ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Amerika trečiajame dešimtmetyje

TOMAS KAVALIAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alfred Eisenstaedt. Amerikos baletas. 1938

Kiekvienas XX a. JAV dešimtmetis yra unikalus. Tačiau šiuolaikinės JAV kultūros studijos pernelyg susikoncentravusios į septintąjį dešimtmetį. Šis dešimtmetis, žinomas kaip hipių ir kultūrinės-seksualinės revoliucijos metas, be abejo, nusipelnė išskirtinio dėmesio. Juk būtent šis laikotarpis paveikė iki tol vienareikšmiškai vertintas šeimos, "tvarkingos" visuomenės ir protestantiškosios Amerikos vertybes bei tradicijas. Šis laikotarpis išprovokavo ne tik kultūrologų, bet ir sociologų bei psichologų naujas studijas; radikalūs kultūrinės orientacijos pokyčiai sukėlė konkrečius socialinius padarinius: padaugėjo asocialių šeimų ir ne santuokoje gimusių vaikų, pablogėjo kartų santykiai.

Trečiasis dešimtmetis Amerikoje buvo ne mažiau įdomus. Šis dešimtmetis galbūt mažiau reikšmingas kultūrinių madų ir vertybių eksportavimo į Europą požiūriu, bet pačiose JAV savo kontroversiškumu galbūt lenkė būsimąjį septintąjį hipių dešimtmetį. Septintojo dešimtmečio kontrakultūrinės revoliucijos pagrindas buvo jaunimo troškimas ištrūkti iš "sistemos", per seksualinę revoliuciją sukurti alternatyvų gyvenimo būdą, priešingą tradicinei amerikietiškajai svajonei, besiremiančiai finansine sėkme, pragmatizmu, užmiesčio namu su veja ir ten lakstančiais dviem vaikais (žydrų akių anglosaksais, berniuku ir mergaite). Trečiajame dešimtmetyje konfliktas kilo dėl fundamentalistinio ketinimo apsaugoti protestantiškąją Ameriką nuo pokyčių ir linksmybių. Šalia suklestėjusios masinės pramoginės kultūros reiškinių, tokių kaip kinas, vodevilis, profesionalusis sportas, džiazo muzika, buvo sausasis įstatymas, padidėjęs kukluksklano aktyvumas, rytų europiečių deportacijos programa, po 1917 m. Rusijos revoliucijos kilus raudonajai baimei (red scare).

Trečiajame dešimtmetyje amerikiečiams buvo sunku suvokti staigius pokyčius. Jiems buvo aišku, kad, peržengę XX a. slenkstį, jie gyvena modernizmo ir progreso epochoje. Neaišku tik, ar progresavimas – dorybė ar yda. Baptistų, presbiterionų, metodistų evangelizuota Amerika atsidūrė ideologinių skirtumų kryžkelėje. Amerikos gyventojai susiskirstė į opozicines poras: Amerikoje gimę "tikrieji" amerikiečiai versus imigrantai; kaimiečiai versus naujos orientacijos modernūs miestiečiai; juodieji versus baltieji; fundamentalistai versus modernistai; protestantai versus katalikai ir žydai.

Kukluksklanas – viena iš tokių socialinių grupių organizacijų, kurios neapykantos objektas – katalikai, žydai, o ypač negrai. XIX a. ši organizacija buvo reakcija į Pietų pralaimėjimą pilietiniame kare, ji pasireiškė baltųjų pietiečių nenoru integruoti juoduosius, leisti jiems tapti lygiems su baltaisiais. Trečiajame dešimtmetyje kukluksklanas atgimė iš baimės, kad permainos sunaikins anglosaksų ir Amerikoje užaugusių protestantų vertybes. Senos tradicijos amerikiečiai Pietuose ir Centriniuose Vakaruose pabūgo, kad naujieji imigrantai, įveždami skirtingus požiūrius, tradicijas ir papročius, pakeis tai, kas išskirtinai amerikietiška. Todėl blogiu buvo įvardyta viskas, kas "užsienietiška" ir "neamerikietiška". Katalikų Bažnyčia su popiežiumi Vatikane – blogis, nes jos vadovas ne amerikietis ir nereziduoja Amerikoje. Tai "užsienio Bažnyčia". Juodieji vien dėl spalvos nepageidautini.

Kukluksklanas ne tik propagavo kraštutines antiintegracines idėjas, bet ir rengė teroro aktus, naudojo fizinį smurtą ir ideologinę prievartą prieš juoduosius. Tačiau šiandien jis nebėra toks ideologiškai svarbus. Trečiajame dešimtmetyje ši organizacija buvo ne tik ideologiškai įtakinga, bet ir žiauri, fanatiška.

Kukluksklanas nebuvo itin efektyvus didmiesčiuose. Ten susikoncentravusios katalikų, juodųjų ir žydų bendruomenės pajėgė nuo jo apsisaugoti. Lengviau buvo veikti mažesnės populiacijos miestuose, apylinkėse, kur dominavo anglosaksiškos kilmės amerikiečiai.

1925 m. kukluksklanas turėjo net penkis milijonus narių. Susibūrimai buvo masiniai. 1923 m. liepos 4 d. (JAV nepriklausomybės dieną!) apie šimtas tūkstančių šios organizacijos narių susirinko į Kokomo gyvenvietę Indianos valstijoje propaguoti savo idėjų, sužadinti entuziazmą, pasidalyti patirtimi. Aktyvus buvo ir kasdienis gyvenimas. Klanas platino savo laikraščius ir žurnalus, o svarbiausia – Kloraną, savąją bibliją, kurioje rasinė ir religinė neapykanta pateikta sistematizuotai, remiantis nacionalistine ideologija. Buvo vartojamas net savitas žodynas. Populiariausi buvo žodžiai, turintys raidę ar garsą "k". Angliškas žodis conversation, jau ir taip turintis pageidaujamą garsą, buvo perdarytas į klonversation; patys nariai buvo vadinami klansmen; nieko nereiškiantis pasisveikinimo naujadaras kotok prašė atsakymo potok. Buvo vartojami ir vadinamieji kodiniai žodžiai: AYAK – are you a klansman? (ar tu klano narys?); AKIA – a klansman I am (aš esu klano narys); KIGY – klansman, I greet you (klano nary, sveikinu tave); ITSUB – in the sacred, unfailing bond (šventu, nenutrūkstamu ryšiu). Pats kukluksklano pavadinimas yra susijęs su graikišku žodžiu kuklos – "ratas", "apskritimas". Organizacijos fanatiškumą liudija tai, kad ne nariai buvo traktuojami kaip svetimkūniai, ateiviai, svetimšaliai, kurie tokie ir lieka iki krikšto. Krikštas suteikė teisę tapti Nematomos imperijos piliečiu. Baltus gobtuvus dėvintys nariai prie padegti paruošto kryžiaus per krikšto apeigas primindavo naujokams, kad priesaikos laikymasis reiškia garbę, laimę ir gyvenimą, o sulaužymas – nepagarbą, gėdą ir mirtį. Priesaika – tai absoliutus paklusimas Imperijos Kerėtojui (Imperial Wizard).

Kultą lydėjo ir nesėkmės. Dar 1921 m. Kongresas iškėlė organizacijai bylą, kai Niujorko žurnale "World" buvo publikuoti straipsniai apie keturias žmogžudystes, vieną kūno sužalojimą, rūgštimi išdegintą klano ženklą, keturiasdešimt vieną nuplakimo atvejį, grasinimus ir t. t. Tuometinis klano imperatorius Simmonsas pareiškė, kad kukluksklanas yra grynai broliška draugija ir smurto netoleruoja, kad klanas patriotiškas, gerbia Amerikos įstatymus, tad kaltinimai turėtų būti skirti organizacijos taisykles laužantiems asmenims. Nukentėjusieji bijojo liudyti, o bylos tardytojai nerado nusikaltimo juridinio pagrindo. Tačiau kukluksklanui nepavyko išsisukti, kai jo sėkmės apogėjuje vienas iš lyderių, didysis imperijos drakonas D. C. Stephensonas, jau padaręs politinę karjerą ir planuojantis tapti JAV prezidentu, netikėtai buvo apkaltintas savo meilužės nužudymu. Tai buvo ne tik D. C. Stephensono, bet ir visos organizacijos apkaltos procesas, – ir tai laikinai sustabdė jos veiklą.

Sausasis įstatymas – arba tiesiog prohibicija – byloja apie kitą trečiojo dešimtmečio konfliktą tarp vertybių ir tradicijų, tarp konservatyviosios ir šiuolaikinės kosmopolitinės Amerikos. Prohibicija kilo iš protestantišku diktatu pagrįsto troškimo "apsaugoti" žmones, ypač darbininkus, nuo ekonominės ir fizinės žalos, kurios priežastis – kraštutinis gėrimas. Amerikos polinkis į puritonizmą sukūrė prohibicijos judėjimą, draudimo mentalitetą, norą kontroliuoti, iš kito perimti atsakomybę už save patį. Turint omenyje šiame dešimtmetyje suklestėjusį pramoginį gyvenimą, masinę amerikiečių orientaciją į sekuliarumą, "pasaulietiškų" vertybių praktikavimą, galima suprasti tokį desperatišką žingsnį tų, kurie Ameriką suvokė kaip evangelizacijos erdvę. Puritoniškoji Amerika ketino uždėti apynasrį naujajai pramoginei kultūrai. Šios dvi priešingos jėgos, poliai, akis į akį susidūrę trečiajame XX a. dešimtmetyje, sukūrė paradoksalią JAV kultūrą, paradoksalius įstatymus, prieštaringą elgesį. Tuometinis intelektualas H. L. Menckenas, mesdamas akmenį į fundamentalistų daržą, pasakė, kad prohibicijos esmė – tai kai kuriuos persekiojanti baimė, kad kažkas gali būti laimingas be kitų žinios. Neva uždraudus alkoholį darbininkų klasę ir imigrantus bus lengviau kontroliuoti ir taip bus išsaugota tradicinė anglosaksiška protestantiškoji gyvensena.

Trečiasis dešimtmetis prasidėjo ne tik džiazo pripažinimu, neatsižvelgiant į jo tikrai nepuritonišką prigimtį. Tai galima suprasti paradigmiškai, t. y. kaip JAV atsivėrimą popkultūrai. Galbūt baiminantis, kad "baltųjų" Amerika pramogaus klausydamasi "juodųjų" individualizmą ir improvizaciją akcentuojančios muzikos, ir buvo uždrausta gaminti, vartoti svaigiuosius gėrimus, jais prekiauti. Kilnusis eksperimentas turėjo išspręsti socialines problemas, sumažinti nusikalstamumą, pakelti higienos lygį. Tačiau įvyko atvirkščiai: nusikalstamumas tik išaugo. Amerika buvo "tvarkingesnė" iki prohibicijos. Tai galima paaiškinti keliais būdais. Pirma, prohibicija sunaikino nemažai legalių darbo vietų ir sukūrė juodąją rinką. Antra, juodoji rinka neapsiėjo be organizuoto nusikalstamumo. Trečia, įvedus sausąjį įstatymą, buvo geriama mažiau, tačiau greičiau nei po metų žmonės pradėjo gerti stipriuosius gėrimus, nes gabenti alų dideliais kiekiais tiesiog neapsimokėjo. Reikia pabrėžti, kad suklestėjo ir naminukės verslas. Apsinuodijimų naminiais gėrimais 1920–1925 metais patrigubėjo. Kitaip tariant, kad ir koks kilnus buvo šis eksperimentas, prohibiciją buvo lengviau paskelbti nei įgyvendinti.

Prohibicija išprovokavo kontrabandą (bootlegging). Kontrabandininkų alga buvo apie penkiasdešimt dolerių per savaitę, arba dešimt dolerių per dieną, o tuometinis dienos uždarbis siekė vos 1,50–2 dolerius. Suprantama, kontrabanda tapo būdu greitai ir daug užsidirbti. Tačiau šis darbas buvo sunkus ir rizikingas. Įvedus prohibiciją atsirado vadinamoji kontrabandininkų brolija (bootlegging fraternity). Susiklostė ir šios brolijos hierarchija. "Karaliaus" titulas buvo suteikiamas tam, kuris parodydavo nepaprastą drąsą, dirbdavo ypač sėkmingai. "Karalienės" titulas buvo skiriamas moterims bendražygėms. Kiti titulai – "baronas" ir "kunigaikštis". Ypač išradinga buvo technika. Puritoniškosios JAV moterys slėpdavo uždraustus gėrimus už korsetų ir kelnaičių. Arkliai buvo mokomi Kanados pasienio miškais be šeimininko atgabenti "eliksyrą". Vieną kartą detektyvas, atidengęs per Kanados sieną gabenamą karstą, rado viskį, o ne mirusįjį. Vairuotojai kontrabandininkai važiuodavo naktimis vienas paskui kitą be šviesų, kad policija nepastebėtų konvojaus. Speciali komanda sekdavo kelių patrulius ir informuodavo bendrus apie jų buvimo vietą. Po sunkaus darbo laukė poilsio dienos kontrabandininkų stovyklavietėse. Prostitutės ir alkoholis kompensuodavo riziką. Svarbu pažymėti, kad kelionės tikslas buvo ne tik uždarbis, bet ir pats nuotykis, kurį vainikuodavo pasilinksminimai. Kerouaco nepriklausomo gyvenimo filosofija tam tikra prasme jau buvo puoselėjama trečiajame dešimtmetyje. Šeštojo dešimtmečio bitnikai ir septintojo dešimtmečio hipiai yra žinomi kaip kultūrinės revoliucijos atstovai, pasipriešinę "tvarkingo" gyvenimo sistemai ir iškėlę gyvą gyvenimo patirtį. Galima sakyti, kad trečiojo dešimtmečio kontrabanda taip pat buvo stimuliuojama pasipriešinimo ideologijos. Vidinėmis nuostatomis prohibicijai nepritariantys amerikiečiai laužė įstatymą ne tik siekdami pelno, bet ir skatinami laisvės ideologijos. Dvasia Amerika visada buvo laisva. O gal ir ne – fundamentalizmas taip pat yra JAV dalis.

Šioje prohibicijos istorijoje slypi kur kas svarbesnė problema nei neteisėto alkoholio pervežimo technika. Amerika didžiuojasi demokratija – savo kūdikiu. Posakis, kad Amerika – neribotų galimybių šalis, tėra klišė, nebent suvoksime šios šalies demokratijos ribotumą ir jos laisvės reliatyvumą kasdieniame gyvenime. Sovietmečiu statyti filmai apie amerikietiškąjį gyvenimo būdą pasakydavo tiesą apie jo realybę. Akcentai būdavo ideologiniai, tačiau socializmo ideologams net nereikėjo iškraipyti amerikietiškojo kapitalizmo varianto, nes jame ir taip glūdėjo plika akimi matomos savaiminės kontradikcijos. Pati asmeninės laisvės samprata Amerikoje nuolat patekdavo į jau minėtą fundamentalių demokratinių vertybių susikirtimo lauką. Ir ne tik trečiajame dešimtmetyje. Prohibicija, apribojanti asmeninę laisvę, nėra praeities dalykas, jei ją suvoksime kaip koncepciją, tam tikro mąstymo padarinį. Pavyzdžiui, mirties bausmės klausimas. Kaip gali šalis, besiskelbianti kovojanti už demokratines vertybes, turėti mirties bausmę? Amerikiečių mąstyme dar labai daug fundamentalizmo. Kalbant apie mirties bausmę, akivaizdu, kad amerikiečiai tvirtai tiki savitu, bet atsilikusiu linčo teismo teisingumu, šiuolaikinėse JAV dangstomu prisiekusiųjų objektyvumu, kurio ne tiek jau daug, kai pagalvojame, kad teisiamojo likimas dažnai priklauso nuo jo ir prisiekusiųjų rasės bei advokatų ir visos teisingumo sistemos aparato biurokratijos. "Tu nužudei, tai ir tave nužudysime", – sakoma kone atvirai, ypač pietinėse valstijose. Tačiau yra ir kitas aspektas – kalinys išlaikomas iš mokesčių mokėtojų kišenės! Šis šauktukas kur kas svarbesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dalykas tas, kad amerikiečiai pilietiškumą suvokia pirmiausia mokesčių mokėtojų požiūriu. (Prisiminkime H. D. Thoreau, atsisakiusį mokėti mokesčius dėl Amerikos karo su Meksika. Tai įvardyta pilietiniu nepaklusnumu.) Amerikiečių pilietinis sąmoningumas ir paklusnumas neatskiriami nuo klausimo: "O kokiam tikslui bus skiriami mano mokesčiai?" Gal išlaikyti recidyvistus iki gyvos galvos?

Kad ir kokia būtų tikroji mirties bausmės istorija Amerikoje, ji egzistuoja dėl tų pačių fundamentalistinių ir demokratinių idealų susikirtimo. Lieka amžinas klausimas: Amerika visiems ar išskirtinai tik tiems, kurie nusipelno jos ir moka naudotis laisve?

Amerika, vykdydama savo liberalistinį pašaukimą, rodos, įkliūva į dvejopų standartų spąstus. Štai Niujorko meras pasirūpino uždrausti rūkyti viešose vietose, įskaitant ir barus. Tai, be abejo, sukėlė niujorkiečių reakciją: pasipylė "laisvos šalies" argumentai. Kitas pavyzdys būtų tas, kad alkoholio prohibicija tam tikra forma galioja ir šiandien. Gatvėje alkoholį galima gerti tik įsidėjus į popierinį maišelį. Mat niekas neturi matyti girtuokliavimo. Taip padėtis tapo ne tik paradoksali, bet ir absurdiška: stiprius gėrimus gatvėse gurkšnoja tiek jaunimas, tiek benamiai, ir visi tai mato, nes šie gėrimai parduodami būtent popieriniuose maišeliuose. Arba – žodžio laisvė leidžia kritikuoti prezidentą ir net apkaltinti dėl oralinio sekso, tuo tarpu kai kuriose valstijose pats oralinis seksas uždraustas įstatymo net santuokoje. Ar tai reiškia, kad teoriškai B. Clintonas galėjo būti apkaltintas dėl dviejų dalykų: dėl seksualinio priekabiavimo ir dėl oralinio sekso per se? Atsakyti į šį klausimą nebūtina, svarbu atkreipti dėmesį į dualistinę Amerikos kultūros padėtį, kuri susidaro būtent dėl puritoniškojo paveldo ir laisvės idealų prieštaravimų. Trečiojo dešimtmečio prohibicija nebuvo atsitiktinė, jos įtaka jaučiama ir šiandien – visur sklando puritoniškojo paveldo šmėklos.

Kita vertus, šis dešimtmetis – tai ne tik kukluksklanas ir prohibicija. Šis laikotarpis atspindi ir komercializuotą reklaminį mentalitetą. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo kelios stambios kompanijos suprato, kad reklama yra daugiau nei produkto pardavimo būdas. Reklama formuoja viešąją nuomonę! Reklama tapo kultu, o besireklamuojantis Holivudo aktorius – moderniausiu žmogumi. Reklamos sudievinimo kulminacija – 1926-ieji: Bruce’as Bartonas išleidžia bestselerį "The Man Nobody Knows", kur Jėzus Kristus pateikiamas kaip archetipinis reklamuotojas. Tuometinis prezidentas Calvinas Coolidge’as kreipiasi į Amerikos reklamos agentūrų asociaciją teigdamas: kadaise prekybos gyvenimą sudarė konkurencija, o dabar – reklama. Prezidentas pavadino reklamuotojų darbą "didingu prikeliant ir išganant žmoniją". Taigi tais pačiais metais Dievas redukuojamas iki Bažnyčios institucijos reklaminio agento, o Išganytojo vietą užima reklama. Galima teigti, kad Amerika fetišizavo reklamą. Dėdė Semas panoro išganyti žmoniją komerciniais būdais. Ir jam pavyko. Vartojimas tapo ekonomikos varikliu ir laisvalaikio forma. Coolidge’o žodžiai tapo naujos vartojimo eros atskaitos tašku.

Tai radikalus JAV kultūros istorijos posūkis, kuris įvyko nepaisant XIX a. importuotos Viktorijos laikų mąstysenos. Kaip pažymi garsi JAV ir Britanijos kultūrų analitikė G. Himmelfarb knygoje "One Nation, Two Cultures", "kolonijinė ir ankstyvoji respublikonų Amerika buvo "viktoriška" avant la lettre". Jos įsitikinimu, amerikiečiai kur kas smarkiau patyrė Viktorijos laikų įtaką nei Viktorijos gimtoji žemė, nes Amerikoje nebuvo aristokratinės tradicijos, kuriai priešintųsi vidurinė klasė. Viktorijos laikų moralė, papročiai ir socialinės sankcijos atsispindėjo beveik visose Amerikos gyvenimo srityse. Ir štai 1920-ieji ir jų radikalus posūkis. Posūkis ne tik konceptualus, bet ir veikiantis kasdienį piliečių elgesį.

Seksualinio liberalizmo apraiškos (čia galima kalbėti tik apie apraiškas, nes tai ne septintasis dešimtmetis su akivaizdžia seksualine revoliucija ir nauju moralės kodu) – tai pirmas ženklas, kad praktikoje buvo tolstama nuo religinio dogmatizmo. Dar 1911 metais Amerikoje pasirodė muilo reklama su žodžiais: "Tai oda, kurią tau patinka liesti". Vodevilio teatre pačių moterų dainuojami tokie dainų tekstai, kaip "Norėčiau, kad kas nors su manimi pašėltų" arba "Visa tai jau buvo padaryta iki manęs, bet ne taip, kaip aš darau", dar labiau atspindi pakitusią moralę.

Kino bumas ypač puikiai rodo, kad trečiajame dešimtmetyje Amerika pasuko pramoginės kultūros linkui, Viktorijos laikų tradiciją palikdama antroje vietoje. Beveik visos bendruomenės turėjo kino teatrą (kai kur buvo net tūkstančio minkštų sėdimų vietų). 1922-aisiais kinas priviliodavo 40 milijonų žiūrovų per savaitę, o 1930 metais šis skaičius pasiekė 100 milijonų. Bažnyčios tais laikais pritraukdavo kone perpus mažiau – 60 milijonų.

Tai nėra nekalta statistika. Šie skaičiai paradigminiai. Jie rodo, kad tais laikais pramoginė kultūra užkariavo žmonių širdis ir protus, atsirado nepasotinamas amerikiečių pramogų troškimas. Tai lėmė tuomet gerokai sutrumpėjusi darbo diena, atsiradęs laisvalaikis. Šio veiksnio nuginčyti neįmanoma. Nuvargusiam žmogui ne linksmybės galvoje.

Komercializuotas pramoginis gyvenimas ir materialistinė orientacija pasirodė vulgari ne vienam intelektualui. Tuometinės šalies dvasia pasirodė svetima vadinamajai prarastajai kartai. E. Hemingwayus išvyko į Europą, W. Faulkneris liko, bet smerkė tai, kas jį supo. Koktumą kėlė masinis nuasmenėjimas, aklas siekimas būti moderniam, spėti su mase žengti koja kojon. Tačiau prarastoji karta nesukūrė pasipriešinimo filosofijos. Šį kelią turės nutiesti bitnikų gyvenimo filosofija ir San Francisko boheminis gyvenimas septintajame dešimtmetyje.

Trečiajame dešimtmetyje amerikiečiai įstrigo tarp dviejų vertybinių sistemų: puritoniškojo (susivaldymas, blaivybė, pareigingumas, tyrumas) "Nešvaistyk ir netrošk" ir pramogų gyvenimo lozungo "Sustok, akimirka žavinga". Tapo įprasta laisvalaikį leisti naktiniuose klubuose, kine, sporto renginiuose, rinkti pašto ženklus, klausytis muzikos ir t. t. Dauguma iš šių užsiėmimų nebuvo nei amoralūs, nei nelegalūs; nauji papročiai ir normos byloja apie malonumo vertybę. Empiriškai patiriamas malonumas "čia ir dabar" tuoj po darbo tampa JAV kultūros kelrodžiu. Trečiajame dešimtmetyje miršta metafizinė protestantiškoji Amerikos ideologija, ir filosofiniu lygmeniu atsiveria naujos galimybės: W. Jamesas perpildytose auditorijose Harvarde skelbia pragmatizmą, tiesos reliatyvumą, religinės patirties įvairovę. Liko tik protestantiškosios darbo etikos instrumentika. Pradėta dirbti ir gyventi ne dėl transcendentinių vertybių, o dėl galimybės jau čia, žemėje, patirti amerikietiškąją svajonę. Kita vertus, jei nepamiršime fakto, kad JAV – represyviausia šalis po Kinijos, tuomet galėsime suabejoti, ar iš tiesų Amerikoje išnyko metafizinė protestantiškoji ideologija ir trečiajame dešimtmetyje atsiradęs prohibicionizmas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1707. sakuda2003-04-02 22:36
Šiandienos pasipūtėliškas žvilgnis į prohibiciją paremtas ne žiniomis, o tikėjimu, jog prohibicija atšaukta dėl jos nesėkmės. Prohibicija buvo efektyvi, o jos kritika - užsakomoji, iš vienos pusės atspindinti ekonominį interesą, iš kitos pusės - pseudoliberalią iliuziją, jog žmogus ar ekonominis interesas gali kontroliuoti viską (net ir narkotikų vartojimą). Prohibicija palietė ne vien alkoholį, tačiau ir kitas psichoaktyvias medžiagas (dvidešimto amžiaus pradžioje tiek Amerikoje, tiek ir Europoje buvo įprastas "gydomasis" vynas su kokainu, stubuklingi auklių lašai kūdikiams (su opiumu)). Žiū, kokios kovos šiandieninėje verda dėl menkos rūkalų reklamos - ar tai irgi laisvės kovotojų žygis (ar ekonominis interesas)? Romantizuotą alkoholio kontrabandininkų prilyginimą Robin Hudui ar spontaniniams kovotojam už demokratijos vertybes nesunkiai galima perkelti heroino dileriams arba Kolumbijos kokaino karteliams. Rizikingas romantizavimas. Galima niekur nesikišti, tačiau nenoriu, kad mano vaikams gatvėje siūlytų kokainą, įvyniotą į pigios laisvės popierėlį.

P.S. O pasinaudojus dichotominiu visuomenės vaizdiniu (geidžiamai subjektyviu) net fundamentalizmo apraiškas galima pateikti kaip liberalią atsakomybės alternatyvą.


1726. virusas2003-04-03 19:00
Gan įdomu pasiskaityti. Vis dėlto kai kurie autoriaus teiginiai pernelyg paviršutiniški ar kategoriški. Galbūt dėl fragmentiškumo? Arba toks teiginys: "...jei nepamiršime fakto, kad JAV – represyviausia šalis po Kinijos..." Nejaugi Iranas, Irakas, Libija, Rusija ir dar daugybė šalių yra mažiau represinės?

1747. j. virusui2003-04-04 19:22
Dėl teiginio apie represyvumą. Kritika į temą, nes neatskleista, kas turima omenyje, būtent, kad JAV lyginant su kitomis valstybėmis santykinai daugiausia (po Kinijos, berods) žmonių leidžia savo laiką kalėjimuose ir panašūs dalykai. P.s. Iš kur (manau, kad) žinau, ką autorius galvoja? Tiesiog turiu progų pabendrauti su juo.

54710. vaidas :-) 2006-04-02 02:12
Labai geras straipsis! Man jis labai patiko jis paprastas paaiskinantis visas prasmes. Daugiau tokiu straipsniu.

Rodoma versija 25 iš 26 
14:33:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba