ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-16 nr. 825

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (79) • VIKTOR JEROFEJEV. Rusų sielos enciklopedijaIEVA STIRBYTĖ. Eilės (1) • JULIA HARTWIG. Eilės-gk-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (99) • Žemaitijos vaikaiSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vieta, kur gyvatė praryja savo uodegąSIGITAS GEDA. Eilės, rašytos Krokuvoje (12) • Laima Muktupāvela: „Rašau pagal bulvių auginimo principą“ (5) • EGMONTAS JANSONAS. Apie muliažusGINTARAS BERESNEVIČIUS. Laukpatis ir DimstipatisDANGĖ ŠERMUKŠNYTĖ. Vienaragių puota (1) • MARIUS BUROKAS. MiniatiūrosLAIŠKAI (694) •

Laukpatis ir Dimstipatis

Lauko ir namų dievai

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sėjėjai. 1967
Kostas Astrauskas

    Lietuvos liaudies kultūros centras šių metų balandžio mėnesį surengė konferenciją „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“ iš ciklo „Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėjautos ir pasaulėžiūros aspektai“. Numatoma išleisti šios konferencijos pranešimų rinkinį. Šiam renginiui vieną iš paskutinių savo mokslinių straipsnių pateikė ir a. a. Gintaras Beresnevičius. Manome, kad ir „šatėniečiai“ jį turi perskaityti.

    -jš-

Laukpatis ir Lauksargis: tapatumo problema

Laukpatį pirmasis traktate „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1582) pamini Jonas Lasickis. Čia greta visos kitos informacijos jis pateikia ir žinią, kad, „ruošdamiesi arti ar sėti, jie meldžiasi į Laukpatį“ (Lawkpatimo, BRMŠ II 594). Iš pateiktos informacijos dievybės statusas netampa aiškus, nes tai gali būti ir konkretaus sėjamo ar ariamo lauko globėjas, savita konkretaus lauko dvasia globėja, ir universalus laukų (visų laukų, arimų) dievas, o tai labai skirtingi hierarchiniai lygmenys. Wilhelmas Mannhardtas laiko jį tiesiog „lauko Viešpačiu“ (LPG 373), o kitur tapatina su Lauksargiu (LPG 400). Tačiau tyrimuose šiuo metu nerandama didesnio pagrindo manyti, kad Laukpatis ryškiau skirtųsi nuo Lauksargio, o informacijos apie jį nepalyginti daugiau. Mūsų tikslas pirmoje straipsnio dalyje – pasiaiškinti Laukpačio ir Lauksargio tapatumo problemą ir, jei įmanoma, paliesti ne vien šių dievybių santykio, bet ir genezės klausimą. Antroje dalyje, kalbėdami apie Dimstipatį, namų dievą, mėginsime aiškintis ir klausimą, ar galime Dimstipatį ir Laukpatį priskirti prie tos pačios dievybių kategorijos, ar jie savo rangu skiriasi, ar yra to paties lygmens skirtingų sferų globėjai.

Martynas Mažvydas „Katekizmo“ (1547) lotyniškoje įžangoje ragina lietuvius atsimesti nuo senųjų dievų garbinimo ir tų dievų pamini ne tiek jau daug: „Yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; kai kurie dėl pasėlių garbina Laukosargą, dėl gyvulių – Žemėpatį. Tie, kurie linkę į piktus darbus, savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus“ (BRMŠ II 184). Ši informacija mums įdomi dėl to, kad joje M. Mažvydas atskiria Žemininką nuo Laukosargo ir kartu apsaugo nuo mitotyrinės pagundos juodu klaidingai tapatinti, o M. Mažvydu pasitikėti verta, nes jis, kilęs iš Pietų Žemaitijos ir gyvenęs tarp Mažosios Lietuvos lietuvių, mitologinius dalykus pažino tiesiogiai, nuo pat vaikystės (Norbertas Vėlius, BRMŠ II 181–182). Tuo metu Lauksargis neminimas kitame šaltinyje – Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“ (1582). Čia jo vietą užima Žemininkas, žemės dievas, kurį garbino „žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“, ir Krūminė Pradžių Varpų, „kuri visus javus duoda“ (BRMŠ II 546). Vis dėlto galbūt Lauksargio M. Strijkovskis neįrašo, laikydamas jį marginalija? Arba dievu ne tokio lygio, kokio yra jo išvardytų dievų šešioliktukas? Vargu ar M. Strijkovskis būtų nežinojęs Lauksargio – jis žinomas ir M. Mažvydui, ir J. Lasickiui, bemaž tuo pačiu metu aprašinėjusiems lietuviškosios mitologijos reliktus. Tiesa, J. Lasickis viską rašė iš eilės, M. Strijkovskis mėgino sudaryti svarbiausių dievų sąrašą, o M. Mažvydui rūpėjo populiariausi pavyzdžiai. Tarkime, jei priimsime J. Lasickio pastabą, kad Laukpačiui aukojama pradedant arti, M. Mažvydas su tokiomis sėjos ar arimo pradžios apeigomis tikrai buvo susipažinęs arčiausiai. Be to, aukojimo ritualai prieš sėjant ar ariant buvo atliekami viešai, susirinkus bendruomenei namuose ar kai kuriems ir laukuose, jie buvo demonstratyvūs ir protestantiškam pastoraciniam žvilgsniui labiausiai užkliūdavo. Beje, M. Strijkovskio dievų sąrašas su Žemininku ir Krūmine, dar ir su Lauksargiu ar Laukpačiu išties galėtų atrodyti perteklinis, ir pastarieji galėtų nueiti į antrą planą, bet labai tikėtina, kad Žemininkas kaip žemės dievas jau nustūmė į šalį Laukpačio / Lauksargio kandidatūrą; kaip hierarchiškai aukštesnis dievas jis minimas trečiasis. Tai, suprantama, kol kas yra tik abstraktūs samprotavimai, tačiau kad Lauksargis nėra universalus dievas, patvirtintų ne tik tai, kad juo nesidomi M. Strijkovskis, bet ir tai, kad jis praleidžiamas vadinamojoje Volfenbiutelio „Postilėje“ (1573). Anoniminis jos vertėjas lietuvis, nors ir turėjo būti susipažinęs su M. Mažvydo „Katekizmu“ ir jo pratarmėje paminėtomis dievybėmis, – kaip pažymi „Postilę“ komentuodamas Norbertas Vėlius, – praleidžia Lauksargį, nors palieka žemėpačius, aitvarus, kaukus, Perkūną ir nuo savęs (BRMŠ II 444) dar prideda šį bei tą. Šis nežinomas autorius vardija žemėpačius ir vienaskaita, ir daugiskaita, prideda dar Apidėmę, žinomą ir iš J. Lasickio, bet Lauksargio nemini (BRMŠ II 446). Suprantama, nebūtina manyti, kad protestantui labai rūpėjo išdėstyti visas jam žinomas lietuvių dievybes, – bet M. Mažvydo minėtas Lauksargis iš šios apkabos išslysta. Jis išslysta ir iš katalikiško Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“, kur irgi skaičiuojami keli dievai, kaip komentuodamas tekstą pabrėžia N. Vėlius – sekant M. Mažvydu, tačiau praslysta drauge su Žemėpačiu. Jo vietoje atsiranda Žemyna, o dar ir Medeina bei kelios papildomos smulkmenos (BRMŠ II 654). Bet kokiu atveju M. Daukša prideda „ir kitokius biesus“ (BRMŠ II 655) – taigi jis, kaip ir visi kiti apologetai, neįstengia išvardyti visko, kas jiems žinoma – tą akivaizdžiai padarė (ar pabandė padaryti) J. Lasickis. Tačiau jis buvo ne apologetas profesionalas, jis elgėsi bemaž kaip etnologas.

Taigi, galime sakyti, kad Lauksargis apsireiškia ir greitai išnyksta. Kita vertus, vargu ar išnyksta ritualas. Matas Pretorijus, apie 1670 m. aprašinėdamas Prūsijos lietuvių sėjos ir orės pradžios apeigas, mini gausų aukojimą Žemynėlei, kurio formos skiriasi priklausomai nuo to, ar aukojimui surandamas maldininkas, t. y. žynys, ar ne. Žynys, be kita ko, sukalba maldą ir už laukus, kad sektųsi juos gerai įdirbti etc. Nepaminimas joks Lauksargis, bet laukai išskiriami juos pavedant Žemynėlės globai (BRMŠ III 286–288). Greičiausiai visas laukų globos funkcijas perima Žemynėlė, arba, remiantis M. Strijkovskio dievų sąrašu, Žemininkas. Suprantama, Žemynos ar Žemininko iškėlimas dar nereiškia, kad antrasis poros asmuo nunykęs ar užmirštas.

Baigiant šaltinių apžvalgą dar galima pasitelkti Teodorą Narbutą, kuris Laukpatį priskiria prie mažesniųjų dievų (arba dievaičių) hierarchijos ir teigia, kad Laukpatimas – „žemdirbių dievaitis, kuriam buvo meldžiamasi einant dirvos arti, taip pat sėti. Šis vardas lietuviškai reiškė laukų viešpatį, todėl jo buvo globojamos ariamos žemės“ (T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1, Lietuvių mitologija, Vilnius, 1992, p. 117). Matome, kad T. Narbutas čia tiesiog remiasi J. Lasickio informacija, nieko papildomo nepateikdamas, tik galime paklausti, kodėl jis eliminuoja Lauksargį ir ar išties Laukpatis yra visų ariamų žemių globėjas? Ir ar turime apskritai Lauksargį nuo Laukpačio atskirti?

Vis dėlto atrodo, kad tą daryti galima remiantis pačia žodžio hermeneutika, kuri yra akivaizdžiai skirtinga – Lauk-patis ir Lauk-sargis yra skirtingi dalykai. Pats yra ir žodyje Viešpats, pats su pačia yra sodybos šeimininkai, šeimynos galvos. Pagal pačią elementariausią analogiją Lauk-sargis turėtų skirtis nuo Lauk-pačio, kaip sargas nuo šeimininko. Tokiu atveju Laukpačiui išties būtų galima suteikti aukštesnį nei „lauko dvasios“ rangą. Pastarąjį – apytikriai – paliekant Lauksargiui.

Jonas Balys, atrodo, yra atlikęs bene patikimiausią distinkciją. Jis atkreipia dėmesį, kad M. Mažvydo „Katekizme“ lauksargiai gali būti minimi daugiskaita – quibusdam ob rem frumentariam Laucosargus colitur. Tad jis panaikina problemą kalbėdamas apie Laukosargus ir Laukpatį – t. y. lauksargiai tampa laukus globojančiomis dievybėmis, o Laukpatis yra Lauko viešpats; tiesa, pavaldumo tarp Laukpačio ir lauksargių jis nenustato (J. Balys, Raštai, t. 2, parengė Rita Repšienė,Vilnius, 2000, p. 250), tačiau galima numanyti, kad skirtumas tarp daugiskaita įvardijamų lauksargių ir Laukpačio yra akivaizdus. Klausimas dėl skaitymo galimybės vienaskaita ar daugiskaita gali irgi įklampinti, nes J. Lasickis, vienintelis paminėjęs Laukpatį, vartoja vienaskaitinę jo formą, bet valstietis, pagarbinantis konkretaus lauko lauksargį, irgi į jį kreiptųsi vienaskaita. O M. Mažvydas apskritai visas savo minimas būtybes įvardija daugiskaita, kaip ir privalu velniams: „Kaukus, Szemepatis ir laukasargus pameskiet, visas welnuwas deiwes apleiskiet“, o paskui vienaskaita išskiria tik aitvarą: „Aithvars ir deiwes to negal padariti“ (LPG 280). Po teisybei, kaukai visada veikia šeimynomis, aitvarai veikia pavieniui. Bet iš šios frazės Lauksargas kaip galingas „vienaskaitinis“ dievas mums dar neišnyra.

Algirdas Julius Greimas Laukpatį apibūdina kaip laukų saugotoją, gretina jį su Žemėpačiu ir priskiria prie to paties lygmens ir tos pačios agrarinių dievybių kategorijos, priklausančios trečiajai sakralinio suverenumo sferai, kuriai būdinga dar ir tai, kad tokio dievo globa „nėra niekados tiesioginė, o mediatizuota, vykdoma per tarpininkus“ (A. J. Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius, 2005, p. 58). Tokiu atveju galime numanyti, kad lauksargiai ir yra tokie mediatoriai, besireiškiantys kiekviename lauke. Ir kreipimasis į Laukpatį buvo meldimas, kad jis pavestų konkretaus lauko Lauksargiui tuo lauku rūpintis per visą būsimą vegetacijos laikotarpį.

Nors reikia pripažinti, kad kol kas nėra aišku, ar turėtume Laukpatį ir Lauksargį hierarchizuoti; jie poron šaltiniuose niekur nesuvedami; tai teorinė mitologinė rekonstrukcija, padedanti tvarkyti medžiagą. O ir „sargo“, ir „paties“ / viešpaties santykis gali keistis vietomis; mums čia įdomus yra Vladimiro Toporovo požiūris į tokius reiškinius, įterpiantis juos į mitogeografinį ir istorinį kontinuumą; kalbėdamas apie tokias latvių „motinas-šeimininkes“ ir apie ugrofinų bei kitų analogus, jis pažymi, kad ir lietuviai žino tokias „ponų“ ir „sargų“ grupes (Vėjopatis, Žemėpatis, Dimstipatis... bet ir Lauk-sargas, sargas), ir daro prielaidą, kad šitokie globėjai, sargai, vieš-pačiai koreliuoja su pirmapradžiais įvaizdžiais: „Dangaus-tėvo ir Žemės-motinos vaizdiniai, be abejonės, indoeuropietiškos kilmės, bet ar atspindi daugybė „motinų“ ir „tėvų“, „ponų“, „sargų“ ir pan. seniausiąją ide. būklę, apie kurią nėra patikimų faktų, ar jie – patekimo į šiaurinę Eurazijos kultūrinio arealo zoną, kur tokie apibūdinimai įprasti (plg. Uralo mitologinius apibūdinimus), rezultatas, kol kas neaišku. Beje, reikia pabrėžti, kad abi šios prielaidos ne tik neneigia viena kitos, bet greičiausiai turėtų būti sujungtos, nors, žinoma, skirtingais atvejais skirtingomis proporcijomis“ (V. Toporov, Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, sudarė Nikolajus Michailovas, Vilnius, 2000, p. 164).

Mūsų tyrimo atveju šis požiūris suteikia įsitikinimą, kad nagrinėdami Laukpačio ir Lauksargio tapatumą ir santykį – vis, beje, išsprūstantį iš griežtesnio apibrėžimo ar hierarchizavimo rėmų – tiesiog apėjome ratą ir stovime ties ta pačia vieta, klausdami to paties, tik gal jau labiau tą problemišką tašką apsišvietę. O klausti turime – ar Lauksargis ir Laukpatis hierarchiškai susiję, ar jie tapatūs. Tačiau bent jau galime atsakyti, ir su tam tikru aiškumu: ir Lauksargis, ir Laukpatis yra atskiros figūros. Ir jos nėra XVI a. valstiečio žemdirbiškos sąmonės padariniai, o senos archajiškos eurazinės sargų ir viešpačių, dvasių globėjų sistemos apsireiškimas, blykstelėjimas J. Lasickio ir M. Mažvydo perteikimuose.

O dabar galima daryti ir trumpalaikę išvadą – Laukpatis ir Lauksargis nėra tapatūs. Ir niekada nebuvo, nes visada greta vietos pono yra ir vietos sargas.


Dimstipatis

Dimstipatį pirmasis mini jėzuitas Jokūbas Lavinskis (1557–1598) laiške Lietuvos jėzuitų provinciolui Pauliui Kampanui (1583). Jis ilgą laiką dirbo tarp lietuvių ir jo informacija turi būti patikima, juolab jis pats lietuvis, juolab tai jėzuitų korespondencija, o jiems, atsidėjusiems pastoracijai, reikėjo ne bendrų žinių ar popierinių ataskaitų, o realaus reportažo iš misijų vietos. Jis dirbo Žemaitkiemyje, Ukmergės apylinkėse, taigi Aukštaitijoje, bet dėl nesusipratimo jo duomenys vėliau Stanisławo Rostowskio (1711–1784) „Lietuvos jėzuitų provincijos istorijoje“ (1758) neteisingai priskirti prie žemaičių, tą kartojo ir vėliau dirbę tyrinėtojai: Wilhelmas Mannhardtas, Aleksandras Briukneris ir kt. (žr. Eugenija Ulčinaitė, BRMŠ II 604). Tai, kad J. Lavinskio informacija yra ir unikali, ir patikima, pažymi ją komentuodamas N. Vėlius (BRMŠ II 604–605).

Pasak jėzuito, tarp aukštaičių, greta kitų paklydimų, paplitęs ir toks: „Garbino namų dievą, vadinamą Dimstipačiu (Dimstipatim), kurį galima laikyti dūmų ir židinio viešpačiu. Jo garbinimo apeigos buvo tokios. Susiėję kaimynai, vien tik vyrai, aukodavo du mažus viščiukus, puotaudavo, nieko nepalikdami rytojui, o vandenį, kuriuo buvo plauti indai, išpildavo į židinį“ (BRMŠ II 608).

Vilniaus jėzuitų kolegijos metinės veiklos ataskaitose (1585–1618) aukojimai Dimstipačiui nuodugniau aprašomi 1604 m.: „Be dangaus Dievo, jie turi namų dievus, kuriems nustatytu metų laiku yra įpratę aukoti įvairias aukas. Vieną namų dievą savo kalba jie vadina Dimstipačiu (Dimstipatis). Apie jį yra įvairių nuomonių. Vieni sako, kad jis esąs ugnies dievas, kuris saugo namus nuo gaisro. Jam aukoja gaidį, kurį iškeptą suvalgo patys, o kaulus sumeta į židinį. Kiti mano, kad tas dievas esąs šeimos motina. Jam pačios šeimos motinos aukoja kiaulę, kurią ratu sustojusios moterys laiko, o vyresnioji ją paskerdžia. Jos pačios ir suvalgo mėsą. Šitose apeigose neleidžiama dalyvauti berniukams ir mergaitėms, nes moterys bijo, kad dėl jų dalyvavimo dievas nepritrūktų to, kas pelnytai joms priklauso“ (BRMŠ II 630). Ten pat minimas ir dar vienas namų dievas, Pagirnis, ir žalčių gerbimas, manant, kad žalčiuose slypi šaltinyje neįvardijama dievybė, taip pat teigiama, kad „daugelis garbina įvairius kitus dievus, bet apie juos, nenorėdamas ištęsti savo rašto, nekalbėsiu“ (ten pat). Taigi, Dimstipatis, Pagirnis bei žalčiai dar nėra visas gyvenamojo būsto ir, matyt, visos sodybos „panteonas“, atrodo, dievų vardyno padėtis skaičiumi panaši į J. Lasickio išvardytuosius dievus.

Keistokai atrodytų aiškiai vyriško dievo pavertimas „šeimos motina“, tačiau šaltinis teigia: aiunt hunc Deum esse matrum familias (BRMŠ II 622). Funkcijų susidvejinimas aukojant vyrams ir moterims? Dimstipačio pati? Ar tiesiog moterų kulto ritualas? Kol kas tai gali būti tik spėliojimai. Tačiau Dimstipatis ir Dimstipati nebūtų kas neįtikėtino. Be to, moterys, atliekančios grynai moterišką ritualą, galėjo kreiptis į Dimstipačio aplinkos deivę.

S. Rostowskis, parašęs minėtą „Lietuvos jėzuitų provincijos istoriją“, apimančią 1564–1664 m., panaudoja ir J. Lavinskio informaciją, ir, matyt, kitus rašytinius šaltinius. Jis romėnišku pavyzdžiu Dimstipatį apibūdina kaip Larą, taip nurodydamas, kad, jo manymu, šis dievas yra namų (sodybos) globėjas. „Pagonys garbino ir namų, ir židinio dievą Larą, gimtąja kalba vadinamą Dimstipačiu. Jam aukodavo gaidį ir vištą. Tai padarę kaimynai ir giminaičiai surengdavo puotą, kad permaldautas Laras saugotų jų turtą. Be to, stropiai žiūrėjo, kad tos puotos likučių neliktų kitai dienai, mat taip reikalavo tikėjimas“ (BRMŠ IV 144).

Derinant abu šaltinius susidaro įspūdis, kad tai namų židinio dievas, kuriam atnašauja visa šeimyna; jo funkcija – saugoti turtą, tai sutampa ir su apsauga nuo gaisrų, minimų 1604 m. ataskaitoje. Atskiras moterų aukojimas Dimstipačiui čia jau nyksta, bet išlieka visuotinio aukojimo prievolė, būtinumas suvalgyti visą paaukotą mėsą. Tai namų židinio ir atitinkamai šeimynos dievas, kuriam permaldauti skirtos visos aukos.

LKŽ pateikia nemažai žodžio dimstis reikšmių ir vedinių. Dimstininkas apskritai reiškia „dvarininkas“, t. y. vyriausias šeimininkas. Pagrindinė reikšmė mums visiškai pritinka – dimstis yra „kiemas, sodyba“, „ūkis, dvaras“. Taigi, kaip Laukpatis globoja lauką, taip Dimstipatis – namus. Jis siejamas su namų židiniu, atitinkamai ir su ugnimi, tačiau moterys, jam aukodamos, aukoja kaip namų židinio saugotojos ir galbūt sieja savo auką su Gabija ar kita ugnies, namų židinio deive. Namų židiniu savaip rūpinasi ir šeimos galva, ir šeimininkė, ir pats, ir pati. Lygiai kaip pačia rūpinasi ir šeimyna. Dimstipatis primintų ir M. Strijkovskio Seimi Dewos, Šeimos dievą, kuriam būdavo aukojami įvairių spalvų gaidžiai ir vištos, jie būdavo metami į krosnį ir netraukiami iš ten, kol visiškai sudegdavo: taip būdavo daroma, kad šeimyna laikytųsi (BRMŠ II 546). Tad ir ritualo elementai šiek tiek panašūs – paukščiai netraukiami iš krosnies, kol visiškai sudega, arba į židinį sumetami likę nuo puotos kaulai. Taigi, aukos adresatas, regis, židinyje arba židinys – tai jo simbolis. Toks dievas išties gali būti pavadintas šeimynos ir namų židinio dievu. Taigi, ir apsauga nuo ugnies, ir visokeriopa turto apsauga, ir šeimynos globa visiškai jam dera.

A. J. Greimas Dimstipatį laiko Sodybos valdovu, M. Strijkovskio Žemėpačio atitikmeniu, tik jam trukdo tai, kad Dimstipatis įvardijamas ir kaip dūmų bei ugnies valdovas; vis dėlto pateikdamas sudėtingus, bet įdomius architektūrinius apmąstymus jis laiko Dimstipatį Namo dievu, tačiau jo kontroliuojama teritorija yra „visų pirma dimsties „prieangio“, o tik paskiau – kiemo „vietos prieš įeinamąją angą“ ir pagaliau – visos sodybos dievas“ (A. J. Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius, 2005, p. 441–449). Tačiau ar Dimstipatis lygus Žemininkui ir yra vėlesnė jo forma, vargiai įtikinama, nes Žemininkas greičiau jau būtų artimesnis Laukpačiui, o juk jėzuitų šaltiniai šiuo atveju mini „namų dievus“. O namų ir sodybos, šeimynos ir ugnies dievu vienu metu jį daro tai, kad jam aukojama prie namų židinio. Tai yra sakralinis centras. Bet iki Laukpačio ar Žemininko zonos Dimstipatis neprieina.

Kita vertus, nėra abejonės, kad Dimstipatis yra aibės dievų, dievukų ir dvasių, esančių namuose, ūkiniuose pastatuose, t. y. kieme, globėjas. Jėzuitų šaltiniai tarsi ir patys užsimena, nesivargina kitų „namų dievų“ skaičiuoti, nors įvardijo ir pagirnius, ir žalčius (beje, tai gali būti ir tas pats). Vadinasi, namuose namų dievų esti daugiau. Vietos ponas Dimstipatis ir sargai – pagirniai / žalčiai ir aibė kitų (nuo maisto ir gėrimo) dievų iki ugnies deivių etc. Siaurų funkcijų dievukų namuose tiesiog knibžda. Tačiau jėzuitai jų skaičiuoti tiesiog nesiima.

Taigi, atrodo, kad kaip Laukpatis turi pagalbininką Lauksargį (ir, matyt, ne vien jį), taip sodybos dievas Dimstipatis savo žinioje turi aibę sargų, namų dievų. Paaukojus Laukpačiui nebereikia specialiai rūpintis visa lauksargių aibe. Auka Dimstipačiui saugo ir turtą, ir ugnį, ir židinį, ir šeimyną.

Žemėpatis, Laukpatis, Dimstipatis, Vėjopatis valdo sritis ir smulkesnes mitines būtybes ar net stichijas (žemę, vėjus, vandenis, ugnį). Taigi, tai būtų aukštųjų dievų kategorija, ne aukščiausieji, o „viduriniai“ dievai, tiesiogiai susiję su žmonėmis dievopačiai.

Arba (jeigu išverstume iš kokio sibirietiško ar Arkties genčių leksikono arba kaip juos įvardytų šamanai) tai dvasios šeimininkės ir joms paklusnūs legionai. Lietuviams šis šamanistinis arktinis (galbūt ugrofiniškas) lygmuo įtaisytas į savitą religinę hierarchinę sistemą. Ir šiuo atveju genezė gal ne tokia jau svarbi.

BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, XVI amžius, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius, 2001.

BRMŠ IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 4, XVIII amžius, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius, 2005.

LPG – W. Mannhardt, Letto-Preussiche Gotterlehre, Riga, 1936.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 26 
14:34:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba