ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršelyje – šv. Jurgio skulptūra (1852) iš albumo „Kretingos muziejus“ (2005, fotografas Kęstutis Demereckas)
Dailininkas
Albertas Broga

Eini kartais gatve ir kelią pastoja spaudos kioskas – margas ir akį rėžiantis – lyg koks „seksšopas“. Blizgančiuose viršeliuose – gražūs ir tariamai laimingi žmonės, daugiausia moterys, daugiausia šiek tiek apsirengusios. Negi praeisi pro šalį? Nuolankiai nusilenki ir prašai: „Duokit man ne porno, o tikros kultūros.“ Ir kartais duoda...

Šį kartą jums papasakosiu apie retus, tačiau periodinius kultūrinius leidinius, kurie išoriškai gal ir primena dažytą prostitutę, tačiau jų viduje visada tikiesi sutikti kuklią ir protingą geltonkasę, su kuria galėtum pakalbėti „iš dūšios“.


Slaptieji naciai, tpsknt

Gimtoji kalba. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto „Gimtosios kalbos“ žurnalo redakcinė grupė, 2007 liepa, Nr. 7 (481).

Šiuolaikinei visuomenei būdingas naujas ir dar gerai neištyrinėtas fenomenas. Šį fenomeną sąlygiškai galima pavadinti „slaptąja valdžia“. Kas yra valdžia, daugiau ar mažiau turbūt aišku net pienburniui, tačiau kodėl jinai „slaptoji“ – susimąstytų ne vienas žmogus, kuris nebegeria pieno, nes tuojau pat nuo jo apsitriedžia, t. y. suaugėlis, kurio organizmas nevirškina šio karvės produkto, t. y. pienšiknis. Ei, apsitriedę pienšikniai, susiurbę valdžios baimę kartu su motinos pienu! Pabandykite suvirškinti tai, ką jums dabar pasakysiu!

Valdžia nūdienėje mūsų visuomenėje dažnai nepasireiškia per jokį aiškų subjektą, todėl tūlam piliečiui susidaro įspūdis, kad ji – „objektyvi“. Ją šiandien įkūnija ne Monarchas, ne Fiureris, ne Pirmininkas ir netgi ne Parlamentas, o daugybė plika akimi nematomų, kasdienį gyvenimą apraizgiusių struktūrų, paremtų „objektyvaus“ hierarchizavimo, „prigimtinio“ autoritarizmo ir „natūralaus“ paklusnumo principais. Šis „slaptosios valdžios“ fenomenas pradėjo formuotis dar XIX amžiuje besikuriant įvairaus plauko visuomeninėms institucijoms – parlamentarizmui, masinės informacijos priemonėms, leidyklų verslui, pasaulinėms parodoms, pasaulietiško universitetinio išsilavinimo įstaigoms ir pan. XVIII amžiuje viskas buvo paprasčiau – valdžią reprezentavo koks nors Karalius ir jo vasalai, tačiau šis valdymas nebuvo toks totalus ir visa apimantis. Nauja valdžios forma – globali ir kartu „asmeninė“, monolitinė ir kartu „lanksti“, negailestinga ir kartu „švelni“ – užgimė kartu su buržuazine valstybe. Būtent ji – BURŽUAZINĖ VALSTYBĖ – ir įkūnija naujo tipo valdžią, kurią be jokių aliuzijų į masonerijas ar pasaulinio sąmokslo teorijas galima pavadinti „slaptąja“.

Slapta ji todėl, kad pernelyg akivaizdi. Ji beveik neregima, atrodo, kad jos niekur ir nėra, tačiau taip regisi tik todėl, kad ji – visur. Valstybės valdžia pakeitė visus ciesorius ir popiežius, ji „rūpinasi“ ir „gano“ mus visą gyvenimą – garantuoja asmens saugumą ir turto neliečiamybę, aprūpina išsilavinimu, profesija, gydymu, draudimu, pensija ir t. t. Ji – lyg milžiniškas tūkstantkojis (neidentifikuojamas, nes mes savo žvilgsniu neįstengiame aprėpti jo dydžio), savo čiuptuvais įsisiurbęs į kiekvieną mūsų varganų kūnelių ir nugeibusių sieliūkščių kertelę. Ir mes ją aklai mylime nenujunkyto kūdikio meile...

Vienas iš tokių čiuptuvų, išsiurbiančių žmogaus smegenis ir jį padarančių klusniu piliečiu, yra oficialioji, t. y. valdžios, t. y. valstybės aprobuota, kultūra. O kalbos kultūra – viena iš tokio čiuptuvo ataugų, kuri savakalbį mauglį išmoko „teisingai“ kalbėti ir paverčia jį visuotinio diskurso dalyviu. Kalbos kultūra – ne kas kita, kaip bene svarbiausia valstybinė minčių inžinerijos ir proto kontrolės priemonė. Žmogui, jep-prst, tiesiog uždrausta kitaip kalbėti (o svarbiausia – net mąstyti), jo smegeninėje turi tvarkingai rikiuotis mintys, atitinkančios žodžius, įtrauktus į Didįjį Visuotinį Valdžiai Tinkamų Žodžių Žodyną. DVVTŽŽ! Štai kodėl geroji mūsų valstybėlė taip rūpinasi šventa verbaline kultūra ir „mūsų“ kalbos nekaltybės išsaugojimu! Dar kartą – jep-prst!

Būtų galima ilgai pyzdielinti apie „aukštosios“ rašytinės kultūros smurtą prieš „žemąją“ šnekamąją kalbą, jabošintis po hegemoninės kultūrologijos diskursų džiungles, fakinti sarginius oficialiosios hierarchizuotos sąmonės ir pasąmonės šunis – kalbininkus, redaktorius, korektores ir kitus valdžios skalikus. Bet prieš mano akis – vienos iš represinių valstybinės kultūros institucijų (MELI) leidžiamas periodinis leidinys, kuriam ypač gerai matomi tikrieji „slaptosios valdžios“ valdymo metodai.

Cituoju. Teisės kalba turi paklusti bendrinės lietuvių kalbos sistemai (p. 3). (Chchch.) Vartoti bendrinei kalbai nebūdingas raiškos priemones įmanoma tik tada, kai stinga įprastų minčių raiškos būdų (p. 7). (KpiKnš.) Filantropija – dabarčiai nereikalingas žodis (p. 10). (Tpsknt.) Daiktavardis laisvė taip pat gali eiti su prielinksniu nuo, kai reikia patikslinti šios sąvokos turinį (p. 12). (LielielieTV.) Piliečio santykis su valstybe reiškiamas valstybine kalba (p. 18). (Pyp-pyp-zdc.) Lenkų kalbos vartojimas oficialiose srityse Vilniaus kraštą atriboja nuo visos Lietuvos ir silpnina jos vientisumą, o Vilniaus kraštą kreipia į autonomiją (p. 18). (AuauauA.) Ypač vertas dėmesio, galima sakyti, sukrečiantis, Stefano M. Lancos (Lanza) straipsnis apie Italijos atvejį. Pasirodo, Italija – bene vienintelė valstybė pasaulyje, kurios konstitucijoje nerašoma, kuri kalba laikoma valstybine (p. 29). (Skvadrrrradūūūūra!) Kalbinė aplinka, nepripažįstanti laiko (prieš Kristaus gimimą!) ir erdvės (šimtų šimtai kilometrų nuo dabartinės Lietuvos) ribų, padarė šią tautą (lietuvių – C&P) amžiną (p. 21). (HAILHAILHAIL!)

iliustracija
DailininkėAgnė Lasinskienė

Kalbininkai, lietuvių kalbos saugotojai ir puoselėtojai, prisidengę neva šventa tautos išlikimo idėja, iš esmės vadovaujasi senu nacistiniu principu „Ein Reich – ein Führer“. Jie švarina kalbą nuo tariamų purvų lyg „nach dem deutschen Reinheitsgebot“, o lituanocentrinės jų prakalbos atsiduoda negera daktaro Goebbelso propagandos smarvele. Jie vieningai ir piktai stūgauja „Viena tauta – viena kalba“ ir net nepastebi, kad rasistinė jų kalbos grynumo teorija jau nukeliavo į istorijos šiukšlyną: jų „reichas“ tapo gūdžia Naujosios Europos imperijos provincija, o jų „fiureris“ paspruko į Briuselį ir jau seniai kalba nevalstybine kalba.

Apskritai keista, kodėl kai kurie žmonės, net nerausdami iš gėdos, traukia „Lietuviais esame mes gimę“ ir savo kalbą vadina „gimtąja“. Taip, esu lietuvis ir kalbu lietuvių kalba. Tačiau lietuviu ne gimiau, o tapau, šią kalbą ne paveldėjau, o išmokau. Prisimenu, kiek vargau bandydamas taisyklingai ištarti asimiliuojamus priebalsius ir be klaidų dėti kablelius prieš „bet“, todėl lietuvių kalbą laikau ne „gimtąja“, o mokykline, tad anketos grafoje „gimtoji kalba“ visada įrašau vieną žodį – „nemoku“.

Ir dar. Dar keistesnis šiandieninėje visuomenėje man atrodo sizifiškai beprasmis visų lituanistų triūsas. Įsivaizduokit – jie moko mus kalbos kultūros! Kam gi ji šiandien reikalinga, jei dirbti, pirkti ir mirti galima ir tyliai, neištarus nė vieno žodžio?


Kiek dar tęsis lietuvių kino atostogos?

Kino atostogos 2. Trumpa Lietuvos kino istorija. Skaitiniai. V.: VšĮ „Vaizdų kultūros studija“, 2007.

Bevartydamas žurnalą „Kino atostogos 2“ netikėtai prisiminiau, kad kadaise buvo bandyta surengti blogiausių lietuviškų filmų festivalį. Ir kad tokio festivalio surengti nepavyko, nes įvairiausio plauko sovietinio kino nomenklaturščikai labai „jautriai“ sureagavo ir šis drąsus sumanymas žlugo. Matyt, net nuvarytiems arkliams gėda prisipažinti, kad esi nieko vertas.

Bet ar neatsitiktų taip, kad į tokį festivalį, jei jis įvyktų, tektų įtraukti absoliučiai visus lietuviškus filmus? Tuomet renginys galėtų trukti vos ne ištisus metus. Gal jis vyktų net Grūto parke? Irgi išeitis...

Ką daryti ir su buvusiu, ir su būsimu lietuvių kinu, dabar turbūt nežino niekas. Valstybei tai per brangus malonumas. Visų iki vieno režisierių galimybės labai abejotinos ir ribotos, gerų scenaristų taip pat nėra, tad ar verta mesti pinigus į balą? Ir ežiukui aišku, kad ne. Todėl Lietuvos kinematografininkai – didžiausi ubagai iš visų menininkų. Taip jiems ir reikia, nes visi jie – buvę sovietinės sistemos šulai, dar iki šiol vadovaujantys lietuvių kino eigai.

Perskaičius žurnalą, skirtą tarybiniam Lietuvos kinui, kyla vienas klausimas. Kur pamatyti tuos senus sovietinius filmus, juos išsinuomoti ar nusipirkti? (Kaip pamatyti juos mūsų vargšėje neregių žemėje, kur niekas jau nebemoka matyti, niekas nebenori galvoti apie tai, ką mato?) Nėra prieinamų kino lavinimosi galimybių, todėl tokio šviečiamojo pobūdžio žurnaliukas niekuo negali pagelbėti. (LKS neturi net visų savo filmų. Per 17 metų mūsų kino biurokratai nesugebėjo iš Maskvos perpirkti kokybiškų vaidybinių filmų kopijų, ką jau kalbėti apie dokumentiką. Nuo to reikėjo ir pradėti, ponai, o ne parceliuoti kino studijos turtą!) Tarkim, toks leidinys kuo puikiausiai galėtų dubliuotis su kino retrospektyva per LTV2 ir, matyt, sutrauktų nemažai žiūrovų, nes nepriklausomybės aušroje gimęs jaunimas, bent jau smalsumo vedamas, tikrai į kai ką žvilgteltų. Dabar žurnalui tenka svaidytis beprasmiškais, sunkiai kalba iliustruojamais faktais. O faktas kaip blynas – kiną Lietuvoje sukūrė tarybų valdžia. Viskas. Jai dingus – kinas žlugo. Gali būti, kad tai vienintelis sovietų kūdikis, ištikimai tarnavęs savo motinai valdžiai.

Prisiminus visus matytus to laikotarpio filmus, kyla paradoksali mintis. Aktualiausi to meto filmai dabar būtų tie, kurie pasakojo apie „supuvusio“ kapitalizmo „spindesį ir skurdą“. Pvz., epopėja „Turtuolis, vargšas“ – bene vienintelis pranašingas filmas visoje lietuvių kinematografijoje. Tam tikri šio mini serialo epizodai, kuriuose tėvas (aktorius Liubomiras Laucevičius, mano manymu, – geriausias lietuvių aktorius) „oponuoja“ ir kapitalizmui, ir gyvenimui, yra pataikę kaip pirštu į akį (kalbant apie mūsų „laimingas“ dienas). Visa kita sovietinio kino produkcija – tipiškas opiumas liaudžiai, įdomus tik kaip utilitarinis okupuoto laiko produktas. Bet tai ne didžiausia dabarties problema. Blogiausia, kad visi ką nors sugebantys režisieriai – tipiškos sovietinės mokyklos aukos: vieni – V. Žalakevičiaus epigonai (A. Grikevičius, A. Puipa), kiti (jaunesni) – nevykusios A. Tarkovskio kopijos (Š. Bartas, A. Stonys ir t. t., iki pat verslininko V. V. Landsbergio)...

iliustracija
Dailininkas
Skaidra Savickas

Originalesnio balso greičiausiai dar ilgai neatsiras. Pati jauniausia karta (I. Miškinis & Co.) kuria dar tik studentiško lygio produkciją. Ir nors nauji veidai – tai tik laiko problema, bet šiuo metu laikas mums pats didžiausias priešas. Nes didžiausias priešas aplink mus ir mumyse. Ne paslaptis, kad pats gabiausias visų laikų sovetskij režisior Litvy (paplokime, draugai!) Algimantas Puipa baigia išžaginti visą nors kiek tinkamą ekranizuoti lietuvių literatūrą. Savo ekranizacijomis jam beliko sušikti tik dar kelias puikias knygas. Na, pabūkim atviri: „Vilniaus pokerį“, „Tūlą“, „Baltą drobulę“... Kieno gi eilė dabar, Puipa?

Taigi prognozės liūdnos. O gaila. Mėgstu kiną ir tikiuosi kada nors gyvenime dar išvysti originalios lietuviškos produkcijos. Dabar gi, perfrazavus vieno rusų filmo („Изображая жертву“) herojaus žodžius, galima drąsiai teigti: Litovskoje kino v žope. Ir pabaigoje patarti: kol kas vienintelė išeitis – lietuviškiems filmams statyti samdyti garsius užsienio režisierius.


Taikomasis mokslas

Spectrum. Vilniaus universiteto žurnalas. V.: VU Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, 2007 vasaris, Nr. 1 (6).

Šiandieniame pasaulyje viskas turi duoti naudą. Ir mokslas, ir menas, ir kultūra. Jie geri ir vertingi tik tada, kai naudingi. Nereikia žiūrėti net didžiųjų materijų, šis faktas aiškus ir paprastas kaip blynas ir mažuose dalykuose. Vos krusteli pirštą – ir visi pastato ausis: o kam tai naudinga? Vos prasižioji – ir tave tuojau pat moko: kam veltui aušini burną? Manai, kad saulėlydis – gražus? Ne, brol, jis – naudingas tavo akims...

Menas, teikiantis praktinę naudą, dažniausiai vadinamas taikomuoju. Visuomenėje įsigalėjus prekiniams-piniginiams kapitalizmo santykiams, toks menas ėmė vyrauti. Nors daugelis menininkų gražbyliauja, kad kuria neva konceptualų ir fundamentalų meną, bet viskas išeina kaip tame posakyje: „Teoriškai – ratas, praktiškai – nesisuka.“ Todėl daugelis menininkų užsiiminėja paprasčiausiu amatu – lipdo puodus (keramikai), kuria interjero puošybos detales (tapytojai), linksmina liaudį per šventes (kompozitoriai) ir pan.

Tas pats ir su mokslu. Fundamentalių mokslo atradimų era – baigėsi. Genialų, visos žmonijos labui „iš idėjos“ dirbantį mokslininką dabar galima pamatyti tik Holivudo filmuose (dažniausiai jis būna vienišas ir išprotėjęs). Tokios fundamentalios mokslinės teorijos kaip fizika ir matematika nusileido iš nepasiekiamų gamtamokslinių erdvių iki pragmatiško kasdienybės lygio ir ėmė merkantiliškai tarnauti didžiųjų korporacijų verslui.

Viso šio proceso pasekmės gerai matomos ir šiame VU rektorato žurnale, kurio tikslas – vienintelis: parodyti liaudžiai (o svarbiausia – valdžiai), kokia be galo naudinga visuomenei ši mokslo įstaiga.

Štai keletas šiame žurnale pateiktų universiteto naudos įrodymų. Vilniuje greitai bus pastatytas SMM (Santariškių medicinos miestelis), į kurį persikels Medicinos fakultetas su visais studentais ir jų bendrabučiais – toje pačioje vietoje jie galės ir mokytis Hipokrato priesakų, ir pjaustyti ligonius, ir mėgautis medicininiu spiritu. VU archeologai netoli Tytuvėnų rado romėnišką sidabrinę segę, kuri liudija prabangią ir madingą lietuvių tautos praeitį. VU fizikai padeda apšviesti brolišką Nepalo tautą puslaidininkiniais šviestukais – tokiomis mažytėmis fintikliuškomis, kurios tamsoje švyti. Ekonomikos fakulteto profesorė padeda apsispręsti nuo nekilnojamojo turto pirkimo manijos apkvaitusiems lietuviams. Klinikinės psichologijos katedra atliko sociologinį tyrimą ir įrodė, kad Stalino lageriuose ir Afganistano kare lietuviai ne tik žuvo, bet ir kentėjo psichologiškai. Fizikė, prijaučianti feministėms, nuoširdžiai piktinasi seksistine mokslo darbuotojų diskriminacija – net 80 proc. fizikių vyrų yra taip pat fizikai! Reklamuojamas VU Orientalistikos centras, lietuviukams suteikiantis žinių ne tik apie manga ir anime. Buvęs VU docentas teisingai atsakinėja apie naujas kolektyvinio melo – statistikos – tendencijas. Buvęs VU studentas A. Valinskas prisimena ginčą su kalbininku A. Piročkinu dėl terminų „chamas“ ir „akiplėša“...

Žurnalas visai neblogas – įdomus ir informatyvus. Vos ne legendinio „Mokslo ir gyvenimo“ pakaitalas. Jis man priminė tuos senus gerus laikus, kai aš pats – idealistas ir idiotas – šventai tikėjau kuriamąja bei šviečiamąja mokslo galia. Dėsčiau srautines paskaitas JK-1 ir JK-2, rašiau disertaciją, dalyvavau katedros posėdžiuose... Ir tik savo kailiu patyręs vidinį mokslo institucijų skurdą bei negalią, spjoviau į moksliuko karjerą ir ėmiau rašinėti tokias nemokslines apžvalgas kaip ši. Jei nėra tikro mokslo, tai velniop ir taikomąjį!

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


93807. kvailutė2007-08-24 14:24
rasistinė jų kalbos grynumo teorija jau nukeliavo į istorijos šiukšlyną

kaip mane nervina tokie diedų pasakymai, kaip "ši teorija jau atgyvena", "oi, iš kur dar traukei tokią senieną", "istorijos šiukšlyno puvena" ir pan., jei, kartoju, JEI po to nesiteikiama nesupratėliams atskleisti ultranaujausios mados dvelksmų ir klyksmų. tokiais atvejais man kyla įtarimas, kad pareiškėjas pats nelabai žino ir tik savo reikšmingumą pučia.

93846. s2007-08-24 18:39
studijavo, itariu, chemija

93864. nei kastoras nei poliuksas2007-08-25 06:32
idiotas

93868. ! tiesa !2007-08-25 09:08
Pati jauniausia karta (I. Miškinis & Co.) kuria dar tik studentiško lygio produkciją.

93922. krankt2007-08-25 20:55
aha, C&P nekenktu pasivaikstineti po indenu rezervatus ir paziureti, kaip nesyk pasibaigia tolerancija.

93990. xX2007-08-26 19:32
Taip, kvailute, o būtent taip!!! ir mane oj oj oj kaip nervina tokie diadios ir tiotios - teškia ant stalo paskutinį mados klyksmą ir nieko nepaaiškina liaudžiai. Spėliok jei gudras, kokios madingos theorijos pakeitė rasistinę kalbos grynumo teoriją (na, pvz., kokia nors sintetinė nenormatyvinės lingvodinamikos teorija), ir kodėl dar nepakeičiama eugenika ar komunizmo pergalės galimumo vienoje šalyje teorija į kokią socialinių tinklų moduliarumo teoriją?! Solidarizuojuos - viskas turi būti išaiškinama nuo pradžių iki pat galo, kaip mokykliniuose vadovėliuose ir net dar aiškiau. Ar sutinki su manim? Be reikalo klausiu - aišku, kad sutinki.

98299. Tomas Juskevicius :-( 2007-10-05 12:52
C&P absoliuciai nusisnekejo apie moksla. Absoliucios sapaliones - aiskiai matosi, kad apie matematika ir fizika ABSOLIUCIAI nieko nezino.

Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba