ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys

Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šamanas Kyzyle. 2002.
Manto Adomėno nuotrauka

– Prieš maždaug pusantrų metų po koncerto Vilniaus universiteto Teatro salėje susipažinome su Tuvos folkloro ansamblio "Ay-Kherel" vadovu Vladimiru Sojanu. Vasarą kvietei kartu vykti į Tuvą – Sibiro Kolchidę – etnologinės ir religijotyrinės aukso vilnos pasikirpti. Iš pradžių maniau, kad juokauji, paskui buvau beįsišvankuojąs, bet... Tąkart savąjį užmojį "įkalei", praeitą vasarą žygį pakartojai. Kas lėmė – jauno karšto kraujo pliūpsniai į smegenis ir širdį, egzotikos pasiilgimas ar rimti tiriamieji interesai?

– Tiesą sakant, sergu Šiaurės (šamanizmo) liga. Bakalauro darbą VU Religijų studijų ir tyrimo centre gyniausi iš šamanizmo problematikos. Archeologiniuose kasinėjimuose dalyvauju nuo dešimtos klasės. Kasiau Kernavėje, Čepkelių raiste ir kitur. Pažįstu nemaža archeologų, o, pavyzdžiui, Algirdas Girininkas artimai bendrauja su rusų kolegomis. Rusai buvo pradėję kasinėjimus Taimyro pusiasalyje – pačioje Azijos šiaurėje. Iš Lietuvos jie kvietėsi tris žmones. Patekau į tą trejetą, bet prasidėjo ekonominė Rusijos krizė. Iš pradžių rusų archeologai rašė: pasiskiepykit, nusipirkit tą ar aną, o paskui ėmėme gauti laiškus su dvejonėmis – gausim ar ne sraigtasparnį, finansavimą... Tiesa, dar mokyklos laikais įvairiais būdais stengiausi nuvažiuoti į Sibirą. Netgi buvau susiradęs geologą vedlį po Tunguską, bet kišenėse švilpavo vėjai.

– Esi vienas iš nedaugelio diplomuotų religijotyrininkų, todėl ir išvyka pas tuvius, manau, neatsitiktinė.

– Apie tuvius buvau daug girdėjęs ir skaitęs. Jie man tam tikra prasme svarbesni už kitas tautas. Kai susipažinome su Vladimiru Sojanu ir jam pasakiau apie norą aplankyti Tuvą, jis man atkišo vizitinę kortelę ir liepė parašyti. Parašiau ir po mėnesio jau sėdėjau Tuvoje.

– Kodėl vis dėlto pagrindiniu domėjimosi objektu tapo šamanizmas?

– Kelionė į Tuvą, kaip rusai sako, buvo malonumų ir naudos derinimas. Iš esmės nebuvo didelio skirtumo, kur važiuoti – svarbu, kad ten aptikčiau šamanų tradicijos tąsą. Kodėl ir kaip ėmiau domėtis šamanizmu? Tai įsisenėjęs potraukis. Nuo mažumės žinojau, kuo būsiu – istoriku. Ilgainiui istoriją ėmiau sieti su mitologija, nors mokantis VDU Kaune daugiau teko ragauti politinės istorijos. Mėgstamiausia lektūra buvo knygos apie archeologiją ir mitai.

Šamanizmas man vienas prioritetų, greta jo – vaikų religiškumas urbanistiniame mūsų laikų peizaže (šiurpės). Tai gana skirtingos sferos, bet kai kurių sąsajų esama.

– Imkim jautį už ragų: kuo Tuvos šamanizmas autentiškas ir savitas?

– Šamanizmo studijos, mano galva, yra patekusios į aklavietę. Šamanizmo tyrimo draugijos ir asociacijos (pavyzdžiui, "Liaudies kultūros" 2002 m. nr. 6 buvo publikuotas simptomiškas pašnekesys su Tarptautinės šamanizmo tyrinėtojų draugijos veikėju vengru Mihaly Hoppalu, neseniai "Alma littera" išleido Pierso Vitebsky knygą "Šamanizmas") teigia tokius dalykus, kurių (galiu pridėti prie širdies ranką ir prisiekti) nėra. Man regis, susiduriame su požiūrių, netgi, sakyčiau, ideologine kova. Žmones galima suskirstyti į dvi grupes: vieni apskritai neigia dvasinių vertybių egzistavimą, kiti dažniausiai į tai sumeta viską iš visur. Ir šamanizmas jiems gali būti visur – nuo Aliaskos iki Borneo salų, Amazonės džiunglių. Jiems nėra skirtumo, kaip ten yra iš tikrųjų, nes vaikšto sustabarėję vaizdiniai. Pavyzdžiui, Mircea Eliadės paleistasis, kad šamanizmas esąs archajinė ekstazės technika, bet tai nesanti religija... Daugelis tą aksiomą priima nekritiškai ir vėliau ant to stato teorijų ir hipotezių mūrą. Juokingiausia būtų, jeigu analogiškai krikščionybę pavadintum kunigizmu... Dažniausiai apie šamanizmą rašant naudojamasi klišėmis; pavyzdžiui, kad tai tikėjimas dvasiomis, gydymas... Jei manytume, kad krikščionybės funkcija – vien klausytis išpažinčių, atlikti paskutinį patepimą... Žymūs mokslininkai rašo – gydymas, saugojimas nuo piktų dvasių, būrimas avies mentimi... O kuo blogesnis būrimas vašku, jei jis neįėjo į šią klasifikaciją? Net kartais neaišku, kuo remiantis sudaroma panaši grandinė. Padaromas toks lyg ir funkcinis apibrėžimas, nors visai neaišku, kaip jis veikia konkrečioje etninėje erdvėje. Pastebėjau dėsningumą: apie šamanizmą daugiau baigtinės tiesos pasako keliautojai, o ne mokslininkai. Pavyzdžiui, minėtasis knygos "Šamanizmas" autorius, penkerius metus pragyvenęs Sibire, rašo tokius niekus, kad net koktu, o anglas keliautojas Colinas Thubronas rimtos kelionių serijos knygoje (tik metus ten pabuvęs) gal dešimt puslapių skiria Tuvai. Skaitau ir su viskuo galiu sutikti. Vadinasi, mano požiūris nėra sąlygotas hipersubjektyvumo.

Beje, apie Tuvą 1929 m. informatyviai yra rašęs vokietis Otto Mänchenas-Helfenas. Jis dar prieš pat sovietų aneksiją matė nepriklausomą Tuvą. Žodžiu, šamanizmo tyrimo srity – dar nearti dirvonai. Daug ką reikia daryti iš naujo, nes rimti tyrinėtojai lengvai pasismeigia ant aksiomų kabliukų. Peržvelgus Mircea Eliadės literatūros sąrašą, atrodo, kad jis menkai buvo susipažinęs su rusų tyrinėtojų, tarp šamanų praleidusių po pusę gyvenimo, darbais. Jie ilgai gyvendavo viename kaime, su vietiniais buvo kone giminės. Apskritai anglakalbiai ir kiti rusų kalbos dažniausiai nemoka. Ir todėl pagrindinis šamanizmo tyrimų masyvas jiems lieka nežinomas.

– Ar empirinių šamanizmo duomenų yra pakankamai ir kokiu metodologiniu lygmeniu jie apmąstyti?

– Mano pranašumas, kad moku rusų kalbą. Tarkim, amerikiečiai ir kiti gali atsigriebti eskimų tyrimais Aliaskoje. Garsus religijotyrininkas Åke Hultkrantzas pasiima prieinamą Amerikos regioną ir niekų nerašo. Šiaip medžiagos sukaupta daugybė, nes šamanizmu domėtasi nuo seno. Mano manymu, vis dėlto šamanizmo esmę geriausiai yra perkandę rusai. Tuvoje praleidau du mėnesius ir grįžęs rusų autorių knygas apie šamanus ėmiau skaityti visai kitaip. Kitaip ėmiau žvelgti ir į teiginį, kad būti šamanu – didelė nelaimė. Tie, kurie tuo užsiima, labai kankinasi. Žmonės šamanystės vengia kaip galėdami. Tik nuvažiavęs supratau kodėl.

– Ir kodėl žmonės vengia šamano likimo?

– Tai didelė kančia. Tiesa, reikia pripažinti (ir tai man išties nemalonu, nes norėčiau, kad vien dėl mokslinių interesų būtų kitaip), kad šamanizmas kaip autentiškas reiškinys smarkiai apiręs. Tai pastebėjo ir kiti keliautojai, Tuvoje lankęsi anksčiau.

Nganasanus aprašė A. Popovas. Juos išskiriu todėl, kad Kostiorkinų giminė laikoma kone rinktine. Aplink juos gyvenantys nencai ir dolganai, kai jiems nepadėdavo savi šamanai, eidavo pas Kostiorkinus. Tai garsi šamanų dinastija. Dabar Kostiorkinų giminės likučiai (beje, nganasanų belikę kiek daugiau nei 1000) – du vyrai dar užsiiminėja šamanizmu, bet aplinkiniai šamanais jų nelaiko. Patys jie to nebežino... Kai jų to klausia, atsako – gal. Nors puikiai išmano ritualus...

Tuva yra vienintelė šalis, kurioje šamanizmas yra įgijęs valstybinį institucinį statusą. Veikia šamanų bendrija "Dungur" (būgnas). Mongušas Keninas-Lopsanas ją įkūrė 1993 m. Ta draugija iš esmės yra pasiekusi valstybinės religijos formuotojos lygmenį. Institucinis statusas – galutinio žlugimo požymis.

– Gal tai tiesiog bandymas saugoti vieną iš tautinių savitumų?

– Minėtasis Mongušas Keninas-Lopsanas, šiuo metu maždaug aštuoniasdešimtmetis, seniau buvo vienas iš sąjunginio lygio šamanizmo tyrinėjimo korifėjų. Apie keturiasdešimt metų praleido rinkdamas šamanų algyšus – ekstatines giesmes, kuriose jie pridainuoja tai, ko būdami blaivaus būvio nepasako. Yra padaręs sudėtingą ir be galo naudingą darbą. Vėliau jam kažkas atsitiko, nes beveik negalėjau susikalbėti: klinikinis didybės manijos atvejis. Išdavė raštą su dviem antspaudais. Pasirašė: Tuvos šamanų prezidentas iki gyvos galvos ir Amžiaus žmogus. Seniokiškų prisiminimų srautas; apie realų šamanizmą iš jo neišgirdau nė žodžio. Paskui davė man atsiliepimų knygą ir sako: "O dabar girk mane kaip reikiant! Gimtąja kalba girk!" Nebūčiau cinikas – lietuviškai surašiau jo diagnozę, tikiuosi, niekas neišvers... Tikras vampyras, po jo "seanso" išrėpliojau kone keturiomis; kaip reikiant nutraukė energijos.

– Jis tyrinėtojas ar šamanas?

– Buvo tyrinėtojas, dabar jau save laiko šamanu. Kur ten – geriausiu šamanu! Priėjo iki to, kad tikriems šamanams išduoda leidimus dirbti. Jei neturi leidimo, gali imti spausti. Kadangi moksline karjera yra daug pasiekęs, valdžia su juo skaitosi. Iš esmės tikrieji šamanai jo ir neklauso. Šamanų bendrija šiuo metu vienija 16 šamanų. Kartą aplankiau "Dungur" šamaną, jo klausė ir įrašinėjo antropologė iš Austrijos. Aišku, patenkinta – įrašinėja šamaną! Klausau, ką jis (baigęs institutą dailininkas, apie šešiasdešimties metų) kalba. Toks įspūdis, kad perpasakoja Oswaldą Spenglerį. Kokia bloga esanti Vakarų civilizacija... Tai, ką vakarietė iš jo ir norėjo girdėti. Pas jį nuolat pilna hipiaujančių amerikiečių su pledais. Už tai moka pasiutusius pinigus – už priėmimą, rodos, 800 rublių. Vidury miesto pastatyta jurta, pilna uodų, – nė už ką neičiau ten gyventi.

Nuėjau pas kitą šamaną, ir jis pasakė, kad tikri šamanai į jokias bendrijas nesitelkia. Jo kalba buvo visai kitokia.

– Žodžiu, egzistuoja konjunktūra – yra "mokytieji" ir tikrieji šamanai?

– Negaliu sakyti, kad bendrijos šamanai – žmonės iš gatvės. Greičiausiai jie irgi "eina pagal liniją". Bus įvykę panašiai kaip su Kostiorkinais. Mačiau, kaip jie "daro" ekstazę. Tikrai jokios ekstazės ten nėra... Matyti, kaip į ją įeinama ir kaip iš jos išeinama. Ir jokio nuovargio. Jeigu paskaitysime etnografinius aprašymus... Po ekstazės šamanai kokią valandą negali atsigauti. Būna išsisėmę, prakaituoti, iš nosies ar ausų neretai pasipila kraujas... Žodžiu, skirtumai akivaizdūs, tiesa, nemačiau, kaip tai daro šamanai, gyvenantys atokiose Tuvos vietovėse. Apskritai ekstatinius reiškinius Tuvoje geriausia stebėti rudenį, kai rengiamos kalendorinės etninės šventės.

iliustracija
Pranas Vildžiūnas 60-ies didvyrių muziejaus kieme Kyzyle. 2002.
Manto Adomėno nuotrauka

– Kaip įrengtos tuvių šventvietės?

– Akmenų krūvos tarp kalnų arba lygumose su vidury įsmeigta šaka. Ant jos priraišiota skudurėlių. Tikima, kad kalnas leidžia arba neleidžia praeiti. Banaliai sakant, tai panašu į Kryžių kalną su daugybe kryželių – maldelės už tėvelį, mamytę.

– Panašu ir į budistinę tradiciją...

– Tuva šiuo požiūriu unikali šalis. Budizmas Tuvą pasiekė XVII a. pabaigoje. Kaip ir Mongoliją, nes apie šias šalis kaip apie giminiškas kultūras galima kalbėti vienu atsikvėpimu, nors jose ir gyvena skirtingų etninių grupių žmonės. Tiurkai ir mongolai. Kultūros tradicija beveik tapati, nors, tarkim, tuviai šventvietėse riša baltus ir mėlynus skudurėlius, o artėjant prie Mongolijos jie tampa geltoni, raudoni.

– Su kuo tai būtų susiję?

– Spalvų parinkimą, matyt, lemia tautos estetika ir pasaulėjauta. Nors kiek per Tuvą perėjo užkariautojų – skitų uigūrų, mongolų, kirgizų, kinų. Istorijos sąlygota maišalynė.

Dėl šamanizmo ir budizmo. Kalbėjau su Tuvos literatūros istorijos instituto žmonėmis. Jie sakė, kad dar apie 1950 m. tą patį žmogų kviesdavosi ir kaip šamaną, ir kaip lamą. Ir dabar mačiau ne vieną šamaną, kuris skaito tibetietiškas mantras. Įėjęs pas tokį pamanytum, kad patekai pas lamą, bet jis teigia esąs šamanas. Žinoma, kad XVII a. atėję budistai persekiojo šamanus (bandymų tai daryti buvo dar XV a.). Šamanizmas buvo apšauktas juoduoju. Pavyzdžiui, Mongolijoje vykdavo šamanų susirinkimai, jie spręsdavo, ką daryti su atvykstančiais budistų misionieriais. Beje, krikščionybė nėra misijinė religija, misijinių karų ji neturėjo. Kaip krikščionybės platintojai atsidūrė Lietuvoje? Mozūrų kunigaikštis Ordiną pasikvietė gintis nuo lietuvių. Aišku, kad šventikai ėjo kartu. Taip pat buvo ir, pavyzdžiui, per lietuvių kovas su komiais. Šventikai ėjo kartu su kariauna. Ir islamas nėra turėjęs misijinių karų, o budizmas turėjo ne vieną. Pavyzdžiui, budistai Tibeto bon tikėjimą apšaukė juoduoju ir ėmėsi susidorojimo.

– Ar būdamas Tuvoje pajutai skirtumus tarp juodojo ir baltojo šamanizmo?

– Tai skiriama, bet dėl sampratų totaliai nesutariama. Aišku, baltasis atseit kreipiasi į gerąsias dvasias, o juodasis atseit į piktąsias. Bet jei giliniesi į pačius dvasių aprašymus, tai atsižvelgiant į aplinkybes ta pati dvasia gali būti ir geroji, ir piktoji. Pats su ryškiai išskirtaisiais baltaisiais ar juodaisiais šamanais nesusidūriau. Manau, kad toks skirstymas buvo seniau, o dabar dėl jo buvimo abejoju. Dar XX a. pirmajame dešimtmetyje pasitaikydavo šamanų, turinčių devynis įšventinimus (aukščiausias įvertinimas). Jie darydavo, regis, visai nežmoniškus dalykus. XX a. vidury jau buvo sunku surasti šamanų, turinčių penkis įšventinimus. Dabar apskritai jokios įšventinimo sistemos nesugebėjau užfiksuoti.

– Kaip vykdavo įšventinimas? Kas turėjo teisę įšventinti?

– Aukštesnio lygio šamanas. Nes mokymo kaip tokio šamanizmas neturi. Šamanizmo tradicija įdomi tuo, kad ji priklauso nuo dvasių. Jei nėra pašaukimo, žmogus nieko negali daryti.

– Tam tikra savaiminė raiška...

– Taip, savaiminė. Pavyzdžiui, Žemutiniojo Amūro tautas aprašė Smoliak, tyrusi Amūro baseino tautas. Vietines tautas, aišku, rusai vertė į stačiatikybę, paskui bandė daryti komunistais, vėliau vėl stačiatikiais... Žmogus gali būti nuoširdžiausias komunistas, bet jam vos ne psichikos priepuolius sukeldavo sapnai, regėjimai, kūno negalios. Toks žmogus kartais šamano likimui priešindavosi kone dvidešimt metų, bet galiausiai pasiduodavo. Visas kaimas eidavo pas tokį žmogų ir sakydavo: "Imk tu šamanauti. Vien dėl savęs". Žodžiu, kitiems esą apeigų gali neatlikinėti, tepasirūpinąs nors savimi... Kai visai nebegalėdavo, paimdavo tai, ką sapnuodavo – būgną ir kitą atributiką. Ima ir daro tarsi mokėdamas. Pagal žmonių aiškinimus, tai pasako dvasios. Ir, šamanas atlieka praktinius veiksmus (kaip konkrečiai daro, jie, tiesą sakant, nėra linkę pasakoti). Net tie, kurie tarp šamanų ilgiau pabūna, apie tai rašo gana miglotai. Pavyzdžiui, apie ėjimus per dvasinio patyrimo lygius.

Beje, nuo XVIII a. atsiranda užuominų, kad Sibire (Altajaus, Tunguskos ir kituose regionuose) šamanai apimti ekstazės vartoja visiškai kitą kalbą. Tiurkų kalbose siela yra kut, o šamanų giesmėse ji vadinama čula. Tyrinėtojai už šio žodžio yra užsikabinę... Imta įsižiūrėti, kad dėl specifinio žodyno šamanų giesmėse nieko neįmanoma suprasti. Tai šamanai vadina paslėptais arba uždarytais žodžiais.

– Buvai nusigavęs į atokias Tuvos vietoves. Ar ir ten ieškojai šamanų? Kokių dar interesų turėjai?

– Pamačiau, kad vietiniai žmonės pažįsta tik vieną arba kelis šamanus. Juk Tuva – kaip trys Lietuvos, o gyventojų tik apie 300 tūkstančių, iš kurių vietinių – tik 200 tūkstančių. Tuviai gyvena plačiai pasklidę lygumose ir tarp kalnų.

Šamanai geri psichologai. Vietiniams miestiečiams jie kaip amerikiečiams – asmeniniai psichoterapeutai. Šamanai, ypač nuo tradicijos labiau nutolę, tą vaidmenį prisiima.

Jei, tarkim, ateina du žmonės ir vienas iš jų skeptikas, šamanas-psichoterapeutas su tuo nebando kovoti, įrodinėti. Turbūt žino psichikos modelius, ko iš tokių galima tikėtis, ką apie jį gali manyti. Jam tai patvirtina, ir skeptikas, patenkintas, kad jo teorija pasitvirtino, eina namo. Ko nori, tą ir gauni. Buvau pas šamaną su vėliau atvykusiu kolega, netikinčiu šamanų galia. Vėliau jis su vietiniais išėjo į kalnus lokių medžioti. Jam išėjus šamano kalba, regis, apsivertė. Jis išsitraukė savo kauliukus, ėmė elgtis kaip burtininkas. Pasakė man, ko klausiau, bet, sako, anam nieko nesakyk. Susidėjo kauliukus ir jam grįžus kalbėjo lyg niekur nieko, tarsi neturėtų jokių sugebėjimų. Keletą kartų skirtingose vietose suvokiau, kad mane tokie žmonės priima kitaip nei skeptikus. Jei ten pavyktų pagyventi, normaliai pabendrauti, įgyti pasitikėjimo, būtų dar geriau. Matyt, nuojauta, gyvenimo patirtis juos verčia saugotis. Juk sovietų valdžia už tai ir šaudydavo.

Ėjau pas kitą šamaną gydytis. Visaip mane traiškė – mat išmanė, kaip daryti masažus, veikiausiai jie perimti iš tibetiečių tradicijos. Ištrynė mane visokiom žolėm, lydytu sviestu (bet koks netinka). Ėjo per taškus, sakė, kentėk, bus pragariškas skausmas. Kiekvieną stuburo slankstelį atidaužė, odą susukdamas kaip spiralę ir ištraukdamas. Kai traukdavo, apimdavo baisus skausmas. Arba įgudusiais pirštais randa tašką pakinkliuose. Pirštų galai tokie stori... Nukankino mane taip, kad pas Sojaną grįžau kone keturiomis... Ir be jėgų miegojau gal dvylika valandų. Turėjau keturis seansus, bet kiti buvo nebe tokie baisūs... Maudžiausi šaltinyje, tik liepė saugotis peršalimo. Po tokio "ištampymo" jaučiausi tiesiog puikiai. Beje, dar stuburą padaužė tokiu metaliniu pagaliu, žodžiu, minkė taip, kad vienu metu maniau, jog nužudys... Dar su varpu perėjo... Žinojo, ką daro. Visa darė labai užtikrintai, tik prašė atsipalaiduoti, o aš iš įtampos guliu kaip mietą prarijęs, nes žinau, ką man darys... Ir geležiniu pagaliu per padus...

– Žodžiu, šamanizmas iš tikro susijęs su įvairiom gydymo praktikom.

– Žinoma, bet teko pastebėti, kad dėl slogelių ar menkų negalavimų šamanai nekviečiami. Tiesa, kaip sakiau, jie virsta labiau psichoterapeutais.

Grįžtant prie mokymo. Svarbus ekstazės atlaikymo momentas. Keliautojai aprašo, kaip mokiniai po kelis kartus per dieną patiria ekstazę ir ilgai be jėgų gaivelėjasi. Ilgainiui, matyt, įpranta.

– Kaip atlaikyti tokias milžiniškas fizines ir psichines perkrovas?

– Šamanams gresia ir išprotėjimas, ir fizinis išsekimas. Yra aprašymų, kaip ištikus ekstazei mirštama. Kartais sakoma, kad šamanai psichiškai nesveiki, bet tai žmonės kaip žmonės, jie gyvena kaip ir visi, ir pašalinis net neįtarsi, kad tai šamanas. Išoriškai nesuprasi, nes būgnas ir drabužiai sudėti skrynioje, o pats karvę melžia ar "bajerius" skaldo. Ne vienuolis, ne atsiskyrėlis...

Otto Mänchenas-Helfenas rašė, kad lamos visi vienodi, nes vienuoliškasis budistų kanonas juos suniveliuoja, o visi šamanai ryškiai skiriasi, turi asmenybės žymių. Galima net pagalvoti, kad jie – kaip palaida bala, tarp savęs neturi nieko bendra, nes prieš ekstazę kiekvienas elgiasi kitaip.

– Budizmas asmenybes naikina, o šamanizmas ugdo?

– Budizmo principas – atsisakyti asmenybės. O šamanams asmenybės pojūtis netrukdo. Savaime yra tokie, kokie yra. Bendravau su lamomis, ir jie man įspūdžio nepadarė.

– Kodėl vis dėlto beldeisi į Tuvą? Ar kad Tuva ir Lietuva artimos dviem skiemenimis ir sąskambiu?

– Tuviai vieninteliai iš tiurkų tautų turi beveik viską, ką kitos tiurkų tautos turi tik iš dalies: instrumentarijų, papročius, kalbą... Tiurkų tautų yra gana daug, kai kurios – gausios, o tuvių gerklinio dainavimo fenomenui negali prilygti nei mongolai, nei kiti kaimynai. Tam labai palanki tuvių fonetika.

– Matyt, specifiškai išsivysto kalbos padargai, gerklos?

iliustracija
Šamano kapas netoli Kyzyl Dago kaimo. 2002.
Autoriaus nuotrauka

– Ne tik kalbos padargai. Jei mokės tinkamai ištarti, tai gali atlikti ir europietis. Sygyt stiliumi tiesiog švilpiama obertonais. Mongolai to negali. Kai tuvis dainuoja, jam garsas normaliai eina iš diafragmos, o balso stygos suformuoja garso kokybę. Mongolas tai per jėgą bando išspausti iš savęs. Sojanas apie tai pasakojo ir per šventę mačiau mongolus, kurie pasiekė tam tikrą lygį, bet jei nori paimti taip aukštai kaip tuviai, nieko neišeina. Mačiau, kaip nuo dirbtinio įsitempimo mongolų dainininkas apalpo. O tuviui nereikia ypatingesnių pastangų, gali praryti sumuštinį ir padainuoti. Ir buriatai, baškirai, chakasai kiek gerkliniu balsu dainuoja, bet niekas nepasiekia tokio natūralaus lygmens kaip tuviai.

– O tibetietiškasis gerklinis mantrų giedojimas?

– Tibetietiškasis giedojimas ne visai gerklinis, jis paremtas kitu principu. Kaip susidaro tuviškojo dainavimo obertonai? Ir kodėl sakoma, kad moterys negali dainuoti gerkliniu būdu? Todėl, kad negali paimti tokio žemo registro. Švilpimas – girdisi balsas ir jo obertonai. Eina žemas žemas (kargyraa) ir aukštas (sygyt) garsas. Kai sueina abu – kanzat stilius. Jei norėsi, kad gerai girdėtųsi aukštasis balsas, vis vien reikės specifinės fonetikos raiškos. Beje, šamanai taip nedainuoja. Šamanams, apimtiems ekstazės, gali netyčia vienas kitas panašus garsas išsprūsti, bet tai ir viskas. Tiesiog gali kokia nata išsprūsti. Dainavimo gerkliniu balsu tradiciją vis dėlto reikia atskirti nuo šamaniškosios tradicijos.

– Bet juk ištikti ekstazės šamanai gieda?

– Tada gali rėkti, leisti visokius garsus. Nebent netyčia išsprūsta koks fragmentas. Ir tai per kažkokį kitą tariamą garsą. Duomenų nėra, tik egzistuoja klaidingi įsitikinimai. Gerklinio dainavimo tradiciją realiai palaikantys žmonės klausiami to nepatvirtino.

Gerklinio dainavimo tradicija Tuvoje šiek tiek institucinė: ansambliai, sambūriai, valdžios dėmesys. O ji susijusi ir su dvasiniu tuvių gyvenimu. Kai kurie tuviai dainuoti gerkliniu būdu išmokę gana keistais būdais. Pavyzdžiui, sėdi traktorininkas savo būdoje ir dainuoja – niekas negirdi, ir varo sau. Beje, ir pats Sojanas išmoko dainuoti išjodamas arkliu į stepę ganyti bandos. Išjoja ir rėkauja, kol išeina. Mokymo mūsų supratimu nėra – išgirstama, fonetika automatiškai tinka ir pabandžius išeina. Jie net nemoka pasakyti, ką daro, kad taip išeitų.

– Buvai ėmęs pasakoti apie tuvių akmenines statulas...

– Jos panašios į istorines Prūsijos statulas. Su lenkiškąja dalimi dabar jų priskaičiuojama 15. Nežinia, kiek buvo anksčiau, bet visos pastatytos maždaug ties mozūrų žemių riba. Įdomiausia, kad sudėjus greta tuvių ir baltų statulų nebūtų įmanoma atskirti. Vienintelis skirtumas, kad tuviškosios laiko ąsotėlius, o prūsiškosios – ragus. Ir statytos jos Tuvoje maždaug apie 500 m., tautų kraustymosi laikotarpiu. Atrodo, jei datavimai teisingi, panašiai ir ten, ir čia. Bet tarp jų 6000 km... Tiesa, Tuvoje matyti akmeninių statulų raida. Nuo VIII a. iki III a. pr. Kr., skitų laikotarpiu, statyti arba aptakūs, arba keturkampiai akmeniniai stulpai su būdingais skitų piešiniais: elniais, šernais, briedžiais, ginklais (kardais, lankais). Iš to sprendžiama apie jų skitiškąją priklausomybę, nes, kaip žinoma, beveik nėra būdų datuoti akmenų dirbinius. Vos vos turi žmogeliukų bruožų. Tada II a. pr. Kr.–V a. po Kr. Hunų-šarmatų epocha. Paskui (apytikriai nuo VI iki VIII a. po Kr.) tiurkiškasis laikotarpis. Tuo metu jau statomi žmogaus formas įgavę statiniai (torsas su rankomis ir puodeliais arba kardu – panašiai kaip prūsiškieji, tik šie vienoje rankoje laiko ragą, o kiti – kardą). Irgi statyti, regis, ant kapų. Tiurkių laikotarpio pabaigoje ši tradicija nutrūksta, ją perima uigūrai ir daro itin gražias statulas, net su kasomis (pačios gražiausios išliko Mongolijoje). Uigūriškosios stovi ne ant kapų, stovi ir viskas – gal didvyriams atminti? Visos jos atsisukusios į rytus. Kodėl? Sunku atsakyti, kai nežinai jų tikrosios funkcijos. Kai kurios žvelgia į rytus, ir nuo jų nutįsta į žemę įkastų akmenų eilės (balbalai). Kartais jų – keturios eilės, ir pasijunti, lyg stovėtum oro uoste. Jos tęsiasi apie gerą šimtą metrų. Kai kur yra tik balbalai, kurie kažkaip sieja kapus. Spėjama, kad tie įkasti akmenys yra kariai, saugantys kapinynus.

– Gal ir genčių riboženkliai?

– Sunku pasakyti. Kai kurie kapinynai sudaro kompleksus. Kartais vienoje vietovėje sutelkta keliasdešimt kurganų. Jie padaryti kaip namas – su slenksčiu, durimis... Jie skirtingo aukščio: nuo dešimties centimetrų iki keturiasdešimt dviejų metrų. Galima palyginti: trisdešimt dviejų metrų aukšty yra vienuoliktas aukštas. Artimiausia akmenų skaldykla už keturių kilometrų. Kiek darbo įdėta... O viduje yra kambariai. Pasieniuose kambarėliai tarnams – rastos jų galvos, pramuštos geležiniais keturkampiais įnagiais (kalbu apie dviejų su puse tūkstančio metų senumo kurganą; tai skitų laikotarpis). Beje, skitai paslaptingi ne tik todėl, kad apkeliaudavo milžiniškus plotus. Nuo Tuvos iki Ukrainos. Turėjo kontaktą su baltais. Nors, pavyzdžiui, iki praeitų metų dar niekas nežinojo, kaip atrodo tikras skitiškas lankas. Per tūkstantmečius ir tokioje neaprėpiamoje teritorijoje – nė vieno tokio radinio! Lankas ir rastas Tuvoje, kurgane. Per CNN jį vadino karalių kapu, nes buvo iškasta 22 kilogramai aukso – unikalių dirbinių. Karalius buvo aprengtas odiniu apsiaustu, puoštu keliais tūkstančiais auksinių stilizuotų panterų. Ten ne tik siluetas, nes skitiški dirbiniai nepaprastai preciziški ir gražūs. Iš panterų atvaizdų padaryti liepsnos liežuviai... Batų kraštai – irgi auksiniai. Strėlių galai – paauksuoti. Jų dėklas – paauksuotu kraštu. Beje, karaliaus ir karalienės kapas gudriai įrengtas (matyti, kad kurganas bandytas plėšti); jis ne centre, o kurgano pašaly, be to, jis keturiais metrais giliau nei kurgano dugnas. Nors iš rąstų, bet niekas jo iki šiol negalėjo surasti, kol buvo suorganizuota vokiečių ir rusų ekspedicija.

Akmenų statulos randamos ir Mongolijoje, Kirgizijoje, Rusijoje (prie Novgorodo), Prūsijoje. Prūsiškosios panašiausios į tas, kurios statytos tiurkų laikotarpiu (V–VI a.). Vladimiras Kulakovas, rusų archeologas, mano, kad vyko aktyvūs prūsų kontaktai su Pavolgio tiurkais ir neva jie tai galėjo užnešti. Drąsi hipotezė, kartais jis sau per daug leidžia, kol kas jos negalima nei paneigti, nei patvirtinti.

Beje, šiuo metu vietiniai į akmenų statulas žvelgia su atvira panieka. Norėjau nuvykti į Bižiktik Chają, kur stovi gal pati gražiausia statula, Čingischanu vadinama. Ir vos ne varu varomas taksistas juokėsi iš mūsų ir nesuprato, ko mums reikia. Ten vietiniai šešiais traktoriais bandė ištraukti įspūdingą akmenį, bet trūkinėjo trosai. Akmenų ten begalybė, bet kažkodėl jie užsimojo prieš gražųjį akmenį, puošiantį nykią stepę. Kiek unikalių paminklų taip sunaikinta.

– Papasakok, kaip laidojami šamanai.

– Yra keturi į žemę įkasti stulpai, ant kurių įrengtas lyg kambarėlis, balkonėlis ar namukas. Iš viršaus jis nedengtas, statinys ganėtinai aukštas, aukštesnis nei du metrai. Tas balkonėlis gana mažiukas, ten guldydavo šamaną.Tarp rąstų plyšiai, iš pradžių kūną aplesa paukščiai, vėliau kaulai pro plyšius krenta ant žemės. Buvome prie jo labai atokioje vietovėje, nuvedė senyvas tuvis (nors jų amžių sunku nusakyti; dėl stepių dulkių, vėjo, saulės tuviai atrodė kur kas vyresni nei iš tikrųjų). Šiaip jų santykis su kapais keistas. Niekaip kiti nesutiko eiti parodyti, stovėjo tolėliau... Jų nuomone, į kapus reikia eiti kuo rečiau (nueina kartą per metus), o po penktos valandos išvis netinka ten lankytis. Vakare net grįžus iš sentikių kapų varė į vonią, liepė gerai praustis, šveistis...

– Ar šamano kapas buvo ypatingoje vietoje?

– Plynas laukas kalno papėdėje. Neaišku, kaip jie vietą parenka. Beje, tokį laidojimo būdą, matyt, užnešė budistai, nes dar apie 1930 m. mirusius žmones tiesiog išnešdavo į stepę ir palikdavo, kad žvėrys išnešiotų. Kaip buvo priimta (ir dabar taip daro) Tibete. Dabar ir šamanus, ir tuvius laidoja žemėje.

– Matas Šalčius, svečiuodamasis "pas 40 tautų", regis, grybštelėjo ir tuvius (kartu su mongolais). Kas dar iš lietuvių "ieškojo" tuvių?

– Atrodo, aprašymas yra tik vienas – Mato Šalčiaus. Žinau dar bent tris žmones, kurie yra lankęsi ir gyvenę Tuvoje, vienas iš jų – mano dėstytojas istorikas Pranas Janauskas. Matas Šalčius rašo daugiau apie mongolus nei tuvius, nors jis jų galėjo ir neatskirti. Neatskirsi, kur jų riba; ir pats buvau įmaklinęs į Mongoliją, prie sienos niekas netikrina. Papročiai panašūs; jis akcentavo tuvių svetingumą. Atvažiavo, iškart buvo pakviestas į jurtą, nes svečias – labai gerbtinas žmogus. Šeimininkas tuoj nubėgo prie bandos ir paskerdė avį. Tai darė, anot Mato Šalčiaus, makabriškai: pritykino prie avies iš užpakalio, labai aštriu peiliu kirto per pilvą, avis šoko priekin, žarnos iškrito. Mongolas prie jos prišoka, įkiša ranką į vidurius ir sustabdo avies širdį. Neva taip papjauta avis yra pati skaniausia. Aš tokių šokinėjančių avių nemačiau, bet mačiau, kaip aviai prapjauna krūtinę ir ranka sustabdo širdį. Toks senas tradicinis skerdimo būdas. Vaizdas baisus: stingsta gyvulio akys... Net ir turėdamas etnografinių interesų, proceso iki galo nestebėjau. O jiems natūralu – net trejų metų vaikai spokso lyg niekur nieko.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1643. Akuotas2003-03-31 06:24
Suintrigavo šis pokalbis. Ar kelionių pagrindu bus parengtas koks išsamesnis P.Vildžiūno straipsnis? Tokia publikacija labai laukiama...

1648. kirvinis2003-03-31 12:47
Idomus pokalbis, butu idomu ir daugiau. Beje, butu idomu ir sia tema daugiau isgirsti, butent: "Taip pat buvo ir, pavyzdžiui, per lietuvių kovas su komiais. Šventikai ėjo kartu su kariauna".

1654. Prašymas2003-03-31 16:05
Medžiaga tokia įdomi, kad norisi daugiau. Ar kelionės metu buvo rašomas dienoraštis? Jei taip, paruoškite spaudai kuo greičiau. Straipsnyje P.Vildžiūnas sako: "Šamanizmo tyrimo draugijos ir asociacijos (pavyzdžiui, "Liaudies kultūros" 2002 m. nr. 6 buvo publikuotas simptomiškas pašnekesys su Tarptautinės šamanizmo tyrinėtojų draugijos veikėju vengru Mihaly Hoppalu, neseniai "Alma littera" išleido Pierso Vitebsky knygą "Šamanizmas") teigia tokius dalykus, kurių (galiu pridėti prie širdies ranką ir prisiekti) nėra". Gal būtų galima nors kiek konkretizuoti? Gal P.Vildžiūnas galėtų nurodyti literatūrą, kurią pravartu paskaityti susidomėjusiems?

1711. Visvaldas :-) 2003-04-03 01:18
Straipsnis labai idomus, tik kol kas neaisku, kaip visa tai pritaikyti paprastame kasdieniame gyvenime.

1712. ?Visvaldui2003-04-03 08:10
ta prasme, kaip užsiimti šamanavimu?

1716. P.Vildžiūnas2003-04-03 16:58
Susidomėjusiems: temos tęsinį galite rasti žurnale "Knygų aidai" 2003 m. Nr. 1-2. Jame paskelbta plati Piers Vitebsky knygos "Šamanai" recenzija. Vilniečiai šį žurnalą gali rasti VU knygyne "Litera" ir netoli universiteto esančiame knygyne "Akademinė knyga".

1717. Visvaldas :-) 2003-04-03 17:19
Straipsnis labai idomus, tik kol kas neaisku, kaip visa tai pritaikyti paprastame kasdieniame gyvenime.

1718. Visvaldas2003-04-03 17:21
oi netycia pries tai. Na prasme jei neuzsiimti samanavimu, kas daugiau is to:) Manau kad praktiskai nieko.

1720. Visvaldui2003-04-03 18:26
Šiuolaikinis žmogus nesupranta, kiek jo "racionalumas" (sunaikinęs jo sugebėjimą reaguoti į paslaptingus, magiškus simbolius ir idėjas), padarė jį priklausomą nuo psichikos "požemių". Jis išsilaisvino iš "prietarų" (bent jau taip jis galvoja), bet kartu prarado tiek daug savo dvasinių vertybių, kad tai jau darosi pavojinga. Jo dvasinės ir moralinės tradicijos suiro, ir už šį suirimą jis moka pasaulio masto dezorientacija ir vidiniu susiskaldymu.

1731. Visvaldas2003-04-03 22:21
atsiprasau, kaltas, jeigu kas ne taip...

1732. P.Vildžiūnas2003-04-04 08:14
Kirvinio (ačiū jam) dėka išaiškėjo, kad į interviu įsivėlė klaida. Užsimindamas apie lietuvių kovas su komiais iš tikrųjų galvoje turėjau karelus. 1333 m. Gedimino jauniausias sūnus Narimantas gavo valdyti Ladogą, Orechovo ir Korelos tvirtoves, Kareliją ir pusę Koporės. Regis lietuviai sugebėjo ten įgyti tikrai nekokį veidą. Čiudų ciklo padavimuose apstu pasakojimų kaip karelai kaimais žudydavosi, pamatę artėjančius lietuvius. Dar ir dabar apie artėjančią stichinę nelaimę karelijoje sakoma - lieta ateina, o prieš keletą dešimtmečių užrašytuose užkalbėjimuose maras vadinamas Narimanto vardu.

1735. =2003-04-04 10:27
Pikti mes litovcai:)))

1742. Visvaldas2003-04-04 17:26
Kaip lietuviai apsikrikstijo, tai nusiramino. Panasiai gi buvo ir su vengrais, Europos siaubu, pries 1000 metu. Siaip jau nereiktu saves lyginti su tais lietuviais kurie gyveno labai seniai... Ziurek, 30 metu praeina, ir vertybes, paprociai jau pastebimai keiciasi, o ka jau kalbeti apie 700 metu.

1748. =2003-04-04 19:45
vertybes paprociai keiciasi o va piktumas lieka:))

1756. sinergija :-) 2003-04-05 11:33
kartu ir "tas prakeiktas nuolankumas": akivaizdu - Visvaldas (10) atsiprašė už komentarą. Suprantama, juk šio puslapio kūrėjai taip toli, taip aukštai. Ar ne taip, ponai?

1773. xX2003-04-05 22:00
Vis tik nesupratau, kokias žinias, kokią patirtį (socialinę ar asmeninę) įjungia tikras šamanas. Apie tai straipsnyje nedaug. Masažą ir aš galiu atlikti, ir netgi skausmingesnį, jei norite - šokas, kaip taisyklė, visada gydo. Gerklinis dainavimas, kaip paaiškėjo, nėra šamano bruožas. Būti palaidotam paukščiuose ir žvėryse - nesunkiai paaiškinamos tradicijos, geresnės, negu krikščioniškas lavonų pūdymas. Akmeninės statulėlės - įdomūs kultūros sąryšiai, bet tik tiek.
Nemanykit, kad mano skepsis yra negatyvus. Nepaprastai įdomus pokalbis, o kas mane labiausiai sudomino, tai šamanų kalba, kurios kiti negali suprasti (nors vienas pavyzdys prieštarauja tam). Gal būtų galima išplėsti "paslėptų žodžių" temą? Kaip šamanai "išmoksta" tos kalbos? Ar ši vieta nėra dirbtinai mistifikuojama?

1774. Minija2003-04-05 22:26
Gerb.,xX,Carlos Castaneda sakė,norint "kad atsivertų šamanizmo paslaptys, dvasia turi nusileisti į asmenį, kuris to nori":) Jums tereikia panorėti:)

1778. xX2003-04-06 00:27
Na taip, aš noriu tų paslapčių (jei jų yra), bet matyt, mano norėjimas kažkoks ne toks, t.y. nemoku norėti. Lengva Castanedai siūlyti metodą, kai jis tik rašė, neišeidamas iš Kongreso bibliotekos savaitėmis. Ir visi galvoja, kad jis savo kailiu viską išbandė. Tokia pat mistifikacija, kaip ir "Žiedų valdovas". Kaip ir daugybės istorinių "faktų", kurių visai nebuvo, mistifikacija. Lyg ir nebūtų kuo stebėtis, nebent žmogaus proto ir vaizduotės galia. Net Kantas, sako, iš savo Königsbergo toliau 7 mylių nebuvo išvykęs. O ką sukūrė?

Ir vis tik, kur tos legendinės šamanų galios? Ar jie tėra paprasčiausias mūsų psichologų ir psichterapeutų analogas?


1780. Atidi skaitytoja2003-04-06 07:26
Taip, šamanai yra savotiški psichoterapeutai. Apie tai ir rašoma pokalbyje: "Šamanai geri psichologai. Vietiniams miestiečiams jie kaip amerikiečiams – asmeniniai psichoterapeutai. Šamanai, ypač nuo tradicijos labiau nutolę, tą vaidmenį prisiima. Jei, tarkim, ateina du žmonės ir vienas iš jų skeptikas, šamanas-psichoterapeutas su tuo nebando kovoti, įrodinėti. Turbūt žino psichikos modelius, ko iš tokių galima tikėtis, ką apie jį gali manyti." Ar tai praslydo Jums pro akis?

1781. xX2003-04-06 09:14
Taip taip, Atidi skaitytoja, būtent tiek ir radau šiame puikiame straipsnyje. Tačiau ar be šios analogijos daugiau nieko nėra, kas šamanus išskirtų iš mums žinomų sielos gydytojų? Toks tas mane neraminantis klausimas.

1782. Skaitytoja2003-04-06 10:29
Taigi visiems tai įdomu, dėl to ir prašome tęsinio. Štai P.Vildžiūnas nurodė (6 komentare), kur galima rasti Piers Vitebsky knygos "Šamanai" recenziją. Norėtųsi tos informacijos daugiau. Vienos publikacijos ir recenzijos tikrai nepakanka:)

1783. smalsu :-) 2003-04-06 13:18
Keista, niekur nebuvo pamineti Lapiai, nors jie kur kas artimesni kaimynai.

26708. hgjhhhmb2004-12-15 14:35
tikras šudas

26883. Skeptikas-26708(hgjhhhmb)2004-12-19 13:55
Čia tamsta apie save? Tikrai kaip pirštu į akį. Matyt, šiandien į veidrodį pasižiūrėjote ar šiaip protas prašviesėjo ir įvardijore, kad esate tas, kas esate.

29521. geguze :-) 2005-02-01 15:31
pasikartosiu, bet zinokit, ir mane l. sudomino sis str. ypac noretus suzinoti, kokie prasimanymai buvo knygoje "Samanai" ir kas leidzia teigti, kad tai prasimanymai. jei kas ka daugiau apie tai suzinotu (be recenzijos), labai kvieciu pasidalinti informacija. mane domina visu tiurku tautu samanizmo tradicija, tad jeigu kas galetumete ka nors rekomenduoti - buciau dekinga. ypatingai ieskau informacijos apie totorius. aciu

35502. skaitytoja2005-06-12 15:21
Labai įdomus pokalbis.Ar bus daugiau? Kada? Kur?

38074. angel2005-07-20 02:45
Ar imanoma pakliuti i tokia ekspedicija? kokia kalba bendravote su samanais? Nejaugi visi supranta rusu kalba... Kur galima gauti daugiau informacijos apie samanizma?

53956. Liezuvelis :-) 2006-03-15 00:20
xX`ai, o gal ir nereikia niekur kaliauti ne 7 km, kad suprast? Ar tikrai reikia perskaityti "superknyga", ar suzinoti "slaptamoksla", kad būti "tuo"(ar apkeliaut pasaulį)? Šamanų paslaptis ne tame, kad jiems atskleista kažkas, o tame, kad jiems atsiskleidžia "kažkas". Atleiskit už sofizmą, bet: ne kažkas įvyko, kad jie tapo tuo kuo yra - jie turi procesą kuris juos daro "tokiais". Šamanai, manau, eina savuoju keliu, kurs jiems neša žinojimą... Apie kelią galime kalbėti visaip: "kalba", "tradicijos", "palikimas", bet tai tik vertinimas, o ne pats veiksmas ar jo veikimo modelis...

Rodoma versija 25 iš 26 
14:33:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba