ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-29 nr. 646

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie svogūnus žodis (17) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Stakliškėse (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Grožio kontūrai (4) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Amerika trečiajame dešimtmetyje (5) • JULIO CORTÁZAR. Mažasis rojus (3) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (6) • CHARLES BAUDELAIRE. Iš "Mirties" (19) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Cinizmo viršūnė – dirbti ar nedirbti (3) • KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ. Ko negali Visagalis Žiedas (25) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Muzika iš "Titaniko" triumo (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Tamsūs akiniai (3) • Religijotyrininką, tautosakininką PRANĄ VILDŽIŪNĄ kalbina Juozas Šorys. Tuvos šamanai ir ranka sustabdytos avių širdys (29) • -vp-. Stalaktitai ir stalagmitai (4) • GRIGORIJ OSTER. Žalingi pratimai (6) • Laiškai el. redakcijai (41) •

Ko negali Visagalis Žiedas

KRISTINA SAKALAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 11

Mitiškasis žmogiškumo matmuo

Apie tai, kaip mitiniai herojai yra susiję su savo likimu, jau buvo kalbėta: Likimo žodis yra galutinis ir neapskundžiamas; sąmoningai arba nesąmoningai kiekvienas įvykdo Likimo jam numatytą misiją. Taigi mitiniu požiūriu net tie poelgiai, kurie kyla kaip herojaus valios pasireiškimas, iš tiesų nėra visiškai laisvi. Likimas braižo pasaulį kaip koncentriškų ratų žemėlapį, kuriame herojai vienas su kitu ir su aplinka yra susiję ne tiek logiškais ir priežastiniais, kiek iš anksto nulemtais ryšiais.

Antrasis mitologinis veiksnys, lemiantis herojų vidines savybes ir veiksmus, yra jų kilmė. Savo kilmės herojus negali pasirinkti, todėl jos sąlygoti herojų bruožai irgi turi fatalistinį charakterį. Kilmė svarbi dviem požiūriais: viena vertus, herojų apibūdina priklausymas chtoniškajam, gamtiškajam pasauliui (natūrai) arba žmogiškajam, civilizuotam pasauliui (kultūrai); kita vertus, kultūriniam pasauliui turi reikšmės veikėjo karališka arba prasčiokiška kilmė.

Chtoniškojo pasaulio atstovai dažniausiai vaizduojami kaip stichiški, pikti, neprotingi padarai – tikra kultūros sferai priklausančių herojų priešingybė (neatsitiktinai dauguma Saurono šalininkų gyvena požemiuose ir bijo saulės šviesos). Chtoniškojo pasaulio simbolis – Šeloba, seniausia ir baisiausia iš visų gyvų būtybių, branginanti tik savo "numylėtą kūną", kelianti pagarbią baimę net pačiam Sauronui. Ant šiurpą keliančio sparnuoto "senojo pasaulio padaro" skraido Nazgulų valdovas. Chtoniški padarai iš prigimties yra agresyvūs ir destruktyvūs, todėl kultūriniai herojai su jais nuolat kovoja. Mito logika reikalauja, kad chtoniškosios jėgos būtų pažabotos arba sunaikintos. Todėl net tuo atveju, kai chtoniški herojai nėra piktavaliai, jiems vis tiek lemta pasitraukti. Pavyzdžiui, entai, pasirodę kaip kilnūs šviesiųjų jėgų sąjungininkai, pasmerkti išnykti, nes juos paliko entės ir nebeliko vilties susilaukti entukų.

Kultūriniai herojai iš prigimties apdovanojami išmintimi, įžvalgumu ir kur kas didesniu savarankiškumu. Būtent jiems Likimas paprastai numato kilnias misijas. Kadangi "Žiedų valdove" nėra dievų panteono, į kultūrinių herojų sferą patenka žmonės (ir iš jų kilę burtininkai), elfai bei hobitai.

Atskirą herojų grupę sudaro nykštukai, turintys nemažai chtoniškų bruožų, tačiau pretenduojantys į kultūrinę erdvę.

Apskritai herojų dvilypumas aiškintinas ne vien jų psichologija, bet ir kilme. Dvilypiai ne tik nykštukai, bet ir, pavyzdžiui, elfai. Šie miškų gyventojai gražūs, nagingi ir taurūs, bet kartu kerštingi, atsargūs, įtarūs. Hobitai geriausiai jaučiasi jaukiuose urveliuose ir čia pat įveistuose sodeliuose; jie dori, tačiau ramybę, sėslų gyvenimą ir gerą maistą vertina labiau už didžiausius žygdarbius (todėl Bilbas ir jo sekėjai rizikuoja garbių hobitų reputacija). Kitaip tariant, daugelyje situacijų herojai elgiasi ne sąmoningai, o taip, kaip tokiais atvejais elgtųsi visi jų giminės atstovai. Dvilypumas ikižmogiškame pasaulyje yra suvokiamas kaip natūralus būvis, ir tai atspindi daugelis archetipinių vaizdinių, kurie įtraukiami ir į "Žiedų valdovo" pasaulį. Tai atspindi, pavyzdžiui, saulė, kurios šviesa ir šiluma gimdo, o deginanti kaitra – naikina. Tad neatsitiktinai Mordoras apibūdinamas kaip vieta, panaši į "siaubingas kapines, virš kurių saulė šlykštėjosi skleisti savo šviesą", čia pat be jokio sumišimo priduriant, kad "net saulė hobitams čia atrodė pikta, apnuoginanti jų bejėgiškumą". Beje, J. R. R. Tolkienas savo trilogijoje vaizduoja pasaulį lūžio momentu, t. y. tuo laiku, kai senieji Viduržemio gyventojai ima trauktis (net elfai išplaukia į kitas žemes), palikdami jį žmonėms, kurių epocha dar tik aušta. Būtent kai kurie žmogiškos kilmės dvilypiai herojai (Sarumanas, Denetoras, Boramiras) yra asmeninio apsisprendimo aukos, draskomos vidinių konfliktų.

Tuo tarpu karališka arba prasčiokiška kilmė ir su ja susijusi lemtis yra svarbi ne vien žmonėms. J. R. R. Tolkieno herojai visada prisistato pabrėždami savo kilmę, nes aukšta kilmė ir sena giminė yra geriausia rekomendacija. Kuo aukštesnė herojaus kilmė, tuo labiau tikėtina, kad jis bus doras, taurus, drąsus, išmintingas ir t. t. Čia girdimas atgarsis nuostatos, kad valdžia ne įgyjama, o duodama iš aukščiau, skiriama paties Likimo. Neginčytiną teisę valdyti įrodo ir patvirtina tik karališkas kraujas, tad sostas paveldimas remiantis prigimtine teise. "Žiedų valdove" šią mintį įkūnija Gondoro karaliaus Aragorno sugrįžimas: ne tik paprasti žmonės džiaugiasi sugrįžusiu karaliumi (tai gero gyvenimo ženklas tautai), bet ir Valdytojai nedvejodami pripažįsta, kad jų valdymo laikas pasibaigė atsiradus teisėtam sosto paveldėtojui. Valdytojai (Denetoras, Boramiras, Faramiras) irgi yra aukštos kilmės ir stiprūs žmonės, tačiau karalius vaizduojamas kaip už juos pranašesnis savo dorybėmis. Privilegijuojamas tik Faramiras, kuriam atiteko Marko karaliaus dukters Eovynos ranka ir širdis. Situacija, kai ant žemesnio socialinio laiptelio stovintis herojus sugeba per savo drąsius arba gudrius poelgius pakilti socialinėje hierarchijoje (dažniausiai vesdamas karališkos šeimos narį), būdinga pasakų logikai. Tačiau pagrindinė linija "Žiedų valdove" yra ne Faramiro, o Aragorno ir, kaip būdinga mitui, manifestuoja kilmės reikšmę.

Telieka atsakyti į klausimą, kokią vietą mitinėje pasaulėjautoje užima asmeninis žmogaus apsisprendimas ir kaip jis susijęs su etiškumu. Nors tai plačios diskusijos tema, nesunku pastebėti, kad herojus vertinamas už tai, kaip jis savo likimą pasitinka. Net jei asmeninė herojaus laikysena negali likimo pakeisti, ji gali jį sutaurinti arba sumenkinti. Šiaip ar taip, mitas linkęs etišku laikyti elgesį, kuris nepažeidžia dieviškos visatos tvarkos, tuo pripažindamas savo apsisprendimo ir elgesio ribas (plg. N. Kardelis, "Religija ir atvirumas graikiškosios etoso sampratos požiūriu", (Po)etikos: kaip galima šiuolaikinė etika, Vilnius: Aidai, 2002, 13–22).

Tarp mito ir krikščionybės: egzistencialistinė neviltis

Ribų pripažinimas ir nustatytų normų laikymasis visada yra religijos stuburas, nesvarbu, ar tai būtų krikščionybės, ar mitinė epocha. Taigi metafizinis ir transcendentinis išgyvenimas mitą ir krikščionybę suartina. Konkrečiu "Žiedų valdovo" atveju atsiveria dvejopa teksto interpretavimo perspektyva: mitinė ir krikščioniškoji. Tačiau vienai iš jų teikiant pirmenybę pirmiausia reikėtų apsvarstyti skirtingą mitinės pasaulėjautos ir krikščionybės ribų sampratą bei elgesio normų pobūdį.

Kalbant apie ribas, derėtų atminti, kad egzistuoja ne tik tie, kurie jų laikosi/nesilaiko, bet ir tie, kurie jas nustato. Vadinasi, vienoje ribos pusėje visada yra žmogus ir jo vertybės. Bendrųjų vertybių skalė mitinėje ir krikščioniškoje epochoje daugmaž sutapo, tačiau skyrėsi tie jos komponentai, kurie priklausė nuo anapusinės tikrovės.

Krikščioniškasis Dievas yra Žmogus, todėl dieviškos ir žmogiškos vertybės tam tikra prasme sutapatinamos. Jos yra išimtinai teigiamos – meilė, gėris, grožis, tiesa ir t. t. Kebliausia šioje sistemoje pateisinti blogį ir kančią, kuri gali užklupti žmogų net tada, kai jis gyveno dorai, tad jaučiasi to nenusipelnęs. Žmogus atsiduria priešais seną kaip pati krikščionybė paradoksą: arba mes nesame laisvi, ir visagalis Dievas atsakingas už blogį, arba mes esame laisvi ir atsakingi, o Dievas nėra visagalis. Kadangi krikščioniškas Dievas nelinkęs prisiimti atsakomybės už blogį, filosofiškai nusiteikęs žmogus ima apskritai juo abejoti, įninka į svarstymus ir vidinius konfliktus.

Tokios disharmonijos išvengia mitinė pasaulėjauta, nes Likimas niekada nepretendavo būti nei suprantamas žmogui, nei jam teisingas. Jis buvo duotybė, kuriai nereikėjo pasiteisinti prieš žmogų, kitaip tariant, išgalvoti viltį, esą kančia bus atlyginta – bent jau po mirties. Likimas nubrėžė žmogui kur kas siauresnes ribas: nesikišti į anapusybės reikalus, nesistengti pergudrauti savo lemties, susitaikyti su ja ir mokėti garbingai ją pasitikti.

Vilties buvimas arba nebuvimas žymi mitinės pasaulėjautos ir krikščionybės takoskyrą: viltis yra vienas svarbiausių krikščionybės ramsčių, tuo tarpu senovės graikai ją įkurdino pačiame Pandoros skrynios dugne kaip visų didžiausią blogybę. Vadinasi, nustačius vilties reikšmę J. R. R. Tolkieno tekste, būtų galima bent apytikriai nustatyti, kuri interpretacija – mitinė ar krikščioniškoji – yra jam artimesnė.

J. R. R. Tolkieno herojai paklūsta Likimui. Nors kartais ir skundžiasi jo žiaurumu, tačiau neturi vilties jį pakeisti. Bet kokį mėginimą pasipriešinti lydi skaudūs padariniai.

Vilties neturintiems herojams nelieka nieko kito, kaip mesti iššūkį nevilčiai ir garbingai pasitikti likimą. Šis susitaikymas su neišvengiamybe nereiškia pasyvumo ir abejingumo savo lemčiai, kaip kad akistata su ja nereiškia įžūlumo, kylančio iš puikybės. "Geriau žūti taip, negu laukti ir žinoti, kad jokio naujojo amžiaus nebus", – sako Gendalfas, norėdamas pakelti kovotojų dvasią. Žiedo brolijos ir visų kitų, kariaujančių su Mordoru, viltis laimėti yra tokia maža, kad, Aragorno žodžiais tariant, prilygsta nevilčiai. Frodo paklaustas apie pergalės viltį, Faramiras nepalieka jokių iliuzijų: "Viltį? Mes jau seniai nebeturime vilties". Čia pat be jokių pagražinimų jis apibūdina ir Frodo užduotį: "Tai baisus likimas ir beviltiška užduotis". Gendalfas užsimena karaliui Teodenui apie "slaptąją viltį" kovoje su Sauronu, tačiau vengia daugiau kalbėti apie Žiedo nešėjus. Jo nuomone, geriau pasikliauti sava neviltimi negu akla viltimi. Taip vilčiai suteikiamas laimingo atsitiktinumo ir Likimo malonės statusas. Ši "išorinė" viltis gali vienaip ar kitaip pakreipti įvykių eigą, tačiau veiksmą į priekį varo kitos rūšies viltis – ta, kuri gimė iš nevilties kaip sąžiningumas sau pačiam ir savo likimui.

Prasmė kovoti, aistra ir gyvenimo džiaugsmas nepermaldaujamo Likimo akivaizdoje leidžia nubrėžti paraleles tarp J. R. R. Tolkieno sukurto pasaulio ir egzistencialistinio absurdo žmogaus maišto, nepaliekančio vietos fatalistinei nevilčiai. (Simboliškai juos sujungia mitinis Sizifas, kurio bevaisiam darbui prasmę suteikė A. Camus filosofija.) Pasipriešinti mirčiai ir beprasmybei savo aistra gyventi galima tiek išoriniu veiksmu, tiek vidine nuostata. Todėl savižudybė yra maišto antipodas, nepaliekantis vietos žmogiškajai egzistencijos prasmei, t. y. likimo beprasmybės alternatyvai. Viena įdomiausių Gendalfo ištarmių – jo žodžiai pasiryžusiam susideginti Denetorui: "Tu negali pasirinkti savo mirties valandos, Gondoro Valdytojau. [...] Tai galėjo tik stabmeldžių karaliai, valdomi Juodosios Jėgos – nusižudyti iš garbės ir nevilties, išžudyti visą giminę, kad patys pražūtų". Taigi J. R. R. Tolkieno herojai yra priešpriešinami stabmeldžiams, valdomiems Juodosios Jėgos. Akivaizdu, kad "Žiedų valdovo" autorius, siekdamas sukurti išgrynintą ir abstraktų pasaulio modelį, pasitelkė mitą, konkretų savo forma ir universalų turiniu, tačiau nesugebėjo visiškai atsiriboti nuo savojo laiko. Egzistencija, pranokstanti neviltį – krikščioniškosios pasaulėjautos centras. Susipratę, laukinišką atšiaurumą praradę herojai ir dosnus, gailestingas, teisingas, nors ir permainingas jų likimas taip pat suteikia J. R. R. Tolkieno pasauliui krikščionišką atspalvį. Tačiau viltis, gimusi iš nevilties kaip vidinis imperatyvas, priartina herojus prie egzistencialistinio absurdo pasaulio logikos.

Žanro pinklėse

Apžvelgus "Žiedų valdovo" detales, pasakojimo konstravimo principus, kai kurias koncepcijas ir idėjas, galima grįžti prie "pasakiškumo" klausimo. "Pasakiška" Tolkieno mitologinės sistemos interpretacija, žinoma, yra galima, bet ne vienintelė ir vargu ar geriausiai atspindinti autentišką tekstų dvasią. Netgi labai juos supaprastinus, mito principu sukonstruota prasmė nenunyksta, todėl ir pasigendama "pasakiškumo" lengvybės, ypač lyginant "Žiedų valdovą" su tikra vaikams skirta literatūrine pasaka – "Hariu Poteriu". Kita vertus, kai kuriems to "pasakiškumo" net per daug, nes, tekste išskaitydami mitologines ir epines prasmes, filme regi jas niveliuojamas į nekomplikuotą pasakos opoziciją geras vs blogas, turinčią muilo operos prieskonį.

Būtų neteisinga apeiti dar vieną niuansą – momentą, kai patys "Žiedų valdovo" herojai kalba apie savo nuotykį, įvardydami, kad jis yra ne kas kita, kaip pasaka, o jie patys – pasakos veikėjai. "Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu, kokioje pasakoje atsidūrėme mes", – klausia Semas. Frodo atsakymas tuo tarpu skamba gana skeptiškai: "Pasakų veikėjai niekada nežino, kaip baigsis jų pasaka: gerai ar blogai. [...] Esame užstrigę pačioje bjauriausioje pasakos vietoje". Vis dėlto tokia ištarmė neišsprendžia žanro problemos, o tik iškelia naują – teksto vertimo – problemą. Palyginę lietuviškąjį tekstą su angliškuoju, pastebėtume, kad pastarajame vartojami žodžiai "tale" ir "story", kurie, anot aiškinamųjų žodynų, reiškia tikrą arba netikrą istoriją. Lietuviškame tekste jie dažniausia verčiami kaip "pasaka", tačiau lygiagrečiai vartojami "sakmės" ir "legendos" terminai. Bet kuris rašytinis tekstas plačiausia prasme yra fikcija, tačiau, kaip matome, tai nepaneigia žanro klausimo ir, jo neišsprendus, gali kilti sunkumų interpretuojant tekstą.

Atsisakius pasakos stilistikos kaip neatskleidžiančios J. R. R. Tolkieno tekstų gelmės, tenka ieškoti kito termino "Žiedų valdovo" žanrui apibūdinti. Paties autoriaus intencija sukurti literatūrinę mitologinę sistemą parodė, kad tai iš dalies įmanoma, nors mitinius elementus neišvengiamai atmiešia religija ir šiuolaikinė filosofija. Mitas, pasaka, istorija, legenda yra epo sudedamosios dalys; vadinasi, turint galvoje, kad "Žiedų valdovas" yra autorinis kūrinys, prasminga kalbėti apie literatūrinį epą.

Priėmus literatūrinio epo versiją, paaiškėja, pavyzdžiui, iš kur "Žiedų valdove" randasi tiek daug kovos scenų. Tačiau šios kovos neturėtų būti persmelktos trilerio dvasios, t. y. batalinėse scenose neturėtų paskęsti esmė. Juk svarbiausias įvykis čia – vidinis, sukoncentruotas į savo lemties išgyvenimą. Todėl ir J. R. R. Tolkieno tekste kovos vaizduojamos subtiliai, vidinių išgyvenimų fone (o ne atvirkščiai!); pavyzdžiui, medžių kova su Surimanu išvis nevaizduojama, parodomos tik jos priežastys ir padariniai. Taip skaitytojas išvaduojamas iš įkyrių kovos aprašymo scenų, be to, paliekama vietos jo vaizduotei ir paslapties išgyvenimui, nes kitaip erotika pavirstų pornografija. Gaila, kad šito saiko jausmo nepajuto filmo kūrėjai. Daugiausia dėmesio skyrę išoriniam veiksmui, jie visai neapdairiai į antrą vietą nustūmė vidinį, eliminavo, pavyzdžiui, dainų-pranašysčių tekstus, kurie buvo palaikyti antraeiliais. O tai ne ką geresnis sprendimas negu choro atsisakymas klasikinėje graikų tragedijoje...

Epo stilistika paaiškina ir kitus J. R. R. Tolkieno teksto bruožus. Sakykime, dažnai prikišama teksto monotonija, siužeto pulsacija, tolygus kalbos bangavimas – o tai juk epo požymis. Monotonija kyla iš specifinio kalbos vartojimo žodinėje tradicijoje – J. R. R. Tolkienas, siekdamas autentiškumo efekto, gana vykusiai imituoja epinei kalbai būdingą ritmą. Be to, epui svarbu ne tik parodyti galutinę įvykių baigtį, bet ir kuo kruopščiau fiksuoti detales, t. y. gilintis į patį vyksmą. Šios detalės dažnai traktuojamos kaip "nereikalingos", trukdančios išryškinti pagrindinę dramatiškąją siužeto liniją; dėl tos pačios priežasties dažnai atsisakoma ir komiškų elementų. Tačiau net tada J. R. R. Tolkieno sukonstruota mitinė sistema pasirodo esanti stipresnė už filmo režisierių: ilgas, monotoniškas, detaliai aprašomas vyksmas – tiek išorinis, tiek vidinis – neleidžia paversti "Žiedų valdovo" veiksmo filmu, o gausios batalinės scenos nesuteikia jam vidinės dinamikos.

Grumtynės su žanru, atrodo, yra ne mažiau nuožmios negu aprašytosios "Žiedų valdove". Tiesą sakant, režisierius jas pralaimėjo: likęs prie mitologinės-epinės interpretacijos, jis galėjo sukurti rimtą filmą ir išvengti suminėtų priekaištų (juk monotonijos, įtampos stokos ir pan. neprikišame "Iliadai" ar "Odisėjai"). "Pasakiška" "Žiedų valdovo" interpretacija koncentruojasi tik į išorę, didingus vaizdus, filmą bandoma dirbtinai pritempti iki dinamiško trilerio ar veiksmo filmo varianto. Tačiau, neužčiuopus vidinių struktūrų ir vidinės logikos, filmas neįtikina ir kelia nuobodulį. Pasiryžus vieną žanrą transformuoti į kitą, reikia dar daugiau įžvalgumo negu tiesiog laikantis teksto autoriaus pasiūlytojo: juk reikia žinoti, ką ir kaip keisti, kitaip tariant, "pažinti savo priešą". Antraip žanras įsikūnys į nemotyvuoto ir negailestingo Likimo vaidmenį, autoriaus visagalybę paversdamas Žiedų žiedo visagalybės fikcija. Tekstas – tai mįslė, ir jam įminti reikia ne tik drąsos, bet ir išminties.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1647. nerimta2003-03-31 11:26
"Vilties buvimas arba nebuvimas žymi mitinės pasaulėjautos ir krikščionybės takoskyrą: viltis yra vienas svarbiausių krikščionybės ramsčių, tuo tarpu senovės graikai ją įkurdino pačiame Pandoros skrynios dugne kaip visų didžiausią blogybę." - Hm, visuomet maniau, kad viltis skrynios dugne - ne didziausia blogybe, o gailestingai dievu palikta atsvara toms skrynioje gludejusioms blogybems, t. y. gerybe... Na, o dugne ji gludi, kadangi visuomet seka pirma nelaime, po to - viltis... O siaip tai sveikinu autore. Turbut pirma Lietuvoje izvalgi, suprantancio zmogaus parasyta analize... Tik kiek gaila, kad iki filmo Tolkieno kuryba tebuvo zinoma tik gerbejams, ir kad dabar, kalbant apie Tolkiena salia jo jau stukso P. Dzeksono seselis...

1667. Indraja2003-04-01 07:10
Ačiū už įdomų straipsnį ir progą pasiginčyti.

Manyčiau, autorė šiek tiek pervertina likimo reikšmę. Ne likimas, o gailestis nulėmė Žiedo sunaikinimą. "Likimas" pasireiškė tik kaip šiokia tokia sėkmė ir traukos dėsnis. Būtų malonu, jei autorė išsamiau susipažintų su analizuojamu kūriniu. Dalies juokingų netikslumų būtų padėję išvengti "Žiedų Valdovo" (ŽV) priedai. Be to, nagrinėti ŽV, neperskaičius epo pradžios - "Silmarillion" - visiškai neatleistina. Gerai būtų paskaityti ir J.R.R.Tolkien`o laiškų rinkinį. Žiedas nėra "prakeikimu valdomas" (gal dar galima būtų pakęsti "užkeikimą"). Šeloba nėra seniausia iš visų gyvų būtybių Viduržemyje. Burtininkai nėra žmonės, tik turi žmonių pavidalą. Apie dalyką, kuris nėra akivaizdus, nereikėtų sakyti, kad jo nėra (kaip neatsakingai autorė pareiškė apie dievų panteoną). Burtininkai - būtent šio panteono pasiuntiniai, o elfai gieda giesmes jo narei Elbereth. Elfams kaip grupei būdingos kitos neigiamos savybės, ne kerštingumas, atsargumas, įtarumas. Turbūt jų įvaizdį sugadino "Hobite" aprašyti Tranduilo pavaldiniai. Su Sarumanu kovėsi ne medžiai, o entai ir huornai. Galbūt tai - smulkmenos, tačiau jos lemia skaitytojo nuomonę apie analizės lygį. Be to, ŽV tekste nepastebėjau jokios monotonijos - jis pasižymi stilių įvairove, vaizdingumu, kalbos turtingumu (kalbu apie originalą).

Abejočiau, ar Tolkien`o pasaulio elementų analizė pagal įprastinę sąvokų sistemą (pvz. chtoniškų - kultūrinių elementų paieška) yra visiškai validi. Tolkien`as sukūrė savitą atskaitos sistemą, kuri, nors ir rėmėsi būdinga Europos kultūroms sistema, nėra absoliutus jos atitikmuo. Tai, kas rašoma straipsnyje, panašu į Korano analizę pagal katalikybės kanonus...

Apie filmą. Autorė pradėjo straipsnį kaip rimta kritikė, o baigė - kaip paauglė, nusivylusi "neteisinga" Boromiro plaukų spalva filme. Manau, kad jo kūrėjai vidinio veiksmo nenustūmė į šalį. Jie puikiai subalansavo ir išorinį, ir vidinį. Batalijos filme nėra skirtos jam paversti veiksmo filmu. Mūšis pirmosios dalies prologe akcentuoja siužeto epiškumą, "istoriškumą". Mūšis antrojoje dalyje padeda atskleisti veikėjų paveikslus. Jo finalas sukomponuotas anaiptol ne pagal veiksmo filmo kanonus, yra prisodrintas simbolikos, vaizdo ir žodžio poezijos, taigi, taip pat epiškas. Filmo kūrėjų sugebėjimas užčiuopti vidines siužeto struktūras ir logiką - vienas labiausiai mane žavinčių dalykų. Jie sugebėjo smarkiai pertvarkyti siužetą, pabrėždami esminius momentus, išsaugodami reikšmingas detales, neiškreipdami perteikiamų idėjų, panaudodami netgi motyvus iš "Silmarillion". Filmas nėra netekęs nė vieno knygos mitiškumo aspekto. Puikiai atskleista kalbos, vilties, lemties, kilmės svarba Tolkien`o kūrinyje. Mitologinės ir epinės prasmės nėra niveliuojamos "į nekomplikuotą pasakos opoziciją geras vs blogas". Priešingai, veikėjų paveikslai pagilinti: neigiami kartais ne tokie atstumiantys kaip knygoje (Grima), o teigiami - ne taip absoliučiai teigiami (Elrondas). Galbūt filme ir nėra dainų-pranašysčių. (Tačiau neeiliuota pranašystė buvo pirmosios dalies DVD pailgintame variante). Tai atsveria puikūs fone skambančių chorų dainų žodžiai, atspindintys Tolkien`o pasaulio mitologiją. Be to, ši detalė atskleidžia filmo kūrėjų sugebėjimą perteikti knygų gilumą, "daugiasluoksniškumą", subtilumą. Juk žodžiai - elfų arba senąja anglų kalba. Beje, knyga - mitinė epopėja labai sėkmingai apsimeta nuotykių romanu. Taigi, jei ekranizuota ji apsimeta veiksmo filmu, tai tik pabrėžia knygos ir filmo giminingumą.

Įdomūs svarstymai apie ŽV žanrą, tačiau atsakymas galėtų būti paprastas. Tai - "fentezi", lietuviškiau - fantazija ar tiesiog fantastika. Tiesa, šis žanras apima labai įvairius kūrinius, tačiau būtent Tolkien`as laikomas vienu jo pradininkų. O gal rimtai rašyti apie fantastiką - nederamas užsiėmimas rimtiems kritikams?

Rizikuoju pasirodyti nekultūringa, bet teiginys, kad režisierius, pastatęs mitologine-epine (autorės supratimu) interpretacija paremtą filmą, nesulauktų priekaištų, nes "monotonijos, įtampos stokos ir pan. neprikišame "Iliadai" ar "Odisėjai" ", mane tikrai pralinksmino. Egzistuojančiame filme nepastebėjau nei vieno, nei kito trūkumo, o sukurtasis pagal tokį receptą juos tikriausiai įgytų. Tai, ką atleidžiame tūkstantmečių senumo poemoms, kažin ar atleistume labai ilgam filmui.


1668. Susinervines Tolkino fanas2003-04-01 07:25
na tokios nesamones dar neteko skaityt... autore slepia savo nerastinguma po imantriomis frazemis... bet nera skaiciusi nei "ziedu valdovo", nei "silmariliono". kitaip zinotu, kad burtininkai siame kuriny yra kile ne is zmoniu (ilga istorija su tais burtininkais), Gondoro valdytojai nepripazino Aragorno (Boromiras tik mirties akivaizdoj "atsileido", o Denetoras visiskai atsisake tos minties). Orkai - tai yra tie patys elfai, tik pasuke Tamsos keliu. Ir dar daugiau... Kristina Sakalaviciute, pries rasydama recenzija gerai perskaityk knyga (patartina - ne viena karta) ir kitas, su ja susijusias knygas. Pvz. - "Silmariliona" ir "Hobita". "Silmarilionas" - isvis gilus kurinys, nesuprantu, kaip ta Sakalaviciute jo neskaite... na ka, zemas lygis, ko noret... o uz "Ziedu valdovo" prilyginima su krikscionybe tai autorei reiketu kojas issukinet. paskaityk tamsta skandinavu (svedu ir suomiu) mitologija, gal tada igausi proto. susinervinau...

1669. susinervines Tolkino fanas2003-04-01 07:29
dekui Indrajai uz issamu komentara, man nervai neatlaike daugiau prirasyt :)

1672. nerimta2003-04-01 10:08
Tolkino fane, nereikia taip nervintis :-)
ZV "su krikscionybe lyginti" tikrai galima, siaip ar taip paties autoriaus pasauleziuros i siukslyna neismesi. Tolkinui is tiesu pavyko sukurti nuostabia mitologines ir krikscioniskos pasauleziuros sinteze, kas galbut ir daro ji tokiu universaliu. Todel tiek beasmenis likimas (mitologine kategorija), tiek Aukštesnes asmenines jegos valia cia yra neatskiriamai persipyne.
K. Sakalaviciutes straipsnis mane maloniai nustebino jau vien tuo, kad iki siol buvo teke skaityti, ko gero, vien tik "krikscioniskas" ZV analizes. O labiausiai patiko tai, akd misles ne atsakomos, o atspejamos... :)
Na, o tai, kad burtininkai ne zmones ir kitos smulkmenos, is tiesu siuo atveju gal nera taip jau svarbu... Tik va, mieloji Autore, Tolkino fanai, kaip matote, jo pasaulio istorija moka kone mintinai ir i jos iskraipymus labai jautriai reaguoja... :)

1673. El. Redakcija2003-04-01 10:37
Skubame pranešti, kad šiandien, 16:00 Pegaso kavinėje (Vilnius, Savičiaus g.) vyks susitikimas su "Žiedų Valdovo" autoriumi prof. J.R.R.Tolkien`u ir šio straipsnio autore Kristina Sakalavičiūte. Registruotis El. Redakcijos elektrininiu paštu. Pirmieji užsiregistravę turi daugiau galimybių patekti. Nurodykite savo vardą ir pavardę, amžių bei išsilavinimą. Jums bus suteiktas unikalus 32 simbolių kodas, kurį pranešę apsauginiams pateksite į susitikimą. Įėjimas nemokamas, nes susitikimą remia Europos Sąjungos Culture 2000 programa, NATO bei žemės ūkio SAPARD fondas.

Truputis istorijos. Autorius jau prieš daugiau kaip 5 metus ketino atvykti į Lietuvą kaip į labiausiai artimą jo aprašomose knygose šalį (kaip jis pats buvo apie tai užsiminęs). Po ilgų ir sėkmingų derybų su Ministrais Pirmininkais neįveikiama tapo V.Adamkaus Prezidentūros patarėjų tvirtovė - buvo manoma, kad J.R.R.Tolkien`as įneš destrukcijos į Lietuvos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, ypač į jos istoriją. Tik prezidentu tapus R.Paksui buvo iš naujo peržiūrėti Prezidentūros sprendimai ir atvertos visos durys į Lietuvą.


1675. v.d.2003-04-01 11:02
el.reedakcijai: nesvankus pokstas - is numireliu padorioje draugijoje nekrecia juoku.

1677. oho2003-04-01 12:47
oi tay skubu su tolkinu susitikt!!!bo nespesiu dar...gyvas nemirelis,tik pamanykit reikia pamatyt!!

1681. viet.didv.2003-04-01 13:52
Norisi pasidžiaugti autorės jaunatvišku (studentišku?) įkarščiu, tačiau kartu neapleidžia abejonė ar Šatėnų redakcija gerai daro spausdindama tik šiek tiek adaptuotus studentų kursinius darbus? Tam gal galima rasti kitą vietą? O šiaip rašinyje netrūksta teisingų iš protingų knygelių nurašytų pastebėjimų, bet mažoka ko nors įžvalgesnio apie patį J.R.R.Tolkien`ą ir jo veikalą. Kai kurios autorės rūsčiai grėsmingos `įžvalgos" šiek tiek komiškos savo neadekvačiu patosu ir banalumu ("likimas"). Bet kuriam bent kiek išsilavinusiam vakariečiui ŽV tikrai yra pakankamai aiškus ir suprantamas; jis tikrai nereikalauja tokių juokingų protinės mankštos persitempimų (kuriuos taip uoliai demonstruoja autorė pvz. kad ir samprotaujant apie Frodo ir Semo karčiai savi-ironišką dialogą, kai šie sakosi esą lyg kokios pasakos herojai: J.R.R.Tolkien`as viską paaiškina kai vienam iš jų leidžia pasakyti, jog ,cit. iš atminties, "esame toje pasakos vietoje, kai vaikai klausydamiesi jos išsigandę prašys tėvų praversti/praleisti šiuos puslapius" - taip autorius meistriškai vaizduoja du pavargusius, nevilties kamuojamus, bet jai nepasiduodančius žmones, kovojančius su savo baime etc.; ir -taip, sutinku-gal ir parodų jų `istorinę" sąmonę: bet juk visiems veikėjams aišku, kad jie dalyvauja labai rimtuose įvykiuose-juk sprendžiamas viso jiems žinomo pasaulio likimas). daug nesimaivant užtektų pasakyti, jog J.R.R.Tolkien`as kūrė kažką panašaus į Europos viduramžių dvasią ir vertybes išreiškiantį "viduramžišką" (t.y. krikščionybės persmelkta Vakarų postbarbarybė) epą. Dar: įdomu kaip autorė interpretuotų pačią terčios dalies pabaigą (apie sugrįžimą į "išsikvėpusio" Sarumano "chebros" siaubamus hobitų tėviškę/namus - tai juk gan aiški orveliška vizija paie tai kas atsitiktų "senojoje gerojoje Anglijoje" jei čia įsiveistų koks nors sovietinis komunizmas)?

1683. El. Red.2003-04-01 14:54
Susitikimas ir yra susitikimas, prie ko čia skirstymas į gyvus ir numirėlius?

1686. Indraja2003-04-01 16:25
Pavėlavau... Gal kas nors galėtų perduoti Profesoriui klausimą: ar jis nemano, jog jo kūrinių ekranizacijas reikėtų filmuoti Aukštaitijos Nacionaliniame Parke bei Kuršių Nerijoje? Mano kuklia nuomone, didžiausias filmo trūkumas - visiškas šių vietovių ignoravimas. Gerb. redakciją domina skaitytojų amžius bei išsilavinimas? Iš tolkinistų galima sulaukti labai keistų atsakymų, nes jie neretai turi alter ego, gyvenantį Viduržemyje ar panašiai. Tačiau šiuo istorijos laikotarpiu esu laumė iš Laumiakėlių apylinkių. Savaime aišku, paežerėje tokiu metų laiku kompiuteriai nesimėto - su jumis bendrauju, naudodamasi telepatiniu ryšiu su žmogumi.

1688. El. Red.2003-04-01 16:36
Užsiregistarvusių į susitikimą buvo 215,8 įvairaus amžiaus ir išsilabimimo Lietuvos Respublikos piliečių, visi jie gavo kodus ir buvo laukiami Pegaso kavinėje. Tačiau visus beeinančius pagavo didžiulė Užupio Respublikos Nepriklausomybės banga, slinkusi per visą Vilniaus miestą, ir nubloškė į kitą Vilnelės pusę. Šią valandą pranešimų apie aukas nėra, bet dar laukiam žinių iki vėlaus vakaro.
Indrajos klausimas jau užduotas gerbiamam profesoriui. El. Redakcija mano, kad atsakymas bus atsiųstas irgi telepatiškai.

1709. dar vienas aukštaitijos fanas2003-04-02 23:20
Kažin, ar Tolkien`as sudėjo tiek išankstinių mitinių įžvalgų į Žiedų valdova. Straipnis panašus į bandymą sukurti visuotinę atskaitos sistemą, remiantis vieno žmogaus patirtimi. Įmanoma, tačiau prasimuša dirbtinumo prieskonis. Filmas neabejotinai pralaimi knygai ribota erdve ir laiku. Viduržemis atrodo kaip kompiuterinio strateginio žaidimo karalystė... Entai, knygoje stoiškai sutinkantys savojo pasaulio pabaigą, filme tampa silpnapročiais rachitikais... ir bekraštė žirgų karalystė, kuriai įveikti filme pakanka kelių minučių... Mitas yra internalizuotas pasaulio suvokimas, o kiekviena eksternalizacija neišvengiamai tampa parodija. Ypač apmaudu dėl orkų ir kitų blogio tarnų... Juk jie tėra iš žemės lipdomi blogio įrankiai. Akis bado holivudiškas paprastumas: blogis toks atstumiančiai šlykštus, nors turėtų būti priešingai: blogis visada stengiasi būti gražus, siekti tobulumo dailindamas išorę. Bet pasižiūrėti buvo smagu.

1713. Indraja2003-04-03 10:41
Nemanau, kad filme visada blogas=bjaurus. Argi Sauronas prologe neatrodė gražiai, nors ir grėsmingai? Argi Sarumanas - ne gražuolis išpuoselėtais nagais? Ir ar dauguma filmo elfų bei puselfių gražūs pagal holivudinius standartus? Ar knygoje aprašyti patrauklios išvaizdos orkai? Dar apie ŽV žanrą. Mito ypatybių kūrinyje pakanka. Tačiau autorius jį vadino pasaka (fairy-tale) suaugusiems.

1734. Nalsietis2003-04-04 10:21
Tagi nereikia pamirsti,kad visi tie vaizdzeliaia(na dauguma) filme buvo is iliustraciju,tiksliau pagal jas...as pavyzdziui visis kai kitaip isivaizdavau Meduselda,na bet tiek to ten pagal kazkokiu didvyriu dailininku ir net paties paties JO iliustracijas dare sita filma atsargiai,juk jei butu sukure visiskai kitoki nei dabar pamatem Tolkino pasauli,artimesni holivudiskajam supratimui,tai butu ragas isvis,bet taipo neatsitiko...isejo kaip isejo.. orkai tikrai neturetu but grazuoliai manekenai,o elfai visai padoriai isejo,tik vat legolasa labai jau suholivudino,o jo (tiksliau aktoriaus) tariami zodziai kazkaip neitikinami...zinoma merginu armijos visam pasaulyje aikcioja nuo legolaso akiu veido ir pan.,bet pati vaidyba tai tikrai neatspindi tikrojo legolaso charakterio(o pats aktoriu,kai be tu ilgu pluku grimo ir pan. atrodo labiau panasus i narkomana...gal..)vat kiti elfai ai visai padorus(na apie arwen uzsimint vel nebenoriu..) entai? sutinku,labai jau mediski is isores(na kaip kitaip su siuolaikinem spec. efektu technologijom),bet ju dvasia kazkokia istizusi...nera greitmincio,nera entu busto,nera tos dvasio,o pats medziabarzdis pernelyg pasakiskas ir itarus... labiausiai pavyke ko gero bus hobitssssssai...taip taip mieliausias,tie ssslyksssstus slyksstus hobitsssai... o zinoma pats filma visada tures priesininku,ir is dideles dalies neprilygs knygai,nes skaitant knyga veikiama zmogaus pasamone,isijungia fantazija,tobulinama,pries akis iskyla vaizdai kuriu jokie spec. efektai nepakeis...kita vertus reikia pripazint ,kad ne visi ta fantazija tiek gali isvystyt ir filmas visualiai yra kaip pagalba...paimi is filmo vizualine info,suderini su fantazija i susikuri sau vaizda toki ,koks jis turi tavo nuomone but....

12743. meleth nin2004-02-12 14:11
esu labai dekingas uz straipsni nes taip populiarinama tolkieno kuryba taciau kas pasake kad ziedu valdove nera dievo panteono..cia didziausia nesamone..amzinai egzistuoja auksciausioji butybe Iliuvataras arba Eru, is kurio dainos gime materija, o salia jo Ainurai arba Valarai, kurie lyg ir atstoja tam tikras stichijas (jas valdo) pvz. Vandenu Dievas Ulmo arba Jegos Dievas Tulkas. Jie turi taip pat griezta hierarchija pvz., auksciausias is ju yra Manve..jiems padeda Maiarai, kurie yra lyg ir pagalbininkai, artimesni zemes gyventojams..sirmarilione kalbama ir apie kitas butybes esancias salia aukstesniuju dievu.. taigi tokios logikos klaidos neatleistinos..

12754. mija2004-02-12 19:50
replika to Notatraukis: idomu gi, Tamsta, kokia logika mitologijoje reiskiasi.... Mitologija ir loginis supratimas! Zavu!

12758. meleth nin2004-02-12 23:06
mija jei tu rasai man tai as kalbu apie tai kad ta mergina raso, kad neegzistuoja tolkino kuryboje dievu panteonas ir is to daro tam tikras isvadas, tai vadinas jei is tikro tas panteonas egzistuoja tai cia yra kazkoks loginis neatitikimas..tik tiek..yra ir daugiau tokiu klaidu..

17520. Justeee2004-06-02 15:44
Gryna nesamone!!!!!!!Ir nera nieko idomaus!!!Beveik!=] Pajuokavau!!:-P Labai patiko!

21619. nesvarbu2004-09-15 17:02
tipiskas studijavusiu Vytauto Didziojo Universitete pilstymo is tuscio i kiaura teorijos pavyzdys. net bloga darosi. Naujokaitienes mokine.

26073. ckas2004-12-08 23:05
nzn nes tingejaiu skaityt labai jau ilgas . Man atroda reikėjo trumpesni rasyt . Trumpesnis geresnid wa

42314. gabyteeee :-) 2005-09-15 17:01
labai prasau kas zino pasakykit karalisku misliu!!!!

48511. Edwardas :-( 2005-12-07 16:32
Sveiki :)Nerealiai noriu Silmarillion perskatyt bet po velniais nzn is kur gaut is kur jus skaitet visi?

51081. karo* :-) 2006-01-26 04:29
liabuka.is kurios tu mokyklos?siaip idomu ar ta pati kristina ar ne:)

176205. Nasliakalys :-( 2009-12-05 00:02
man idomu kaip galejo ivykti susitikimas , po velniu tiesioginis susitikimas su autoriumi , gal ir jaksonas po 100 metu atwyks i lietuva ... epic failed

Rodoma versija 25 iš 26 
14:33:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba