ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

XX eilinis sekmadienis (Lk 12, 49–53)

    „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“

    „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą.“


Ne, ne ramybė

Mokykloje mus nuolat švietė pasakojimais apie revoliucionierius ar literatūros klasikus, kurie jaunystėje spjaudavo į namiškių religinius prietarus ir pasukdavo savais keliais. Niekas, žinoma, nekalbėjo, kad čia veikia Evangelija, bet tai juk iš tos serijos. Arba kai būna priešingai. Žiūrėk, niekada nesižegnojusių tėvelių komjaunuolių atžala nei iš šio, nei iš to pratrūksta šlovinti Viešpatį. Sutikau tokią šeimą. Motina grąžo rankas, nežino, kurios srities gydytojo šauktis. Klausia, negi normalu, kad paauglys viešai meldžiasi ir dar savo jaunesnįjį brolį mėgina prisivilioti. Nenormalu, atsakau, bet greitos pagalbos nuo to nėra. Galbūt išaugs. Arba ne. Bet normalu, kad kiti šalia piktinasi ir mato pavojų šeimos gerovei. Jėzus išpranašavo tokius dalykus. Galbūt tyčia jų siekė saviškiams.

Mano krikšto tėvas pasigėręs dėdavo į šuns dienas savo žmoną, kam ji retkarčiais sekmadienį nuvažiuodavo keliolika kilometrų į mišias bažnytkaimyje ir palikdavo aukų lėkštelėje vieną rublį. Nežinau, buvau per mažas paklausti, ką jis galvojo apie Kristų, bet kunigų juodai nemėgo. Tiesa, gyvenimo pabaigoje jo pyktis atlėgo, gal pavargo grumtis su ilgaskverniais ar šiaip širdis suminkštėjo. Mirė kaip katalikas, aprūpintas sakramentais. Visiems aplinkui tapo šviesiau akyse. Bet kažin ar Evangelijos nebuvo daugiau tada, kai jis bandė sukilti prieš ją?

„Jeigu nėra konfliktų su valdžia, reikia juos sugalvoti“, – sakydavo tarybiniais laikais vienas karštas Bažnyčios kovotojas. Ir jis buvo teisus, tai visai gera teologija. Evangelija negali gyvuoti pasaulyje nesukeldama susipriešinimo. Kada krikščionybė ima niekam neužkliūti, tiek ten jos ir telikę. Ankstyvoji Bažnyčia pati provokavo imperijos rūstybę ir drąsiai lindo liūtams į nasrus, nes žinojo, kad taip pildosi Evangelija. Taip įgyjama tapatybė ir laiduojamas Dievo karalystės augimas.

Šiandien jau retai ką besugundysi veltis į konfliktą dėl Jėzaus vardo. Dar išvadins religiniu fanatiku, ekstremistu. Dialogo ir kompromisų amžiaus žmogus įsitikinęs, kad religinių pažiūrų autentiškumą liudija sugyvenimo ir susikalbėjimo galimybė, o ne priešų dauginimas. Religinio fanatizmo protrūkiai šiurpina civilizuotą pasaulį. Norėdami laviruoti tarp kitų interesų grupių, krikščionys verčiau pasirenka žvalias šypsenas ir pasitapšnojimus per petį su kuo tik nori ir kada tik nori. Kad tik viskas būtų sklandu, be kraštutinumų, korektiška. Supykstama tuomet, kai pasaulis mėgina tave palikti už borto.

Kaip bus šioje vietoje su gerąja naujiena? Kaip skaityti kitas Evangelijos vietas, kur žadama ramybė, kur laiminami taikdariai ir romieji? Nežinau. Jėzus šiandien netikėtai pareiškia, kad mes galime ir suklysti, kai piešiame sau jo atvaizdą ir mėginame suvokti jo mintis. Jūs manote, kad aš toks, bet aš esu kitoks. Manote, kad su manimi bus gražu ir giedra, bet žinokite, kad bus kitaip. Trys prieš du ir du prieš tris. Amžinas pasmerkimas būti perkirstiems į dvi dalis. Tėvynėj dainų ir artojų ar bet kur kitur.

Čia ne Pavliko Morozovo sindromas. Tikinčiam žmogui nesunku atsekti, kodėl šitaip nutinka. Jei pats mokytojas buvo tapęs suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola savo aplinkai, tai ir krikščionis, paleistas į šią žemę, ilgainiui negali nesukelti panašios reakcijos. Evangelistas Lukas nebūtų užrašęs tų niūrių Jėzaus pranašysčių, jeigu savo bendruomenei būtų matęs kitokią perspektyvą išlikti žemės druska ir pasaulio šviesa.

Todėl graudu ir juokinga, kai bedievių laikraštis tave pagiria už sekmadienio vaikštynes bažnyčion, o tu jautiesi lyg devintam danguj. Žiūrėkite, šalia visų kitų originalių pomėgių dar ir šis, dvasingumo praktikavimas. Kitados pastebėtas per mišias gaudavai charakteristikoj punktą, kad esi neatsikratęs religinių prietarų. Buvo bent truputį panašu į apaštalus, kurie džiūgavo nuplakti ir nukentėję dėl Jėzaus vardo.

Kažkodėl įsivaizduojama, kad nelabasis, siekdamas pakenkti Dievo tautai, būtinai privalo ją persekioti ir nuolat dergti. Gal jis ir pasmurtauja kitąsyk, bet tuoj susitvardo. Su žeme sulygintos bažnyčios ar kankinių kraujas niekada nebuvo jo pergalės ženklas. Jis geriau nei šviesos vaikai mokosi iš savo klaidų. Jam seniai aišku, kad geriausias būdas „nukenksminti“ Evangeliją – tai paploti jai ir pagirti už dialogo puoselėjimą ir bendras humanistines vertybes. Galima ir naują šventovę sumūryti, kad tik viešpatautų ramybė.

Bet Viešpačiui priėjus drumsčias vanduo. Nuo to mokiniai pradėdavo jį atpažinti prie Galilėjos ežero. Nuo baimės ir drebėjimo. Nuo jo dėka atsivėrusios tiesos, kad jis nesitrauks ir grumsis su tamsybių siautėjimu. Ir kad jo mokiniai ten įtraukti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


93765. Neo2007-08-23 22:46
Na, tiesiog puiku... Negi aš klysčiau? :))

93771. NA MIE2007-08-23 23:33
Paskaityk, mie, kad ir priešpaskutinę pastraipą. Čia grynai dvasiniai dalykai. Negi tau jie visiškai neįdomūs?

93772. ivs2007-08-24 02:31
Tai išeina, ten, kur viskas gerai, Dievo nėra.

93786. mie - NA2007-08-24 11:21
permeciau visa, ne tik paskutine pastraipa. zinai, man lieka misle ka tu vadini dvasiniais dalykais. ar blynu kepimas butinai materialus, o plepejimas apie kristu labai jau dvasinis? kuom blogas dialogas ir humanistiniu vertybiu puoselejimas?

93858. cc - Neo2007-08-24 22:13
Vienas pilietis, šventai tikėdamas knygomis, ir pats pagal jų patarimus gydesis, mirė - dėl korektūros klaidos. Atsiversk kitą ŠR puslapį, ir viskas bus parašyta atvirkščiai. ŠR gali surasti bet ką. Neužsiciklink viename. Gyvenimas yra per daug sudėtingas, kintantis. Nėra vienintelio teisingo recepto. Gal tai Dievas kalba tau mano lūpomis? Ką gali žinoti. Įsiklausyk,susimastyk, prieš pradėdama prieštarauti.

93865. Neo cc, mie2007-08-25 08:52
Dėkui už pastabas. Mielai priimu ir išklausau, jos man ne tik kad nenuobodžios, bet netgi įdomios. Tikrai įdomu, kaip jūs mąstote ir kokie prieštaravimai iškyla. Atsakysiu vakare, nes dabar turiu lėkti. Paskubom rašyti nenoriu.

93866. mie - NA2007-08-25 09:05
mes nemastome, uztat ir priestaravimu neiskyla.

93883. R>M2007-08-25 14:57
ar blynu kepimas butinai materialus, o plepejimas apie kristu labai jau dvasinis?
geras klausimas.jaukiau ir tikriau, kai būtent atvirkščiai...

93891. varna2007-08-25 18:13
Na matai, NEO, kai sūnus sukapoja kirviu tėvą ir motiną, o motina du savo sūnus nužudo yra labai dvasinis, dar Kristaus išpranašautas dalykas. Viskas tvarkoj, dvasinis tai dvasinis - negi dabar nerimausi?
Ane?

93893. NEO nuo varnos (šiaip papildymas)2007-08-25 18:19
O juk iš tikrųjų viskas daug paprasčiau - jūs, krikščionys, vietoj to, jog tikėtumėt Dievą, susigalvojot "trejybę". Tai ir pjaunatės dabar - trys prieš du, du prieš trys... Nors dažniausiai būdavo šimtas prieš vieną. Sekmės "dvasiniuose" dalykuose ir toliau.

93923. cc - Varnai2007-08-25 20:58
Gal klystu, bet atrodo graikų, romėnų dievybės buvo triadomis. Pas europiečius katalikus įvyko natūralus tęstinumas, perimamumas. Ant senų pagoniškos Šventyklos pamatų pastatyta krikščioniška Bažnyčia. Įskaitant ir šventes.

93929. Neo2007-08-25 21:23
Atrodo, kad dabar dešimt prieš mane vieną:))). Nuo kada pasidarėte tokie dievobaimingi? Ką vadinate „plepėjimu apie Kristų“? Aš, pavyzdžiui, apie jį neplepu. Priešingai - kuo daugiau rašau, tuo labiau auga Dievo artumas. Jeigu jūs iš savo jautrumo ar ko kito čia įžvelgiate plepėjimą - hm, trūksta žodžių. Plepėti reiškia „daug ir be reikalo šnekėti“. Kadangi gerbiu jus, tai stengiausi niekuomet nekalbėti apie Dievą BE REIKALO. Nebent jūs būtumėte tokie pusgalviai, kad kalbėti apie jį jums tikrai neverta, NĖRA REIKALO, nes neturite jokio supratimo. Bet nesinori tikėti.

93930. Neo Rūtai2007-08-25 21:25
Tu gini ne tiesą, bet savo ambicijas. Nebūk tokia silpna.

93933. kiskis p - NA2007-08-25 21:28
kyla negeras nujautimas, kad esu pusgalvis.

93934. NA Kiškiui Pė2007-08-25 21:33
Nesivadovauk netikrais nujautimais:)). O pasakymą apie dialogą ir humanistinių vertybių puoselėjimą ne taip reikia suprasti.

93935. kiskis p2007-08-25 21:34
o kaip?

93937. Neo Varnai2007-08-25 21:51
Mielasis Varna! Aš visą laiką galvojau, kad ir tu krikščionis, nes savo pamoksluose vartoji Kristaus stilių. Dabar skaitau: „jūs, krikščionys...“ O čia js, t.p. ir Kristus kalbėjo apie abejingumą - koks jis šlykštus ir pasibjaurėtinas. Evangelijos nereikia padėti ant kokios lentynos ir uždengti užuolaida. Ją kaip tik reikia viešai rodyti, kalbėti apie ją, ginti ją. Evangelija duota ne mūsų abejingumui. Apie „dvasines“ pjautynes, kaip tu pavaizdavai, čia niekas nekalbėjo.

93938. NA Kiškiui2007-08-25 21:55
Kai tikintieji per daug kalba apie save ir pamiršta Dievą, tada jie praranda ne tik Dievą, bet ir save.

93940. kiskis p2007-08-25 21:59
jeigu jie pusgalviai, tai taip jiems ir reikia.

93941. NA2007-08-25 22:00
:))))))))))

93980. NEO nuo varnos2007-08-26 18:16
NEO, negi tu rimtai manai, jog Kristus buvo "krikščionis"?

93986. neo varnai2007-08-26 18:48
Ne, jis buvo Dievas, Pateptasis, Mesijas :)). Liet. krikščionys - nuo ž. „krikštyti“, ne „kristčionys“. Keistoka. O graikiškai christianus, -i, Kristaus sekėjai, krikščionys.

Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba