ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Muzika iš "Titaniko" triumo

ARNAS ALIŠAUSKAS

[skaityti komentarus]

Markas Zingeris. Grojimas dviese.V.: Baltos lankos, 2002. 303 p.

Nuskendusi į būtąjį laiką asmeninė patirtis – kaip suvenyras iš "Titaniko" triumo. Gali būti vertingas, gražus, kitados buvęs brangus, tačiau kuo ilgiau jis ten guli, tuo daugiau dumblo, užmaršties ir abejingumo jį užneša. Psichologai tuo naudojasi ir gydydami neurastenikus liepia faktus prisiminti, bet emociškai nuo jų atsisieti. Su kolektyvine patirtimi viskas daug sudėtingiau. Tauta, valstybė, diaspora, šeima – visa tai ir gramzdina, ir kelia, ir apkramto laisvę, ir kartu nurodo vietą gyvenime. Vienos komplikacijos, ir turbūt jų vedami žydai susikūrė labai išmintingą patarlę, kurios man gyvenimas iki šiol nepaneigė: "Kuo mažiau žmonių, tuo didesnė šventė". Paradoksas, bet kartu gal ir dėsningumas, kad šią mintį suformulavo tokia iš pirmo žvilgsnio (ir pagal stereotipinius vertinimus) socializuota tauta. Ne, ne, visi, kurie jau spėjo išsigąsti, kad Marko Zingerio romanas "Grojimas dviese" – dar vienas kaltinamasis aktas lietuviams už holokaustą, gali nusiraminti: taip nėra. Holokausto tema liečiama, ir gana ryškiai, tačiau romanas, nepaisant istorinių aliuzijų, – apie universalias kiekvieno iš mūsų pastangas susiburti žmonių grupę arba atvirkščiai – išsiveržti iš jau esamos, nes taip ir tik taip įmanoma galutinai suprasti, kur glūdi, kur prasideda ir kur baigiasi tikroji laisvė. Laisvė dalytis savo laisve (skamba tautologiškai, bet taip yra), laisvė prisiimti atsakomybę, laisvė teisti ir laisvė atsiriboti nuo teisėjo pozos. Viena iš varomųjų romano jėgų ir yra kalbėjimas apie pastangas suteikti laisvei bent kontūrus, jei ne aiškesnius pavidalus, pastangas suvokti save esamajame ir būtajame laikuose ir erdvėse, suvokti fizinį ir moralinį atstumą, kuriuo esi atskirtas nuo kitų. Suvokti tą metafizinę kaltę, kuri normalų žmogų lydi vien išgirdus žinią, kad kažkur kitame pasaulio gale kažką ištiko nelaimė. Ir šiuo aspektu visi laikai vienodi, romano vaizduojami esamasis (maždaug penkiolika Lietuvos laisvėjimo ir laisvės metų) ir būtasis (Antrasis pasaulinis karas, holokaustas) – taip pat.

Būtojo laiko dimensija romane – labai ryški, tačiau praeitis, jos kraupi statistika ir pagrindinės veikėjų poros meilės istorija yra labiau informacinis nei emocinis romano kodas. Apskritai autorius įdomiai elgiasi su laiku: šis tampa kažkokia tarpine būsena tarp visiškai mitologizuoto "buvo" ir tarp gyvai esančio "čia ir dabar". Dėl to ir žuvę per holokaustą žmonės – dar ne antikos senumo istorija, bet jau ne pretekstas kibti į atlapus, šauktis keršto ir priekaištauti kaip už ką tik patirtą pažeminimą. Dvidešimtojo amžiaus vidurio pelenai – skaudūs ir tikri, tačiau per distanciją: tai tikriau savo tragišku likimu atbuvo, tragiška lemtim atgyveno ankstesnės kartos, ir romano protagonisto Erazmo Rastinio sąmonėje visa tai egzistuoja suvenyro (ypač prisimenant, kad pirminė šio žodžio reikšmė – atminimas) teisėmis. Paprasčiau sakant, praeities faktus veikėjas regi beveik be paviršinių emocijų, lydimas intonacijos, su kuria istorikas ar diktorius mini žuvusiųjų kare skaičių arba biologas – išnykusių gyvūnų rūšį. Už to "beveik" ir slypi nostalgijos, skaudulio "kosminės našlaitystės" atšvaitai.

Gal ši disproporcija ir yra didžiausias priekaištas rašytojui. Suprantama, formaliai paaiškinama: pagrindinis veikėjas – profesorius, intelektualas, tačiau ar iš tikrųjų intelektas kėsinasi užgožti gyvą, autentišką "čia ir dabar"? Kiek žinau, gyvenime šios vertybės viena kitai neprieštarauja. O pernelyg aiški, iš anksto nujaučiama ir neretai štampinė kontekstų gausa margina veiksmo paraštes, tačiau skurdina romano meninę įvairovę ir pirmiausiai – pačią kompoziciją. Absoliuti dauguma meno kūrinių sukurti kaip naujas formas įgavę "déjà vu", tačiau esminė sąlyga šiuo atveju ir yra – kad tuose pasikartojimuose, visiems atpažįstamose situacijose, pavidaluose ar dialoguose blykstelėtų autentika. Tuo tarpu knygoje Kaunas – su tuo pačiu dolskiškai smetonišku prieskoniu, Amerikos ir Meksikos pasienis – su besileidžiančia saule, dulkėtais keliais ir snūduriuojančiais pueblais, tėvas ir sūnus – su nuo Homero laikų išrašytais neva moralizuojančiais ir neva protestuojančiais dialogais ir t. t. Tuo tarpu užtenka autoriui nukrypti nuo savo žinojimo, ir atsiveria daug gyvesnės emocijos, gyvi ir autentiški charakteriai bei netikėtesnės kolizijos. Čia ir glūdi romano gyvastis.

Nors ir didelė pagunda viešai įvardyti atpažintų veikėjų prototipus (kurių, tiesą sakant, neįmanoma neatpažinti), paklusiu žodžiams, kuriuos vienas tikras kunigas pasakė apie Bibliją ir kurie idealiai tinka visai grožinei literatūrai: nebūtina stengtis išsiaiškinti, kas ir kaip buvo iš tikrųjų, o reikėtų stengtis suprasti, ką tai reiškia. Romano atveju – ką reiškia nuolatinis Erazmo Rastinio bandymas rasti ir įvardyti ryšį su šalia esančiais žmonėmis. Egzistuoja daug ryšių porų (vyras + žmona; tėvas + sūnus; brolis + brolis; žmona + eksmylimasis ir t. t.), kurios ir pasirodė įdomiausia knygos ašis. Tas kitados populiaraus eilėraščio "pošli mne, gospod’, vtorogo" imperatyvas patvirtina, kad natūraliausia žmogaus būsena – bėgimas. Iš vienatvės ir atgal į ją. Erazmo buvimas šalia kone kiekvieno veikėjo lydimas žmogiškosios šilumos, palankumo, tačiau kartu – ir slegiantis, kankinantis galbūt primetama atsakomybe, nutylėjimais. Kyla klausimas – iš kur visa tai? Iš patirties? Tuomet – iš kokio jos fakto ar bent nuojautos? Iš suskilusio į šukes alter ego? Tada – iš kurios nuoskilos? Kažkas visai netoli Čechovo, kai žmonėms geriant arbatą dūžta jų likimai, tačiau šiuo atveju net ir likimai nedūžta, o veikėjams bei jų santykiams pritrūksta "gruntinio vandens", gal motyvacijos – psichologinės ar dar kokios nors, ką aš žinau. Akivaizdu kitkas – kad kiekvienos iš minėtų porų santykiai, galintys virsti atskira romano šaka, ja taip ir nevirsta, o lieka nei šiuo, nei tuo – papildoma informacija kontekstui praplėsti.

Nors, atrodytų, ir iki konfliktų, iki egzistencinės trinties trūksta visai nedaug. Vyras ir žmona siejami abipusio įsipareigojimo, tačiau pirmai progai pasitaikius išlenda egoizmo ylos ir kiekvienas, rūpindamasis tiek sutuoktiniu, tiek pabėgusiu iš namų sūnumi, rūpinasi tik savo ramybe ir psichologiniu saugumu. Žmona ir buvusi jaunystės meilė, susitikusios po n metų kitame Žemės pusrutulyje, taip ir neatranda, apie ką kalbėti. O jei ir atrastų, toks įspūdis, kad išsipildytų kitas čechoviškas nuosprendis: "Jie išsaugojo savo meilę, jie nugalėjo visus, jie liko kartu ir visą likusį gyvenimą nugyveno... nelaimingai". Tai gresia turbūt visiems be išimties knygos veikėjams, ir nuo to "nelaimingai" gelbsti arba mirtis (nacių nužudyti kompozitorius ir jo žmona – savotiška "Meistro ir Margaritos" parafrazė), arba pastangos laiku, sąmoningai "užkonservuoti santykius" ir nesileisti gilyn. Gal tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl minėtosios veikėjų poros tampa daugiau nei informacija skaitytojui, daugiau nei dialogais ir charakterių sankirtomis, bet mažiau nei atskiromis siužeto linijomis. Gal.

Ir gal kaip tik dėl to įdomiausi tie romano veikėjai, kurių santykiai su kitais ir likimai išsiveržia iš prognozuojamos teritorijos, kurie kartais net ne vaizduojami, o veikiau tik eskizuojami, tačiau jų gyvenimai ir mirtys, nelogiškas, nestandartinis visomis prasmėmis elgesys sutrikdo nusistovėjusią charakterių ir situacijų inerciją. Vienas įdomiausių personažų – sena emigrantė Žuža, buvusi mokslininkė, šiek tiek pamišusi, šiek tiek kartojanti Amžinojo žydo legendą. Pasirodydama vos keliuose knygos epizoduose, ji puikiai atspindi ir savo diasporos savijautą įvairiais laikais įvairiose valstybėse, ir santykį su istorija, su amžinybe, ir pagaliau romano leitmotyvą, kad visi tie mokslai, istorinės perturbacijos, tariamos ar tikros politinės pergalės – viskas šūdas, išskyrus meilę. Kaip egzistencinį pagrindą, kuriuo remiantis ir auginami vaikai, ir išlaikomi giminystės ryšiai, ir gelbėjami žydai bei visos kitos tautos. Ir kai ši tiesa pasakoma pakvaišusios moters intonacija ir stiklinėje su kokteiliu nuskendusios bitės metafora, randasi tikrai įtaigus romano dalyvis. Tas pats ir su atpažįstamuoju Emeraldu: jo naktiniai skambučiai broliui, aiškinantis, katras vaikystėje liko daugiau skolingas, jo paveikslas – kaip didelio vaiko, kamuojamo antsvorio, tačiau vis tiek slapčia nuo mamos ryjančio šokoladą, priekaištaujančio broliui už kitados patirtas neteisybes, tačiau giliau viduje jaučiančio stiprų bendrumo jausmą – visa tai yra cementas, kuris šią veikėjų porą (Emeraldo ir Erazmo) verčia viena įdomiausių romane.

Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti romano ir atskaitos, ir kompozicijos finalo tašką – kompozitoriaus iš Berlyno ir jo žmonos tragiškos meilės istoriją su tęsiniu (neįmanoma nenujausti, o perskaičius romaną nuojauta pasitvirtina, kad Erazmas – išgelbėtas jų sūnus), – tas žodis būtų "nežinau". Viskas savo vietose, viskas istoriškai argumentuota ir psichologiškai motyvuota, viskas logiškai veržte suveržta, bet galbūt kokios paklaidos – atsikišusios detalės – ir pritrūksta. Kaip vaikui atlėpusių ausų ar šokoladuoto smakro.

Šiaip ar taip, atveju romanas parašytas elegantišku, lengvai skaitomu stiliumi, lengvomis intonacijomis – neva lengvai slystant istorinių įvykių, priežasčių ir padarinių paviršiumi. Tik jeigu dar kartą kibtume prie žodžių, šiuo atveju tas žodis būtų "neva". Grožio, gelmės, stilistinės stiprybės jam (romanui) užtenka. Gaila tik kad tas grožis ir gelmė galbūt ne visada prasimuša pro intelektą ir žinojimą. Bet galbūt tai – ir skaitytojo problema.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


107673. laura :-) 2008-01-15 19:12
siaip tai cia neaisku apie ka pasakojama

159984. aušrinė :-) 2009-05-13 16:42
kaip man liudna del titaniko

Rodoma versija 25 iš 26 
14:33:46 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba