ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-27 nr. 762

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (17) • ROGER SCRUTON. Saugaus sekso pavojai (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Ant rutulioGINTARAS BERESNEVIČIUS. TvanasVIRGINIJA VITA. Vasariniam vėjo sparneInterviu su JOH SASAKI. Geriausia klausytis žmoniųJOH SASAKI. Kas yra autorius? (1) • EVA VALVO. Europietiškoji tapatybė ir tarpreliginis dialogasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (8) • MARKAS ZINGERIS. Pasakojimai (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Vasaros skaitiniai (41) • DAINIUS ELERTAS. Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje (1) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Klaipėdos lėlių teatras iš KaltinėnųGILBONĖ. PasivaikščiojimasLAIMANTAS JONUŠYS. Vis dėlto klausausiJŪRATĖ BARANOVA. Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės (254) • LAIŠKAI (209) •

Pasakojimai

MARKAS ZINGERIS

[skaityti komentarus]

Premijinis paršelis

Šitaip yra išlikę šeimos pasakojimuose.

Tėvukas, grįžęs po karo, vedė mano motiną. Jie susitiko dar prieškariu, šokiuose, ir, pasižiūrėjus į senovinę nuotrauką, vaizduojančią, kaip tėvukas Panemunėje mamą vaikosi apie pušį, nesunku suvokti, kad jis ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu buvo pelniusi Valsų karalienės prizą gimnazistų konkurse. To anglų valso su motina svaigulio tėvukui net ir Antrasis pasaulinis iš galvos neišmušė.

Bet jis jai ir pokštų prikrėsdavo.

Net ir kiaulę pakišdavo jaunai žmonai!

Galėdavo užgriūti vakare su būreliu draugų: "Mamyte, jaučiu, kad paslėpei žąsį. Tai nešk čia, nepašykštėk!" O mūsų virtuvėje geriausiu atveju tik konservai ir du trys stiklainiai su marinatu. Be to, motinai kojos pirštai gelia. Nušalo, kai būdavo varoma Vokietijoje prie darbų.

Betgi jam svarbiausia, kad pasirodytų dosnus "prieteliams"!

Dėdė, išlikęs gyvas Dachau, kur taisė sargybai laikrodžius, o pokariu vaikštinėdavęs po Laisvės alėją madingu švarku ir kelnėmis, išsipūtusiomis nuo remontuojamų "cibulių", kurių jam prigrūsdavo į kišenes senieji klientai, būdavo, šnirpšteli tėvukui: "Ir kas iš tų tavo mokslų! Kaip besisuktum, ant jūsų stalo amžiais tie patys patiekalai: silkė, pomidorai savo sultyse. Žydiška dalia, Mikai, savo pačios ašarose! O vaidini tokį didelį didelį Ja ciebie dam!"

Tas Ja ciebie dam, ištartas rusiškai, betgi su visomis nepakartojamomis dėdės gaidelėmis, reiškė pasipūtėlį, įsiteikiantį Maskvos valdžiai.

Buvo joks Ja ciebie dam!

Jeigu ir reiktų jį apibūdinti vienu žodžiu – o kas išdrįstų vienu vieninteliu žodeliu apibūdinti savo tėvuką – Rudasis Mikas, kaip kad jį praminė draugai ir bičiuliai, buvo nuotykių ieškotojas, iliuzijų puoselėtojas ir sapnų sapnuotojas. Ir, kas be ko, išdaigininkas!

Tą vakarą motina girdi, kaip už mūsų buto durų kažkas brazda, skimbčioja – netgi, Dieve, žvygauja!

Tarpduryje – tėvukas.

Jo strazdanotas veidas švyti ir abiem rankomis jis glėbia rusvą kaip ir jis pats spurdantį paršelį!

Vis dar vilki šaulių divizijos leitenanto uniformą, juk nusipirkti žmonišką paltą pokario rinkoje ne taip jau paprasta, reikėdavo laukti, kol koks nors iš Vokietijos grįžęs kariškis pradės parceliuoti trofėjinius daiktus, tarp kurių būtų ir paltas. Ir, kas be ko, pirktis paltą Kauno turguje motinos brolis Mendelis ir jo svainis Nojus yra griežtai tėvukui užgynę.

Jei geras paltas, tai būsiąs nužudyto gentainio paltas!

Pirkti ką norint iš kažin kokio galgono, kaip kad sako mamos brolis Mendelis ir jo žmonos brolis Nojus, šiukštu! Taptum Hitlerio pagalbininku. Kaip ir tie geto policininkai arba kapo – barako prižiūrėtojai nacių lageryje. Pokariu tautiečiai, užspeitę kampan, darydavo tokiems erodams kaput. Kartais kapo atsipirkdavo sukiužinta nosimi, tačiau po to juos visą gyvenimą kamuodavo siaubo priepuoliai, sapnuodavo naktimis teismo šaukimą pašto dėžutėje; o kartais toks gaudavo ir peilį pašonėn, išėjęs iš restoraniuko nusimyžt! Vienąsyk tokie du susitiko keturiasdešimt metų po karo Izraelyje, vestuvėse, o Šventoji žemė – tai šalis, pasižyminti prašmatniomis naujakurių vestuvėmis. Žodis po žodžio ir prasidėjo dviejų patriarchų rietenos, netgi kibo vienas kitam į atlapus! Teko abiem kviesti greitąsias ir po to susimokėti už sudaužytus indus. Tiesa, tai, regis, buvo ne kapo muštynės su kaliniu, o buvusio stalininio kvotėjo susidūrimas su buvusiu tardomuoju.

Apie tai, praėjus daugeliui metų nuo ano vakaro, man papasakojo dėdė Nojus, kai jį atsitiktinai susitikau sinagogoje anapus Atlanto.

Bet ar tai turi kokios nors reikšmės, pridūrė dėdė Nojus, kai ir vienam, ir kitam jau pelai iš užpakalio byra?

Visgi apie pokario paršelį!

Paršelis spardosi, tėvukas – triumfuoja.

Paršelis – premijinis.

Dovanotas už tai, kad tėvukas – anglų kalbos ir literatūros mokytojas – uoliai lankė politšvietimo kursus. Jis ieško raktų, viena ranka tramdydamas gyvulėlį ir linkčiodamas laiptinės kaimynams, iškišusiems iš už savo buto durų galvas.

Juk pokaris, kai net ir muilas – deficitas, o ir tas iš šunų taukų. Ogi čia rausvas ir grynaveislis, gyvas ir kriuksintis paršelis.

– Kelsime balių, mamyte. Pasikviesim švietimo skyriaus inspektorių!

– Tuoj pat išnešk, – motina kandžioja lūpas. – Mano tėvai neaugino kiaulių – ir aš neauginsiu!

– O ar tu skaitei pasaką "Trys paršiukai"? – tėvukas, miestietis iki kaulų smegenų, iki tol paršelius buvo matęs tik vaikystėje. O ir anuo metu – cirke. – Kiaulė labai švarus gyvulys! Šito gyvūno niekuo nereikia šerti, tik bulvių lupenomis. Ir tuomet jis mums išaugtų į didelę rimtą kiaulę. – Ir jis ima gudrauti. – Mes ją tuomet, mamyte, išmainysime į karakulinį paltą!

– Nešk, Mykolai, iš kur atnešęs! – jos balsas spengte spengia. – Miša!

Šitaip ir dar šitokiu balsu ištartas vardas skambėjo oficialiau, vyrui primenant ir divizijos drausmę. Kita, jaučiu, priežastis, dėl ko motina subara mano tėvuką rusiškuoju vardu, slypi mūsų namo pirmame aukšte. Ten rytą vakarą sukasi plokštelė: "Miška, Miška, gdie tvoja ulybka..." Ją užgrodavo Svietka, natūrali blondinė, kinematografininko žmona! Suka plokštelę kaip tik tuomet, kai jos vyras nusitrenkia į provinciją sukti filmų. Visos kiemo moterys tik ir žiūri, kad jų vyrai, kai vakarais parsigauna "valso žingsniu", nenuvalsuotų pas neseniai atsikrausčiusią kiemo kaimynę Svietą Pavlovną Zaičik.

Plokštelei grojant, šlepsėdavo tarp skalbinių virvių su šilkiniu chalatu ir papirosu, nuolat besitaisydama smunkančias liemenėlės petnešėles, o man iš antro aukšto, persilenkus per palangę, matyti visas Svietkos ūkis!

Prisėdusi ant įdubusios sofos, mama apsiverkė:

– Mano brolis paršelių savo žmonai nedovanoja! Jis jai atnešė paveikslą su laivu jūroje. Ir gėlių!

Buvo dvidešimt ketverių, ir jos akys vis dar, jai susimąsčius, būdavo išgesusių pelenų spalvos. Pusmetį badmiriavo Štuthofe. Pakartojo Lenkijoje pražuvusios motinos nusistatymą nepažeisti Toros priesakų: jokios kiaulienos, net ir nuo bado gelbstintis!

Teko ir mano močiutei Onai pareikšti savo inteligentišką nuomonę.

– Kad su tais basiakais susimetęs! – niurnėjo apie sūnų, besistodama salone nuo krėslo ir kojomis brūkšėdama šlepečių. Po to, kai į jos surengtą priėmimą skurstantiems literatams paremti keturiasdešimtaisiais atėjo Raudonosios armijos pulkininko žmona, apsisiautusi viena iš jos viešbučio portjerų, o visas "Hotel Kommerz" buvo pavadintas Karininkų bendrabučiu Nr. 13, o ir dar vėliau, kai ji buvo areštuota Rusijos gilumoje – suimta ne kaip kas nors kitas, o kaip nacistų šnipė, nes buvo blondinė ir vis dar nespėjusi pasikeisti žaliojo paso su vyčiu į raudonąjį, su kūju ir pjautuvu, močiutė niekino "bolševikus" visa siela, kurią išugdė XIX a. romanai ir jos gyvenamojo amžiaus perversmai.

Dirstelėjo į sūnų per akinukus, varstydama akimis. Taip, lyg būtų pamačiusi ne Rudąjį Miką su paršeliu, o, tarkime, grafą Tolstojų, šaukiantį Kauno žuvų turguje: "Gyvas šamas!" arba "Ponečka, nepraeikit, paršeliai!"

– Ką tau davė tie bolševikai? Ir kam tu prieš karą študijavai, – šį žodį tardavo vokiečių maniera ir man netgi pasirodė, kad grikštelėjo įstatytais dantimis, – Vytauto universitete? Tam, kad parsitemptum į namus nacionalizuotą paršelį?

Trinktelėjusi durimis, išėjo į biblioteką skaityti "Anos Kareninos", kurią skaitydavo ir prieš karą, ir pokariu, ir ligi pat mirties, nes ir močiutės vardas tam tikra prasme buvo Ana. Ją Ona buvo pakrikštijusios prieškario telefonų knygos: viešbutis Kommerz, Ona Dzingerienė.

Ir ji per karą, taip pat kaip ir kadaise Karenina, ketino šokti po traukiniu, ir ji taip pat mylėjo vieną, o buvo ištekėjusi už kito – mylėjo advokatą, skambinantį fortepijonu, o nugyveno su tolimu gimine, šykštuoliu, su kuriuo ją sutuokė tėvai, kad nenueitų vėjais jų turtai.

O viskas vis tiek nuėjo vėjais.

– Ragana! – sumurmėjo tėvukas nežinia kam – žmonai ar motinai.

Didžiavosi savo trofėjumi. Tais laikais beveik viskas, ką parsinešdavai į namus, buvo trofėjus.

Dar prieš naktį varstė mūsų buto duris giminės, vieninteliai likę gyvi po karo iš visų giminių, gyvenusių Žemaitijos ir Aukštaitijos miesteliuose, pavilnėje ir Kaune.

Visi drauge bandė nuspręsti – ką daryti su paršeliu. Juk dar net ir pranašai buvo užgynę kiaules skersti, valgyti bei auginti.

Gyvulėlis buvo išneštas ir išmainytas su Pavlokėnu, prieškario policininku, gyvenusiu pastogėje, trečiame aukšte, į miško žvėrį, kurį mūsų kaimynas švelniai vadino kraliku.

Elektros mieste dar nebuvo, vokiečiai išsprogdino senąją elektrinę, o laikinoji pašviesdavo su pertrūkiais. Ir štai prie žibalinės motinos brolis Mendelis ir jo žmona Elena, ir šios brolis Nojus mėgina atpažinti, ar Pavlokėno "kralikas" – ne katė!

O jeigu net ir visai padorus triušis?

Net ir čia, bičiuliai, iškyla tam tikrų keblumų, sumurma dėdė Nojus. Tuomet dar nebandė pabėgti iš SSRS, nebuvo nušalęs kojos Sibire, nestūmė savo dienų apytuštėje Bronkso sinagogoje. Karą išbuvo Rusijos šiaurėje, ogi ten apsistojo sentikių kaime. Anie, girdi, kiškius priskiria kačių veislei! Apskritai bet kurį padarą, turintį letenas – kai žolėdžiai turi kanopas – drausdavęs valgyti Vilijampolės rabinas!

– Ką čia rabinas! – pamataravo galva motinos brolis Mendelis. – Po šito karo man ir Pats Dievas – įtartinas pilietis! Aš Jam norėčiau užduoti ir daugiau klausimų, o ne vien tik ar kralikas – ne katė. Ir, kas be ko, mums čia per karą tekdavo valgyti kotletus iš bulvių lupenų. O juk tai kiaulių pašaras! Ir šaldytos arklienos tekdavo užmesti ant danties. Nieks Dievo neatsiklausdavo.

Tuomet ir buvo surengtas tikras balius, Pavlokėno triušį užgeriant medicininiu spiritu, kurio teta Elena, Raudonojo Kryžiaus seselė, turėjo nusisunkusi šlakelį šeimos reikmėms.

Ir jie uždainavo anų laikų dainas!

Jos buvo tokios, tos mūsų šeimos dainos:

        Ek, Julė, Julė, Julika,
        Juk jos širdis kaip paprika!

Et, vis kartojo dėdė Nojus, čia juk žinomas šlageris.

Ir ėmė šokti fokstrotą su kėde.

O po to – "Kuomet į širdį ruduo ateina..." Šį tango traukė visi, išskyrus tėvuką, per šeimos susibūrimus visados glundantį prie braškančio imtuvo, besiklausantį BBC, tarsi prikišamai rodytų, kad jam rūpi ne praeitis, o politika. Tai darydavo net ir per giminių vestuves, išbėgęs į kitą kambarį, ir su laiku pelnė, be prieškario pravardės, taip pat ir kitą pravardę: Bibisi.

Dar ir kita buvo prisiminta daina: "Ojoi, tu mano auksinių dienų miesteli".

Šita jau kaip reikalas ėmė už jeknų, kaip pasakytų tėvukas. Ją vyrai traukė parėmę smakrus delnais, o mama su teta Elena braukė ašaras.

Tuo tarpu trečiame mūsų namo aukšte Pavlokėnas įsigytą paršelį pakrikštijo Vasia ir po kelių dienų paskerdė, užkėlęs ant peilio, pastatyto stačiai, ašmenimis aukštyn, ir pakišęs po paršeliu vonelę kraujui nubėgti. Visa tai darė tyliai dainuodamas Palangos jūroj nuskendo mano kelnės. Taip pat kartojo: Dzingeliuk, ar matei, kap svilina kiaulę, paduokma degtukus?

Ir "Ana Karenina", namuose močiutės padėta į šalį, kol ji man sugirdė valerijonų, buvo vien tik sena knyga, palyginti su mano sandalais, aptaškytais paršelio krauju.


Bananai

Ne, tai nebuvo sapnas. Tik mano vaikystės įvykis.

Tėvai tuo metu jau buvo prasigyvenę – virtuvėje išsirikiavo uogienių, žąsų taukų su spirgais stiklainiai, manoji riekė būdavo storai tepama sviestu ir dar pabarstoma cukrumi, net dantyse treškėjo. Man jau kas mielą rytą būdavo sugirdomi ir žuvų taukai, kad neatrodyčiau kaip anie, iš lagerių, arba tie, iš protėvių pasakojimų, keturiasdešimt metų klaidžioję dykumoje. Lietuva jau buvo marga savo raštais, pasidabinusi gintarais, bent jau šitaip ji man atrodė "Gimtosios šalies geografijoje"! O visa didžioji SSRS buvo dar margesnė – viename puslapyje džingsėjo šokdami tadžikai su uzbekais, apsipūkavę medvilne, kitame gruzinai mojavo durklais, ogi dar pavertus – jau ir Maskva žibėjo Kremliaus žvaigždėmis, raudonomis kaip spanguolių kisielius!

Be to, kitoje gatvės pusėje, kine "Triumfas", garsi muzikinio artistė, kuriai vien tik nusišypsojus pasijausdavai gyvenąs laimingiausioj pasaulio šaly, suokdavo:

        Niekados neužmiršiu bičiulio,
        To, kurį pamilau Maskvoje!

Kino salės tamsoje jaučiausi toks laimingas, lyg prisigėręs pieno šampano – būdavo toks purslotas gėrimas su razinomis, nedraudžiamas vaikams.

Tėvukas pažinojo iš prieškario spalvingiausių žmonių. Kad ir aviatorių arba buvusį uloną, nūnai arklių lenktynininką! Šis mane buvo kartą užkėlęs ant žirgo, kur jaučiausi anaiptol ne kaip vytis – kačiukas, užkeltas ant kraigo; pažinojo tėvukas ir tikrą cirko dresuotoją, taip pat garsų vertėją Stalino ūsais. Šis buvo išvertęs Dantę ir Šekspyrą ir nešiojosi priekinėje švarko kišenaitėje šukutes, o šoninėje – apskritą veidrodėlį. Į veidrodėlį pasižiūrėdamas kartkartėmis braukydavosi šukutėmis tuos savo ūsus. O tėvukui nesant namie deklamuodavo motinai itališkai iš Purgatore, glostydamas jai keliuką įsakmia ranka.

– Ką jūs, drauge profesoriau!

– Būdamas menininkas, Paulina, aš jums privalau pasakyti, – jūsų akys kaip Caros Laude!

Pažinojo tėvukas ir vieną tokį prieškario pogrindininką! Žmogus siurbčiodavo valgomajame plikinamai karštą arbatą, įsikandęs geležiniais dantimis gabalėlį cukraus, ir vis įtarinėjo, kad tėvukas – vien tik idėjinis Markso–Lenino pakeleivis. Sykį, atmetęs mano lovelės antklodę, įsispoksojo, ar nesu apipjaustytas. Jei įtarimai imtų ir pasitvirtintų, jis raportuotų valdžiai: Mikas Dzingeris – ortodoksas, reakcionierius. Tik dėl karjeros lankė politšvietimo kursus! Už ką gi šis pilietis buvo apdovanotas premijiniu paršeliu?

Apie tą nutikimą su paršeliu aš papasakojau kitame apsakyme. O kartą, po darbo, tėvukas ėmė ir pasirodė tarp durų jau ir su kitu laimikiu!

Ne, tai nebuvo mūsų pokario šuo Džiulbarsas, kurį jam sykį padovanojo lagerio vokiečiams viršininkas prarūkytais ūsais, sutiktas kurhauze prie alaus, ir kurį tėvukas savo ruožtu padovanojo švietimo skyriaus viršininkui; nei voverė, laigiusi po užuolaidas ir galop prigėrusi po langu pastatytame bidone, pičpilniame pieno.

Laimikis atėjo pats, už rankos vedamas, ak... jeigu tai ir buvo man žadėtas broliukas, tai buvo, dievaži, įdomus broliukas! Buvo plaukuotas, kaip kad nūnai pasakytų, pankas! Vilkėjo trumpom kelnaitėm ir buvo užsiplojęs jūreivio kepurikę. Turėjo barzdą, buvo mažas ir sukumpęs. Mane pamatęs išsišiepė ir netgi, kaip kad man pasirodė, nusispjovė pro retus ir kreivus dantis.

Tėvukas atsivedė į namus šimpanzėlę! Iškeistą kurhauze su buvusiu cirkininku, kaip vėliau aiškinosi motinai, į tris alaus butelius ir tris rublius.

Ir vėl ji prisiekinėjo su tėvuku išsiskirsianti, ir vėl jis ją ramino, įrodinėdamas, kad mūsų virtuvė pakankamai didelė – smetonlaikiu ten gyvenusi tarnaitė, o dabar Čitai vietos – kiek nori; ir demonstratyviai manęs klausinėjo, ar noriu Čitos.

Paliepdavo: Čita, sėsk, ir ši įsilipdavo krėslan.

Čita, įjunk man radiją.

Ir Čita, atkišusi apšepusį smakrą, įjungdavo radiją, ir ne ką nors kitą – Amerikos balsą, ūžiantį ant Sovietų Sąjungos!

Čita, nori sysio?

Ji nukrypuodavo į tualetą, o ten liūdėdavo ant unitazo ir štai nusiropštusi pasišokėja, nuleidžia vandenį.

Net ir alų iš butelio Čita gėrė, pasirišusi po kaklu motinos prikyštę kaip servetėlę.

Nepaisant Čitos dorybių, tėvukas turėjo prisiekti motinai apie pusę pirmos nakties, kad negers alaus Miesto sodo kurhauze, kur susirenka visokie valkatos, prageriantys cirko inventorių. Kad po to nemeluos, neva posėdis užsitęsė. Kad pagalvos, kur nupirkti naują sofą vietoj senos su išlindusia spyruokle, ir kitą dieną parašys pareiškimą švietimo skyriui, kad jį paskirtų mokyklos direktoriumi vietoj drg. Šilkinio, atstatydinto už meilę sekretorei, kai žmogus turėjo teisingą partinę žmoną.

Su viskuo nuolankiai sutiko, kad tik nebūtų išvarytas su šlapia beždžione į tamsią lietingą naktį.

Ir visi, įskaitant Čitą, paguldytą virtuvėje ant maišo nuo antracito, saldžiai užmigo.

Ogi pirmame aukšte, kaip jau minėta, gyveno Svietlana Pavlovna Zaičik, nusivylusi vyru, dirbančiu kino studijoje, geriančiu kaip smakas ir sukančiu filmus, demaskuojančius kunigus ir šlovinančius kolūkinę santvarką!

Vyras buvo išvykęs kelioms dienoms filmuoti.

Pas mūsų kiemo vienintelę nedažytą blondinę užsuko solidus dėdė iš Partijos komiteto. Apkūnus vyriškis, primenąs operos baritoną, su konjaku ir, kas šiam pasakojimui itin svarbu, net su bananais.

Vasarovidžio naktimis, netgi mūsų atšiaurioje Lietuvoje, nieks langų neuždaro, taigi ar nesugebėtume suprasti Čitos, miegančios ant maišenos nuo antracito ir pažadintos gimtųjų džiunglių kvapo?

Maždaug pusę penkių, brėkštant, kiemo tamsą pervėrė kraupus klyksmas. Toks pasigirsdavo nebent džiunglėse, kokias mačiau trofėjiniame filme "Tarzanas". Čita išlipo pro langą, įsikorė tyliai ir vikriai, kaip kad moka šitokios čitos, į Svietkos miegamąjį ir užsiropštė ant staliuko! Ėmė čepsėdama ir čirškėdama taršyti ką surado: mėtė į sienas žieves, apvertė konjaką ir jį išlaižė, mat cirkininkų buvo pripratinta prie alkoholio, žodžiu, niokojo gėrybes, kuriomis dėdė iš Partijos komiteto tą nuostabią mano vaikystės naktį nusipelnė kultūros fronto darbuotojos meilės.

Paryčiui, kai įsimylėjėlių veidus paskutinįkart paliečia, kaip kad rašydavo Šekspyras, deklamuojamas mamai savimylos vertėjo, blyškus mėnulis, Svietką pažadino apetitingas čepsėjimas.

– Henrikas? Eto ty?

Tyla. Čepsėjimas, ir šalimais – šalta pagalvė.

Kur tuo metu buvo jos širdies draugas, niekas niekam ir niekados nepaaiškino, taigi ir mano ausys nenugirdo. Tikriausiai bėdžius sukiojosi virtuvėje, ieškodamas koldūnų ar cepelinų, žodžiu, užkrimsti ko nors nuodugniau negu bananai. Nesgi tų d r a u g ų nervingas darbas ir jeigu jau atsipalaiduoji, tai tik išvalgęs prieš rytą puodą mėsos.

– Henrikas? – Svietka truktelėjo naktinės lempos virvelę.

Ir čia jai ant antklodės liuoktelėjo plaukuota būtybė žydrais apatiniais ir atkišo bananą besidraikančia žieve.

Visa kita papasakojo auštant mano vaikystės kiemas ištikimai tarybinio žmogaus draugei milicijai.

Dėstė visaip: ir kas ką matė, ir net kas ką susapnavo; įskaitant ir man nepažįstamą dėdę, romantiškai sutaršytą ir su kaklaryšiu, karančiu iš kišenės, tuo metu, kai greitoji bandė išvežti Svietką, gyvenimo palaužtą, į nervų ligoninę pro mūsų kiemo vartus. Pirmąsyk suvokiau, žiūrėdamas į tėvą, besiaiškinantį milicininkui: net ir tėvukas kartais pučia muilo burbulus valdžiai į akis – visai kaip aš savo mokytojams.

O Čita?

Tikriausiai pabėgo namų stogais atgal į laisvę, atgal į filmą!

Gyvenimas ne filmas.

Tai seniai buvo supratusi Svietka, įsitaisiusi solidų meilužį, betgi šito niekaip nesuprato jos vyras iš kino studijos, vis bandęs susukti kažką be paršelių ir galop galutinai pragėręs kepenis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


155643. Ieva :-) 2009-03-31 15:45
man labai patiko sitas pasakojimas nu ka galiu pasakyti mano sunelei rozai tai pat buvo atsitike (panasiai)

Rodoma versija 30 iš 31 
14:34:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba