ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-16 nr. 825

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (79) • VIKTOR JEROFEJEV. Rusų sielos enciklopedijaIEVA STIRBYTĖ. Eilės (1) • JULIA HARTWIG. Eilės-gk-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (99) • Žemaitijos vaikaiSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Vieta, kur gyvatė praryja savo uodegąSIGITAS GEDA. Eilės, rašytos Krokuvoje (12) • Laima Muktupāvela: „Rašau pagal bulvių auginimo principą“ (5) • EGMONTAS JANSONAS. Apie muliažusGINTARAS BERESNEVIČIUS. Laukpatis ir DimstipatisDANGĖ ŠERMUKŠNYTĖ. Vienaragių puota (1) • MARIUS BUROKAS. MiniatiūrosLAIŠKAI (694) •

Vieta, kur gyvatė praryja savo uodegą

(Mikalojus Šalkauskas Vilniaus rotušėje)

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mikalojus Šalkauskas
Motina ir vaikas. 1998.

Vytauto Balčyčio reprodukcija

Mėgstantiems ieškoti sąryšingumo, kurti naratyvus, priežasčių ir pasekmių sekas, retrospektyvinės dailininkų parodos yra labai palanki terpė.

Mikalojaus Šalkausko kūryba skleidžiasi dviem kryptimis. Vieni paveikslai – šiurkštūs, ekspresyvūs, ryškių ar gamtinės kilmės spalvų. Kiti – santūresni, glotnūs, šviesių, dažnai aitriai sintetinių (rožinis, salotinis) atspalvių.

Žinoma, tarp dviejų polių išsidėsto įvairūs tarpiniai variantai.

Prie pirmosios, ekspresyviosios, krypties priklauso bene visi praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečio paveikslai ir dalis vėlesniųjų. Prie antrosios – dauguma praėjusio amžiaus dešimtojo ir XXI a. pirmojo dešimtmečio kūrinių. Bet artimesnis antrajai nei pirmajai krypčiai yra pats ankstyviausias parodoje eksponuojamas M. Šalkausko kūrinys – „Merginos su knygomis“ (1960).

Dvi tokios skirtingos kryptys vieno autoriaus kūryboje yra gana retas reiškinys.

Akivaizdu, kad stiliai yra paveikti istorinio konteksto. Ekspresyviesiems kūriniams, matyt, įtakos turėjo vyraujanti tuometinė lietuvių dailės kryptis, santūresniesiems – Nepriklausomybės metais, atsivėrus sienoms, atneštos naujovės, popmeno įtaka. Simptomiška, kad pirmasis vėlesniosios krypties kūrinys yra „Pasivaikščiojimas po Vokietiją“ (1992).

Vis dėlto neįmanoma manyti, kad M. Šalkausko kūryba tėra sekimas kitų pėdomis ir dailės pasaulyje vykstančių procesų atspindys. Taigi kur M. Šalkausko kūryboje regėti daugiau individualaus braižo, o kur – svetimos įtakos?

Individualesnė atrodo vėlesnioji kūryba. Ankstyvieji, ekspresyvieji, darbai gal pernelyg susisieja su konkrečių Lietuvos tapytojų (plg. „Natiurmortą su skulptūra“ (1969) ir Leopoldo Surgailio, Augustino Savicko darbus) kūryba. Tarp vėlesniųjų kūrinių taip pat egzistuoja primygtinių analogijų su popmeno kryptimi („Sindromas“, 1996), bet dalis kūrybos yra gana savita. Joje regėti popmenui artimo kolorito, nemodeliuotų spalvinių plokštumų, žaismingo požiūrio, tačiau įtaka greičiau išorinė. Kyla mintis, kad atsivėrusios sienos M. Šalkauską paskatino ne tiek perimti naujus stilius, kiek atsisakyti senojo ir... sugrįžti prie paties ankstyviausiojo.

Kaip reikėtų suprasti tokį sugrįžimą? Ankstyviausios ir vėlyviausios kūrybos sąlytis gali būti suvokiamas pasitelkus Anderso Kreugerio tekste „Nekaltybė ir patirtis“ suformuluotą nekaltybės įtvirtinimo idėją. Pasak švedo, „reikia išmokti tobulinti patirtį, paverčiant ją vis aukštesnėmis ir sudėtingesnėmis nekaltybės formomis“. Remiantis šio autoriaus požiūriu galima teigti egzistuojant dvilypį patirties poveikį. Lengvai perprantama patirtis įtvirtina, sustiprina autentiškumo pajautą. Sudėtingesnė patirtis, jei ji nėra tinkamai suvokiama, apkrauna subjektą; priverčia jį naudotis neperprastos paskirties / nereikalingais ritualais, atlikti vidujai neįprasmintus veiksmus; taip pripildydama subjektą dirbtinumo ir susilpnindama jį. Tik perpratęs įgytą patirtį individas gali vėl priartėti prie nekaltybės, kitaip tariant, prie autentiškos būties. Kita vertus, kuo sudėtingesnė patirtis „pervirškinama“, tuo atsparesnė, stipresnė tampa nekaltybė.

Tokį procesą galima įžvelgti M. Šalkausko kūryboje. Jo dešimtojo dešimtmečio darbai, pradedant „Pasivaikščiojimu po Vokietiją“, atrodo tarsi susigrąžinimas to, kas buvo prarasta septintajame dešimtmetyje, absorbavus lietuviškojo ekspresionizmo įtaką. Įspūdis ypač stiprus sugretinus minėtą ankstyviausiąjį darbą „Merginos su knygomis“ ir vėlyviausiuosius – „Praeivį“ I (2000), II (2000–2001), „Porą“ (2002), „Abejonę“ (2002). Tiesa, krinta į akis keli ryškūs skirtumai: šiltesnis vėlesniųjų koloritas, aiškiai juntamas žaismingumas oponuoja ankstyvojo darbo pilkšvumui, melancholiškumui. Tačiau yra ir daug jungiančių bei nuo vidurinio kūrybos laikotarpio atskiriančių bruožų: lengva kontūrinė linija, menkas ekspresyvumas, nedisonuojanti spalvų dermė ir kt. Tuo tarpu didžioji dalis in-between kūrinių, priešingai, tapomi remiantis labiau spalvinėmis dėmėmis nei kontūru, mėgstami spalviniai disonansai, ekspresija ir t. t.

Svarstant ekspresyviosios ir santūriosios tapybos santykį, įdomus dešimtojo dešimtmečio laikotarpis: jame maišosi radikaliai ekspresyvūs, „antiekspresyvūs“ ir tarpiniai kūriniai. Visą procesą gerai atspindi keli vieną temą – motinos / tėvų ir vaiko – atspindintys darbai: „Motina ir vaikas“ I (1993), II (1998) ir „Natiurmortas su tėvų portretais“ (1996). Tema juose plėtojama panašiai: silpnas, trapus vaikas gretinamas su dominuojančiais tėvais. „Natiurmortas su tėvų portretais“ – netapybiškas paveikslas, sumanymas, galima sakyti, įgyvendintas konceptualiai: nunaudotoje pamestoje lėlėje įkūnyta vaiko esybė priešpriešinama fone stūksantiems nepriekaištingiems nemariems tėvų portretams. „Motina ir vaikas“ I ir II, atvirkščiai, yra stipria forma pasižymintys kūriniai. Jų raiška gana skirtinga: 1993-iųjų variantas yra šviesesnio kolorito, statiškesnis, 1998-ųjų – ekspresyvesnis, dinamiškas, kontrastingas; vis dėlto abu paveikslai jungiasi: labai panaši motinos ir vaiko tarpusavio santykių traktuotė. Abiem atvejais vaiką įkūnija trapi žydra vertikalė, motiną – masyvus, sunkią energiją spinduliuojantis oranžinis blokas. Nei pirmuoju, nei antruoju atveju motinos ir vaiko santykis neprimena chrestomatinio Kūdikėlio Jėzaus ir Mergelės Marijos teigiamo ryšio. Žydra vaiko juostelė atrodo veikiau slegiama nei globojama oranžinio motinos luito.

Apmąstant motinos ir sūnaus santykį, žinoma, atsiveria plačios erdvės imtis psichoanalizės ir pan., tačiau galima eiti kuklesniu keliu – remtis M. Šalkausko stilių kaita. Vaiko charakteris yra artimas tapytojo ankstyviausiajai ir vėlyviausiajai kūrybai, motinos – ankstyvajai ir vidurinei. Tokioje šviesoje motinos ir vaiko konfliktas virsta trapaus individualaus menininko prado ir neišvengiamai jį supančios ir jam įtaką darančios agresyvios dominuojančios meninės aplinkos santykių išraiška.

Konfliktinę situaciją perteikiančių bei tarp santūriosios ir ekspresyviosios krypčių svyruojančių kūrinių yra ir daugiau: „Proforma“ (1998), „Dilema“ (1998). Jie dar labiau išryškina „motinos“ ir „vaiko“ dialogo svarbą M. Šalkausko kūryboje.

Analizuojant kitus XX a. dešimtojo–XXI a. pirmojo dešimtmečio kūrinius, įdomu išskirti, kokiomis temomis dabar realizuojami ekspresyvusis ir santūrusis pradai. Pasirodo, ekspresyviausi / agresyviausi ir kartu prastesni dešimtojo dešimtmečio kūriniai yra autoportretai („Dviese“, 1997; „Autoportretas“, 1998). Turint omenyje stiprų konfliktą ir silpną identitetą tokia išraiška yra iš tiesų adekvati.

Patys vėliausieji – šilto kolorito, žaismingi – kūriniai pakartoja jau aštuntajame ir dešimtajame dešimtmetyje plėtotą anoniminių personažų temą. Motyvo transformacija skatina sugrįžti prie patirties absorbavimo ir nekaltybės įtvirtinimo idėja paremtos interpretacijos.

Ankstyvieji anoniminius personažus vaizduojantys kūriniai yra užėmę radikalią poziciją ekspresyviųjų grupėje, vėlyvieji – santūriųjų. Ankstyvieji anonimai atrodo pavojingesni, gąsdinantys, vėlyvieji – juokingesni, komiški.

Apmąstant pavojingo ir juokingo santykį, į galvą ateina Desmondo Morriso veikale „Plikoji žmogbeždžionė“ paminėta teorija. Pasak D. Morriso, „juoko reakcija išsivystė kaip antrinis signalas iš verksmo reakcijos“. Ankstyvoje kūdikystėje vaikas, pamatęs svetimą, keistą objektą, išsigandęs pradeda verkti. Tik tuomet, kai jis pradeda suvokti tariamą pavojų esant netikrą, atsiranda juokas. Vaiko juokas reiškia suvokimą, kad matomas objektas tik atrodo keistai, baisiai, gąsdinamai, tačiau iš tiesų toks nėra. Panašų juoko ir pavojaus santykį galima įžvelgti ir subrendusių žmonių gyvenime, tik čia prisideda performatyvumo aspektas: vaikas juokiasi iš pavojingai atrodančio, bet iš tiesų – nepavojingo; suaugęs žmogus dažnai besijuokdamas stengiasi paversti pavojingą nepavojingu.

M. Šalkausko atveju aštuntojo dešimtmečio paveikslų gąsdinantys anonimiški kiti devintajame dešimtmetyje virsta tiesiog keistais, o dešimtajame – jau ir juokingais.

Čia reikia atkreipti dėmesį, kad, nepaisant visų pokyčių, ir ankstyvieji, ir vėlyvieji personažai yra pateikiami kaip svetimi, kitokie, netgi nežmogiški – jais neatskleidžiama jokia asmenybė (plg. charakterį perteikiantį „Silvestro portretą“, 1987). Svarbu yra ne konkretūs charakteriai, bet abstrakti kitybė. Vienu atveju svetimas regimas kaip grėsmė (plg. motinos kaip agresyvaus dominuojančio kito vaizdavimą), kitu – daugiau dėmesio kreipiama į patį kitoniškumą, kol galiausiai trečiuoju – pasitelkus juoką, pradinė kito grėsmė panaikinama.

Čia galima vėl sugrįžti prie ankstyviausiojo („Merginos su knygomis“) ir vėlyviausiųjų („Pora“, „Praeivis“ I, II) paveikslų bei nekaltybės temos. Kaip minėjau, šie darbai labai skiriasi: ankstyviausiasis – melancholiškas, vėlyviausieji – žaismingi. Čia išryškėja nekaltybės atkūrimo spiralė – apsukus ratą, nekaltybė atkuriama ne tame pačiame, kuriame buvo, bet „aukštesniame“ lygmenyje. Pirmuosiuose paveiksluose įtampos paprasčiausiai nėra, galima sakyti, iki jos nėra prieita, vėlyviausiuose – ji jau pereita ir panaikinta.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:34:09 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba