ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Mano tėviškėlės sodybėlė

JONAS MARTINAITIS

[skaityti komentarus]

Miela tu mano gimtoji pirkele!

Kaip būdavo gražu ir miela žaliomis samanomis apaugusioje pastogėje anais šviesiais giedrutėliais kūdikystės laikais.

Ta trobelė jau seniai nugriauta, užtat ji dar brangesnė pasidarė, dar šviesesnius atsiminimus sukelia vaizduotėje, pagalvojus apie nerūpestingą vaikystę po mamytės sparneliu.

Nors ta pirkelė buvo senutėlė, palinkusi, bet kaip linksmai ir maloniai mirksėjo savo keturiais mažais langeliais, tyliai kviesdama vidun nuo lietaus, darganų ir šalčio!

O kaip gražu būdavo tada, kai pirmieji šilti pavasario saulutės spinduliai pluoštais pradėdavo veržtis pirkelėn ir ant sienų bei lubų imdavo šokinėti nuo kiemo liūgelių, sniegui baigiant tirpti, atsimušę drebantieji atspindžiai – kiškeliai.

Koks dailininkas sugebėtų pavaizduoti jų linksmą žaidimą ir tų įvilių kiškelių žaismą? Nėra tokio dailininko, nėra!

Tai gyvenimo grožis, kuris ateina ir praeina nepavaizduotas, tik širdyje sukuria neišdildomą vaizdą! Niekas man iki šiol nepasidarė taip artima ir sava, kaip vargingi ir paprasti rakandėliai, kurių buvo pilna pirkelėje. Tėvelio darbo dvi metalinės lovos, du ilgi suolai palei sieną, baltutis nušveistas stalas, didelis krėslas, kuriame žiemą atsisėdusi motutė verpdavo, šėplėdėlė indams prie durų, pora mažų kėdelių, malkų krūvelė ties krosnim ir ilga kartis drabužiams užmesti. Štai ir viskas. Daugiau vargu ar bebūtų tilpę toje mažytėje pirkelėje. Šventėms tuos jau ir taip švarius rakandėlius dar labiau nušveisdavo, o stalą padengdavo baltutėle it sniegas staltiese. Nušvisdavo tada aprūkusios dūminės trobelės lubos ir sienos. Palubėje balti atspindžiai sužėrėdavo nuo suodžių tviskančiose sijose ir sienojuose. Plūktą aslą išbarstydavo gelsvu smėliu, nušveisdavo keturis mažyčius langelius, kurie žiūrėjo du į kiemą, du į gatvę, išbaltindavo didelę duonkepę krosnį – na ir pakvipdavo kepami pyragai, bandelės, piernikėliai... Sakykite, kokiuose rūmuose jūs rasite daugiau laimės ir grožio? Motutė triūsia, lankstosi ties krosnimi, mes, vaikeliai, kaip žvirbliukai išsižioję laukiame skanesnio kąsnelio, kurio motušė nepagailėdavo.

– Šekit, tik nesipainiokit, varliūkščiai, po kojų, – būdavo, pasako ji švelniu balsu ir kyšteli tai karštą bandutę, tai kokį meduolėlį; tokie jie skanūs, tokie kvapnūs, bevalgant tirpsta burnelėse. Ne kasdien tuos gardumynus matydavome, užtat jie mums atrodė tikrai šventiški. Taip malonu malonu širdelėje! Ak, kad taip dabar būtų galima pamatyti mano gimtąją pirkelę nors iš tolo! Bet ką atiduočiau!

Deja, ji seniai nugriauta. Gal todėl ji mano vaizduotėje ir atrodo daug gražesnė ir meilesnė, ir aš ją matau ne paprastą, kasdienišką, bet tokią šventišką ir šviesią. Prie pirkelės buvo mažas prieangėlis ir kamarėlė. Juose net per didžiausius vasaros karščius būdavo vėsoka, nes prieangėlyje nebuvo langelio, o kamarėlėje – toks mažytis, į šiaurės pusę nukreiptas, be to, ir tas pats apdulkėjęs; kamarėlėje viename kampe stovėjo girnos, kurių vaizdas dar ir dabar aiškus mano vaizduotėje. Pasieniais stovėjo kubilėliai su duonine rūgštimi, rasalu. Rudenį ten statydavo statinę su kopūstais, atskirdavo aruodėlį bulvėms, runkeliams ir morkoms. Pustamsė kamarėlė man atrodė labai paslaptingai.

Kažkoks nepaprastas vaikiškas smalsumas mane ten traukte traukdavo, bet, užbėgęs kokios morkutės ar šiaip jau daiktelio, aš skubiai apžvelgdavau jos tamsius kampus su juodais šešėliais ir suktelėjęs girnapusę dumdavau, atžagaria ranka užtrenkdamas žemas duris. Man rodėsi, kad kamarėlėje kuriame nors kampe pasislėpusi gyvena kažkokia neregėta, bet baisi dvasia, kuri visą laiką tyko pagriebti už kojos ir kažką baisaus padaryti. Kartais vaizduotė taip pradėdavo veikti, kad iššokant per aukštoką kamarėlės slenkstį net pagaugai per nugarą nueidavo. Žinoma, ir prieangyje, ypač jei durys į kiemą būdavo uždaros, vakare aš irgi nelabai saugiai jausdavausi. Ir ten kartais atrodydavo, kad ilgiau uždelsus gali čiupti už kojos kokia nors nelaboji dvasia. „Ū!“ – tyliai, kad kiti neišgirstų, šiurpulingai sušukdavau, iššokęs į pirkelę ir nenoromis trenkęs durimis. Kažkodėl ne taip paslaptingai atrodė pirkelės aukštas, į kurį reikėdavo lipti papuvusiomis kopėčiomis. Nors ir ten buvo gan baisoka, bet šviesa, kuri prasiverždavo į pastogę ir mažytį iš pietų pusės langelį, kažkaip suteikdavo drąsos. Pavojingiausias kampas buvo ten, kur kabojo prie gegnės pririštas didelis, aprūkęs, riebaluotas, šiek tiek tamsoje blizgantis doklas, kuriame buvo laikomi lašiniai ir dešros. Kiek kartų aš į jį pažiūrėdavau, tiek man atrodė, kad už doklo kampe tupi gavėnioje Kanapinis, o po Velykų – Lašininis. Gana dažnai vyriškai pasidrąsinęs prieidavau prie to juodo doklo, kartais net palindęs po juo skubiai pažvelgdavau į tamsią kertę ir, žaibiškai kyštelėjęs Kanapiniui ar Lašininiui liežuvį (suprask, aš jūsų nebijau), atšokdavau atžagarias į šalį. Nors ir labai smalsumas traukė smulkiai išvartyti daugybę niekniekių ir nebetinkamų įrankių, kuriuos tėvelis ar motutė užmesdavo į tą nereikalingų daiktų sandėlį, bet baimė, kad koks maumelis, iššokęs iš senos pundūlos ar kokios dėžės, vis dėlto nečiuptų už kojos, nutraukdavo senienų apžiūrėjimą ir versdavo skubiai pasišalinti iš to negyvo užkampio. Aš neapsakomai mėgdavau nuo aukšto pažvelgti į pirkutės vidų pro aukštinį. Jį truputį patraukęs į šoną, palenkęs galvelę, matydavau iš viršaus pirkaitės grindis, krosnį, rakandėlius ir langus, kuriuos vos begalėdavau pažinti. Iš ten buvo labai keisti, juokingi, nepanašūs į tuos, kuriuos aš matydavau iš apačios į viršų.

– Nagi, tu ko ten užsibaladojai? – būdavo, paklausia tėvelis, užvertęs galvą. – Lašininis pastums ir įdribsi. Jis nemėgsta, kai jam užpakalį rodo.

Vaje, vaje, koks juokingas atrodydavo tėvelio veidas. Kakta didelė, nosytė sumažėjusi, jo stambūs ūsai sutrumpėję, o lūpų ir smakro visai nematyti! Net ir balsas visai kitoks, lyg iš statinės.

Ilgai aš galėčiau gėrėtis tuo teatru, bet baimė, kad Lašininis tikrai čiups už kojos, pakratys ir įmes pro aukštinį stačiagalviais, priversdavo skubiai užsklęsti aukštinį ir nutraukti taip įdomų bei keistą vaizdą.

Gražus vaizdas vėrėsi ir iš pirkelės aukšto langelio, kurį aš vos pasiekdavau pasistiebęs. Pro jį matėsi antroje gatvės pusėje priešais stovėjusi tokia pat sena dūminė tetulės trobelė su vienu mažyčiu langeliu ir antru didesniu, kiemelis su malkų šutėmis, kurių, kiek aš atmenu, tenai niekados nepritrūkdavo; už malkų – tetulės sodo didžioji saldulė obelis, kitų obelų viršūnės, vyšnios ir kaimynų milžiniškos kriaušės, kurių šiais laikais niekur nebeaptikau, ir galbūt niekas jau nebemokės tokių milžiniškų kriaušių išauginti. Čia pro langelį akis išpūtusi, besistebėdama pakitusiais aplinkos vaizdais, prašvilpdavo pro mano nosį kregždutė ar neatsargus žvirblis nutūpdavo minutei ant kuoliukų, kurie buvo po langeliu nukabinėti džiovinamomis prieš saulę obuolių virtinėmis, tačiau žvirblelis juodomis akytėmis staiga pamatęs taip arti mano nustebusį veidelį tą pačią akimirką vikriai purptelėdavo į ramesnę vietą, nors aš niekados nesistengdavau nieko blogo jam daryti. Pirkelės pastogė buvo visa aprūkusi dūmais, per ilgus metus gegnės, grėbstai ir šiaudai visai pajuodę, – dažnai aš, palietęs kokį užkištą po gegne daiktą, išsipaišindavau rankas ir veidą.

– Ir vėl tu, Jonai, kaminkrėtys, ir vėl tave Lašininis pačiupęs išpaišino. Gerai, kad tik tiek! – sakydavo savo švelniu balsu motutė ir, prisėdusi prie medinio praustuvėlio, apgailėtinos išvaizdos kaminkrėtį gerai išprausdavo.

Jaukiausias trobesys kieme buvo daržinėlė, kuri, kaip minėjau, tęsėsi po tuo pat pirkelės stogu. Jos viduje prieš šienapjūtę būdavo šviesu, nes pro karklais išpintus tarpus lengvai prasiskverbdavo saulės spinduliai. Viršuje po gegnėmis būdavo keletas kregždžių lizdų. Kregždutės laisvai pralįsdavo pro tarpą, kuris buvo viršum durų, savaip šnekėdamos maitino kregždžiukus, atsitūpdavo ant sijos pasikutenti po sparneliais ir vėl išskrisdavo į muselių medžioklę. Nė jokios baimės aš daržinėlėje nejausdavau. Ilgai iš jos žiūrėdavau pro plyšius, kurie irgi savotiškai parodydavo iš vienos pusės kiemą, iš antros – bulvių lauką ir Dėdės Dumšiaus sodybėlę su milžinišku klevu palei gatvę. Prieš šienapjūtę tėvelis atveždavo porą vežimų baltalksnių pakloti šieno galui ir juos džiovinti sustatydavo palei daržinėlę. Aš labai mėgdavau juos brozdinti, tai yra nulupęs atšutusią jų žievę graužti ir valgyti alksnio brazdus. Tie brazdai tamsiai rudai nuėsdavo man pirštus, ūsus, smakrą ir juos nuplauti iš karto būdavo visai negalima. Taip aš barzdotas ir ūsuotas išbūdavau porą dienų, kol barzdos spalva pati išblukdavo. O, koks aš tada būdavau vyras! – beveik kaip tėvelis Ožalas Petras, kurio ūsai gražiai nusvirę ir iš kraštų paraityti. Išblukdavo barzdų ūsai, kartu dingdavo ir pasididžiuotinas vyriškumas, ir aš vėl būdavau toks pat Jonelis, kuris kaipo beūsis labiau tikdavo prie moterų draugijos, žinoma, viduje su tuo labai nesutikdamas.

– Tai ką, Jonai, rudą darželį jau užsiauginai? – šypsodamasis paklausdavo tėvelis, kuris ūsus kažkodėl vadindavo darželiu.

Aš nieko neatsakydavau, tik gana neslėpdamas pasididžiavimo sukinėdavausi apie vyrišką darbą triūsiantį tėvelį ir į moterų draugiją visai nerangiai eidavau.

– Jonui ir ūsai, ir barzdelė labai pritinka, Jonas vyras, – sakydavo šypsodamasis tėvelis, lyg matydamas mano norą trintis tik vyrų draugijoje.

Aš, nelabai slėpdamas tėvelio tikrai atspėtą mano norą, vyriškai pasikraipydavau ir, dėdamas kojas, rankas susikišęs į kelnių sprageles, kurios buvo kišenių vietoje, pamėgdžiodamas suaugusius bernus, iš lėto nueidavau pas motulę ir labai nekantraudavau, kai ji delsdavo mane paleisti pas tėvelį, į vyrų draugiją, nors motinėlę, atrodo, labai mylėjau, labiau už tėvelį ir visiškai kitokia meile. Meilę motulei aš jaučiau iš širdies; ta meilė buvo tokia šilta, jaudinanti, motiniška, kaip dabar suprantu. Tėvelį mylėjau iš pagarbos vyriškumui, už skatinimą būti vyru ir už pripažinimą tokiu. Kartais meilės jausmas ir tėveliui darydavosi panašus į meilę motulei, bet tik akimirkai, dažniausiai tada, kai jis mane savo stambia ranka švelniai paglostydavo, pasisodinęs ant kelių, priglausdavo arba iš miestelio parnešdavo lauktuvėlių kelis saldainėlius, meduolėlį ar baronkėlę. Kasdieniniuose santykiuose aš jį mylėjau labai karštai, bet vyriškai, tokią pat meilę jaučiau ir broliams – vyresniajam Vincukui ir jaunesniajam Petreliui. Už save jaunesnei sesutei Paulinai mano meilė vėl buvo panaši į meilę motinėlei. Aš su ja buvau daug mandagesnis ir švelnesnis negu su broliais. Atnešęs kokį vaisių iš mūsų sodelio, skanesnį obuoliuką, kriaušelę ar labiau įsirpusią vyšnelę, atiduodavau jai, lyg netyčiomis pakišdamas. Labai širsdavau, kai ją kas skriausdavo, ir dažnai ją užstodamas puldavau už save stipresnį. Man buvo labai malonu, kai ji jautė mano švelnų jos gerbimą – jaučiausi kaip tikras vyras, silpnesnių gynėjas ir norėjau, kad visi vyrai elgtųsi su moterimis švelniai, mandagiai ir būtų visados joms geri.

Už mažytės kūtelės, kurioje tilpdavo viena kumelpalaikė, pora karvučių ir keletas avelių, buvo dar mažas pastatėlis – kiaulidėlė su pora kiaulių. Čia mano vaikiška akis nelabai mėgdavo apsistoti ilgiau. Įdomūs buvo tik žali apsamanoję stogeliai. Pažiūrėjęs pro durų plyšelį į tingiai drybsančias kiaules, aš bėgdavau pro vartus į sodelį, kur mano širdis ir pagyvėjusi vaizduotė vėl pradėdavo kurti gražias pasakas ir tyrą vaikišką poeziją. Sodelyje buvo viena stora, aukšta kelgrušnė, kurios šakos siekė kūtelės stogą, dvi senos obelys – statinė ir alyvinė, keletas vyšnių, pora slyvų ir eilė raudonųjų serbentų. Už tų serbentų tėvelis buvo pasodinęs keletą obelaičių, kriaušaičių, tarp jų – agrastų, o aplink sodelį, patvoriuose – vyšnelių ir slyvaičių. Kai kurie šių medelių jau žydėdavo ir ant jų prinokdavo vienas kitas vaisius. Naujame sodelyje palei tvorą, tarp tankių vyšnaičių, buvau pats pasidirbęs suoliuką ir aplink jį prikaišiojęs žabelių, virš jų buvau uždengęs stogelį iš lapuotų šakelių. Vasarą šioje pašiūrėlėje aš praleisdavau šviesiausias svajonių valandas ir, atsigaivinęs jos pavėsyje, jaučiausi kaip koks karalius. Nieks čia man netrukdydavo ir aš ramiai galėjau klausytis paukštelių giedojimo, kurie ypač pavasarį įvairiais balseliais švilpiniavo sodelio medžiuose. Palaimintas kampelis, kvepiantis įvairiomis žydinčiomis žolelėmis, kurios buvo tirštai sužėlusios naujajame sodelyje! Palaimintos ir nekaltos mano gražios svajonės! Jame pasislėpus man visas vaikiškas pasaulis, kurį sudarė tik mano gimtasis kaimas, ir tai tik su jo ne per toliausiomis apylinkėmis, atrodė nekaltas ir mielas. Atsigaivinęs pašiūrėlės pavėsyje išlįsdavau pro mažytę angelę į saulės apšviestą sodelį ir nebežinodavau, kuo besigėrėti: ar sodriai žaliuojančia pražydusia žolele, ar gražiais medelių vainikais, kuriuose tai šen, tai ten kabojo maži užsimezgę, truputį paraudę obuoliukai, persmaugtos it skruzdės kriaušaitės, apskriti vyšnių bumbuliukai ir pailgos slyvaitės. Pamėgindavau perkąsti kokį nubyrėjusį mažytį obuoliuką – rūgščiai kartus, perkandu kriaušelę – irgi tokia pat. Kada gi jie bus skanūs? O taip norėtųsi, ai, kaip norėtųsi! Staiga savo vaizduotėje matau pernykštį rudens sodo vaizdą – kabo pernokę obuoliai, didelės geltonos kriaušės, kurios krisdamos net suskyla ir išleidžia saldžią sultį... Ajajai! Kad tik greičiau! Ir, rydamas seilę, bėgu iš sodelio keleliu, prie kurio kairėje pusėje – kaimyno karčių tvora, dešinėje – mūsų bulvės, tarp kurių auga aukštos, baltai žydinčios pupos. Kad nors kokią pupelę! Bet ir jos dar tebežydi, ir tik apačioje jau užsimezgusios mažytės ankštelės.

Daržo gale auga keturios rudeninės slyvos, kažkokie du mažyčiai, gelsvi paukščiukai, vos girdimai cypsėdami, vikriai nardo slyvų lapijoje. Atsikeliu vartus ir linksmas išbėgu į pakluones. Čia graži marga pievelė. Kur ne kur tankioje žolėje randu žalių rūgštynių lapų ir kramtau juos nusipurtydamas. Nekoks skanumynas, bet kai nėra geresnio, ir tas širdelę atgaivina. Dūzgia bitutės, skraido geltoni ir margi drugeliai, kažkokios mažos muselės, tai vietoje ore pakibusios žaidžia sparneliais, tai staigiai šokteli kokį žingsnį į šoną ir vėl pakimba ore sukdamos savo malūnėlio sparniukus. Aš, būdavo, guliu saulės spindulių apibertoje pievelėje ir ilgai žiūriu į margaspalvius pievos žiedelius, tai nutūpdamos, tai pakildamos dūzgia nenuilstančios bitutės, man ypač patikdavo stebėti stambiąją samanę, kurios ūžiantį malūnėlį išgirsdavau iš tolo. Kartais ji mane gerokai išgąsdindavo, kai, mane pamačiusi, aplink galvą ūždama imdavo sukti ratą. Drąsios marytės nutūpdavo man ant rankos ir pažvelgusios, pabėginėjusios nuo piršto galo pakildavo į tolesnę kelionę. Žali svirpliukai netikėtai prašokdavo pro nosį. Atsiguldavau į aukštesnes žoles ir matydavau smilgas ant mėlyno dangaus. Didingai atrodė švelnaus vėjelio judinamos siūbuojančios žolės, o vabalėliams jos turbūt regėjosi kaip tikras miškas.

Už pievelės jau prasidėdavo laukas, kuris driekėsi gal apie du kilometrus. Kadangi tais laikais buvo trilaukis kaimo žemės susiskirstymas, tai čia būdavo pakaitomis sėjami rugiai, vasarojus, o trečiais metais – pūdymas. Nuo to priklausė to lauko grožis. Man labiausiai patikdavo, kai čia būdavo rugiai. Laukas tada man darydavo didingiausią ir paslapčių kupiną įspūdį. Ežia, kuri skyrė mūsų rėželį nuo kaimyno rugių, nedrįsdavau vienas per toli nueiti. Kažkaip nyku ir bemaž baisu darydavosi net vidurdienį. Rugiai būdavo daug aukštesni už mane, jų tankus mūras slėpė nesuprantamą paslaptį. Prisiskynęs paežyje mėlynų vosilkėlių ir kukalių, skubiai grįždavau atgal ir, rugiams nuo vėjelio sušlamėjus, dar labiau paspartindavau žingsnius, bemaž tekinas bėgdavau, kad koks Ruginis nepagautų už kojos. Vasarojaus laukas jau nebedarė tokio įspūdžio ir aš daug toliau nužygiuodavau ežele – vietomis buvau su juo lygus, o vietomis net aukštesnis ir galėjau matyti tolumoje pilkuojančius krūmus bei mėlynuojantį mišką. Visiškai nykiai man atrodydavo pūdymas, vietomis visai pilkas, vietomis apžėlęs usnimis, svėrėmis ir kitomis negražiomis žolėmis. Jos būdavo galvijų nugraužtos, ištryptos, ir laukas turėjo saulės išdegintos dykumos vaizdą. Nuskusta, nuganyta ir karvių bei arklių apteršta būdavo tada ir ana gražioji pakluonių pievelė. Tik kur ne kur aštrus dagilis styrojo, o žolelė nespėdavo atželti, nes galvijai beveik kasdien ją švariai nuskusdavo. Neįdomu čia buvo, labai retai čia apsilankydavau, nebent pasigrožėti tolimo miško vaizdu. Tada bėgdavau į kitą kaimo gatvelės pusę, nes ten pakluonėse driekėsi trumputis laukelis, kuriame niekada nebūdavo ištisinio pūdymo: jei vieno ruoželis pūdymavo, tai kitų žemėje būdavo auginamos bulvės, daržovės, vasarojus ir rugiai. Toks mišrumas tam viso kaimo laukeliui duodavo labai įvairią ir patrauklią išvaizdą. Gale laukelio būdavo maža balelė, kurioje augdavo gana daug žilvičių. Aš ten mėgdavau nukeliauti ir pasėdėti ant pakilesnių balelės kraštų, palandžioti po žilvičių tankius kerus. Iš kairės pusės buvo lygesnės pievelės, jose augo tūkstančiai rausvai žydinčių ašarėlių. Tai buvo mano mylimiausios laukinės gėlelės, ir dažnai, joms žydint, aš, prisiskynęs geroką glėbį, parnešdavau motinėlei. Už tų pievelių driekėsi ilgas miesto laukas, per kurį papieviais vingiavo kelelis, apstatytas kryžiais. Juo visi mūsų kaimo pietinio galo žmonės eidavo į miestelį.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


93784. gargamelis2007-08-24 11:00
Na, šitas autorius - šventasis. Nei vieno vabalėlio nesutraiškęs, nei vienos varlytės nepridusinęs, nė vieno obuolio nepaėmęs iš kaimynų sodo, niekam nosies nesuburbinęs... Nežinau, ar taip gali būti. Bet,jeigu taip, tai jis iš aukštesnės - angelų - civilizacijos.

93971. rudra 2007-08-26 14:56
Gera buvo skaityt. Gaila tik, kad nepaminėta, kokiame kaime toji dūminukė stovėjo, kiek išsilaikė. Dūminę pirkią mačiau išlikusią netoli Ukmergės, pusiau griuvėsius. Įėjus labai keistas jausmas apima, neįmanoma ano gyvenimo įsivaizduot, per toli, bet vis tiek nusikeli ten kažkiek, ir apima gailesys, o ko gaila, nežinia.

93972. ivs2007-08-26 15:21
man tai per daug tu -eliu. kazkaip nusaldinta ir kazko truksta. lyg senas pierda kalbetu vaiko balsu. arba, kaip buna atvirksciai, tokie vakai, kurie vadinami "sena galva", noredami itikti suaugusiems megdzioja, papugiskai kartoja frazes. taip ir cia, man pasirode, kad tais deminutyvais norima isreiksti ilgesi ten, nostalgija, ale gaunasi toks tiu tiu tiu lia lia lia. truksta svorio, cveko, vinies, kaip pas Kęstuti Navaką. va, kai palyginu toki rasineli, tai suprantu, kad Navakas vis delto moka parkeri laikyti.

93989. rudra2007-08-26 19:21
Šiuo atveju nereikėtų žiūrėti į tekstą kaip į meno kūrinį, tiesiog tai labai garbaus amžiaus žmogaus, prisimenančio dar rėžių sistemą(!), panaikintą per Krupavičiaus reformą, prisiminimai. Man įdomu, nes mūsų kraštuos rėžių nebuvo, Suvalkijoj buvop tvarkomasi pagal taip vadinamą Napoleono kodeksą; panaikinus baudžiavą gavusieji žemės skirstėsi į vienkiemius. Kalba anuomet buvo kitokia nei dabar, ir tai suprantama - nei numylėtos TV, nei radijo, o žiemą vakarai ilgi, vakarodavo prie "kaptilkos", dūminėse žibalinių lempų tikrai neturėjo, o ir žibalas buvo begal brangus, tai ir įvairindavo vakarus dainom, pasakom, o dainose tose - motulė, tėvulis, vadinas, ir kalba buvo tokia, ir vaiko žodžiai tokie. Tolimesnės žinios pasiekdavo tik per atlaidus... Tai mūsų šaknys, beveik visi mes iš ten, ir gerai, kad autorius nuveda į tuos laikus, kai žmonės buvo truputį geresni vienas kitam.

94005. ivs2007-08-26 21:15
Nu gal tikrai, kaip sako zeta, ne ta svorio kategorija, bet atsimenu dar savo senelio pasakas ir pasakojimus, na, nebuvo tiek daug -elių, net su vaiku kalbant. Tiesa, mano senelis kalbėjo žemaitiškai, tai gal dėl to. Ir dar: mane vaiką mokė, kad jeigu jau kokia teta ar dėde itin meilūs, tai žiūrėk, ar ne falšyvas, juk ir lapė gražbyliauja, kai nori sūrį iš varnos išmonyti ir vilkas pas kalvį paplonina liežuvį, kai jam reikia ožkele apsimesti. Man per daug, kad būtų natūralu, bet gal aš ir klystu.

94039. gargamelis2007-08-27 08:20
Panaši leksika ir pas V.Krėvę. Štai, kaip jis apgiedojo "Kunigaikštį Kunotą", ištrauka iš II-os giesmės."Išdžiūs žemelė, mūsų krauju atskiesta, ir jūs, motinėlės, jūs, sengalvėlės, pamiršit savo vaikelius, nuraminsit savo širdelę, kiti paguos jūsų senystėlę...
Žalia žolele užžels lygus laukelis, kur mes sugulsim, kovoj nuvargę, praslinks skausmų tavo dienos, senasai tėvužėli, kiti sūneliai bus tau paguodėlė, tavo senatvės paramėlė..." Todėl į malonybinius autoriaus vardus galima žiūrėti ne kaip į sentimentą, o literatūrinį stilių.

Rodoma versija 33 iš 34 
14:33:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba