ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-08-27 nr. 762

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (17) • ROGER SCRUTON. Saugaus sekso pavojai (1) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Ant rutulioGINTARAS BERESNEVIČIUS. TvanasVIRGINIJA VITA. Vasariniam vėjo sparneInterviu su JOH SASAKI. Geriausia klausytis žmoniųJOH SASAKI. Kas yra autorius? (1) • EVA VALVO. Europietiškoji tapatybė ir tarpreliginis dialogasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (8) • MARKAS ZINGERIS. Pasakojimai (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Vasaros skaitiniai (41) • DAINIUS ELERTAS. Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje (1) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Klaipėdos lėlių teatras iš KaltinėnųGILBONĖ. PasivaikščiojimasLAIMANTAS JONUŠYS. Vis dėlto klausausiJŪRATĖ BARANOVA. Gyvenimas "anapus" mirties ir meilės (254) • LAIŠKAI (209) •

Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje

DAINIUS ELERTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vėjas – didžiulė jėga. Jis sieja priešybes – vėjas gali būti griaunantis ir kuriantis, atimantis ir duodantis. Bendravimas su juo keičia ne tik aplinką, bet ir pačius žmones, jų mintis. Mūsų pasakojimas – apie nesutramdytą ir jaukinamą vėją Klaipėdos krašte.

Kraštas prie jūros nuo neatmenamų laikų patirdavo vėjo rūstį. Taip buvo tiek viduramžiais, tiek vėlesniais laikais. Vėjas trikdydavo net karo veiksmus. 1219 m. lyvių ir letų (latvių) kariuomenė žygiavo prieš Revelio estus: "Ėjo jie jūros ledu [...] ir pūtė priešais stiprus šaltas šiaurės vėjas, prasidėjo tokie dideli šalčiai, kad neatlaikė nuogos kūno dalys; vieni nušalo nosis, kiti – rankas arba kojas, nusilupo veido oda, buvo ir tokių, kurie mirė..." 1220 m. sausį "Livonijos bažnyčios žygį prieš atsimetėlius, susibūrusius Meziotijoje, sutrukdė lietingas pietų vėjas". Panaši padėtis nebuvo svetima ir mūsų kraštui. 1352 m. vasario pabaigoje persekiodami po žygio grįžtančius kryžiuočius lietuviai įsiveržė į pamarį. Ties Labguva jiems buvo pasipriešinta. Lietuviai traukėsi link Deimės (Deimenos) upės, "kur karalius (Smolensko kunigaikštis – D. E.) įkrito ir beveik būtų nuskendęs. Joje nuskendo daug jo karių, apie 500. Juos srovės nešė į marias, vadinamas Siautulingomis mariomis". 1352 m. įvykiuose vėjo vaidmuo tik numanomas, o 1377 m. jis reiškėsi aiškiau. Austrijos princui Albrechtui su kryžiuočiais laivu grįžtant iš žygio prieš žemaičius "vėjas varė jį Karaliaučiaus link. Kurie vos per visą mylią jam iš paskos keliavo, tuos vėjas staiga nuvarė toli į Kuršių marias".

Stiprus vėjas sukeldavo audras. Įsisiūbavusios jūros ir marių bangos pasiglemždavo laivus, burvaltes, valteles, sielius, prekes ir žmonių gyvybes. 1829 m. per audrą nuskendo net 4 laivai, žuvo 11 žmonių; 1881 m. sausio 31 d. vėjui pajudinus ledą žuvo per dešimt ties Nida lašišas žvejojusių žvejų, vyrų neteko 6 nerijos moterys, o tėvų – 23 vaikai. 1804 m. sausio 31 d. ties Klaipėda įvyko bene didžiausia katastrofa: vykdant gelbėjimo darbus pasikeitęs vėjas ir srovės išnešė į atvirą jūrą ir nugramzdino burlaivį "Quardian" – žuvo 53 šio krašto ir gretimos Žemaitijos vyrai. 1862 m. spalį audra mariose suardė 24 sielius, o lapkričio 9 d. pietų vėjas su ledais išnešė juos į jūrą. Patirtas 70 000 talerių nuostolis vertė pirklius ieškoti kitų transportavimo būdų. Vengdami vėjo ir rizikingo sielių plukdymo mariomis Klaipėdos medienos pirkliai 1873 m. skatino įrengti karaliaus Vilhelmo kanalą. Stiprūs nepalankūs vėjai nutraukdavo sielių plukdymą ne tik mariomis, bet ir Vilhelmo kanalu. Kartais audrų sukeltų bangų išmestos "jūros dovanos" buvo laukiamos – pajūrio žvejų sodybas puošdavo rakandai, sudužusių laivų detalės... XVIII–XIX a. pr. Ventės žvejai prašydavo kunigo laikyti mišias, kad vėjas išblaškytų pro šalį plukdomus sielius. Tiesa, už neteisėtą gintaro ir kitų vėjo bei jūros siunčiamų gėrybių pasisavinimą grėsė didžiulės bausmės ir (iki XIX a. pr.) mirtis.

Audros ir uraganai pavojų kėlė ne tik vandenyse. Vėjas niokojo žemyne stovinčius pastatus, pasėlius. 1625 m. vasario 10 d. uraganas grasinosi nugriauti pastatus, kilnojo stogus... 1802 m. audra apgadino Klaipėdos miestiečių Šv. Jono bažnyčios bokštą. 1829 m. balandį audra nuplovė naujakurių dirbamos žemės sklypus Kopgalyje. 1829 m. gegužės 1 d. potvynį Nemuno deltoje padidino pietvakarių vėjas. 24 valandas siautusi audra pralaužė pylimus. Šyšoje vanduo pakilo tiek, kad Šilokarčemos turgaus aikštėje teko plaukioti valtimis. Potvynis Šilokarčemos apskrityje sugriovė 23 gyvenamuosius, 16 ūkinių pastatų, apgadino 212 pastatų, per jį nugaišo 170 arklių, 378 karvės, 18 jaučių, 562 avys, 118 kiaulių. 1839 m. rugpjūčio 5 d. viesulas Rusnėje sugriovė neseniai pastatytą namą, jo atnešta kruša sugadino ką tik nupjautą vasarojų.

Vėjas keitė kraštovaizdį. Jo stumdomos smėlio kopos XVI–XIX a. užpildavo derlingas žemes, gyventojus vertė keltis kitur tiek Kuršių nerijoje, tiek pajūryje, šiauriau Klaipėdos. Vėjo nešamas smėlis kėlė grėsmę ir pačiam Klaipėdos miestui, jo laivybai. 1676 m. ir prieš 1700-uosius į kitas vietas persikėlė Nidos gyventojai; apie 1724 m. – Schwarzorto; 1782–1786 m. ir 1804 m. – Smėliokarčemos; apie 1678 m., 1723–1748 m., 1763 m. ir 1854 m. – Naglių; prieš 1719 m., prieš 1736 m. ir 1798 m. – Karvaičių; 1880–1881 m. – Pervalkos; 1817 m. ir 1831 m. – Kopgalio gyventojai. Išnyko nerijos konfesinio gyvenimo centrais buvę Naglių ir Karvaičių kaimai. Spaudžiami vėjo genamų smėlio kopų, nerijos kaimai iš pajūrio kėlėsi į pamarį, o iš žemyno pajūrio – kiek atokiau nuo jūros.

Itin pavojinga vėjo ir ugnies sąjunga. Vėjas neša žarijų spiečius, pragaištingas ugnies liepsnų šokis krypsta pavėjui... Per 1540 m. gaisrą Klaipėdoje sveiki liko tik 6 namai. 1623 m. ugnis sunaikino Odų gatvelės priemiestį. 1678 m. lapkričio 19 d. ginant miestą nuo švedų buvo padegtas Krūmamiestis ir Vitė, tačiau vėjo nešama liepsna persimetė ir į senamiestį – ugnis aplenkė tik pilį, kelis namus šalia jos, bažnyčią, klebonijos pastatus bei kelis namus priešingoje pusėje. 1854 m. spalio 4–6 d. gaisras sunaikino daugumą XVIII–XIX a. pr. pastatų. Šiaurės vakarų vėjas iš Vitės permetė liepsną per upę, išplėtė ją po visą senamiestį ir dalį priemiesčių ryčiau. 1774 m. gegužės 23 d. Rusnėje, Schtengelio smuklėje, kilusi ugnis persimetė į gretimus namus, bažnyčią, sudegė gražiausia Rusnės miestelio dalis, bažnytinis ir domenų valdybos archyvas.

Atsakydami į vėjo iššūkį, žmonės ėmė formuoti savitą kultūrinį kraštovaizdį. Stengiantis bent kiek sušvelninti sudužus laivams patiriamus nuostolius XIX a. imtos steigti gelbėtojų stotys – pirmoji 1832 m. Bomelsvitėje. Vengiant vėjo Klaipėdos senamiesčio kvartalai buvo formuojami taip, kad nesusidarytų didesni skersvėjai. Atsižvelgiant į vyraujančią vėjo kryptį dar 1604 m. lengvai įsiliepsnojantys pastatai – dūminės pirkios, kluonai, pirtys – turėjo būti statomi arčiau vandens už miesto vartų ar atokiau nuo kitų statinių, į rytų pusę. Po 1854 m. gaisro saugantis panašių atvejų Klaipėdoje didesni sandėlių kvartalai buvo formuojami prie Dangės upės. Iš vakarų – vyraujančių vėjų pusės – pastatų sienos būdavo papildomai šiltinamos, impregnuojamos: apkalamos lentomis, apmūrijamos, mūras tepamas derva. Miestiečiai kambarius šiltindavo izoliaciniu kartonu, iškaldavo specialiu toliu ir tinkuodavo. XIX a. pab. taip imta šiltinti ir kaimo sodybas. Drožinėtos vėjalentės, dažytos langinės ne tik puošdavo namus, bet ir saugodavo nuo stiprių vėjo gūsių ar jo nešamo smėlio. Ant kaminų įtaisytas vėjo pasukamas metalinis ar stabilus mūrinis stogelis jau XVII a. kreipdavo dūmus ir neleisdavo vėjo šuorams jų įpūsti į vidų. Kuršių nerijos gyvenviečių planui ir 1843–1845 m. Preilai, 1836–1843 m. Pervalkai atsirasti įtakos turėjo vėjo pustomų kopų spaudimas. 1814 m., siekiant sulaikyti Klaipėdos šiauriniam pakraščiui grėsmę keliantį smėlį, buvo įsteigtas miesto iždo kaimas Sandwehr. 1791–1793 m. nerijoje ties Kopgaliu, o 1796 m. žemyne ties Klaipėdos švyturiu želdinant kopas pradėtas formuoti pajūrio apsauginis kopagūbris. Rusnės apylinkių žvejai 1614 m. žuvis parduodavo ir duonos, kanapių, linų, vaško, grūdų įsigydavo Šilokarčemos, o ne Klaipėdos ar Tilžės turguje, jie teisindavosi stipriais vėjais. Ši prekyba sudarė palankias sąlygas Šilokarčemos miestui susiformuoti.

iliustracija

Žmonės bandė prijaukinti nesutramdomą vėją, jo galią palenkti sau. Pirmiausia vėjo jėga Klaipėdos krašte buvo naudojama laivybai. Iki XVI a. buriniais nefais, kogais į Klaipėdą buvo plukdoma amunicija, prekės, paštas, keleiviai. Vėliau juos pakeitė grakštesnės fliutos, galeonai, galeros... Burės atvėrė kraštą pasauliui ir skatino platesnių horizontų paieškas. Apie 1541 m. Klaipėdoje pastatytas pirmasis burlaivis, 1648 m. laivų statytojas Paulas Leydas paminėtas Rusnėje. 1780 m. užregistruoti 8, 1801 m. – 27, 1855–1866 m. – 49 Klaipėdoje pastatyti burlaiviai. 1875 m. pastatyti 96 burlaiviai ir 7 garlaiviai. Jau nuo XIII a. pab. šaltiniuose minimas faktas, kad žvejojama jūroje ir mariose, patvirtina, jog burvaltės galėjo būti naudojamos gerokai anksčiau – iki jų pirmųjų paminėjimų. Burvalčių pavidalas nepakito nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Ilgus šimtmečius vėjas plukdė Pamario ir Kuršių nerijos gyventojų kurėnus, kiudelvaltis, bradines, venterines, turgines, timbrines, albotus su žuvimis, gyvuliais, šienu, daržovėmis. Mariomis, kanalais prekes vežiojo didelės krovininės burvaltės – reisinės ir baidokai. Rusnės valsčiuje buvo užregistruota: 1751 m. – 43, 1752 m. – 46, 1760 m. – 28, 1762 m. – 34, 1794 m. – 78 burvaltės.

1732 m. prasidėjęs sielių plukdymas iš Nemuno iki Klaipėdos taip pat priklausė nuo vėjo užgaidų. Ventės ragą sieliai apeidavo pučiant rytų vėjui, o toliau buvo plukdomi su pietų vėju. Kartais tinkamo vėjo tekdavo laukti savaitę ar ilgiau. Sieliai išjudino krašto medžio prekybą, ši – laivybą ir medžio apdirbimo pramonę.

XVII a. vėjas Klaipėdos krašte ėmė sukti malūnų sparnus. Ožiniai medinių sijų korpuso, keturkampio plano, apie savo medinę ašį į vėją besisukantys malūnai buvo labiau paplitę kaimo vietovėse. Olandiški mūrinio šešiakampio arba aštuonkampio korpuso, bet turintys pasukamą kepurę – miestuose. Rečiau naudoti riedutiniai, stovėję ant metro aukščio pamato su metaliniu žiedu riedantiems rieduliams. Malūnai kilo aukštesnėse vietose: Klaipėdoje aukštumėlė prieš Kulių vartus XVII a. gavo Mühlenberg vardą, 1703 m. įrengus valsčiaus malūną tretiesiems miesto vartams prigijo Malūnų vartų pavadinimas, o XIX a. gatvelei ties pakilumu Vitėje dėl panašių priežasčių – Malūnininkų. XVIII a. malūnų sparnai ėmė suktis net ant miestą juosiančių gynybinių pylimų. Netrukus malūnai išplito ir kitose vietose: 1674 m. ožinis paminėtas Rusnėje, 1740 m. kitas pastatytas Verdainėje, 1745 m. jie minimi Rusnėje, Poviluose, Šakūnuose, Špukuose, o 1796 m. Brioniškyje. 1808 m. panaikinus malūnų statymo suvaržymus jų skaičius augo. Olandiški malūnai pastatyti: 1823 m. Vepriuose, 1827 m. Kalnininkuose, 1828 m. Kiškiuose ir Einaičiuose. 1866 m. Klaipėdoje buvo 16, 1863 m. – 10, o 1901 m. tik vienas vėjinis malūnas. XIX a. pab. Klaipėdos apskrityje jų buvo priskaičiuojama 135, Šilokarčemos – 129, Pagėgių apylinkėse – 56. Jie buvo išsidėstę netoli pagrindinių kelių. Daugiausia malūnų būta palei kelią Klaipėda–Šilutė–Pagėgiai. Didesni jų spiečiai telkėsi ties keliais Nemirseta–Kretingalė, Priekulė–Lankupiai, Šilutė–Rusnė, Pagėgiai–Lauksargiai. Po Pirmojo pasaulinio karo pavienius malūnus bandyta pritaikyti elektrai gaminti. Ilgėliau jie išliko kaime – galime pasidžiaugti autentiškomis detalėmis iš Agluonėnų ir Vidgirių malūnininko Funcko malūnų. Klaipėdos krašte malūnai malė ne tik grūdus. Nuo 1759 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos medinės vėjinės lentpjūvės su kepurinių malūnų sparnais buvo neatskiriama marių pakrantės kraštovaizdžio dalis: 1791 m. jų buvo 14, 1801 m. – 19, 1821 m. – 24, 1879 m. – 17. Vidutinis vėjas sukdavo per 20 pjūklų, o stiprus – per 40. Lentpjūvėse buvo pjaunamos iki 7,5 m ilgio lentos. Jos krautos į laivus ir gabentos Anglijon, Olandijon, Švedijon.

Siekis išvengti griaunančių vėjo galių ir panaudoti kuriančias skatino pažinimą. Lietuvininkų, kuršių, vokiečių kalbomis užrašytoje tautosakoje atsispindi ilgametė stebėjimų patirtis, sumišusi su pagarbia baime, noru sutramdyti, pažinti, apibendrinti ir palenkti į savo pusę. Poreikį stebėti vėjo kryptį ir stiprumą architektūroje išreiškia vėjarodžiai. Paauksuota burlaivio pavidalo vėtrungė 1696–1706 m. iškilo Klaipėdos miestiečių Šv. Jono bažnyčios bokšte. Vėjarodžiai puikavosi ant kitų Klaipėdos pastatų bokštelių: 1777 ir 1856 m. biržos, 1893 m. pašto, 1897 m. leprozoriumo, 1910 m. Sveikatingumo namo etc. Jais dabinti ir pastatų stogai kitose Klaipėdos krašto vietose. Išliko XVIII a. vėjarodis su pabaisos galva iš Bachmano dvaro ir XIX a. – su burvalte Lankupiuose. Kartais ant pastato iškeltame vėjarodyje buvo įamžinama įsikūrimo šioje vietoje, statybos ar rekonstrukcijos data: XIX a. iškilusio Rusnės bažnyčios bokšto vėtrungėje išrėžta 1419 m. data. Nuo 1844 m. birželio 26 d. vėtrungės su kaimo ženklu turėjo iškilti didžiųjų žvejybinių burvalčių (kurėnų, kiudelvalčių, bradinių) stiebo viršūnėje. Žvejybą prižiūrinčių pareigūnų patogumui skirta vėtrungė tapo burvalčių puošmena, savininko išskirtinumo ir pasididžiavimo ženklu. Pati mintis burlaivio stiebo viršūnėje įtaisyti vėtrungę, vimpelą vėjo krypčiai rodyti Klaipėdos krašte nebuvo nauja. Jas matome XVI–XX a. vitinių, reisinių, marių žvejų burvalčių, jūrinių burlaivių atvaizduose. Vėjas buvo labai svarbus įplaukiant į Klaipėdos uostą ir jį paliekant. Jis kreipdavo sroves, nešdavo laivus. XVII a. įplauką ženklino mediniai bakenai. XVIII a. prie jų kabinti įvairūs žymenys ir vėliavos, rodančios srovės kryptį, įplaukimo sąlygas. 1796 m. pastatytame Klaipėdos švyturyje raudona vėliava rodė, kad įplaukti į uostą pavojinga, o geltona – saugu. 1807 m. iškilusio locmanų bokšto signalinės vėliavos pranešdavo apie srovės ir orų permainas. 1902 m. pradėjo veikti signalinė stotis – vėjo semaforas Kopgalyje. Stebėdami ant trijų stiebų iškeltus apskritus ženklus ir lentas, jūreiviai galėdavo sužinoti, kokia vėjo kryptis, stiprumas ne tik Klaipėdoje, bet ir Liepojos ir Brusterorto uostuose.

Po 1832 m. prijaukinto vėjo įtaka krašto gyvensenai sumenko. Pamažu vėjo galia užleido vietą garo katilui: burlaivius keitė garlaiviai, jūrines burvaltes – kuteriai, vėjinius malūnus – gariniai, vėjines lentpjūves – garinės. XIX a. pab.–XX a. vid. įsigalėjo garo katilų, mašinų era, tačiau keliose srityse vėjo svarba neblėso. Griežtas motorlaivių judėjimo ribojimas iki 1945 m. marias pavertė tartum burvalčių draustiniu. Vėjui ištikimi liko 1884 m. ėmę telktis Klaipėdos krašto buriavimo, o vėliau ledrogių entuziastai. Jo dvelksmui neliko abejingi Pirmojo pasaulinio karo metais prie Klaipėdos į padanges pradėjusių kilti lėktuvų pilotai ir 1933 m. Nidoje įkurtos sklandymo mokyklos auklėtiniai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
14:34:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba