis, iš esmės nėra tikras sutikimas, ir jį galima bet kada atšaukti, netgi "po reikalo". Kaltinimai seksualiniu priekabiavimu ar netgi išprievartavimu per pasimatymą visuomet po ranka. Antausis, kuriuo buvo įprasta stabdyti pernelyg įžūlų skubėjimą, dabar gali būti skeltas ir post factum – ir kur kas skaudesne forma: šiuolaikinis antausis jau nebe privatus ir intymus, jis viešas, militarizuotas (bent jau Amerikoje), sustiprintas negailestingo įstatymo objektyvumu.

Išprievartavimai per pasimatymus – tai rimta, vis labiau plintanti problema Amerikos universitetuose. Neturi reikšmės, kad mergina pasakė "taip", nes "taip" reiškia "ne". Kai nunyko švelnus meilinimasis, kai moterims trūksta kuklumo, o vyrai nebesielgia vyriškai, nebegali būti tikras, kad moteris žino, ką daro, kai daro tai su tavimi. Santuoka, galimas daiktas, yra vienintelė įmanoma saugaus sekso forma. Kartu su išprievartavimais per pasimatymus plinta ir kita, mažiau reikšminga problema – seksualinis priekabiavimas, kuris, kalbant tiesiai šviesiai, tėra nepatrauklaus vyro meilinimasis, ir tiek. 1963 m. gundymo choreografiją dar siejo genetiniai ryšiai su santuokos institutu. Bet nuo to laiko gundymas degradavo, nes vyrai priversti tiesiai atskleisti savo ketinimus ir neišmoksta slėpti savo troškimų siūlydami globą. Galiausiai nepatrauklūs vyrai, atskleisdami savo geismą netrokštamoms moterims, viešai pažeminami. O kadangi moterys, nepaisant feministinės ideologijos poveikio, niekina vyrus, kurie nesielgia kaip vyrai ir žiūri į jas kaip į prekę, seksualinis priekabiavimas tapo rimtu, vis dažniau iškeliamu kaltinimu. Šie kaltinimai tapo būdu moterims išlieti savo įtūžį ant vyrų – įtūžį, kuris yra ilgalaikė seksualinio išsilaisvinimo pasekmė, vienas iš labiausiai slegiančių 1963 m. paveldo elementų.

40 metų stengėmės įveikti žmogaus prigimtį ir formulavome grynai teorinius teiginius, prieštaraujančius papročiams ir instinktams, kurie vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistavo nuo pat žmonijos istorijos aušros. Nekviečiu atšaukti seksualinį išsilaisvinimą; bet vis dėlto turime pabandyti jį pažaboti, kad išlaikytume pavojuje atsidūrusią natūralią tvarką ir apsaugotume du reiškinius, kurie nuo 1963 m. taip smarkiai sunyko: meilę ir vaikų auginimą.


"The Spectator", 2005.IV.16

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


100130. justas :-) 2007-10-29 19:49
seksas

Rodoma versija 30 iš 31 
14:34:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba