ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Šventosios vestuvės

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šv. Jurgis. Liaudies skulptūra iš Zarasų muziejaus fondų
Alvydo Stausko nuotrauka

Hierogamija – Žemės ir Dangaus arba juos reprezentuojančių esybių, paprastai dieviškųjų, vestuvės, po kurių vyksta gamtos atsinaujinimas, ypač jos vaisingumo galių pažadinimas. Lietuvių tradicijoje šias vestuves fragmentiškai atspindi kai kurie tautosakos kūriniai, daugiausia liaudies tikėjimai, taip pat ir agrariniai papročiai. Kartais apie Žemės ir Dangaus hierogamiją kalbama tiesiogiai, bet dažniau tik užuominomis, metaforomis atskleidžiamas šis sakralusis esminių priešingų pasaulio polių sąlytis ir jo padariniai kosmose. Tai galinti būti teogonijos vyksmo dalis. Vienas klasikinių, rašytiniuose šaltiniuose eksponuojamų pavyzdžių – graikų Gajos, personifikuotos, sudievintos žemės, ir Urano, dangaus, kontaktas, po kurio atsiranda dievai ir kitos mitinio pasaulio būtybės: titanai ir titanidės, tarp kurių – Rėja ir Kronas, Dzeuso tėvai; jie susilaukė Temidės, Hiperiono ir Japeto bei kitų palikuonių (Hes. Teog. 45–46, 132–149).

Įvairių tautų tradicijose hierogamiją simbolizuoja tiesiog Dangaus ir Žemės ryšys, atsiskleidžiantis per gamtos reiškinius – griaustinį, žaibą, lietų. Žemės kultivavimas – arimas, sėja – liaudies tikėjimuose taip pat gali būti interpretuojami kaip šventųjų vestuvių apraiškos (MNM II: 422–423; Simek 1984: 178–179). Šventosios vestuvės – tai mitinis sueities modelis, kuris kaip simbolinis minėtos rūšies precedentas specifiniais vaizdiniais gali reikštis plačioje mitologinės tradicijos plotmėje: tiek kalbant apie neaprėpiamą universumo erdvę, apie dievų pasaulį, tiek apie žmogiškas būtybes, kurios simboliškai atkartoja pirmųjų mitinių Tėvų atliktą kuriamąjį veiksmą. Taigi, demonstruojant Žemės ir Dangaus, taip pat jiems atstovaujančių numinozinių personifikuotų esybių kontaktą sykiu tarsi pateikiamas idealusis lyčių jungties, vyriškojo ir moteriškojo pradų susiliejimo pavyzdys.


Žemė – motina, Dangus – tėvas

Patriarchalinėje sąmonėje Dangus ir Žemė sudarė skirtingus mitinio pasaulio polius: v i r š u t i n į, kuris siejosi su šviesa, neapibrėžta dangiškąja erdve, androgeniniu principu, Dievo tėvo samprata, ir a p a t i n į, kuris asocijavosi su tamsa, žemės ir požemio gelmėmis, moteriškumu, Deive motina. Tai esminė mus gaubiančio kosmoso, būties opozicija, viena vertus, gimdanti įtampą ir konfrontaciją, kita vertus, tuose priešinguose poliuose, jų vidinėje prigimtyje glūdinti tendencija susijungti, susivienyti veda į priešybių panaikinimą, nors ir laikiną, bet periodiškai kartojamą, ir naujos gyvybės sukūrimą.

Žemės kaip moters ir motinos sampratai susiformuoti lemiamą įtaką galėjo turėti žemdirbystės atsiradimas. Moteris ne tik dirbo žemės darbus, bet ir galėjo ramiai, be skubos stebėti, kaip iš nukritusio į žemę grūdo prasikala daigas. Žemė buvo suvokiama kaip didžiulės įsčios, kuriose iš pasėtų grūdų užsimezga gemalas. Tokiu būdu Žemė pati tampa moterimi (Eliade 1998: 278). Sėjėjo veiksmas čia jau įgyja slaptingą reikšmę. Tai kuriamasis gestas, o plūgas laikytas falo simboliu. Agrarinis aktas gretintas su lytiniu aktu – tai gerai žinoma iš religijų istorijos. Tačiau be lietaus žemė nevaisinga, todėl ji turi būti apvaisinta dangiškosios audros (ten pat).

Dangaus kaip Dievo tėvo samprata gerai išsilaikė romėnų Jupiterio, dangaus ir audros dievo, vaizdiniu. Pats vardas Jupiteris (Iuppiter, Iovis Pater, ankstesnė forma – Diespiter), kurio dėmuo piter siejamas su lot. pater ‘tėvas’, postuluoja Dievo tėvo idėją (MNM II: 679). Baltų mitologijoje esama teonimų, kuriuose įžvelgiame tėvo, sutuoktinio, vyro reikšmę turinčią šaknį pat-. Tai Žemėpatis, lietuvių žemės dievas, globojantis ūkį ir namus, Dimstipatis, lietuvių namų ir ugnies dievas, Vėjopatis, lietuvių vėjo dievas, Rauguzemapatis, lietuvių raugo dievas. Šių dievavardžių dėmuo -patis sietinas su žodžiu pats, kuris lietuvių kalboje vartojamas ne tik kaip įvardis, bet ir kaip daiktavardis, reiškiantis būtent vyrą, sutuoktinį (atitinkamai pati ‘žmona’; beje, Žemyna galėjo būti pavadinta Zemes pati – BRMŠ IV: 29; žr. taip pat BRMŠ IV: 82): Kai geras pats, gera pati, tai gražiai i gyvena (LKŽ IX: 633); Pasiuto bartis pati ant paties (ten pat); Patie mano, širdžiau mano! (ten pat); Pats su pačia, katė su šuniu – teip ir kulia (LKŽ IX: 634). Pats giminiškas lotynų kalbos žodžiui pater; abiejų šių žodžių kilmė indoeuropietiška. Tad baltų kalbos ir mitologija rodo egzistavus net keletą dievų, kurie traktuotini kaip Dievo tėvo tipo personažai; tai liudija jau patys juos įvardijantys teonimai.

Lietuvių mįslėse galima rasti užuominų apie Žemę kaip motiną, Dangų kaip tėvą, juos esant sutuoktinius ir turint palikuonių – sūnų ir dukterį: Močia didelė, tėvas dar didesnis, sūnus sukčius, duktė – žabalė (įminimas: žemė, dangus, vėjas, naktis; LTR 4102/279/).


Perkūnas – Dievas tėvas

Tarp lietuvių dangaus dievų tėvo, tai yra dieviškojo tėvo, prasmę, be minėtų dievybių, yra išlaikęs dar ir Perkūnas. Viename Jono Basanavičiaus tautosakos užrašyme pateiktas Perkūno vardo substitutas – tėvulis: vėšas tėvulis graudža (BsFM: 178). Tokios Perkūno sampratos faktą patvirtina ir latvių folkloro duomenys: Ei, Pērkoni, vecais tēvs (LTdz 7845). Perkūnas latviams, kaip ir lietuviams, kaip rodo pateikti posakiai, – senas tėvas. Lietuvių žodinėje tradicijoje Perkūnas ne tik nominuojamas tėvu, bet dar ir teigiama, kad jis – tasai tėvas, nuo kurio priklauso javų derlius, kitaip tariant, žemės vaisingumas: Juo Tėtis padangėmis dardės, juo mus’ jewelei užderės (KlvK: 111).

Turėtume suprasti: kuo daugiau griaudės griaustinis, tuo labiau užderės javai. Čia jau visai aiškiai pasakyta, kad padangių Tėtis, tai yra Perkūnas, yra vaisingumo laiduotojas arba, kitaip tariant, jis, kaip Tėtis, paveikęs Žemę, sužadina jos vaisingumo galias. Vadinasi, čia jau kalbama apie hierogamiją, tik, kaip matome, vartojant metaforinę kalbą. (Žemę valdančios ir reprezentuojančios deivės Žemynos, kaip galimos Perkūno sutuoktinės, vaidmuo įmanomas, bet apie tai tik spėjama, kalbama prielaidų lygmeniu (Toporov 2000: 259). Griausmavaldžio žmona galėjo būti įsivaizduojama ne tik Žemyna, bet ir Laumė. Užfiksuota, tiesa, kiek padrikų pavienių duomenų apie Perkūną ir Laumę kaip sutuoktinius (Laurinkienė 1996: 173–183).)

Šventosios dangaus ar jam atstovaujančio dievo, kaip rodo pateikta sentencija, Perkūno vestuvės su Žeme vykdavusios pavasarį. Gali būti, kad šių vestuvių laikas sutapo su pirmąja perkūnija, kuri paprastai pasigirsdavo nutirpus sniegui kovo antroje pusėje ar balandį. Kaimo žmonių įsivaizduota, kad pavasarį, per Blovieščius ar Šv. Jurgį, žemė po žiemos šalčių atsiveria. Tai buvo siejama ne tik su pirmuoju pavasario griaustiniu ir jo sukėlėju Perkūnu, bet ir su svarbiausiuoju Jurginių personažu šv. Jurgiu.


Šv. Jurgis

Jurginių dainose žemės atrakintojas yra pats Jurgis (LTR 2920/58/; 1924/14/), beje, vėlesniais laikais jis galėjo būti ir Perkūno pakaitalas (Perkūnas yra šv. Jurgio su ratais važinėjimas po dangų, kibirkštys iš po ratų – žaibas; LTR 1144/1/; žr. taip pat LTR 832/146/; Laurinkienė 1996: 195–201). Žemės atrakinimas – svarbus aktas, turint omenyje žemės kaip galinčios gimdyti motinos konceptą. Net jei žemė, kaip ir moteris, sėklas gali gauti ir pati iš savęs – partogenetiniu būdu, tai vyriškoji jėga vis tiek reikalinga tam, kad ji būtų atidaryta (žr. Neumann 1989: 71). Jurginių dainose dainuojama ir apie Jurgio vestuves, kurias jį raginama surengti kaip tik po žemės atrakinimo: sušildžius ją, išleidus rasą ir žolę (LTR 1924 /14/). Su Jurgio kaip žemės atrakintojo, o, galimas daiktas, ir apvaisintojo vaidmeniu galėjo būti susijusi Klaipėdos apskrityje (Paskalviuose) užfiksuota Jurginių apeiga – vedžioti po kaimą per Jurgines gimusį vaiką, Jurgiu arba Juru vadinamą. Jis būdavo nurengiamas nuogas ir šitaip vedžiojamas aplinkui (BLKŠ: 168). Rytų slavų dainose Jurijus yra vaisingumo galias sustiprinantis mitinis personažas, kuriam apėjus laukus geriau auga rugiai. Kitose mitologinėse tradicijose šv. Jurgis laikytas ir galingu moterų apvaisintoju. Anglijoje tikėta, kad šv. Jurgis gali apvaisinti nevaisingas moteris. Šiaurės Sirijoje nevaisingos moterys ateidavo į šv. Jurgio šventyklą, kad būtų apvaisintos šventojo, įsikūnijusio jo žyniuose (FWSD: 966).

Lietuvių mitologijoje šv. Jurgio ryšys su žemės atgimimo ciklais, jos vaisingumo jėgų atkūrimu atspindėtas panaudojant tam tikrą simboliką. Tos dainose ar apeigose randamos užuominos leidžia konstatuoti, kad lietuvių mitologinis personažas šv. Jurgis, Perkūno transformacija krikščionybės laikais, galėjo atlikti ir žemės atrakintojo, o galbūt ir apvaisintojo vaidmenį, tokiu būdu užimdamas mitinio Dievo tėvo pozicijas.


Pirmoji perkūnija – Dievo tėvo manifestacija

Sugrįžtant prie pavasarinės perkūnijos kaip vaisingumą skatinančios teofanijos, interpretuojant šį reiškinį kaip Deus pater manifestaciją reikėtų pažymėti, kad išlikusiuose tikėjimuose ir papročiuose sakoma, esą pirmam griaustiniui sugriaudus geriau ima augti javai, žolė, geriau dygsta grybai (BrčNR: 474; LTR 763 50; 1032 124). Taigi anksčiau aptartas tikėjimas apie Tėčio dardėjimą padangėse, gerinantį javų derlingumą, patvirtinamas ir kita folkloro medžiaga, tik pastarojoje paprastai kalbama apie patį griaudėjimo poveikį, neminint personažo, kuris griaudėjimą sukelia: Griausmingi metai – derlingi, žemei neduoda supult (LTR1032 /122/); Kakiais metais daugiau griaudžia, daugiau žemį sutrinkia, geriau auga (LTR 1032/123/); Griausmas sujudina žemę, ir augalai pradeda geriau augti (LTR 761/5/).

Tik sugriaudus pirmajai perkūnijai gali būti pradėtas naujas žemdirbystės ir gyvulininkystės sezonas. Tikėta, kad sulaukus šio įvykio, po to, kai griaustinis sujudina, tai yra paruošia, žemę sėklai gauti, galima pradėti sėti, galima joje sodinti, ir tik tuomet jau viskas augs: Sugriaudus pirmą kartą pavasarį ūkininkai mislija, kad Dievas jau sujudino žemę, ir jau galima pradėti dirbti, sėti, ir jau viskas augs (LTR 828/329/; žr. taip pat LTR 828/455/; BrčNR: 474).

Perkūnijos įtaką žemės vaisingumui liudija tikėjimai ir papročiai, kokius veiksmus tuo metu reikia atlikti. Griaudžiant būdavo virstama kūliu ant žemės, apie tai praneša žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis 1737 m. rašytame ganytojo laiške: „Kai pirmą kartą pasigirsta perkūnija, žmonės, puolę kniūbsti, galva muša žemę ir apsiverčia“ (BRMŠ IV: 128–129). Užfiksuotoje žodinėje tradicijoje kalbama apie tai, kad pirmam griaustiniui griaudžiant ant žemės voliodavosi moterys tikėdamosi, kad tai darant linai ar ropės gerai derės: Pirmąkart griaudžiant išgirdusios moterys puola ant žemės ir voliojasi: kad linai derėtų – linai bus rąstu paristi, sulig žmogaus didumo (LTR 1041/116/); Būdavo seniau, kai pirmą kartą užgriaudžia, tai moteros, kur tuo laiku buvo ir pasvoliodavo, tai, sako, ropės dera (LTR 374c/1310/).

Tad moterys voliodavosi ant žemės kaip tik tuomet, kai reikšdavosi vyriška vaisingumą skatinanti dangaus jėga griaustinio, arba Perkūno, pavidalu. Jos liečiasi prie žemės tarsi jungdamosi, o kartu ir atsiduodamos vaisingumą žadinančiai, iš dangaus sklindančiai jėgai. Besivoliojančios ant žemės moterys tokiu būdu tampa tarpininkėmis tarp dievybės ir jos daromo poveikio žemei, perimdamos gamtiniais ženklais atsiskleidžiančios teofanijos suteikiamas galias ir perduodamos jas linams ir ropėms.

Kai kuriuose tikėjimuose pažymima, kad per pirmą perkūniją voliotis ant žemės reikia nuogam, tokiu būdu tikriausiai visu kūnu trokštant pajusti iš dangaus sklindantį Perkūno – „Tėčio“ griaudėjimą, o kartu ir viso to paveiktą Žemę motiną: Kai išgirsta pirmąkart perkūną, bėga nuogi, voliojasi po pievą, kad blusos nekąstų (LTR 1349 49); Kai išgirsti pavasarį pirmą griausmą – pasivoliok (pasiritenk) ant žemės – nebijosi perkūno. Žmonės voliojas. Voliotis reikia nuogam tris kartus: pasivoliok, atsikelk iki 3 kartų (LMD I 653 5).

Voliojimosi ant žemės apeiga gerai žinoma ir rytų bei pietų slavams. Tai būdavo daroma ne tik per pirmąjį griaustinį, bet ir kitais sezonų kaitos periodais ar atliekant kai kuriuos agrarinius veiksmus. Pavyzdžiui, vakarų Bulgarijoje Šv. Jeremijo dieną (gegužės 1 d.) jaunos moterys dar prieš saulėtekį išeidavo į pievas ir poromis vartydavosi žolėje, simboliškai vaizduodamos lyčių susijungimą, tikėdamos, kad žolės įgysiančios magiškos jėgos (SD II: 479). Per Jurgines Žitomiro apylinkėse vyrai su moterimis vartydavosi (пэрэкатывались два разы друг чэрэз друга), kad būtų geras rugių derlius (SD II: 479). Tam tikri žmogaus veiksmai griaudžiant griaustiniui galėjo skatinti žemės derlingumą, kita vertus, ir pati žemė suteikdavusi / grąžindavusi jėgų žmogui. Rusų moterys, voliodamosi po lauką pabaigusios rugiapjūtę, sakydavo: Нива (жнивка), отдай мою силу; „Dirva (ražiena), atiduok mano jėgą“ (SD II: 479).


Lyčių sueitis ir žemės vaisingumo skatinimas

Lietuvių taip pat įsivaizduota, kad ne tik simbolinis Žemės ir moters ryšys su Deus pater manifestacija reiškia vaisingumo galių suaktyvinimą, bet ir realus gamtinėje aplinkoje įvykstantis vyro ir moters kontaktas sužadina žemės ir augalų vaisingumą. Todėl atliekant tam tikrus žemės kultivavimo darbus (ypač sėjos, sodinimo) vyro ir moters būdavo sueinama, kad tai suintensyvintų augalų vegetaciją: Kai bobos pasodina agurkus, tai pagauna ir guldo vagon kokį nors vyriškį, tada labai gerai mezgasi agurkai (BlŽ: 100/1598/).

Lytinio akto įtaka augalų „gyvenimui“ žinoma iš daugelio tautų mitologinių tradicijų. Daug kur pavasario pradžioje būdavo atliekamos ritualinės orgijos, kad tai padėtų gauti gerą derlių (Eliade 1998: 281).

Vis dėlto dažniau agurkus sodindavo vyrai ir dargi be kelnių arba bent jau nuogi juos apžargstydavo, apibėgdavo, kai vaisiai imdavo megztis (LTR 73a/150/; 716/225/; 68/443/; BlŽ: 135 /2149). Tai rodo vyro maginę apvaisinančią galią buvus ne tik moters, bet ir ją funkciniu požiūriu atitinkančios Žemės atžvilgiu. Sakoma, kad jei kanapės nedygsta, reikia vyrui be kelnių triskart ant kačergos aplinkui apjoti – tada dygs (LTR 546/2/; 440/123/). Kad javai gerai derėtų, šeimininkas nuogas prieš Šv. Joną, kada rugiai pradeda žydėti, apibėga lauką (BlŽ: 134/2139–2141).

Kaip žinoma iš žemdirbystės papročių, sėjėjas, visų pirma javų, paprastai būdavo vyriškosios giminės atstovas. Kai kurie jo išorės ypatumai yra kaip tik vyriškumo požymiai ir, beje, taip pat asocijuojasi su būdingais Perkūno atributais. Antai tikėjimuose teigiama, kad kuo sėjėjo barzda labiau sužėlusi, tuo javai geriau sužels: Jei barzda gerai sužėlusi, tai ir javai gerai sužels, tankiai sudygs, bus krūmuoti ir pan. (BlŽ 14/213; žr. taip pat 15/220–225).

Kai kuriais atvejais sėjant koks nors vyro daiktas būdavo panaudojamas kaip vyriškos potencijos ir šios lyties simbolis. Sėkla būdavo perpilama per kelnių blauzdą: Morkų ir ropių sėklas pila per ilgų kelnių blauzdą, kad jos ilgos išaugtų (BlŽ: 20/305/7b); Linų sėklas pila į ilgų kelnių blauzdas, kad išaugtų ilgi linai (BlŽ: 20/305/8).

Taigi lietuvių mitologinėje tradicijoje Dangaus, kaip vyriškojo prado, sueitis su Žeme, moteriškuoju pradu, pasireiškia įvairiomis formomis, daugeliu atvejų simbolinėmis. Vyriškąjį pradą reprezentuoja Perkūnas, kuris atlieka Deus pater, darančio įtaką Žemei ir augalams, vaidmenį arba tą vaidmenį perima šv. Jurgis, vienas iš vėlyvesnių griaustinio dievo pakaitalų. Žemdirbio sąmonėje ši ideologema buvo taip smarkiai įsitvirtinusi, kad dar ir praėjusiame šimtmetyje atliekant žemės darbus vyriškajam ir moteriškajam principams, atspindintiems universaliąją gamtos ir žmogaus pasaulį aprėpiančią hierogamiją, buvo simboliškai atstovaujama pačių žmogiškųjų būtybių – žemdirbių poros ar tik vienas iš jų atlikdavo vaisingumą skatinančią apeigą, kuri, kaip tikėta, veikusi pačią žemę, augaliją, jų reprodukcines galias. Tai vis tikrieji ar dievus pakeičiantys, jų jungtį kosminėje dievų ir žmonių buveinėje simboliškai vaizduojantys šventųjų vestuvių dalyviai.


Literatūra ir santrumpos

Eliade 1998 – Мирча Элиаде, Азиатская алхимия, Москва, 1998.
Laurinkienė 1996 – Nijolė Laurinkienė, „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, Tautosakos darbai, IV, V., 1996.
Neumann 1989 – Erich Neumann, Die Grosse Mutter: Eine Phänomenologie der Weiblichen Gestaltungen des Unbewussten, 9, Auflage, Olten und Freiburg im Breisgau, 1989.
Simek 1984 – Rudolf Simek, Lexikon der germanischen Mythologie, Stuttgart, 1984.
Toporov 2000 – В. Н. Топоров, „К реконструкции балто-славянского мифологического образа Земли-Матери *Zemia & *Mвtз (*Mati)“, Балто-славянские исследования 1998–1999, XIV, Москва, 2000.

BLKŠ – Jonas Balys, Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, V., 1993.
BlŽ – Jonas Balys, „Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai“, Lietuvių tautosakos lobynas, X, Silver Spring, MD, 1986.
BrčNR – Balys Buračas, „Perkūnas: burtai ir prietarai“, Naujoji Romuva, 1934, Nr. 180.
BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, V., t. I – 1996, t. II – 2001, t. III – 2003, t. IV – 2005.
BsFM – J. Basanavičius, „Fragmenta mithologiae: Perkūnas–velnias“, Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, Bd. 2, Heidelberg, 1887.
FWSD – Funk&Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Mythology and Legend, vol. 1–2, New York, 1949–1950.
Hes. Teog. – Hesiodas, Teogonija, iš senosios graikų k. vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė, baigiamąjį straipsnį parašė Naglis Kardelis, V., 2002.
KLvK – V. Kalvaitis, Lietuviškų vardų klėtelė su 15 000 vardų, Tilžė, 1910.
LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, t. XX, V., 2002.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.
LTdz – Latviešu tautasdziesmas, izlasi kārtojuši: A. Ancelāne, K. Arājs, M. Asare, R. Drīzule, V. Greble, sēj.3, Rīga, 1957.
LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
MNM – Мифы народов мира, гл. ред. С. А.Токарев, т. I – 1980, т. II – 1982, Москва.
SD – Славянские древности: Этнолингвистический словарь под ред. Н. И. Толстого, т. I – 1995, т. II – 1999, т. III – 2004, Москва.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba