ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-27 nr. 762

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (17) • ROGER SCRUTON. Saugaus sekso pavojai (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Ant rutulioGINTARAS BERESNEVIČIUS. TvanasVIRGINIJA VITA. Vasariniam vėjo sparneInterviu su JOH SASAKI. Geriausia klausytis žmoniųJOH SASAKI. Kas yra autorius? (1) • EVA VALVO. Europietiškoji tapatybė ir tarpreliginis dialogasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (8) • MARKAS ZINGERIS. Pasakojimai (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Vasaros skaitiniai (41) • DAINIUS ELERTAS. Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje (1) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Klaipėdos lėlių teatras iš KaltinėnųGILBONĖ. PasivaikščiojimasLAIMANTAS JONUŠYS. Vis dėlto klausausiJŪRATĖ BARANOVA. Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės (254) • LAIŠKAI (209) •

Ant rutulio

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Vaikystėje ne kažin ką išmaniau apie architektūrą. Kaip ir dabar... Ankstyva skaitymo patirtis visiems laikams atmintyje paliko du pastatų tipus.

Pirmasis – šviesus komunizmo rūmas. Man, penkiametei, niekas nė nemanė aiškinti apie metaforas – ypač šią metaforą. Skaitydama Vlado Mozūriūno ir kitų poetų eiles, kuo aiškiausiai rūmą įsivaizdavau. Regėjosi jis man vien iš stiklo, – panašus į tuos, kurių dabar tiek daug Vilniuje. Atrodė, kad komunizmo rūmas – besienis. Nė kiek nepriminė mūsiškio ar matytų kitų žmonių butų: jų didžioji vertė pasireiškė ne erdve, o kambarių kambarėlių gausa.

Kitas mielas statinys – Čipolino bičiulio Moliūgo trobelė. Tokių buvo pilnas Žaliakalnis, tokios baigia iškeliauti iš mūsų gyvenimų, panašias skubotai – vasaros tiek nedaug... – susirenčia benamiai.

Niekada nemaniau, kad namus, kuriuose pasijausiu kaip namie, atrasiu Palangoje. Ką ten namus... Kas galėjo spėti, kad liepos įkarštyje vyksiu į Palangą, kad užsibūsiu keistame, neįprastame man bare, kad...

Tai buvo dviejų kambarių butas, laikinai išnuomotas. Tikroji šeimininkė išvykusi. Jos nemačiau. Nė jos sūnaus. Niekada ir nematysiu, nesutiksiu. Buvau nuomininkų, visą vasarą ariančių kurorte, viešnia.

Ėjau palei knygų lentynas kaip palei savas. Užsimaniau palengvinti kuprinę, padėti į lentyną dar vieną knygą – ją vežiau lauktuvių artimiems žmonėms į kitą miestą. Nedrįsau... Tik įsiminiau visiems laikams vakaro šviesą... Paveikslus – drąsius ir jaukius bandymus. Labiausiai – sienas: jų mėlynus vingius, dar šokolado rudumo trikampį lubose.

Ar tik dėl to, kad svetimuose namuose jaučiausi kaip savuose, ir Palanga atrodė jauki? Ne tik... Gavau dovaną: mėgstamą orą. Ūkanas. Žemus debesis. Vėjus. Lietaus grėsmę.

Jei iš parko, beje, pustuščio, nusileidi žemyn ir suki pajūriu Klaipėdos pusėn, po kilometro kito nebesutinki žmogaus. O jei sutinki – tas žmogus savas. Vaikosi žuvėdras išskėtęs rankas kaip sparnus – pamiršęs, kiek jam metų. Nemirseta svaigina kvapais – palei jūrą ne pliažai. Vešlios pievos.

Žuvėdrą nuo kiro atskiriu. Tik niekada neregėjau, kaip plasnoja palei vandenis sidabrinis kiras. Žinau, kad jis baltas. Didelis. Plėšrus.

Iškamša!

Mačiau tik sidabrinio kiro iškamšą kambaryje, kuriame giedojo čiulbėjo klegėjo savo narveliuose dar neiškimšti paukščiai. Į kitus, nurimusius, nutilusius, lentynose sustatytus, kiek apdulkėjusius, giedantys nekreipė dėmesio.

Nė žodžio nenoriu tarti apie Basanavičiaus gatvę. Ji nuskriejo į dausas; ji ten, kur mano vaikystės skaitymai su visais rūmais, pilimis, vaiduoklių laivais, trobelėmis.

Tas pačias knygas dabar skaitau kitaip. Kitaip einu Palangos gatvėmis. Kita aš, kitokia... Nebe ta, kuri kadaise lietuje nubėgo iki knygyno ir parsinešė Viktoro Dragunskio "Mergaitę ant rutulio" – apsakymus apie Denisą, pamilusį ekvilibristę. Dabartinė skaito ne tik Dragunskį, bet ir apie Dragunskį – teatro aktorių, pasitraukusį į cirką. Dirbo ruduoju klounu...

Nepamenate Dragunskio? Bet gal pamenate Raikiną televizijoje? Tą graudoką novelę apie inteligentišką mokytoją, skriaudžiamą komunalkės kaimynų, ir kaip juos sutramdo buvęs mokinys – talentingas aktorius. Ne Raikino tekstas, ne... "Šiandieną ir kasdieną" – Dragunskio knyga apie cirką – didysis mano šios vasaros atradimas.

Bare, kuriame dainuoja Vitalija, sugluminu moteris, smagiai trypčiojančias eilėje prie lauko būdelės.

– Mes manėme, kad jūs – iš svečios šalies.

– Kodėl?

– Jūs stebite. Labai atidžiai stebite...

Kaip nestebėti...

Dabar, kai rašau, radijas groja mano mylimą Mahlerį, "Dainą apie žemę" – tartum būčiau užsakiusi. Kuklioje mano fonotekoje nerastumėte nieko, kas vadinama estrada. Ten karaliauja Brahmsas... Bet barų dainininkėms, šokėjoms buvau ir lieku neabejinga. Juolab tokiai dainininkei! (Retsykiais koncertuose, besimėgaudama senovine muzika ar šokiais, pasijuntu dvaro panele, geidžiančia ne riterio: į smuklę, pas čigonus, į karnavalą – ten, kur leista trykšti, lietis temperamentui.)

Storulės, žinoma, atsilieka – krosuose, šokiuose, svetainėse, grožio salonuose, dar velniai žino kur. Atsilieka, bet... laimi. Vitalijos publika – milijonierius ir jo nuotaka; garbaus amžiaus ūkininkai, baugiai besidairantys, vis dėlto – išdrįstantys pakilti ir šokti; paauglys su močiute ir jos drauge; septyniasdešimtmetį švenčianti maloni ponia ir dvi jos žydinčios dukros. Jei ieškočiau publikos amžiaus vidurkio – tai jis ir būtų tikras vidurkis, per vidurį... Panašiai nutiktų, jei imčiausi spėti socialinį sluoksnį – nuo turtuolių iki surinkusių pajūriui paskutinius centus.

Saksofonininkas Remigijus – tai dėl jo mes esame čia: Palangoje, išnuomotame bute, džiaugsmingame bare. Tai jis nakčia atskleidžia ne tokias jau slaptas baro paslaptis: visą sezoną – be laisvadienių. Jo balsas šyla, kai pasakoja apie savo instrumentą – labai retas, prancūziškas. Ir vėsta, stringa, kai prisimena amžiną dvaro muzikantų dalią.

Palangoje pažįstamų nesutikau. Nei Klaipėdoje. Tik prieplaukoje išgirdau: tartum ir šaukia kažkas mane. Lyg... mano vardas?

Paulius.

Pauliui Normantui prisipažįstame: pasirinkome kelionės pabaigai keistokus namus – Smiltynės kopas. Kiek sarmata, kad tempiamės ne tik kuprines ir miegmaišius – dar ir naktipiečius prekybos centro maiše.

Tą vakarą, naktį ir ilgus paryčius gyvenau šviesiame rūme. Moliūgo trobelėje. Ant rutulio. Po sidabrinio kiro – ne iškamšos, tikro! – sparnu.

Visai negyvenau.

Neleidau sau kietai įmigti. Tik rytą. Kai ėmė vaidentis: pakilo, debesyse pakibo jūroje pernakt plūduriavę, jaukiai žybsėję laivai.

Pažadino į pliažą besirenkantys žmonės. Rūmas tapo komunalke, trobelė pažiro į šipulius, kamuolį svaidė triukšmingi vaikai, raumeningas vyrukas demonstravo kultūrizmo pratimus.

Laikas namo. Vasara baigiasi. Vasaros buvo daug.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
14:34:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba