ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-08 nr. 971

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Keliaujantys (36) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Apie žmogaus kūno (ne)tobulumą (84) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (1) (6) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Neišvaryki jų iš šio rojaus (37) • JOEL FINCK. Pagrindiniai Šventojo Rašto padalijimai (20) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (4) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Kuriant atmintį, arba Istorinis žanras šiuolaikiniame mene (2) • AKVILĖ BUŽINSKAITĖ. Eilės (6) • AUŠRA ULDUKIENĖ. Eilės (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nepavykusi recenzija (37) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Mano mokytojas (4) • Praeities vaizdai (4) • Hitparado viršūnėje (3) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: Kai kurios sienos ima ir susitepa, kažin kodėl? (63) • uzpuole mane kazkokie musulmoniski motyvai (440) •

Kuriant atmintį, arba Istorinis žanras šiuolaikiniame mene

LINARA DOVYDAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Deimantas Narkevičius
Į nežinomybę. 2009

Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Kuriant atmintį: keturi filmai apie architektūrą, monumentus, bendruomenę“ galėtų būti dar vienas argumentas prancūzų istorikui Pierre’ui Nora, teigiančiam, kad „gyvename pasaulyje, kuriame viešpatauja atmintis“. Išgarsėjęs kaip daugiatomio veikalo „Atminties vietos“ (Les Lieux de mémoire, 1984–1993) sudarytojas, 2002 m. Nora rašė, kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus mūsų santykius su praeitimi ištiko svarbūs pokyčiai: „[...] kritikuojama oficiali istorija ir atskleidžiami nutylėti istoriniai įvykiai; reikalaujama prisiimti atsakomybę už sunaikintas arba konfiskuotas praeities vertybes; įsigali šaknų (roots) kultas ir intensyvėja genealoginiai tyrimai; gausėja minėjimų; praeitį reglamentuoja teisiniai nutarimai; steigiami visokiausi muziejai; jautriai reaguojama į archyvų atidarymą ar uždarymą; didėja dėmesys paveldui“ („Pasaulinė atminties viešpatija“, in Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija, Vilnius: Kultūros barai, 2007, p. 9). Tuo tarpu meninėje kūryboje atgyja ir suklesti istorinis žanras.

Istorizacijos bumas šiuolaikiniame mene pastebimas jau keletą dešimtmečių. Apie tai byloja daugybės menininkų pomėgis darbuotis archyvuose, savo kūriniuose naudoti istorinę medžiagą ar net inscenizuoti praeities įvykius. Per pastarąjį dešimtmetį surengta nemažai reikšmingų tarptautinių parodų, liudijančių šias menines strategijas, – nuo „dokumentiškumo impulsui“ skirtos „Documenta 11“ (2002) iki plačiausią inscenizacijų apžvalgą pateikusios keliaujančios parodos „The History Will Repeat Itself“ (2007). (Beje, pastarosios parodos sumanytoja Inke Arns yra ir viena iš dabartinės parodos ŠMC kuratorių.) Meno kritikai ir teoretikai šiam reiškiniui apibūdinti jau spėjo nukalti bent keletą įsimintinų, greit paplitusių sąvokų, tokių kaip „menininkas archyvaras“ (Hal Foster, 2004) ir „menininkas istorikas“ (Mark Godfrey, 2007). Taigi istorinis žanras šiuolaikiniame mene yra įsitvirtinusi ir netgi instituciškai palaikoma kryptis. Šį faktą patvirtina ir Vilniuje rodoma paroda „Kuriant atmintį“, kurią sudarančius keturis kūrinius užsakė ir prodiusavo net aštuoni kuratoriai ir šešios įvairių šalių institucijos su Varšuvos Goethės institutu priešakyje.

Skirtingai nei ryškiausi moderniųjų laikų istorinio žanro pavyzdžiai – XIX a. istorinė tapyba ar XX a. totalitarinis menas – šiuolaikinis menas siekia ne įamžinti praeities įvykius, o veikiau kvestionuoti pačius įamžinimo būdus, kelti viešumon praeities interpretacijos ir istorijos rašymo klausimus. Toks šiuolaikiniam menui būdingas įtarumas primena aštuntojo dešimtmečio kritinės istoriografijos atradimus, o visų pirma idėją, kad istorija nėra duotybė – istoriją savaip formuoja valstybės atminimo politika, susidedanti iš įvairių kultūrinių, socialinių ir politinių praktikų (tokių kaip vieši ritualai, muziejai, paminklai, istorinės inscenizacijos ar vadovėliai). Ne tik totalitarinėse, bet ir demokratinėse valstybėse atminimo politika reguliuoja, kas ir kaip turi būti prisimenama, o kas – užmirštama. Kitaip tariant, istorija yra konstruktas, kuriamas pagal dabarties poreikius, kad ir kaip įžūliai tai skambėtų.

Kita vertus, istoriją kaip objektyvų pasakojimą nuvainikavo ne tik savikritiški mokslininkai, bet ir įsisiūbavę įvairūs visuomeniniai išsivadavimo sąjūdžiai – nuo moterų judėjimo iki kolonizuotų tautų išsilaisvinimo. Šie procesai atskleidė, kad daugybei socialinių grupių istorijoje arba iš viso nėra vietos, arba ta vieta labai neadekvati. Kovą už žmogaus teises lydėjo ir reikalavimas turėti teisę į atmintį – į skirtingas atmintis, kurių įvairovė dabar turėjo pakeisti vienbalsį istorijos iš didžiosios raidės pasakojimą. Šiandien atminties studijos, nagrinėjančios kolektyvinę atmintį ir jos poveikį kolektyvinių tapatybių formavimuisi, yra viena reikšmingiausių praeities tyrimams skirtų disciplinų tarptautinėje humanistikoje. Lietuvoje, deja, taip nėra, ir čia menas eina ne greta, o priešakyje mokslo.

Tai teigdama turiu omenyje, kad jau daugiau nei prieš dešimtmetį, kai Lietuvos istoriografija labiausiai domėjosi herojiškais XX a. istorijos motyvais, šiuolaikiniai menininkai kreipė dėmesį į tai, kas liko paraštėse – į paprasto žmogaus kasdienį gyvenimą istorijos verpetuose. Negana to, tuometiniai Deimanto Narkevičiaus, Gintaro Makarevičiaus, Artūro Railos, Gedimino ir Nomedos Urbonų bei kitų menininkų kūriniai kalbėjo ne apie istorikams labiau rūpėjusių aukų ir didvyrių, o apie marginalizuotų visuomenės grupių – etninių mažumų, moterų, darbininkų – atmintį. Meno kūriniuose skirtingos atmintys įgavo teisę į istoriją ir – tai dar svarbiau – į dabartį.

Parodoje „Kuriant atmintį“ rodomi darbai nėra tiesiogiai susiję su Lietuva, išskyrus tai, kad kartu su vokiečiu Marceliu Odenbachu, lenku Mirosławu Bałka ir žyde Yael Bartana parodoje dalyvauja ir jau minėtas lietuvis Deimantas Narkevičius. Visgi svarbiausios parodos temos – Holokausto ir sovietinio laikotarpio atmintis – yra ypač aktualios ir pas mus, juolab kad viešajame diskurse jos vis dar įžiebia nesantaikos ugnį. Kaip jau ne kartą yra daręs, būtent sovietinio laikotarpio medžiagą savo naujausiame darbe naudoja Deimantas Narkevičius. Filmas „Į nežinomybę“ yra sumontuotas iš keleto buvusios VDR kino studijos filmų, kuriuos menininkas rado dirbdamas Britų filmų institute, turinčiame vieną didžiausių pasaulyje audiovizualinių archyvų iš socialistinių šalių. Menininko atrinktuose filmų fragmentuose vaizduojama kasdienė socialistinio žmogaus aplinka gerai atpažįstamu slaptos propagandos, būdingos vėlyvajam socializmui, stiliumi. Ramiai vienas kitą keičiantys gatvės, knygyno, fabriko ar ligoninės vaizdai kuria harmoningą tobulos visuomenės įvaizdį. Pasak menininko, „vaizdai, kurie buvo sukurti siekiant reklamuoti socialistinį gyvenimo būdą, demonstruoja, kaip gerai jis buvo „subalansuotas“. Tačiau kūrinio garso takelyje panaudotos iš kitų filmų paimtos tekstų ištraukos sukuria disbalansą – jose kalbama apie baimę, negalimybę komunikuoti ir mirtį. Visgi ar vien šitas neatitikimas tarp tikrovės ir jos vaizdavimo, šiaip jau būdingas ne tik socialistinei propagandai, yra vienintelis filmo taikinys? Kitaip tariant, ar šis kūrinys yra tiesiog totalitarinės praeities kritika?

Menininko atrinktuose fragmentuose atviros propagandos mažai, ji labiausiai reiškiasi filmavimo maniera, kuria stengiamasi pavaizduoti žmogų kaip darniai veikiančio fabriko mechanizmo detalę. Tačiau Narkevičiaus sumontuotame filme apstu ir labai šiltų kadrų su išraiškingais veidais, atmintin įstringančiu žvilgsniu, netikėtai išpešta šypsena, apsikabinusia porele, juokingu interjeru. Todėl žiūrint filmą nepalieka keistas, su nostalgija sumišęs jausmas, kad stebi ne tik istorijos spektaklio veikėjus, bet ir tikrus žmones su savo privačiom istorijom, jausmais ir viltimis. Atrodo, menininkas istorijai suteikia žmogiškąjį mastelį, o savo žvilgsnį nukreipia ne į praeitį, bet į dabartį. Ar ne kaip perspėjimas dabarčiai skamba kūrinio pavadinimas „Į nežinomybę“?

Kiti trys parodos „Kuriant atmintį“ filmai skirti Holokausto temai ir turbūt neatsitiktinai sukurti remiantis lenkiška medžiaga. Lenkijoje, kurioje nacių okupacijos metais veikė 6 didžiausios masinio naikinimo stovyklos ir buvo nužudyti 3 milijonai žydų, Holokaustas užima išskirtinę vietą viešojoje atmintyje. Tačiau parodoje rodomi darbai ne tiek prisideda prie viešos atminties kūrimo, kiek analizuoja atminimo mechanizmus. Toks yra Marcelio Odenbacho filmas apie memorialą, stovintį Maidaneko koncentracijos stovykloje netoli Liublino. Pastatytas septintojo dešimtmečio pabaigoje, Maidaneko memorialas yra tais laikais gana tipiškas ars memoria statinys – milžiniškas betoninis monumentas, dydžiu ir medžiagos rūstumu turėjęs išreikšti čia įvykusios tragedijos mastą. Odenbacho filme „Sukant ratais“ paminklas visa savo didybe trumpai pasirodo tik pačioje pabaigoje, o didesniąją laiko dalį kamera iš arti tyrinėja paminklo paviršių, sukdama ratu ir kraštutinai priartindama vaizdus, kol žiūrovui ima suktis galva. Odenbachas rodo tokį paminklą, kuris skatina ne suvokti, o pasijusti bejėgiam prieš praeitį. Ne veltui prie paminklo pasirodantys du paaugliai, prieš tai nerūpestingai raičiojęsi po žolę, dabar fantazuoja apie paminklo... susprogdinimą.

Oficialią atminimo politiką kritikuoja ir Mirosławas Bałka, vienas garsiausių Holokausto tema kuriančių lenkų menininkų. 2008 m. sukurtoje vaizdų projekcijoje „Audi HBE F144“ menininkas panaudojo kelias dešimtis kadrų iš lenkų televizijos reportažų apie popiežiaus Benedikto XVI apsilankymą Osvencime. 2006 m. įvykęs neseniai įšventinto popiežiaus vizitas garsiausioje koncentracijos stovykloje sulaukė didelio tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Įvairiomis medijomis plito vaizdai su baltai apsirengusiu popiežiumi, vienumoje žengiančiu pro stovyklos vartus, su lietumi, užklupusiu besimeldžiant, ir vaivorykšte, pasirodžiusia maldos pabaigoje. Tuo tarpu Bałkos atrinktuose ir vienas po kito demonstruojamuose kadruose per stovyklos teritoriją rieda juodas „Audi“ automobilis, apsuptas būrio apsaugininkų. Galima numanyti, kad automobilyje, nematomas ir apsaugotas nuo nežinomų pavojų, sėdi naujasis Bažnyčios vadovas. Šis kūrinys turbūt prisideda prie Benedikto XVI vizitą lydėjusios kritikos dėl kontroversiškos jo praeities Antrojo pasaulinio karo metais, kai jis ne savo noru tarnavo nacių režimui. Tačiau šis darbas išryškina ir bendresnę, medijų vaidmens, problemą atminties kūrimo procesuose.

Yael Bartana kūrinyje „Siena ir bokštas“ naudojasi inscenizacija – dar viena strategija, kuri, be darbo archyvuose ar lauko tyrimų vadinamosiose traumos vietose, yra populiari kuriant šiuolaikinio meno istorinį žanrą. Populiariojoje kultūroje istorinės inscenizacijos yra skirtos istoriniams įvykiams atkurti ir dažnai reikalingos tam, kad inscenizacijos dalyviai ir žiūrovai galėtų užmegzti „gyvą“ santykį su praeitimi. Bartana savo kūrinyje inscenizuoja išgalvotą istoriją, kuri turėtų paskatinti ne dar kartą išgyventi praeitį, o apmąstyti dabartį. Menininkės sukurtame filme įvykiai prieštarauja žinomiems istorijos faktams – Hitlerį primenantis jaunas lenkų politikas kviečia sugrįžti 3 milijonus žydų į Lenkiją, o į šį kvietimą atsiliepia būrelis žydų jaunuolių ir, panašiai kaip sionizmo idėjų vedami atvykėliai XX a. pradžios Palestinoje, per vieną dieną buvusio Varšuvos geto rajone įsirengia kibucą. Kaip paaiškėja filmo pabaigoje, siena apjuosta gyvenvietė su bokštu primena koncentracijos stovyklą. Bartana garsėja kritika Izraelio atžvilgiu, šios kritikos atgarsių esama ir šiame kūrinyje. Tačiau šiuo atveju svarbiau kitkas. „Siena ir bokštas“ nufilmuotas pakiliu politinės propagandos stiliumi – tokiu, kuris per visą XX a. puikiai buvo naudojamas totalitaristinių ir nacionalistinių idėjų sklaidai. Parodijuodama žydo arba svetimo kito „grįžimą“ kaip užkariavimą, Bartana atkreipia dėmesį į nacionalizmo grėsmes šiandieninėje Lenkijoje. Ir, reiktų pridurti, ne tik joje.

Savo apmąstymus apie dabartinį pasaulį apėmusią atminties maniją Nora baigia perspėjimu: „Sakralumo aura, šiandien gaubianti atmintį, iš tikrųjų kelia nemažai klausimų ir skatina pasiaiškinti, kaip, kodėl ir kada atminties sukeltas pozityvus išsilaisvinimo ir išsivadavimo sąjūdis gali virsti savo priešybe – įkalinimo forma, sunaikinimo motyvu ar karo įrankiu.“ Iš tiesų, užmarštis yra neišvengiama atminties palydovė ir kartais tik ji gali suteikti susitaikymą. Tačiau atrodo, kad parodos „Kuriant atmintį“ darbai, kaip ir daugelis šiuolaikinių istorinio žanro kūrinių, siunčia kiek kitokį, bet ne mažiau įsimintiną pranešimą. Tai perspėjimas dėl to, kaip konstruojama atmintis. Jį verta prisiminti, ypač šalyje, kur su XX a. demonais vis dar dažnai grumiamasi kuriant romantišką kovojančios ir kenčiančios tautos istoriją, kurioje atsakomybei vietos tenka mažiau nei savigailai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


179735. žaginys2010-01-14 13:33
Rašoma: "Vilnius: Kultūros barai, 2007, p. 9". Tai ką, 2007 m. išėjo tik vienas kultūrbario numeris?..

180159. Girdas2010-01-19 16:11
Tas draugas mano, kad istoriją kuriama pagal valdžios poreikius savaip formuoti valstybės politiką. Kaip tai kvepia sovietine diktatūra.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:33:22 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba