ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-08 nr. 971

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Keliaujantys (36) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Apie žmogaus kūno (ne)tobulumą (84) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (1) (6) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Neišvaryki jų iš šio rojaus (37) • JOEL FINCK. Pagrindiniai Šventojo Rašto padalijimai (20) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (4) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Kuriant atmintį, arba Istorinis žanras šiuolaikiniame mene (2) • AKVILĖ BUŽINSKAITĖ. Eilės (6) • AUŠRA ULDUKIENĖ. Eilės (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nepavykusi recenzija (37) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Mano mokytojas (4) • Praeities vaizdai (4) • Hitparado viršūnėje (3) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: Kai kurios sienos ima ir susitepa, kažin kodėl? (63) • uzpuole mane kazkokie musulmoniski motyvai (440) •

Vasara šešėlių tinklą tiesia...

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


2007 metai



Pasaulis bėga nuo poezijos


Andai daktaras man ir sako:
– Aš operuoju žmones. Kai reikia traukti pūlius iš plaučių, nematau jokios poezijos.
– Tikra tiesa, – pritariau, – jei prisitrauktumėte debesį prie nosies, galimas daiktas, kad jis nekvepia. Ir – jokio grožio.
Jokio grožio, kai žmogus gimsta ar miršta (daktaro akimis).
– O ką veikiat namie?
– Geriam ir pasakojam anekdotus...
Poezija kaip išlavinta kalba, subtili kalba, kalba, surišanti viską, kas išardyta, išties ten nereikalinga.
– Smuikas jums irgi maišytų. Jeigu ten nėr poezijos, tai dar nereiškia, kad jos išvis nėr. Žmogus ne tik plaučiai ir pūliai...
– Kas dar?
– Pavyzdžiui, ilgesys...
Čia ir sustojome... Dabar gailiuosi nepasakęs, kad gera medicina susideda iš daugelio patirčių. Taip ir poezija – iš daugelio patirčių, kurios užgimė po ligų, vargų, nelaimių, džiaugsmo... Tas pats, tik „iš kito galo“.
Sunkiausia su tais žmonėmis, kurie yra savo srities paranoikai.
Tasai pats filosofas andai sakė:
– Jeigu žmogus aiškina pasaulį ekonomiškai, tai aš jį sustabdau ir sakau: „Palauk, pirmiausia save paaiškink ekonomiškai!“
P. S. Bet kuris pasaulio ir žmogaus aiškintojas privalo palikti švarią ir neapibrėžtą erdvę, t. y. tarti: „Aš jums įrodysiu mažą dalelytę tiesos.“
Jos esama ir teigime, ir neigime. Be to – tūkstančiai niuansų.


Maironis


Jis be galo aiškiai suformulavo, kad šis kraštas – irgi Dievo kūrinys.
        Ten susimąstęs tamsus Nevėžis
        Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
        Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
        Jo gilią mintį težino Dievas.
Jo poetiškumas – iš Dievo (teologinis) ir iš grožio (estetinis).


Siaurapročių darbai


Neva didelis mokslininkas, neva akademikas. Neva dirbo tyrimo darbus 20 metų. Parašė knygą apie silpnėjantį vyriškumo geną.
Vyriškumo genas, tarkime, x. Moteriškumo – y. Tai tas x vis silpnėja.
O gal ta knyga apie tą patį akademiką? Juk didžiausia tiesa, kad su amžium kiekvienas žmogus silpnėja.
Iš kur tos pretenzijos į universalijas? Ar ne iš globalinių užmojų?
Dalinės tiesos visad pretenduoja į visuotines. Negalėjo juk tasai žmogus „ištirti“ visų tautų ir rasių!
Regis, Viešpats yra kuklesnis...


Nesukurtas eilėraštis

        Apie žmogų, kuris ėjo per aikštę,
        prastai apsirengęs, regisi,
        svetimšalis...
        Šnabždėjo, kalbėjo beveik
        progiesmiais, priegiesmiais:
        – Šventoji Kelno katedros mergele
        su žydinčia pupele rankoj,
        šventoji Kelno katedros mergele
        su pupele,
        pupele rankoj...

        Jupelė išsiuvinėta, apie sijoną nieko
        negaliu pasakyti.


Vienos kino juostos gale


Ko norėjau, gerai nežinau, bet pajutau, kad man truputėlį šilčiau.


Liepos 9, pirmadienis


J. I. – įkandin


Jis yra teisus (nors aš čia perfrazuoju jo mintį): noras rašyti yra susijęs su troškimu gyventi. Kas siejasi su mirtim – nežadina jokio noro rašyti.
Mirtis „graži“ tik iš tolo ir – estetizuota. Kraujas, smarvė ir vėmalai... Kas čia galėtų pasisemt įkvėpimo?


Pažeminimai


Žmogus bene labiausiai kenčia tada, kai kiti jo „neatpažįsta“, t. y. esi jiems vienas iš daugelio, toks pats, pilka masė, dar vienas pimpa...


Aplinka


Metai iš metų aplinkui matau vien nuskurusius žmones.
Tai prasidėjo bene prieš 4, 5 metus. Artimų žmonių mirtys – susitraukusi, uždara erdvė. Žmonės ligoninėse, gydyklose, kaimuose, kurie ištuštėję. Grynas mireliojimas...
– Tu nežiūrėk į juos, žiūrėk į aukštuomenę, – pataria man (...).
– O kur aš ją matysiu? Televizoriuj? Laimė, šiandien buvau universitete ir mačiau begalę (mano akimis) jaunimo.
Tai atgaivina žmogų. Ir Filologijos berželis taip dera prie senos architektūros. Sienų spalva – senasis Vilnius! Jis amžinas, o žmonės praeina, praeina...


Vieniems įprasta, kitiems...


A. K. šiandien papasakojo dvi istorijas, kurios vertos užrašymo.
Pirmoji – viešnagė Leipcige.
Šeimininkai išvirė kavos ir padėjo po sumuštinį.
– Jeigu dar norėsite valgyti, šaldytuve yra ir sūrio, ir žuvies, bet teks mokėt...
Antroji – Pašušvyje.
A. su draugais vasarą pasiprašė nakvynės pas sodiečius.
– Mes norėtume pernakvot kur nors, kad ir ant šieno. Valgyti turim savo...
Šeimininkas:
– Jeigu valgysit savo, tai ir ant šieno nakvynės nebus. Eime valgyti į trobą, paskui nakvynė...


Liepos 10, antradienis


Vienas svetimšalis – mūsiškiams


– Jūs išparduodate savo viešąją erdvę (žemę, miškus, skverus, ežerus ir t. t.) tam, kad žmonės Airijoje ar Norvegijoje gyventų geriau. Man tai nesuprantama... Nuo to jūsų žmonės negyvens geriau, o jūs būsite dar labiau priklausomi nuo svetimųjų.


Naujausioji lietuvių fotografija


Jinai keičiasi. Dažnai preciziška, formali, bet šalta, ji įgijo „jausmų“, emocingumo, kada fotografuoti pradėjo rašytojai.
Tam tikros šilumos, neregėtos lig šiolei. Beje, panašių bėdų būta ir pasaulio poezijos vertimuose. Kiti manė, kad užtenka šaltai ir objektyviai išguldyti tekstą...
Bet kokie menai ėda širdį. Vietoj „ėda“, tiesa, galima tarti – alina. Nualina širdį. Tą žinojo senieji meistrai.


Romėnai apie britų kraštus ir moteris


Britų moterys yra nesutramdomos, turi jas vaikytis kaip stirnas, bet kada jau pasikiši po savim, tai gulies minkštai kaip į patalus...
(Nieko sau stilius!)


Paradoksai


Kai pamąstau, kad daugelį dalykų matysiu labai trumpai, jie man pasirodo besą gražūs. Pasaulio grožis sukelia man skausmą. Tada išeitų, kad grožio priežastis yra mano gyvenimo trapioji trukmė.
(Ar kažkas panašaus slypi A. J. Greimo sąvokos esthésis turinyje?)


Iš suvokimų


Visais atvejais, – o tai buvo be galo daug, kartojosi per visą mano gyvenimą, – mirtis būdavo netolies. Laukdavo, tykodavo... Aš tai ištvėriau. Tai teikė mano būčiai intensyvumo. Kaip ir domėjimasis didžiaisiais mirusiais, kaip ir kibirkštys, ėjusios iš tų, kurie buvo gyvi, su kuriais gyvenau.
Man liūdna dėl tų, kurie nelaimingi, – tuotarp jaučiu jiems didelę meilę.


Liepos 11, trečiadienis


Iš kovo užrašų

        O kada nors ir aš turėsiu!
        Turėsiu tokį juodvarnio drabužį
        kaip kad šitas varnėnas
        kovo mėnesio žolėje
        palei upę, žalian užtraukiaman
        lig ausų lietpaltin
        įsisupęs,
        blizgančia saulėj galva, –
        kada nors palei
        tekančius vandenis...

        Po 100, po 100 000 metų!

        (Ir jokia čia reinkarnacija.)


Apie genialumą


Net šviesiausieji protai nesugeba apskaičiuoti visų aplinkybių. Nepaisant visų per gyvenimą sukauptų žinių.
Gyvenimas, ateitis, tikrovė – neaprėpiamos ir nenuspėjamos erdvės.
Senovės Atėnuos vienintelis Sokratas pasipriešino įnirtusiai miniai ir gimtajai bendruomenei. Jis apsisprendė veikti taip, kaip jam liepia sąžinė ir sveikas protas.
Kuo baigė – žinome. Cikuta.
Sokratas:
– Kieno kokia ateitis laukia, nežino niekas. Nebent dangus.


Liepos 12, ketvirtadienis


Nuotrupa (naktis)


Jei ilgai ir kantriai trinsies, įskelsi kibirkštį...
Jau trečią kartą laikrodis pravirko.


Realybė


Išvados, padarytos remiantis ne faktais, o prielaidomis.


Kuriančių žmonių mirtys


Pirmą sykį Manto Gimžausko eiles perskaičiau „Moksleivy“ ir – man patiko. Pagalvodavau: kas išeis iš to žmogaus? Kartais matydavau jį Druskininkuos, radikaliai keitėsi – darė performansus... Paskui – keli pasimatymai „Šiaurės Atėnuos“, kai dar glaudėmės prie Sereikiškių... Paskui jau degančio daugiaaukščio balkonai, liepsnos, dūmai, šauksmai... Degančių buvo daug, pagalbos besišaukiančių daug. Mano nevilties žiemą... Vakar L. papasakojo, kad Remį, aklą savo draugą, jis spėjo suvynioti į čiužinį. Prieš šuolį į nežinią iš penkto (ar šešto) aukšto.
Realybė baisiau nei performansai.
Tas, kas kuria, yra pertekęs gyvasčio.


Iš epitafijų senovės

        Siegfriedo


        Guliu dabar Neries ir Nemuno
        santakoj prie Kaunos,
        marais, sraigėm
        apkibęs...

        O žadėjai, žadėjai parvežt
        man – perlamutrinius
        marškinius iš Sicilijos
        ar Paryžiaus...




 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


179642. m.m.u. :-) 2010-01-13 19:19
Bet kuris pasaulio ir žmogaus aiškintojas privalo palikti švarią ir neapibrėžtą erdvę, t.y. tarti: "aš jums įrodysiu mažą dalelytę tiesos". Jos esame ir teigime ir neigime. Be to- tūkstančiai niuansų. /Sigitas Geda/... Pasakykite, kuris iš čia patalpintų rašinių gali prilygti šių trijų sakinių išminčiai...

179667. painiojate2010-01-14 00:41
žanrus, mielasis.

179864. m.m.u.2010-01-15 17:07
Nemanau, kad išminties gilumas priklauso nuo minties išsakymo žanro... Nors gal ir netinkamai pasakiau, bet manau, kad kiekvienas, įrodinėjantis savo šimtaprocentinę tiesą, turėtų palikti nors kiek ir tos laisvos erdvės...

179897. tai ir 2010-01-15 20:48
palikite tos laisvos erdvės kitiems autoriams nebūti tempiamiems ant vieno kurpalio (kad ir pagal išminties kriterijų).

Rodoma versija 27 iš 28 
14:33:14 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba