ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti

Pokalbis su Nacionalinio dramos teatro meno vadovu, kritiku EGMONTU JANSONU

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Padarė kompiuteris

– Yra toks debiutinis meditacinis Šarūno Barto filmas "Praėjusios dienos atminimui". Per didelį pilką lauką eina neįžiūrimo veido moteris su vaiku, pradeda snigti, ilgas praėjusio laiko kadras. Į teatrą atėjot seniai. Prisiminkit studijų laikų teatrą, vėlyvesnį, dar po 20 metų, ir dabartinį. Praėjo teatras?

– Praėjo? Man ne. Jis pasikeitė. Nes teatras yra procesas. Kalba, kuri kinta.

Patekau į teatrą geru laiku. Gyvenau sau pakaunėje, buvau matęs gal kelis Kauno muzikinio teatro spektaklius. Mokiausi vidurinėje prastai. Man iš viso nenorėjo leisti laikyti egzaminų. Bet buvau užsispyręs – per keletą dienų išmokau atmintinai chemijos vadovėlį, paskui kitus ir visus egzaminus išlaikiau puikiai. Mokytojai ieškojo špargalių, bet nerado. Vaidinau saviveikloje. Tai ėmiau ir nuvažiavau į Konservatoriją. Sėdėjo Vaišytė, Jurašas, Gaidys ir toks Nikiforas Sykčinas. Jis ir paklausė manęs, ar rusų kalbą moku, ar nenorėčiau į Maskvą? Man su Vidu Siliūnu pasiūlė. Sėdi kaime, o čia tau sužybsi Maskva! Išverčiau kaip savo iš Vido pasiskolintas recenzijas, pardaviau dviratį, fotoaparatą, nuvažiavau ir įstojau. Atsimenu, dar ginčijausi su vienu profesorium dėl "Paskenduolės", kurios akyse nebuvau matęs.

– Jis gal irgi nematė.

– Cha, gali būti. Buvo 1958–1963 metai. "Sovremennikas", Centrinis vaikų teatras, Rubeno Simonovo Vachtangovo teatras, visus Mchato senius suspėjau pamatyti. Paskui dar šešeriems metams likau Kultūros valdyboj. Daug ką mačiau. "Lenkome" pradėjo Efrosas, Satyros teatre debiutavo Sacharovas. Taganka mano akyse gimė. Šurmulys, kovos, gražu. Bet grįžau.

– Rašyti jansoniškų recenzijų?

– 30 metų rašiau. Ir jeigu atsigręžtum, ne, nematau jokios teatro nykimo dramos. Ir recenzijų rašymas visai neužkniso, ne. Kodėl spektaklį visada reikia preparuoti – jei tai šūdas, nebūtina jo dėti po mikroskopu, užtenka aiškiai pasakyti... Kritika yra amatas. Tu vertintojas. O analizė reikalinga tik moksliniam darbui. Prie tokių darbų mėginau ir aš sėdėti, bet sunku. Užpakalis per siauras. Nors vieną tomą teatro istorijos su kitais kolegomis sukūriau.

iliustracija
Vilnius. 1954

– Esat Lietuvoje pirmas kritikas, kuris vadovauja teatrui.

– Taigi, pirmas. Jau ruošiausi išeiti į pensiją, važiuoti į kaimą. Faustas Latėnas prieina, klausia: ką veiki, gal užeisi? Teatrui reikia vado. Gerai, padėsiu. Surašėm programą. Na, apsiėmiau, tai ir dirbu.

– Nacionalinis. Kuo skiriasi šita pavadinimo formulė nuo kitų?

– Nežinau. Kiekvienoj valstybėj yra. Tik jau ne dėl nacionalinių pjesių kūrimo, tai būtų idiotizmas. Gal panašiai kaip su ta kultūros vizija televizijoj, visi kalba, o nieks nežino. Finansai. Aktoriams 1100–630 popieriuje, bet įvedėm honorarų sistemą už vaidmenis, žinoma, nevienodai, dar mokam priedus. Užimtumas, santykis, darbštumas – efemeriški kriterijai, bet juk visi vieni kitus mato ir žino, kas kiek stengiasi, atsiduoda. Kai kurie aktoriai iki dviejų tūkstančių uždirba. Be to, netrukdom į televiziją bėgioti, jei spėja. Režisieriai? Na, neateis pas mus Nekrošius ar Koršunovas spektaklio daryti. Nors mus kaltina: dirba čia tik antrojo ešelono režisieriai. Parašiau visiems laiškus – ateikit, režisuokit. Kur tau!

– O paties negundė kipšas? Juk aktoriai viens po kito imasi.

– Režisūra! Ne. Kai visai išprotėsiu, gal tada surizikuosiu. Inscenizacijos? Geriausia, kai pats režisierius rašo.

– Vadinasi, Nacionalinio repertuaras – jūsų sąžinės reikalas.

– Mano. Bet nė dėl vieno spektaklio, nė dėl vienos autoriaus pavardės nesigėdijau. Statom ir "kasinius" spektaklius. Vaitkus štai "Madam Bovari" kurs. Tai, kad kritikas sėdi meno vadovo poste, labai nepatinka mano kolegoms. Girdzijauskaitė pasakė: tai cinizmo viršūnė! Cinizmo viršūnė – jei būčiau nėjęs. Kritikuot lengva, o tu eik padirbėk. Karjeros pradžioj daug skambučių išgirdau – kad nešdinčiausi. Kol neatsakiau rusiškai. Mudviejų su Rumšu tokia pozicija jau treti metai – gintis. Taip, yra tokia idėja teatro pastatą miesto centre paversti nuomos aikštele. Mes ir ginamės.

iliustracija
Žiedinių kopūstų valgymas

Stengiamės išlaikyti repertuarinį aktorinį teatrą. Be to, tik pas mus jėgas gali išbandyti visi režisieriai. Štai Masalskis padarė liuksusinį Dostojevskį, žiūrovai plūsta į "Nuolankiąją", o kritikai nerašo. Tokia mano kolegų nuostata Nacionalinio atžvilgiu... O jei blogas spektaklis išeina – tada galima ir viešai pakrykštauti. Aš pripažįstu tik tokius kritikus, kurie neturi asmeninių interesų. Niekad teatre kritikas Jansonas neturėjo interesų. Laisvas ir nepriklausomas. Mes turim kalbėt atvirai. Jis pastatė, aš įvertinu, ir kvit. Nesuprantu visokių "nekrofilų". Štai pastatė Italijoj Nekrošius "Otelą", ir dar nematę spektaklio ima giedoti, pudruoti žiūrovams smegenis – et, buvo toks juokingas konfliktas.

– Nekrošiaus "Metus" jau pasižiūrėjot.

– Negaliu dabar recenzuoti svetimų spektaklių, esu valdininkas. Labai patiko, išskyrus buksuojantį trečią veiksmą. Donelaičio kūrybinė istorija neįdomi, kaip Meistras be Margaritos. Eimis kiekvieną spektaklį daro kaip paskutinį, priemonių gausa varo iš proto. Na, ir tegu. Tai jo savybė, toks jis yra.

– Ką dar savo teatre norit padaryti?

– Projektą su vokiečiais darom, šešios šalys lipdys po fragmentą imigrantų tema – Europai dabar ši tema labai rūpi. Gegužės mėnesį asamblėja įvyks.

– Ar scena ir žiūrovų salė Nacionaliniam ne per didelės?

– Žiūrovai grįžta. O štai Koršunovas nuėmė keletą savo "Oidipų", nes tik 50% išpirko bilietus, visa kita – kvietimai. Ir aš galiu kvietimais salę užkimšti. Pas mus pagal buhalterinius dokumentus 55% salės yra užpildyta. Kai atėjom su Rumšu, buvo, rodos, 42%. Grąžinom net seną Varno "Gyvenimas tai sapnas". "Žaldokynė" štai 55 metai gyvuoja. Dėl man nesuprantamų priežasčių kažkodėl tik neina šmikiai į gerus "Europiečius", į "Stop mašiną".

iliustracija
Dabar čia paminklas Dauguviečiui
Asmeninio archyvo nuotraukos

– Graži buvo erdvė spektakliui prie fontano fojė.

– Eglė Mikulionytė irgi prisiminė savo "Markizę de Sad". Prašom – kai tik žmogus turi idėją ir nori dirbti. Tegu stengiasi ir aktoriai. Mykolaitis jau įrodė. Taip, Ivanovą pas mus nušauna. O kodėl Sarą ir Sašą vaidina panašios aktorės? Odin čiort. Nieks nesikeičia šiame gyvenime.

– Vadinasi, pilietinio karo Nacionaliniame nėra?

– Ne, aktoriai nė skundų nerašo. Turim mes aktorių profsąjungą. Einu štai ir vis matau: skelbimas kabo, į susirinkimą kviečia. Tai ko neinat? Sako: neturim laiko susirinkti! Jie užsiėmę. Atsimenu, vienam Maskvos teatre girdėjau: jei pamatysi aktorę, užkulisyje mezgančią kojinę, išeik, nes revoliucija bręsta... Taip, turėjom didelę problemą, atsisveikinom su gerais vyresnės kartos aktoriais.

Ne, nelakstau paskui geriančius. Gerkit, esat suaugę žmonės, bet į repeticiją ir sceną – paprašyčiau... Dvi aktorės vėlavo į pirmąjį skaitymą pusvalandį, pats mačiau, bufete karbonadą valgė, ne iš autobuso bėgo. Kodėl? Nubraukiau priedus. Nieko nesakė. Nes teisingai padariau. Jie viską supranta. Teatre daug ambicijų visada verda. Bet yra šventa taisyklė: su niekuo nedraugauk, bus ramu, kam gali padėti – padėk.

– Teisingai padarėt, kad pabandėt čia dirbti?

– Gera chebra teatre, geri aktoriai. Įdomu gyventi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1656. Neutralas :-( 2003-03-31 17:12
Nė neįtariau, kad NDT tvyro tokia pastoralinė idilija. Piemenėlis E.J. dūdelės melodijas vinguriuoja, akies krašteliu aveles gano, o kai tos į kitas pievas nuzylioja, piemenukas joms žolelės šviežios skabyti nebeleidžia, tik šienelio, kad nebliautų,pameta. Avelės supratingosios tyli, piemenėlio melodijų klauso... Kaimiečiai "iš visų pašalių" to stebuklo žiūrėti tik skuba, tik bėga...

1704. Nesuinteresuotas?2003-04-02 16:51
Nieko diedas, tik blevyzgot mėgsta ir procentus didelius...

Rodoma versija 25 iš 26 
14:33:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba