ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėje

LOLITA JABLONSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
1984 ir vėliau. 2005–2006
Gerard Byrne

Šiuolaikinio meno aktualijų pasiūla šiemet milžiniška: jau įvyko ar tebevyksta Maskvos, Venecijos bienalės, Bazelio mugė, „Documenta“, „Skulptūros projektai“ Miunsteryje, rudenį laukia Atėnų, Stambulo ir Liono bienalės, mugės Berlyne (Art Forum Berlin), Londone (Frieze Art Fair)... Įtakingas meno žurnalas „Artforum“ išleido net 540 puslapių vasaros numerį!

Problemiškiau pažvelgti į išaugusius šiuolaikinio meno „plotus“ ir dar didesnę nei anksčiau (100 menininkų tarptautinėje parodoje, 76 nacionaliniai paviljonai, 34 paraleliniai projektai) 52-ąją Venecijos bienalę paskatino per jos atidarymą sutikto maskviškio kuratoriaus Leonido Bažanovo lyg juokais, lyg rimtai ištarta frazė, kad meninės saviveiklos (rus. художественнaя самодеятельность) šiuose renginiuose lieka vis mažiau. Išties, ir tarptautinė paroda, ir dauguma paviljonų šiemet Venecijoje įrengti itin profesionaliai. Visai „nepajėgiančių žengti koja kojon“ – neišmanančių bienalės politikos, pristatančių nevykusius menininkus ar itin nemokšiškai (arba pigiai) apipavidalinusių ekspozicijas – neteko matyti.

Tačiau, antrindama ironiškam kolegos iš Rusijos požiūriui, į profesionalumą norėčiau pažvelgti neįprastai – kaip į (nuviliantį) formalų efektą. Venecijos bienalės tarptautinės parodõs („Mąstyti jaučiant – jausti mąstant. Menas esamuoju laiku“) koncepcija pristatoma kataloge spausdinamame įžanginiame kuratoriaus Roberto Storro straipsnyje. Tai išsamus, profesionaliai parašytas tekstas, bet jį skaitydamas nuobodžiauji it užsitęsusioje apžvalginėje paskaitoje. Katalogą verta pavartyti norint bendriausiais bruožais susipažinti su svarbiausiais teoriniais šiuolaikinio meno diskursais, na ir, žinoma, suvokti parodos geografiją bei struktūrą. Taikliau nei kitų kūrinių reprodukcijos R. Storro rašinį iliustruotų Arsenale eksponuojamos Rainerio Ganahlo fotografijos, nebyliai archyvuojančios viešus žymiausių nūdienos teoretikų (Pierre’o Bourdieu, Fredrico Jamesono, Edwardo Saido, Lindos Nochlin, Rosalind Krauss ir kt.) pasirodymus. Kuratorius nesyk mini komunikuojant su meno kūriniu gimstančią ypatingą – jausmus ir protą integruojančią – patirtį (angl. epiphany). Tik pačioje parodoje tokių patirčių ne itin daug – profesionaliai įgyvendinti kūriniai ir tokios pat ekspozicijos atrodo veikiau formalūs (formalistiniai). Neseniai (akademiniame seminare) teko nagrinėti marksistų – Bertolto Brechto ir Georgo Lukácso – požiūrius į formalizmą. G. Lukácsas, kaip pamenate, formalizmu vadino eksperimentus vaizdo morfologijos srityje (dailėje tai reikštų eksperimentavimą spalvomis, formomis, plokštuma, tūriu, medžiagomis ir pan.) ir nemanė, kad tai yra pažangus dalykas. B. Brechtas formalistu vadino patį G. Lukácsą, skatinusį (literatūroje) pažangų „revoliucingą“ turinį sprausti į XIX a. buržuazinėje visuomenėje susiformavusią realistinio romano formą. Kaip tik taip brechtiškai suprantamu formalizmu nuvylė nemenka dalis ir tarptautinėje parodoje, ir nacionaliniuose paviljonuose rodytų kūrinių. Pirmiausia tie, kuriuose gvildenamos aktualios politinės temos. Įteisintų (beje, taip pat profesionalų rengiamuose laikraščių, televizijos reportažuose) krizių ir konfliktų reprezentacijos, kad ir grįstos subjektyviai parinkta medžiaga bei monumentaliai instaliuotos, tebekalba praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje įsitvirtinusia etnografiška šiuolaikinio meno prokalbe. Libano sostinės griuvėsiai (Gabriele Basilico „Beirutas“), NATO subombarduota Serbijos armijos būstinė (Paolo Canevari „Šokinėjanti kaukolė“), Rytų Europos kalambūrai (pvz., Rusijos ir Bulgarijos ginčas dėl Kalašnikovo automatų ir kirilicos autorių teisių Nedko Solakovo darbe „Diskusija. (Nuosavybė)“) – čia dar sykį rodomi ir pasakojami žinomi ar bent nuspėjami siužetai. Akivaizdu, kad menininkams geriau sekasi „prevenciškai konservuoti“ pačią etnografinę kūrybos strategiją nei konstruoti „ypatingą“, autentišką pranešimą. Naują meno politiką (taip pat ir politiškai angažuotame mene) pristatančių projektų bienalėje nedaug – Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ vienas iš jų. Taip pat Francesco Vezzoli režisuoti tokių Patricko Hillo ir Patricijos Hill rinkimų į JAV prezidento postą kampanijos klipai („Democrazy“), pramoginiu tonu aiškinantys, kaip įvairūs siužetai rodomi ir pasakojami, kad taptų visiems žinomi. Vaidmenis italų menininko filme sukūrė prancūzų intelektualas Bernard’as-Henri Lévy ir aktorė Sharon Stone. Įgyvendinant projektą, dalyvavo George’o W. Busho ir Billo Clintono patarėjai įvaizdžio klausimais.

Specialaus dėmesio tarptautinėje parodoje nusipelno pastanga sukurti „taikaus“ vėlyvojo modernizmo klasikų ir šiuolaikinių menininkų kūrybos sambūvio įspūdį. Venecijoje (pagrindinėse ir papildančiose parodose) šalia naujausioms tendencijoms atstovaujančių menininkų kūrinių visuomet galima pamatyti ir XX a. antrosios pusės meno idėjų raidą esmingai veikusių vyresnių autorių darbų. 2005 m. Lietuvos paviljone rodyti eksperimentinio kino pionieriaus Jono Meko filmai tapo sensacija, britai ir amerikiečiai tuomet atsigręžė į popartą: matėme Gilberto ir George’o fotokoliažus bei Edo Ruschos tapybą. Prieš dešimtį metų kuratorius Germano Celantas bienalėje dar sykį pabrėžė transavangardo krypties tapytojų postmodernumą. Šiemet R. Storras eksponavo netikėtai daug naujų potapybinės abstrakcijos, minimalizmo, poparto, videomeno korifėjų kūrinių. Giovanni Anselmo, Danielas Burenas, Ellsworthas Kelly, Solas Le Wittas, Bruce’as Naumanas, Sigmaras Polke, Gerhardas Richteris, Nancy Spero ir kt. – ar ne moderniojo meno muziejus? Galbūt kuratoriaus sumanyme atsispindi žavėjimasis modernizmu kaip naujųjų laikų antika (apie tai dar kalbėsiu vėliau), tačiau abejonių sukėlė ne meno ryšiai laike, o sąveika erdvėje. Modernistiniai paveikslai, objektai bienalėje instaliuoti, išmoningai pasitelkiant baltojo kubo pranašumus. Be baltojo kubo, be diskusijos (ar net konflikto) su juo šie darbai netektų dalies konceptualaus krūvio, keistųsi ir vaizdas. (8-ojo dešimtmečio pradžioje pirmąsias ekspozicijas Vilniaus parodų rūmuose rengę muziejininkai pasakoja, kad, kūrinius ėmus rodyti naujose erdviose, aukštose ir šviesiose salėse, netikėtai padidėjo lietuvių tapytojų darbų formatai.) Betgi šiuolaikinio meno santykis su erdve visai kitoks – įvairus, neretai eklektiškas ir chaotiškas; kūrinio vieta ir jo eksponavimo erdvė ne visuomet sutampa. Nekoreliuojančios tarpusavyje, formaliai įsteigtos erdvės modernistiniam ir šiuolaikiniam menui sujaukė bienalės tarptautinės parodos įspūdį. Žvalgantis Italijos paviljone galima pamanyti, kad daugelis šiuolaikinių kūrinių nustumti į pakraščius, eksponuojami praėjimuose tarp salių (pavyzdžiui, Pierre’o Huyghe’o piešinys ar Mario García Torreso videofilmas ir skaidrių projekcija), siekiant suteikti pakankamai erdvės tapybai ir minimalistinei skulptūrai. Įrengdamas ekspoziciją, parodos kuratorius veikiausiai ir buvo kiek neobjektyvus, nors, kita vertus, šiuolaikinio meno projektams tikrai „nejauku“ konkrečiame baltajame kube – jiems daug „įdomesnės“ struktūriškai sudėtingesnės, ne tokios aiškios vietos. Jei jų nėra – vieta apskritai neturi reikšmės. Franciso Alÿso dešimt metų kurtą „Bolero“ (511 piešinių ir animacinį filmą) aptikau ekspozicijos pabaigoje esančioje dirbtuvę primenančioje patalpoje. Faktas – modernistiniai ir šiuolaikiniai kūriniai gyvena skirtingose erdvėse, sujungti jas sunku, ir, matyt, tik vieną aukojant dėl kito. Ši (ne)sąveikos pamoka universali – ją, manau, verta apmąstyti ir Lietuvos meno kontekste.

Labiausiai suintrigavo bienalėje keletas projektų, išryškinusių savitą etnografinės strategijos liniją – sąlygiškai galėtume ją pavadinti klasicizuojančia, nes šį kelią pasirinkę menininkai specifiškai žvelgia į globalų antropologinį ir kultūrinį naujausių laikų paveldą. Modernizmo laikotarpį jie idealizuoja ir analizuoja kaip antiką arba „aukso amžių“. Būdingos taktikos: pamiršto ar modernizmo mainstream užgožto avangardo atgaivinimas ir atminties analizė ne (pseudo)dokumentikos, o kritinio teatro ar karnavalo priemonėmis. M. García Torresas kartu su Amerikos konceptualaus meno „ekstremisto“ Roberto Barry 1969 m. kurso studentais mėgina atkurti jo skirtos „akademinės“ užduoties – sugalvoti niekada jokiomis priemonėmis nerealizuojamą kūrinį-gryną idėją – vykdymą. Airijos paviljone rodomas Gerardo Byrne’o filmas „1984 ir vėliau“ – inscenizuota dvylikos pasaulinio garso mokslinės fantastikos rašytojų diskusija, kuri 1963 m. buvo spausdinta žurnale „Playboy“ (ar turėčiau priminti, kad šis žurnalas spausdino ir reikšmingą publicistiką?). Charakteringus 7-ojo dešimtmečio intelektualų drabužius vilkintys aktoriai vaidina šį „įvykį“ idealiai pokalbiams apie gyvybę Marse ir dirbtinį intelektą tinkančioje brutalizmo stiliaus architektūros aplinkoje. Tai ne (tik) istorinio fakto rekonstrukcija: svarbiausia šiame kūrinyje – performatyvus konceptualaus atstumo tarp 1963-iųjų, (George’o Orwello) 1984-ųjų ir nūdienos patikrinimas. Liudijama ne (tik) kas, bet ypač kaip prisimenama iš naujųjų laikų „aukso amžiaus“. Šiuolaikinis žiūrovas, išties kaip teatre, stebi, atpažįsta – revoliucines modernizmo idėjas vartoja kaip pramogą. Masinių modernistinės kultūros reprezentacijų tikrumu priverčia suabejoti ir Kipro menininkė Haris Epaminonda, kuri į tiesiai iš televizoriaus ekrano nukopijuotus Kipro ir kitų Viduržemio jūros rytinės pakrantės šalių filmus bei į suklijuotus iš 6-ojo dešimtmečio žurnalų iliustracijų koliažus įterpia kito laiko vaizdus ar jų fragmentus. Vienas įspūdingiausių darbų Arsenale – Yang Fudongo penkių dalių filmas „Septyni intelektualai bambukų giraitėje“, 3–4 dešimtmečio moderniojo Kinijos kino kalba atkuriantis legendą apie septynis senovės kinų poetus ir menininkus, kurie, protestuodami ir bėgdami nuo kasdienybės, rinkdavosi muzikuoti ir linksmintis gamtos prieglobstyje. Šiuolaikiniai filmo personažai taip pat kopia į kalnus, gyvena mieste, mažame kaimelyje ir apleistoje saloje. Monumentalus Yang Fudongo projektas – nevienareikšmių modernios ir tradicinės kultūrų ryšių inscenizacija, persmelkta maišto (revoliucijos) ir hedonizmo vienybės idėjos. Modernybės ikonografiją tyrinėja ir Urbonai. Visa apimančio vientiso dizaino priemonės, kaip ir specifines reikšmes modernizme įgavę simboliai, bienalėje pristatytuose projektuose „Villa Lituania“ ir „Protesto laboratorija“ įtraukia žiūrovą į meninį, socialinį ir politinį karnavalą. Gaila, kad šio svarbaus jų kūrybos aspekto neįvertino (ar nepamatė) „estetizmu“ menininkus apkaltinę lietuvių kritikai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba