ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimas

ANDRZEJ KRAWCZYK

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vavelio katedros požemiuose

Juliuszo Słowackio palaikų parsigabenimas Tėvynėn ir jų iškilmingas perlaidojimas Vavelyje buvo išskirtinės vertės įvykis. Ypač tai lenkų inteligentijos daliai, kuri puoselėjo Sausio sukilimo prisiminimus, svajas apie „stiklo rūmus“, kuri brendo Didžiojo karo verpetuose ir pagaliau sulaukė valstybės atkūrimo džiaugsmo. Tą kartą formavo labai specifiška amžių sandūros Vidurio ir Rytų Europos kultūra. Tieji specifiškumai – tai visa apgobiantis savojo valstybingumo išsiilgimas, literatūra ir teatras kaip pagrindiniai visuomenės pasaulėjautos ugdytojai, romantizmo ir sentimentalizmo susipynimas, civilizacinio atsilikimo kompleksas, na, dar troškimas išsivaduoti iš nykios tikrovės gniaužtų. O tiems, kuriems, anot jų pačių, „laimė išgirsti lenkų Žodį“ buvo bene intymiausias ir švenčiausias prisiminimas, Słowackis buvo tapęs jaunystės godų katalizatoriumi ir būdu priešintis pilkai kasdienybei. Kiekviena kultūrinė terpė yra, savaime suprantama, labai konkrečių aplinkybių produktas. Tie, kurie darė įtaką visuomeniniam gyvenimui 1927-aisiais, buvo iš dešimtmečio prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir – jo suformuoti. Jųjų mokslo ir studijų metus ženklino liepsningos diskusijos apie romantikų kūrybos skambesį dabartyje, ginčai dėl 1904-aisiais pasirodžiusios Józefo Tretiako parašytos Słowackio biografijos, negalėjo jie neįsiminti ir poeto šimtųjų gimimo metinių proga nuskambėjusio ir bemat užginčyto siūlymo parsigabenti jo palaikus į Tėvynę. Verta pridurti, kad Tretiako knyga, nors ir aidėjo šauksmai, esą Słowackį bandoma išaukštinti labiau nei Mickevičių, galų gale pelnė Mokslų akademijos apdovanojimą. Anuometiniai gimnazistai – būsimųjų dešimtmečių ministrai ir žymūs rašytojai – tiems dalykams tikrai nebuvo abejingi. Kultūros istorikų jau aprašytas baigiantis XX a. pirmajai dekadai nepaprastai padidėjęs domėjimasis Słowackiu. Būtent tada pasaulį išvydo Gubrynowicziaus ir Hanno parengtas visų Słowackio raštų dešimttomis, o pigi populiarioji Altenbergo „Rinktinė“ bemat pasklido 20 tūkstančių egzempliorių tiražu. Didžiojo karo išvakarėse brendusio lenkų inteligento vaizduotė, jausmų pasaulis, kalba buvo esmingai paveikti Słowackio ir jo kūrybos. Ką gi, visiems jiems Poeto perlaidojimo dienos tapo didžiąja kartos sąšauka. Ir visi jon ėjo...

Dainiaus palaikų parsigabenimo idėją pirmasis 1926-ųjų rugsėjį išreiškė Józefas Piłsudskis. Ir anksčiau įvairiomis progomis jis reikšdavo susižavėjimą Słowackio eilėmis, minėdavo jo pastangas, kad neišblėstų lenkiška „Žygio dvasia“. Vis prisimindavo, kad tėvų namuose tąja poezija buvo auklėjamas, o eilėraščių knygelė ant stalelio prie lovos jį lydėjo visą gyvenimą, net spartietiškuose kario būstuose. Piłsudskis kartodavo, kad būtent Słowackis daugiau nei kuris kitas iš raštijos vyrų yra nuveikęs palaikant lenkiškumą, siekiant, kad „dvasia pranoktų galią“.

Słowackio kūryboje buvo galima įžvelgti ir Piłsudskio buriamos politinės jėgos pamatus. Kontūrus ideologijos, raginančios Lenkiją „atsinaujinti ir apsišvarinti“, čia pat priduriant, kad tie, kurie „Valios pastanga ir Žygiu“ yra prisidėję prie valstybės atkūrimo, dabar „vardan pareigos Tautai“ turi moralinę teisę ir net priedermę veikti taip, kaip mano esant reikalinga, net ypatingais būdais, net nepaklūstant teisėtai valdžiai. Sprendžiant iš daugelio Piłsudskio kalbų ir pastabų, būtent taip jis suvokė Słowackio kūrybą.

Nenuostabu, kad dar 1926-ųjų gegužę, įgavęs tiek valdžios, kad pagarbą Poetui buvo įmanu reikšti valstybės aktais, jisai greitai ėmėsi konkrečių veiksmų. Sumanytos iškilmės buvo kuo puikiausia proga efektingai pateikti tezes apie Žygį, Valią, „valstybę kuriančią pastangą“, na ir apie didžios, nors vienišos ir amžininkų nesuprastos, asmenybės vaidmenį istorijoje. Piłsudskis troško, kad Słowackio palaikų parsigabenimas Tėvynėn ir perlaidojimas tautiniame Vavelio panteone taptų visuotine švente, impulsu susimąstyti apie iškilusius uždavinius. Reginys buvo sumanytas taip, kad įtrauktų į savo verpetą kuo daugiau žmonių, net jei kalbėtume vien apie iškilmių stebėtojus. Akiratin pateko net mokinukai, kuriems tomis dienomis Słowackis buvo pateikiamas kaip Žygio ideologas ir nepriklausomybės kovų patronas.

Šįsyk Słowackio palaikų perlaidojimo idėja sulaukė kone visuotinio pritarimo. Tiesa, su tautiniais demokratais susiję sluoksniai turėjo šiokių tokių išlygų, ne be pagrindo numatomose iškilmėse įžvelgė Piłsudskio šalininkų ideologinę manifestaciją, tačiau garsėliau nebepasisakė. Tad ginčų kaip ir nebuvo. Prieš ketvirtį amžiaus aidėję šauksmai, ar teisinga Dainių laidoti katalikų šventovėje, dabar būtų atrodę kaip antraeiliai ar net trečiaeiliai. Ministrų kabineto pirmininko pareigas ėjęs Piłsudskis nusiuntė asmeninį laišką arkivyskupui Sapiehai: jame galutinai apibrėžti iškilmių ir perlaidojimo rėmai. Tiesa, plyksteldavo priešpriešų dėl perlaidojimo vietos: poetas Arturas Oppmanas ir kai kurie kiti ragino rinktis Varšuvą ir Šv. Jono katedrą; taip pat siūlyta poeto gimtinė Kremenecas, atgimė jaunalenkių sostinės Zakopanės idėja, mat prisiminta, kad 1909-aisiais, rusų valdžiai atsisakius suteikti vietą palaikams Varšuvoje, o Krokuvos bažnytinei valdžiai – Vavelyje, kolektyviniame 61 visuomenininko pasirašytame kreipimesi buvo siūlomas Kosceleco kalnas Tatruose.

Tačiau šįkart Krokuva ir Vavelis neturėjo jokios rimtos alternatyvos.

Piłsudskiui tarus žodį, kultūrininkai, nors jų nereikėjo kaip nors ypatingai raginti, sukruto, perlaidojimas buvo sumanytas kaip didžiulė manifestacija, kuria būtų išryškinta kuo daugiau simbolinių provalstybiškų ženklų. Pradėta iškilmingu karsto išstatymu lenkų ambasadoje Paryžiuje, vėliau – jūromis Tėvynėn, karinė sutiktuvių ceremonija Gdynės prieuostyje, vėliau – garlaiviu link aukštupio, iki Varšuvos, ten – ypatinga Seimo sesija, iškilminga Lenkijos prezidento kalba Zygmunto kolonos papėdėje ir dar viena kalba – Piłsudskio nuo Vavelio balkono Krokuvoje. Verta priminti ir pasiruošimus Katedros požemiuose: kripta su Adomo Mickevičiaus karstu joje buvo keliais metrais prailginta, kad abu Tautos dainiai galėtų atgulti vienas šalia kito.

1927-ųjų balandžio mėnesį sudarytas vykdomasis komitetas, jis ėmėsi darbų pagal jau sustyguotų iškilmių scenarijų. Komiteto pirmininkas buvo Zenonas Przesmyckis, nariai – Janas Lechońis, Juliuszas Kaden-Bandrowskis, Wacławas Berentas, Kazimierzas Wierzyńskis, Arturas Oppmanas, Wacławas Sieroszewskis. Komitetas taip pat prižiūrėjo trijų Słowackiui skirtų brošiūrų ir poeto portreto reprodukcijų leidybą bei sklaidą (pastarųjų tiražas, planuojant jas iškabinti Lenkijos mokyklose, buvo labai didelis).

Lenkijos valdžia įdėjo nemaža pastangų, kad iškilmių užmojis būtų įžvelgtas dar Prancūzijoje. Pasibaigus ekshumacijai, karstas su poeto palaikais buvo išstatytas lenkų ambasadoje, o paskui per visą Paryžiaus centrą žirgais kinkytas katafalkas jį nugabeno į stotį. Procesiją lydėjo didelė lenkų minia; eisenoje buvo vilkinčių tautiniais drabužiais arba išsiskiriančiomis organizacijų uniformomis.

Birželio 16 dieną karstas buvo įkeltas į Šerbūre lūkuriuojantį Karinio jūrų laivyno krovininį laivą „Wilia“. Po penkių dienų laivas priartėjo prie krašto teritorinių vandenų, ten buvo pasitiktas minininko „Mazur“, ir šis, laikydamasis valstybės galvai priderančio ceremonialo, pasveikino Poetą karo pajėgų vardu. Gdynėje Słowackio palaikus pasitiko religinių reikalų ir visuomenės švietimo ministras. Laisvojo Gdansko miesto lenkų karinėje pusiasalio zonoje karstą pernešė į garlaivį (nomen omen) „Mickiewicz“ ir Vyslos upe, „Lenkijos kloniais“ nuplukdė sostinėn. Prie karsto buvo išrikiuota garbės sargyba su Arturu Oppmanu priešakyje, pastarasis šia proga atkakliai vadintas papulkininkiu. Krantai buvo papuošti, kai kuriuose pavyslės miestuose vyko manifestacijos. Birželio 26 dieną laivas priplaukė Poniatovskio tiltą Varšuvoje, ten jį pasitiko būrys valdžios vyrų. Katedroje primas koncelebravo šventąsias Mišias, o Zygmunto kolonos papėdėje Poetą pasveikino Lenkijos prezidentas Ignacas Mościckis. Birželio 24 dieną Seimas susirinko į specialų posėdį, deputatai stovėdami išklausė priderančią vicepirmininko Dębskio kalbą.

Ministro potvarkiu birželio 26 dieną visi Varšuvos teatrų, kinų ir kabaretų renginiai buvo atšaukti, mokyklose vyko iškilmingi susirinkimai. Iškilmių dienomis teatrai parengė Słowackio veikalų premjeras: Lenkų teatras – „Samuelį Zborovskį“, Tautos teatras – „Nepalaužtąjį princą“, radijas transliavo „Sidabrinio Salomėjos sapno“ radiofonizaciją. Literatai pagerbė išleisdami dvi biografines apysakas, poetai Mieczysławas Jastrunas, Jarosławas Iwaszkiewiczius, Włodzimierzas Słobodnikas, Stanisławas Balińskis, Józefas Wittlinas, Janas Lechońis, Arturas Oppmanas ir daugelis kitų pažėrė eilėraščių. Pasirodė specialus „Wiadomości Literackie“ numeris, jame išspausdino žymiausių to meto kultūrininkų pasisakymus apie Poeto kūrybos vertę ir reikšmę.

Tieji apmąstymai ir proginiai komentarai verti, ko gero, atskirų tyrinėjimų. Kaip vienas nuo kito pažiūromis ir asmenybės charakteristikomis skyrėsi jų autoriai, taip ne visai sutapo ir jų įžvalgos bei pasirinktos temos. Gerokai supaprastinus, galbūt vertėtų paminėti, kad ypač spūsčiota tezė, esą Słowackio kūryba buvo paraginimas į Žygį, tuo skyrėsi nuo kitų romantikų ir tuo juos pranoko. Štai profesorius Kridlis rašė, kad Słowackis – „romantizmo viršūnė ir tuo pat metu modernizmo pranokėjas“. Adolfas Nowaczyńskis nekantravo: „Privalu kuo skubiau vaduoti Słowackį iš kietai užsisėdėjusių žinovų, pedagogų, polonistų ir visokio plauko specialistų nagų.“ Anų dienų publicistikoje neaptiksime kokio idėjinio susiskaldymo ar bent pėdsakų iš ankstesnių laikų atkeliavusių rietenų dėl Słowackio vertės. Negausu ir politinių konotacijų, nebent labai delikačių, kaip kad Juliuszo Kaden-Bandrowskio komentare, kur autorius sakosi esąs kilęs „iš kartos, kurios ganytojas paženklintas Słowackio atspaudu ir įkūnijęs Poeto Žodį per kraują ir pergalingą ugnį“. (Poeto Žodis šiuo atveju reiškė Žygį.) Gal geriausiai visų ano meto vertinimų toną perteikia prakalbėlė, ištarta prie karsto Varšuvoje, Vyslos krantinėje: „Tu šaukei – „visa iš Dvasios, per Dvasią, vardan Dvasios“, ir tasai raginimas gydančiai paveikia dabartinį bedvasį šliaužiojimą pažemėmis. Tavasis pranašiškas geismas kurti be atvangos, Tavasis didysis atradimas „Samuelyje Zborovskyje“ – sandora tarp įstatymo ir laisvosios kūrybos – tikrai atnaujins kylančią dvasią. Garbė tau ir šlovė, Didžioji Dvasia.“

Iš Varšuvos į Krokuvą Słowackio karstą gabeno ypatingas traukinys. Atviras platformas puošė gėlių vainikai. Pakelės stotyse spietėsi žmonių minios su vėliavomis ir transparantais. Grojo kariniai orkestrai. Šešiskart stabtelta trumpoms atsisveikinimo ceremonijoms. Birželio 27-osios pavakarę traukinys atvyko į Krokuvą, tačiau sustojo ne stotyje, o ant viaduko viršum Lubicz gatvės, specialiu lieptu karstą perkėlė į katafalką ir pervežė į Barbakaną, kur kiaurą naktį budėjo žmonių minios. Krokuvos savivaldybė, paraginusi miestiečius iliuminuoti savo namus, pati pasirūpino deramu Słowackio teatro ir Barbakano apšvietimu. Kitądien vidudienį karstą iškilmingai pergabeno į Vavelį, kurio kieme jau spietėsi kviestiniai svečiai, tarp jų – daug įžymybių, ir Piłsudskis, tuometinis Ministrų kabineto pirmininkas, iš balkono pasakė kalbą. Iškilmių pradžioje lynojo, tačiau Piłsudskiui prabilus lietus liovėsi. Netikėta aplinkybė, viršijanti iškilmių siužetą, jį didžiai sujaudino. Mačiusieji vėliau liudijo, kad maršalas atrodė sukrėstas. Į prakalbą Piłsudskis įdėjo daug širdies ir, nors tarė žodžius apie didį poetą, ta proga dėstė savąjį credo. Jis iš dalies improvizavo, turėjo užsirašęs tik citatas. Paskutinis prakalbos sakinys buvo stenografuotas dvejopai: vėl lynojo, girdimumas buvo pablogėjęs. Mus pasiekė du sakinio variantai, užtat būtent ši prakalbos dalis vėliau taip pagarsėjo. „Respublikos vardu Jums įsakau perkelti jojo karstą į karalių kriptą...“ Toliau: „Jisai prilygsta karaliams“ (lenkiškai – „bo królom był równy“); kitas variantas – „kad prilygtų karaliams“ („by królom był równy“). Šie žodžiai puikiai liudija iškilmių dvasią ir nuotaiką.

Piłsudskis davė ženklą ir karstą ėmė kelti kripton. Dieną prieš tai jis, kaip premjeras ir karo reikalų ministras, pasirašė specialų šią ceremoniją reglamentuojantį įsakymą: ją atlikti parinkti generolai turėjo karstą užsikelti ant pečių ir leistis į požemius. Tokia privalėjo būti Lenkijos valstybės pagarba Poetui, taip liepta atsisveikinti su juo. Maršalas Piłsudskis neįsivaizdavo didesnio pagerbimo.

Vertė Fr. M.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:30 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba