ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Stalaktitai ir stalagmitai

-vp-

[skaityti komentarus]

Netoli Alytaus Nemuno upėje esančioje Kiaulių saloje yra daugybė stalaktitų ir stalagmitų. Visus tuos daiktus sukūrė kiaulės. Kadaise jos buvo tankiai apgyvendinusios kelių hektarų ploto žemės lopinėlį, apsuptą tyvuliuojančių vandenų. Žmonės ilgą laiką nežinojo apie jų kaimynystėje egzistuojančią paslaptingą civilizaciją. Nieko nuostabaus, mat Kiaulių sala yra pačiame upės viduryje. Miglų bei rūkų apgaubtame Nemune ją pastebėti gali tik labai aštria, tiesiog ereliška rega apdovanotas asmuo. Net jei salą pastebėtų, tai dar būtų ne viskas. Jos krantai yra statūs ir molingi. Žmogui be alpinistinės įrangos beveik neįveikiami.

Kiaulių salą atrado jotvingiai. Rytų slavų rašytinių šaltinių duomenimis, šios baltų genties atstovai gebėdavo per kelias sekundes pakeisti savo ūgį: nuo penkių centimetrų iki penkių metrų aukščio. Jie nuolat tai didėdavo, tai mažėdavo. Esą 1231 metų sausio 5 dieną (tiksli data užfiksuota XV a. Polocke parašytoje Averkos ir Borkulabo kronikoje) Nemuno pakrante einantis jotvingių būrys, kaip visada, išstypdavo virš medžių viršūnių, o paskui susilygindavo su avietienojais ir gervuogienojais. Per vieną tokį iškilimą jotvingiai pastebėjo upėje dunksantį sausumos plotelį. Viršuje migla mažesnė, todėl salos kontūrai matėsi geriau. Nekeisdami savo gigantiškos išorės jotvingiai perbrido Nemuną ir perlipo molingus skardžius. Kitais liudijimais, jotvingiai meistriškai laipiodavo medžiais ir sugebėdavo eiti per miškus aukščiausiomis šakomis. Balansuodami eglių viršūnėse jie pamatė apačioje Nemuno vilnių skalaujamą nežinomą žemę. Taip rašoma XVIII a. lotyniškame Zaslavlio metraščio nuoraše.

Saloje jotvingiai susipažino su autochtonėmis kiaulėmis ir užmezgė glaudžius ekonominius, kultūrinius ryšius. Tai liudija archeologinė medžiaga. Pirma, jotvingių gyventoje teritorijoje randama daugybė tik Kiaulių salos civilizacijai būdingos medžiagos. Be to, saloje aptinkamas vienas kitas jotvingiškas daiktas. Esama hipotezių, kad XI a. jotvingiai ir kiaulės kelis dešimtmečius buvo sudarę ir politinę sąjungą. Jotvingiams kiaulės padėdavo kovoti su Kijevo kunigaikštyste, o baltų genties nariai aktyviai prisidėdavo naikinant didžiausius kiaulių priešus kirstukus. Tačiau politinės sąjungos egzistavimas tik fragmentiškai ir miglotai minimas anuometiniuose rytų slavų rašytiniuose šaltiniuose. Todėl reikėtų išsamesnės šio klausimo analizės.

Žinoma, kad prieš išnykdami iš istorijos arenos jotvingiai žinias apie Kiaulių salą perdavė artimiausiems savo giminaičiams lietuviams. Karingieji lietuviai nebuvo tokie draugiški kiaulių atžvilgiu. Priešiškumą lėmė tai, kad lietuviai artimai bendravo su kirstukais (kurių dėka vykdydavo tolimas plėšiamąsias ekspedicijas nuošaliausiuose Prūsijos, Karelijos ir Permės kampeliuose). Luotais ir valtimis lietuviai įveikė sraunųjį Nemuną. Padedami savo pagalbininkų aštrių dantų ir nagų įveikė stačius krantus. Saloje lietuviai pasistatė keletą pilių ir pradėjo karą su kiaulėmis. Per kelis šimtmečius žmonės išnaikino visas senąsias gyventojas. Dabar apie kadaise klestėjusią kultūrą primena tik salos pavadinimas ir teksto pradžioje paminėtas nuostabiausias Kiaulių salos civilizacijos laimėjimas: stalaktitai ir stalagmitai.

Visa sala pilna aragonitinių, kalcitinių, opalinių ir kitokios mineralinės kilmės stalaktitų bei stalagmitų. Kitaip nei pasaulio analogai, jie nesusidarę (ar nebuvo sudaryti) jokiose požeminėse olose arba urvuose. Saloje, kur gruntiniai vandenys yra labai negiliai, neįmanoma iškasti nė vienos normalios duobutės. Tuoj pat veržiasi vanduo. Salos gyventojos stalaktitus ir stalagmitus gamindavo iš mineralų miltelių. Kiaulių saloje gausu aragonitų, gipsitų, kalcitų, opalų. Mineralų gabalai guli ant žemės paviršiaus. Tiesiog eik ir rink. Kiaulės juos maldavo trinamosiomis girnelėmis. Sumaltus kalcitus ar opalus pildavosi sau į nasrus. Miltus sudrėkindavo klijuojančių savybių turinčiomis seilėmis. Iš gautos masės formuodavo stalaktitus arba stalagmitus.

Stalaktitai ir stalagmitai kybo ore penkių–penkiolikos centimetrų aukštyje. Virš jų ir po jais nieko nėra. Tik tuštuma. Rytiniame pakraštyje vyrauja įvairaus storumo stalagmitinės kolonos. Yra kelių vyrų sunkiai apkabinamų stalagmitų. Esama ir labai plonų, plauko storio kolonų. Pučiant silpnam vėjeliui stalagmitai švelniai daužosi vienas į kitą ir išgauna subtilių melodijų. Ant kai kurių iki šių dienų išlikę kiaulių kanopėlių įspaudai. Galbūt tai autorių signatūros. Centrinėje ir vakarinėje salos dalyse yra daugiau stalaktitinių varveklių. Daugumos skersmuo vidutinio žmogaus riešo storio. Prie kai kurių pritvirtinti gipsiniai kiaulių (tikėtina, kad nusipelniusių salos veikėjų) biustai. Dėl pastarųjų XIX a. lietuvių romantinės istoriografijos atstovai (Simonas Daukantas, Dionizas Poška) ieškojo sąsajų tarp Kiaulių salos ir antikinės Romos, teigdami, kad kadaise į šiaurės kraštus atvykęs romėnų patricijus Palemonas ar Apolonas davęs impulsą aptariamai civilizacijai. Vis dėlto šią hipotezę neigia tas faktas, kad stilistiniu požiūriu gana primityvūs kiaulių biustai neturi nieko bendro su natūralistine romėnų skulptūra. Taigi visa sala pilna stalaktitų ir stalagmitų. Vietomis pro juos sunku prasibrauti. Norėdamas eiti žmogus turėtų mineralinius varveklius kapoti kirviu ar mačete.

Kiaulių saloje buvo trys stalaktitiniai-stalagmitiniai miestai. Jie statyti iš mineralinių varveklių. Kartais kaip rišamoji medžiaga ar dekoro elementai naudotas sąnašinis smėlis, dumblas, molis. Pagrindinėse miestų (deja, istorija nepateikia nė vieno jų pavadinimo) aikštėse būta didelių kupolo pavidalo rūmų. Juose – koridorių raizginiai. Tikri labirintai, aukščiu, ilgiu, pločiu, statymo technologijų kokybe lenkiantys Knoso, Mikėnų ar Trojos analogus. Ne veltui dar XIX a. pabaigoje į Kiaulių salą ruošėsi atvykti garsusis Iliono atradėjas Heinrichas Schliemannas, įtardamas, kad trijų miestų rūmai yra ne kas kita (mokslininko nuomone, atskiri statiniai sudarė vieną darinį), kaip Pindaro eilėse paminėtas garsusis Kinoskefalų labirintas, pagal kurį esą buvo pastatyti visi kiti senosios Graikijos panašaus pobūdžio pastatai. Ant labirintų koridorių sienų anglimi, ochra ir šviesiu moliu nupiešta daug kiaulių atvaizdų.

Salos gyventojos parduodavo stalaktitų ir stalagmitų tik savo sąjungininkams jotvingiams. Šie mineralinius varveklius naudodavo kaip papuošalus. Dažniausiai pakabučius. Puoštis naudoti stalaktitai ir stalagmitai būdavo nuo keliasdešimt centimetrų iki kelių metrų ilgio. Jau minėta, kad jotvingiai sugebėdavo išsitempti iki keliolikos metrų, todėl tokios masyvios puošmenos jiems nesukeldavo rūpesčių. Sunkiau būdavo, kai vakariniai baltai sumažėdavo iki minimumo. Daugelis aštriais stalagmitais įsipjaudavo, prasidurdavo nosis arba smakrus. Todėl kasdien jie nebūdavo naudojami. Stalaktitais ir stalagmitais jotvingiai puošdavosi tik ypatingomis progomis.

Keletas pastabų apie Kiaulių salos civilizacijos atstoves kiaules. Neabejotina, kad jos yra artimos Europos žemyne kadaise gyvenusios laukinių kiaulių rūšies sus scrofa giminaitės. Minėti labirintų piešiniai ir gipsiniai biustai liudija, kad dauguma Kiaulių salos gyventojų buvo deglos. Neolito laikais jų civilizacija klestėjo ne tik saloje, bet ir visame Nemuno baseine. 4-ajame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą iš šiaurės (manytina, Jutlandijos) atsibastė kirstukų ordos. Smulkieji žinduoliai išnaikino senąsias gyventojas. Autochtonės kiaulės išsilaikė vandenų apsuptose, drėgnose, todėl kirstukams neprieinamose vietovėse – aptariamoje saloje, taip pat kai kuriose dabartinės Lietuvos teritorijos pietinių rajonų pelkėse. Pastarosiose kiaulės nesukūrė tokios nuostabios civilizacijos, kokia buvo Kiaulių saloje. Viena priežasčių buvo ta, kad pelkėse visiškai nėra stalaktitų ir stalagmitų gamybai tinkančių mineralų atsargų. Būta ir kur kas sunkesnių psichologinių, su identiteto paieškomis susijusių problemų. Šiam klausimui reikia atskiros studijos. Tik pažymėtina, kad ilgainiui pelkinės kiaulės sulaukėjo ir ankstyvajame geležies amžiuje asimiliavosi su šernais.

Apie Kiaulių salos autochtonių santvarką, buitį, tikėjimus nieko nežinoma. Menką informaciją nulėmė tai, kad pačios civilizacijos atstovės nebuvo sukūrusios savo rašto. Jų kultūra išnyko dar iki paskutiniams ją mačiusiems žmonėms – lietuviams – priėmus lotyniškus rašmenis. Archeologai salą tyrinėjo menkai. Tas pats pasakytina apie geologus ar dailės istorikus. Ateityje daugelio sričių mokslininkų laukia kruopščios ir sudėtingos studijos, jos turėtų nutraukti paslapties skraistę nuo unikalios Kiaulių salos civilizacijos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
14:33:42 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba