ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Visos Montaju kaimo smulkmenos

GINTARAS LAZDYNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
– Su Henriku VIII tu neištvertum nė penkių minučių.
Edwardo Frascino karikatūra (1975)
„The New Yorker“

Emmanuel Le Roy Ladurie. Oksitanijos kaimas Montaju: 1294–1324 metai. Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė ir Virginijus Baranauskas. V.: Algimantas, 2005. 456 p.

Kas žino, gal net tą pačią, kaip skelbia padavimas, akimirką, kai pirmasis lietuvių psichoanalitikas Lizdeika savo valdovui Gediminui ėmė aiškinti jo garsųjį sapną, mažo Oksitanijos kaimelio Montaju klebonas Pjeras Klergas patykojo kaip koks kryžiuotis, kol jo dukterėčia Fabrisė Riv išsiruošė rugių kirsti, įsmuko į jos namus ir juose rado tai, ko ieškojo – Fabrisės dukrą Grazidą. „Leisk man pamylėti tave“, – be užuolankų dalykiškai pasiūlė klebonas. Grazida tuo metu, matyt, žiovavo iš nuobodulio, todėl noriai sutiko, juo labiau kad ji buvo keturiolikos ar penkiolikos metų ir vis dar neragavusi meilės vaisiaus. Klebonas, pasigrobęs Grazidos nekaltybę, vėliau nuolat naudojosi merginos palankumu, o kad būtų saugiau, ištekino ją už senio Pjero Lizjė, kuris neprieštaravo, kad klebonas su jo žmona tęstų įprastą ritualą. „Su kunigu gali, – nesavanaudiškai aukojosi Pjeras Lizjė. – Bet laikykis atokiau nuo kitų vyrų.“ O kas seniui Lizjė beliko daryti?

Kliuni vienuoliai priverstinį celibatą kunigams jau buvo įvedę prieš gerą šimtmetį, bet XIII a. pabaigoje daugumai kunigų ši naujovė vis dar atrodė ne ką suprantamesnė už arabiškus rašmenis. Ir Montaju kunigėlis senu papratimu profesionaliai aptarnaudavo visas kaimo moteris. Užtekdavo nusižiūrėtą moterį tik kartą pagąsdinti, kad ji bus įskųsta inkvizicijai, jei nenusileis gašliems klebono norams, ir pasidarydavo aišku, kad inkvizicijos moterys bijo labiau nei savo vyrų. Bet taip nutikdavo tik retsykiais, nes paprastai moterys nuo klebono nesislapstė. Jis buvo svajonių meilužis – jo rankose buvo valdžia ir turtas. Užtekdavo klebonui tiesmukai mestelėti: „Myliu tave labiau už viską pasaulyje“, ir garbaus vyro pamalonintos moterys išsilydydavo aistros ugnyje. Net ir Montaju pilies valdovo žmona Beatričė de Planisol įkliuvo į klebono žabangas. Tiesa, ji dar bandė ilgu flirtu išsaugoti orią laikyseną, dar bandė priekaištauti Klergui „altorių šešėly“ intonacijomis: „Jūs, šventikai, jūs geidžiate moters aistringiau nei kiti vyrai“, bet galiausiai ir ji atsidavė. Nebesulaiko net tai, kad juodu šventvagiškai svetimauja Kalėdų naktį pačioje Montaju bažnytėlėje.

Iš tokių pjerų klergų išaugo šmaikštieji fablio herojai. Kai klebonas išgirsta priekaištus dėl nederamo elgesio, jis tartiufiškai atšauna: jokio skirtumo, su kuo nusidedi – ištekėjusia ar netekėjusia moterimi, „ir apskritai galima sakyti, kad nuodėmės iš viso nėra“. Ir iš kur atsiras nuodėmė, jeigu Grazidos motina Fabrisė leido, Grazidos vyras Pjeras irgi leido, ką ir kalbėti apie Grazidą, kuri meilės žaidimus įvertino filosofiškai: „Man patiko su Pjeru Klergu. Todėl tai neturėjo nepatikti Dievui. Tai nebuvo nuodėmė.“ Visas kaimas laikėsi nuomonės, kad „jei malonu vyrui ir moteriai, Dievui taip pat nėra nemalonu“. Todėl jeigu malonumas rodo Dievo palankumą, ir tai nėra nuodėmė, visi kaimo vyrai ir moterys keičia meilužius vieną po kito. Dokumentuose užfiksuota net dvylika klebono meilužių, nors akivaizdu, kad šis sąrašas toli gražu nėra išsamus (šešias turėjo piemuo Pjeras Mori).

Lizdeika dar tik liejo mitologinius pamatus Vilniaus gimimui, o Oksitanijos gyventojai abiem kojomis jau rėmėsi į margaspalvę kasdienybę su namų statymu ir kasmetiniu avių perginimu, vaikų auginimu ir ilgais vakarojimais, magija ir prietarais, sielos išganymo rūpesčiais ir ne itin žiauriais inkvizicijos persekiojimais. Šią kasdienybę lyg pro didinamąjį stiklą ir fiksuoja ne tokios jau naujos Naujosios istorinės, arba Analų, mokyklos atstovai. Analų mokykla susikūrė po to, kai 1929 m. Strasbūro universitete Lucienas Febvre’as ir Marcas Blochas pradėjo leisti žurnalą „Ūkio ir visuomenės istorijos analai“ („Annales d’histoire économique et sociale“). Vadovaujama Fernand’o Braudelio, Analų mokykla valdovų ir karų istoriją pakeitė paprastų žmonių ir kasdienio gyvenimo istorija. Trečiosios, vadinamosios mikroistorikų, kartos lyderis Emmanuelis Le Roy Ladurie, šios knygos apie Montaju kaimą (1975) autorius, gimė tais pačiais 1929 m.

Medžiagą Montaju kaimo mikroistoriniam tyrimui paliko inkvizicija, eretikų tardymo protokoluose stropiai užfiksavusi net ir bereikšmes kaimiečių gyvenimo smulkmenas. Neapsiverčia liežuvis padėkoti inkvizitoriams, nors blaivus protas tarsi ir galėtų paklausti: jeigu ne jie, tai kas tada? Tada liktų tik Lizdeikos psichoanalizė. Istorinis liudijimas tarsi atperka inkvizicijos žiaurumus ir sumažina žmonių iškentėtą skausmą, kuriame išdegė ir išliko vertinga žmonijos patirtis. Dėl to prancūzų istorikai dabar ir gali iki smulkiausių detalių rekonstruoti septynių amžių senumo kaimo gyvenimą, ir ne tokį jau primityvų, kaip dažnai atrodo kalbant apie valstiečius, tuos „storus galvijus“.

Mikroistorinis metodas verčia prisiminti Wilhelmo von Humboldto išvestą skirtį: „Nekultūringas žmogus visoje gausybėje objektų mato tik vienarūšę, neišskaidytą masę, o žiniomis apdovanotas stebėtojas viename vieninteliame taške įžvelgs ištisą reiškinių pasaulį.“ „Žiniomis apdovanotas“ Ladurie į Montaju kaimo senovę žvelgia pro mikroskopą. O mes, lietuviai, tarsi nesame nekultūringi, bet savo istorijos paveikslą vis dar piešiame labai storais potėpiais – dešimt metų šen, dvidešimt ten, čia Lietuva, ten Ordinas, nors tie dešimtys metų subyra į tūkstančius akimirkų, atstumas tarp Lietuvos ir Ordino – į tūkstančius erdvinių ląstelių... Istorinė asmenybė iškyla be jausmų, be psichologijos, be fiziologijos, net be minčių – tik vykdo kažkokį antlaikinį teleologinį planą. Istorinės asmenybės dar neturi fizinio kūno, kuris juk ir paskauda, ir apsunksta, ir miego užsinori, ir sunegaluoja. Didieji mūsų vyrai istorijos keliais tebeklaidžioja kaip kokios absoliučios idėjos... Štai Adolfas Šapoka mini, kad Jogaila ir Vytautas patys 1413 m. nuvyko į Žemaičius ir patys krikštijo žemaičius vieną savaitę. Toks faktas. Bet pabandykite šį faktą praskleisti ir įsivaizduoti, kaip tuodu septintą dešimtį įpusėję senukai risnoja ant žirgų iš Vilniaus ar Trakų Birutės kalno link, kaip ir ką juodu šnekasi, ką valgo geria, kiek dienų trunka kelionė, pas kokius bajorus nakvoja, gal suserga ar nuo arklio nukrinta, gal radikulitas brendant per Sietuvos kūlgrindą susuka, o paskui dantys suskausta? Pagaliau, kokios tų senukų fizinių galių ribos ir ar jos nepadaro įtakos pačiam krikštijimo procesui? Tokie klausimai dar nekyla mūsų istorikų galvose. Mums tebelieka – nuvyko ir krikštijo. Kaip stebuklinėje pasakoje: jojo jojo ir prijojo... Istorija su paratopiniu laiku.

Lygindamiesi šaltinių gausa mes irgi galim tik desperatiškai skėsčioti rankomis. Štai Lietuvos istorija skelbia, kad 1282 m. mirė Lietuvą valdęs Kernavės kunigaikštis Traidenis. Jis turėjo neaišku kiek bevardžių brolių ir sūnų, vėliau, 13 metų iki Vytenio įsigalėjimo, kažkuris iš jų valdė Lietuvą. O Ladurie išsiaiškina, kad Montaju kaime galbūt Traidenio mirties dieną gimė piemuo Pjeras Mori, jo tėvas buvo Montaju audėjas Raimonas, o motina – Alazaiza, be Pjero, jie susilaukė dar penkių sūnų (Gijomo, Žano, Arno, Raimono, Bernaro) ir mažiausiai dviejų dukterų: Gijemetės, kuri ištekėjo už dailidės Bertrano Pikjė iš Larok d’Olmeso, ir Raimondos, kuri ištekėjo už Gijomo Marti iš Montaju, abi ištekėjo iki aštuoniolikos metų. Aistringasis Pjeras Mori, tas pats, kuris turėjo mažiausiai šešias meilužes, sulaukęs dvidešimties metų, 1302 m., susitiko su katarais ir nuo to laiko visą gyvenimą ieškojo tikrojo tikėjimo. Tiesa, jis buvo tik piemuo. Ne valdovas, ne didysis kunigaikštis, o tik piemuo. Norom nenorom peršasi mintis, kad jeigu Traidenis tuo metu irgi būtų buvęs ne Lietuvos valdovas, ne didysis kunigaikštis, o Montaju kaimo piemuo, tai gal ir mes žinotume visas jo gyvenimo smulkmenas.

Ne mažiau pribloškia ir tai, kad prancūzų istorikas ne tik gali pasiskaityti inkvizicijos dokumentuose apie savitu dialektu kalbėjusį Oksitanijos kaimą. Jis gali bet kada nuvykti į tą kaimą, išsimėčiusį be galo gražiame kalvų apsuptame slėnyje, kur ant kiekvienos kalvelės kas keli kilometrai tebedunkso senovinių pilių griuvėsiai, užsukti į savo amžiaus neatmenančią bažnyčią, jau stovėjusią 1250 m. ir beveik nepakitusią iki šių dienų, pakilti į griuvėsiais virtusią pilį, pasivaikščioti autentiškais senojo kaimo takais, kuriuos žymi išlikę anksčiau čia stovėjusių šeimynų namų – ostalių – pamatai. Žinoma, senojo kaimo nebėra – tik namų pamatai pilies papėdėje. Kaimas seniai nusileido žemėliau, į slėnį, o dabar baigia jau ir visai sunykti. XIII a. pabaigoje jame gyveno apie 250 gyventojų, o dabar, nors Ladurie išgarsino jį visame pasaulyje, sparčiai artėjama prie nulio (1999 m. – 14 gyventojų, 2004 m. – 10 ir t. t.). Keisčiausia, kad ir šiandien jam vadovauja seniūnas pavarde Klergas...

O ką mūsų mikroistorikas gali pakišti po savo mikroskopu, jeigu mes net nežinome, kur stovėjo Voruta, dešimčių kilometrų tikslumu tesugebame nustatyti Saulės mūšio vietą, žinome, kad degė herojiški Pilėnai, bet ant kurio iš tūkstančio Lietuvos piliakalnių stovėjo ta pilis?.. Padėtis nepagerėja ir vėlesniais amžiais. Bet tai jau ne istorikų kaltė. Jeigu tauta gyvena ir nereflektuoja savo gyvenimo, istorikas jos neprivers tai daryti.

Būsimasis popiežius Benediktas XII, o tada tik Pamjė vyskupas Žakas Furnjė, savo inkvizitoriškai budrų žvilgsnį neatsitiktinai nukreipė į Montaju. Šis kaimas buvo paskutinė katariškosios erezijos tvirtovė, kurią reikėjo sunaikinti. Inkvizicija iš kaimiečių reikalavo tikrojo tikėjimo, per tardymus dažnai juos egzaminuodavo pats vyskupas Furnjė, tačiau būdami neraštingi, jokių mokslų nebaigę „tikrojo tikėjimo“ tiesas jie galėjo išgirsti tik iš savo klebono Pjero Klergo. O ko toks kunigas, pats draskomas katariškų prieštarų, bet, nepaisant to, įskundinėjantis savo parapijiečius eretikus ir nebesusiskaičiuojantis savo meilužių bei sugulovių, galėjo išmokyti?

Senieji Oksitanijos gyventojai nebuvo begalvių avių banda. Didžiulę pagarbą, sumišusią su pavydu, žvelgiant pro lietuviškos trobos langą žadina neįtikėtina šių žmonių ištikimybė tiesai ir nepaliaujamos tiesos paieškos. Katarų erezijos, kuri rėmėsi sielų persikūnijimo idėja, paragavę montajiečiai bijojo dėl eretiškų pažiūrų netekti savo turto, bijojo Pamjė vyskupo, bijojo ne vieną eretiką jau sudeginusios inkvizicijos. Jiems rūpėjo išsaugoti sveiką kailį. Tačiau dar labiau jie bijojo praganyti sielą, todėl karštai troško pažinti tikrąjį kelią. Montaju kaimo gyventojai – krikščionys, bet krikščionys, kuriems Dievas suteikė protą. Protas tuo metu europiečius jau vertė abejoti kai kuriomis iki tol ir vėliau neginčijamomis krikščionybės dogmomis, kurios, katarų požiūriu, kėlė pavojų sielos išganymui, vertė atkreipti dėmesį į krikščioniškam mokymui nederantį atskirų kunigų ir visos Bažnyčios elgesį. Bažnyčia ant laužų degino žmones, o tikram katarui net vištai nusukti galvą buvo didžiausia nuodėmė. Žinoma, ne iš gailesčio vištai, o dėl to, kad ta višta galėjo dalyvauti visuotinės metempsichozės procese. Tikrojo tikėjimo paieškos vedė Montaju gyventojus į dramatišką kryžkelę: arba sveikas kailis šiapus, arba išgelbėta siela anapus. Ne vienas baiminosi, kad po mirties, praradus sielą, bus per vėlu suprasti, kad katarų tikėjimas skelbė tikrąsias tiesas. O jeigu ne? Jeigu tiesa – katalikų pusėje? Aiškių tiesų pabudusiam protui nebebuvo.

Todėl kai valdžia ir inkvizicija būdavo toli, Montaju kaimo valstiečiai narpliodavo sudėtingiausias buvimo šioje žemėje ir anapus problemas, kurias dar labiau supainiodavo asmeninė ir kolektyvinė patirtis, savarankiškai mąstančių ir nekanoninei tradicijai paklūstančių protų išvados. Vienam žmogui sunku aiškintis su amžinybe susijusius klausimus, todėl montajiečiai slapta rinkdavosi į drąsesnių žmonių namus, užsidarydavo amžinoje disidentų priebėgoje virtuvėje (foganha) ir bandydavo bendromis jėgomis ieškoti atsakymo. Kaip ir sovietų laikais, viduramžiais virtuvė buvo vieta, kurioje ne tik valgoma, bet ir politikuojama, dalijamasi tikėjimo paslaptimis ir kaimo paskalomis. Bet kai tik montajiečius prispausdavo inkvizicija, jie atlapaširdiškai išduodavo savo kaimynus, beviltiškai tikėdamiesi taip išgelbėti kailį ir nebegalvodami apie sielą.

Montajiečiai gyveno ne vien nuobodžiais fiziologinių poreikių tenkinimo rūpesčiais. Svarbią vietą jų gyvenime užėmė ir vakarojimai, kurie niekada nevirsdavo girtavimu. Gurkšnodami vyną ir užkandžiaudami žmonės godžiai klausydavosi iškalbingų oratorių, diskutuodavo ideologiniais klausimais, pritardavo antiklerikalinėms katarų kalboms. Žmonės bandė mąstyti savarankiškai. Tegul jų mąstymo kryptį apibrėžė eretikai katarai ar katalikų kunigai, bet jie jau turėjo ką sverti, jau galėjo rinktis tą, kurio argumentai labiau įtikino, ir galėjo daryti savarankiškas išvadas. Paprastų kaimiečių protas neįtikėtinai guvus, kad be kritiško patikrinimo priimtų katalikiškas dogmas, kurios ne visada jiems atrodė logiškos. O jeigu nelogiškos, tai ir komentuojamos su šmaikščiu ar geliančiu humoru. Taip antai mūrininkas Odenas pokštauja: „jei Eucharistija iš tiesų būtų Kristaus kūnas“, tai arba jo nederėtų valgyti, arba net „jei Kristaus kūnas būtų toks didelis kaip Margajo kalnas prie Dalu, jau seniai jie jį būtų suvalgę kaip tešlą“. Žaketė den Karo, po mirties trokštanti geresnės būties, nenori, kad už kančias šioje žemėje būtų atsilyginta tomis pačiomis, tik amžinomis kančiomis, taip kaip viduramžiška vaizduotė pasielgė su Dievo Motina: „Po mūsų mirties vėl pamatyti tėvus ir motinas!.. – šaukia pasipiktinusi Žaketė. – Iš mirties grįžti į gyvenimą!.. Prisikelti su tais pačiais kaulais, tame pačiame kūne, kurį dabar turime! Na jau ne!“ Kunigų paistalais apie prisikėlimą Raimonas iš Ero išvis netiki: rojus yra tada, kai gera šioje žemėje, o kai bloga – pragaras, ir nieko daugiau nėra. Net ir tardoma Grazida nebijo pareikšti savo netikėjimo tuo, kad Dievas sukūrė visokiausius žmogui kenksmingus parazitus ir velnią, o valstiečio Bernaro Franka filosofija skelbia, kad geruosius padarus sukūrė gerasis Dievas, bloguosius – blogasis. Pagaliau katarų vedlys Belibastas prabyla kaip tikras protestantas, kai pareiškia, kad „žmogaus širdis yra Dievo Bažnyčia, materialioji Bažnyčia nieko neverta“.

Savo teorijų žmonės dažnai neišsižadėdavo net ir tardomi inkvizicijos.

Inkvizicijos dokumentai rodo, kad moterims gyvenimas Montaju nebuvo lengvas. Vyrai vesdavo gerokai jaunesnes merginas, nes savo namų (domus) kūrimas buvo atsakingas ir daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Iki santuokos vyrą valdydavo aistra, kuri įkvėpdavo poetinę iškalbą, o po santuokos jausmas ūmai pakisdavo, vyras vis dažniau pakeldavo kumštį. Dostojevskio herojai sakydavo: „Ką myliu, tą ir mušu“, o oksitaniečiai kumščius pasitelkdavo tiesiog stipresnei argumentacijai. Iš pradžių atsidavusios aistrai moterys mylėdavo savo vyrus, bet kai jie pradėdavo vis dažniau švaistytis kumščiais, jau nebežinodavo, ar myli juos, ar jų bijo, o gal baimė ir yra santuokinė meilė? Net ir kataras Belibastas laikosi požiūrio, kad „vyras nė sudilusio skatiko nevertas, jei jis nėra savo žmonos šeimininkas“. Tik sulaukusi garbingesnio amžiaus ir, anot Ladurie, nustojusi būti vien sekso objektas, moteris gali tikėtis pagarbos, ypač jeigu ją ginti stoja sūnūs ar sūnėnai.

Šeimos institucija jau tvirta, tačiau labai dažni nesantuokiniai meilės ryšiai: čia ne tik kaimo moteris tenkinantis klebonas ir aistringasis piemuo Pjeras Mori ar Arno Vitalis, kuris nesėkmingai bandė išprievartauti tarnaitę Viuisaną, nes ši nesugebėjo nusukti galvos vištai ir šitaip įrodyti savo krikščionišką nekaltumą, o paskui, vedęs kitą tarnaitę, klajodavo naktimis po kaimą, ieškodamas meilužių. Moterys dažnai būdavo prievartaujamos. Dėl amžiaus skirtumo jos anksti likdavo našlės – vyrai „patręšdavo kapinių žolę“, tačiau be vyro jos nenorėdavo likti. Daugelis moterų turėjo nesantuokinių vaikų, bet tai nesukliudydavo joms ištekėti.

Naujoji mokykla atkreipia dėmesį ir į tokį istorikų paprastai nesureikšminamą dalyką kaip higiena. Montaju gyventojai, kaip ir visa likusi civilizuota Europa, įsitikinę, kad rūpintis reikia ne kūno, o sielos švara. Parazitai jiems keldavo rūpesčių, tačiau laikytis šiandienių higienos normų jie nesusiprotėdavo. Užtat jie džiaugdavosi vienas kitu bent jau kaip gera utinėjimo priemone. Ladurie teisina kaimiečius, sakydamas, kad „net XVIII amžiuje bus įprasta manyti, jog jei nuo tavęs sklinda stiprus neprausto kūno kvapas, tai galų gale yra individualus vyriškumo požymis“. Iš tikrųjų vienas garsus Liudviko XIV laikų vyras sakė, kad su kūno nešvara kovoti reikia nuolat keičiant drabužius, kurie išgelbsti nuo tokios nemalonios procedūros kaip vonia. Anot Ladurie, prausdamiesi Montaju gyventojai „vis tiek neliečia nei analinių kūno vietų, nei genitalijų. Jiems užtenka nuplauti tik tas kūno vietas, kuriomis laiminamas, liečiamas ar ryjamas maistas: rankas, veidą, burną.“ Galima nesunkiai nuspėti, koks kvapas tvyrodavo vakarojant virtuvėje...

Apibendrindamas Ladurie tyrinėjimus Remigijus Černius, lietuviško vertimo pratarmės autorius, iškelia mintį, kurią prancūziškai pirmasis ištarė L. Lévy-Bruhlis, bet su kuria kategoriškai nesutiko struktūralizmo pradininkas C. Lévi-Straussas: „Sprendžiant iš jų tikėjimo, įpročių ir savimonės, atkuriant jų pasaulėvaizdį ir elgesio sistemą, tampa akivaizdu, kad jie buvo ne tokie patys kaip mes.“ Metodologiškai tai labai svarbi išvada: jeigu tie žmonės yra kitokie, vadinasi, jų negalima suvokti šiuolaikinio žmogaus sąmone ir jiems primesti šiuolaikinio žmogaus mąstymo principų. Montaju valstiečiai – ne šiuolaikiniai žmonės praeityje, o tam tikra europiečio vystymosi pakopa su savo amžiaus tarpsnio savitumu ir ypatybėmis. Tradicinei istoriografijai tokia sąmonės diachronija tiesiog neaktuali.

Remdamasis inkvizicijos raštininkų pateiktais tardymo protokolais mikroistorikas Ladurie sugeba rekonstruoti visapusį Montaju kaimo gyvenimo modelį, kuriuo štai jau ketvirtas dešimtmetis žavisi daugelio kraštų skaitytojai. Ir vis dėlto tame kelyje nuo statybinės medžiagos – tardymo protokolų – iki gražaus modelio trūksta labai svarbios detalės. Istorikas ima inkvizicijos dokumentus it tikslią senųjų laikų fotografiją ir, užuot pasistengęs dekoduoti pasakojimus, tik skaito juos ir pritariamai linkčioja galva. Tardymo protokolais pasitikima vos ne šimtu procentų. Bet ar tikrai galima rašyti lygybės ženklą tarp istorinės tikrovės ir to, ką inkvizitoriams pasakojo Montaju gyventojai? Manau, šiuos tekstus perkošus per tokį metodologiškai būtiną dekodavimo aparatą paaiškėtų, kad nustatant santykį tarp tikrovės ir jos atspindžio suvokėjo sąmonėje susidaro ne tokia jau maža paklaida.

Ar tikrai senovėje žmonės tiksliau prisimindavo keliolikos metų senumo dialogus ar detales? Kai Raimonas Sikras praėjus 15 metų prisimena įtartinai daug slapto pokalbio pas Amjelius smulkmenų, kyla įtarimas dėl jo pasakojimo patikimumo. Nors Lévi-Straussui tai būtų dar vienas įrodymas, kad ankstesnių epochų žmonės turėjo geresnę atmintį, bet jokiu būdu ne kitokią sąmonę. Bet kodėl Sikras prisiminė tik pirmąją pokalbio dalį, o ne visą pokalbį? Gal dėl to, kad jis tiesiog žvelgė į skvarbias tardytojo akis ir bandė atspėti, kokią istoriją reikia nuskaityti nuo lubų ir kaltę suversti kaimynams, kad įtiktum inkvizicijai, bet po pirmos dalies jo kūrybinė energija ėmė ir išseko? Todėl, užuot pasakęs „nebeprifantazuoju“, jis ištarė „užmiršau“?

Kai skaitai apie keliolikos metų senumo įvykius, nugrimzdusius į žmogaus psichiką ir tik joje saugomus, ir kai žinai, kaip toji psichika sugeba iškreipti net kelių akimirkų senumo įvykius ir jų interpretaciją patempti į kokią tik nori pusę, tuo labiau kad ir pati pasakojimo situacija – inkvizicijos tardymas – turėjo nemenkai prisidėti prie faktų korekcijos, norom nenorom suabejoji: o gal viso to, ką pasakojo Montaju valstiečiai, nė nebuvo? Gal jie pasakojo tik dėl to, kad buvo verčiami pasakoti? Reikėjo juk kažką papasakoti, nes tardytojas nebūtų patikėjęs tuo, kad neturi ką papasakoti. O jeigu taip, tai už ką tada jie buvo inkvizicijos baudžiami: už savo nevaržomą fantaziją, kurioje, šiaip ar taip, atsispindėjo slapti norai ir troškimai, ar kad buvo kaimynų apkalbėti? Už tariamą tikrovę? Bet kokia tada yra tikra istorinė Montaju kaimo tikrovė? Buvusi realiai, o ne atsispindėjusi kaimo žmonių psichikoje? Kaip ją išlukštenti? Atrodo, kad taip mes ir vėl priartėjame prie psichoanalizės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


93766. bmj2007-08-23 22:58
Vytauto fizinė kondicija tai jau nuvertinta, nuvertinta... Už tokius įtarimus autorius garantuotai būtų paragavęs kunigaikštiškos lazdos. Beje, patarčiau pasiskaityti lietuvių istorikų sudarytą didžiulį tomą apie kasdieninį gyvenimą senojoje Lietuvoje.

93836. vs2007-08-24 16:38
taigi, ir tą tomą, ir kitus - autoriui nevertėtų savo nežinojimo segti kitiems. žinia - nebūsim nei prancūzai, nei italai, bet per daug plaktis irgi nesveika

94047. Qm2007-08-27 11:57
Ko Jūs čia putojat? Bene skaitėt Vaidilos apklausos protokolus komisijai, sudarytai Kęstučio nužudymui ištirti? O gal Vytauto asmeninio gydytojo užrašus? Gedimino įsakus vidaus vartojimui ar sugulovių laiškus? Kunigaikščio lazda, aišku, suprantamiau... Patys nieko nežino, o svetimų vertinimais piktinasi. Būdinga...

94098. Neo2007-08-27 23:09
Jis čia apskritai daug ką vaikiškai vertina.

174800. jonukas :-) 2009-11-15 15:45
geruuuuulis

Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba