Pagrindiniai Šventojo Rašto padalijimai

Henry Moore Užraktas. 1963–1964

Atrodo, kad iš visų jėgų, kurios šiandien kausto Bažnyčią, stipriausios yra tradicijos gniaužtai. Daugelis žmonių laikosi tokio nusistatymo: jei tai buvo pakankamai gerai seneliui ir močiutei, manau, tai bus gerai ir man. Iš visų tradicijų, kurių laikosi įvairios krikščioniškos grupės, galbūt stipriausia ir labiausiai painiojanti yra tradicinis Šv. Rašto padalijimas: tradicija, kad Biblija tiesiog dalijama į Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą.

Šiuo straipsniu noriu parodyti, kad Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas nėra pagrindiniai Šv. Rašto padalijimai ir kad daugelis žmonių nežino, kas pagal Šv. Raštą iš tikrųjų yra Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas.

Viena sudėtingiausių vietų Biblijoje yra antraštinis puslapis. Tai sakau atsargiai, nes labai gerbiu Dievo Žodį. Tačiau privalome suprasti, kad tik tekstas yra Dievo Žodis. Pastabos, antraštiniai puslapiai, skyrių įvadai yra pridėti žmogaus. Šiandien, atsivertę Pradžios knygą, antraštiniame puslapyje tikriausiai perskaitysime: „Senasis Testamentas“, o atsivertę Evangeliją pagal Matą greičiausiai rasime parašyta: „Naujasis Testamentas.“

Aš sakau, kad tai netinkama, nes privedė prie neteisingo mokymo paskirstymų tema. Mums reikia pamatyti, kad svarbiausi Šv. Rašto padalijimai nėra Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas, bet greičiau tai yra Pranašystė ir Paslaptis.

J. C. O’Hairas dažnai nurodydavo tris klaidingas Šv. Rašto suskirstymo prielaidas.

Pirmoji yra tokia: Senasis Testamentas prasideda Pradžios knygos 1 skyriuje. Visiems, kurie mokėsi logikos, aišku: jei prielaida yra neteisinga, tai išvada taip pat bus neteisinga. Taigi pirmiausia įrodykime, kad Senasis Testamentas neprasideda Pradžios knygos 1 skyriuje. Kad tai padarytume, mums reikia žinoti, kas yra Senasis Testamentas. Mums reikia suprasti, kad žodis „testamentas“ Šv. Rašte yra žodžio „sandora“ atitikmuo. Tai yra du žodžiai, verčiami iš vieno žodžio originalo kalba.

Aš pats manau, kad verčiant reikėtų vartoti žodį „sandora“, nes kai sakome „Senasis Testamentas“, tai iš tikrųjų nurodome Senąją Sandorą, kurią Dievas sudarė su Izraelio žmonėmis per Mozę. Štai 2 Kor 3, 12–14 skaitome: „Taigi, turėdami tokią viltį, mes kalbame labai tiesiai, ir ne kaip Mozė, kuris užsidėdavo dangalą sau ant veido, kad Izraelio vaikai negalėtų žiūrėti į pabaigą to, kas yra panaikinta, bet jų protai buvo apakinti, nes iki šios dienos pasilieka nenuimtas tas pats dangalas skaitant Senąjį Testamentą; tas dangalas yra panaikinamas Kristuje.“ Kas yra tas Senasis Testamentas ir apie ką čia kalbama? Mozė užlipo ant kalno, susitiko su Dievu, ir Dievas jam davė Sandorą, Dešimt įsakymų, Įstatymą. Visa tai nurodo tą patį ir yra ta pati Senoji Sandora arba Senasis Testamentas.

Kada visa tai įvyko? Ar tai įvyko Pradžios knygos 1 skyriuje? Galėtume skaityti Pradžios knygos 1 ir 2 skyrius – iki pat 50 skyriaus, tačiau nerastume žodžių „Senasis Testamentas“ nei „Senoji Sandora“. Galėtume skaityti iki Išėjimo knygos 19 skyriaus ir nerastume Senosios Sandoros. Ir tik Išėjimo knygos 20 skyriuje Dievas atskleidžia Senąją Sandorą. Tuo metu ji buvo nauja, tačiau dabar ji paseno, nes buvo pašalinta. Tačiau mes nerandame Senojo Testamento Pradžios knygoje.

Antroji neteisinga prielaida yra ta, kad Naujasis Testamentas prasideda Mato evangelijos 1 skyriuje. Iš tikrųjų Naujasis Testamentas prasideda Mato evangelijos pabaigoje. Mt 26, 27–28: „Ir kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną ir palaimino ją, ir laužė ją, ir davė ją mokiniams, ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas.“ Ir jis paėmė taurę ir padėkojo, ir ją davė jiems, sakydamas: „Gerkite jūs visi iš jos; nes tai yra Naujojo Testamento mano kraujas, kuris yra išliejamas už daugelį nuodėmių atleidimui.“ Kada prasideda Naujasis Testamentas ar Naujoji Sandora? Ji prasideda su Kristaus kraujo praliejimu, t. y. Mato evangelijos 27 skyriuje.

Kodėl svarbu suprasti, kad Naujoji Sandora prasideda evangelijų pabaigoje? Todėl, kad tai, kas vyksta Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijose, vyksta pagal Senojo Testamento paskirstymą. Štai dėl ko keturiose evangelijose mes randame teiginių, į kuriuos žiūrėdami pagal Malonės supratimą matome, kad jie nesuderinami su Malonės paskirstymu.

Pažiūrėkime į Kalno pamokslą ir ištirkime kai kuriuos Kristaus mokymus.

Mt 5, 5: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.“ Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tie žmonės, kuriems Kristus kalba, yra tie žmonės, kurie vieną dieną paveldės žemę. Dievas pažadėjo Abraomui šalį. Dievas pažadėjo Izraelio žmonėms nenutrūkstamą teisę į tam tikrą dalį žemės, ir Kristus kalba tiems žmonėms. „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.“ Ar mes paveldėsime žemę? Ne, apaštalas Paulius mums sako (žr. Fil 3, 20), kad mes esame dangaus piliečiai. Mes turime visiškai kitą viltį, nei Izraelio žmonės tuo metu turėjo.

Mt 6, 10: „Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia žemėje, kaip kad ji yra danguje.“ Dievas Izraeliui pažadėjo karalystę žemėje. Ji vadinama Dangaus karalyste tik todėl, kad jos valdžia yra dangiška, nors pati ji bus žemėje.

Eilutės, kurios aiškiai parodo skirtumą tarp Įstatymo ir Malonės, yra Mt 6, 14–15: „Nes jeigu jūs atleisite žmonėms jų kaltes, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis; bet jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai nei jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ Ši Šv. Rašto vieta kėlė ir kelia nerimą daugeliui žmonių. Jei tu atleisi, tai tau bus atleista. Jei tu neatleisi, tai tau bus neatleista. Tačiau tai nėra mūsų kalčių atleidimo pagrindas šiandien, kai jau yra pralietas Kristaus kraujas. Apaštalas Paulius Ef 4, 32 sako: „Būkite geri vienas kitam, minkštaširdžiai, atleisdami vieni kitiems, kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido.“ Viešpats Jėzus Kristus per apaštalą Paulių sako, kad mums jau atleista. Dabar atleiskite kitiems. Tai yra Malonė! Toks yra skirtumas tarp Įstatymo ir Malonės.

Senasis Testamentas yra Įstatymas, Naujasis Testamentas – Malonė, tačiau, reikia suprasti, kad Naujasis Testamentas ne visada reiškia tik Malonę. Jei teisingai dalijame Dievo Žodį, turime atskirti, kaip Naujasis Testamentas buvo atskleistas Izraelio namams ir Judo namams ir kaip Naujasis Testamentas yra taikomas Malonei paskirstyti.

Jer 31, 31 rašoma: „Štai, ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš sudarysiu su Izraelio namais ir Judo namais Naują sandorą.“ Ar čia kas nors sakoma apie Bažnyčią, Kristaus kūną? Nė žodžio. Čia kalbama apie Naująjį Testamentą, koks jis iš pradžių buvo sudarytas ir taikomas tik Izraelio namams ir Judo namams. Iš tikrųjų tai yra Naujasis Testamentas, kurį Kristus nurodo Mato evangelijos 26 skyriuje: „Tai yra Naujoji sandora, mano kraujyje.“ Koks testamentas? Kokia sandora? Sandora su Izraelio namais ir Judo namais.

Tai mus atveda prie trečiosios klaidingos prielaidos. Taip, kaip yra neteisinga sakyti, kad Senasis Testamentas prasideda Pradžios knygos 1 skyriuje, nes jis iš tikrųjų prasideda Išėjimo knygos 20 skyriuje, ir kaip yra neteisinga sakyti, kad Naujasis Testamentas prasideda Mato evangelijos 1 skyriuje, nes jis prasideda keturių evangelijų pabaigoje, su Kristaus mirtimi, taip neteisinga yra sakyti, kad Malonės paskirstymas prasidėjo su apaštalu Petru, Sekminių dieną, Apaštalų darbų 2 skyriuje.

Tai yra svarbiausia iš trijų prielaidų. Mums reikia suprasti, kodėl tai yra klaidinga. Pateiksiu tris svarias priežastis.

Pirmoji priežastis: Sekminių diena buvo žydų šventės diena. Skaitykime Apd 2, 1: „Ir kai išsipildė Sekminių diena...“ Ką tai reiškia? Tiesiog kad atėjo tinkama kalendoriaus diena. Per visą savo istoriją žydai šventė septynias šventes per metus. Paschos šventė buvo įsteigta dar Egipte, kada Izraelis išėjo iš Egipto. Neraugintos duonos šventė, Pirmųjų vaisių šventė ir t. t. buvo švenčiamos tam tikrą metų dieną. Todėl, kai sakoma, kad atėjo Sekminių diena, tai tiesiog reiškia, kad tai buvo tinkamas laikas žydų metuose. Tai buvo ketvirtoji iš švenčių ir nieko bendra neturėjo su pagonimis; tai buvo visiškai žydų šventė.

Kad aiškiau suprastume mano žodžius, pažvelkime į kelias Šv. Rašto eilutes. Apd 2, 5: „Jeruzalėje gyveno žydai, dievobaimingi vyrai, iš kiekvienos tautos po dangumi“ ir Apd 2, 9–10: „Mes – partai ir medai, ir elamitai, ir Mesopotamijos, ir Judėjos, ir Kapadokijos, Pontijos ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščių ties Kirėne gyventojai, ir Romos ateiviai, žydai ir prozelitai.“ Nors tenai buvo žmonių, kurie pagal savo tautybę buvo pagonys, mums aiškiai pasakyta, kad jie buvo tapę prozelitais – žydų prozelitais. Taigi, kodėl jie buvo susirinkę Jeruzalėje? Todėl, kad tai darė kiekvienas ištikimas žydas ar prozelitas. Jie susirinko į Jeruzalę švęsti, ir tai buvo Sekminių šventė. Pažvelkime į 14 eilutę: „Bet Petras, atsistojęs su vienuolika, pakėlė savo balsą ir jiems tarė: „Judėjos vyrai ir visi, kurie gyvenate Jeruzalėje, tebūna jums tai žinoma, ir klausykite mano žodžių.“ Ir į 22 eilutę: „Izraelio vyrai, klausykitės šių žodžių: Jėzų iš Nazareto, žmogų, Dievo patvirtintą tarp jūsų stebuklais ir nuostabomis, ir ženklais, kuriuos Dievas darė per jį jūsų tarpe, kaip ir jūs patys žinote.“ Jei pažvelgtume į 3 skyrių, tai ten atrastume tą patį dalyką. Petras kalba Izraelio žmonėms. Nė vienas pagonių nėra paminėtas. Iš tikrųjų iki Apaštalų darbų 10 skyriaus nerasime nė vieno pagonio. Jie atsiranda tik atsivertus Sauliui, vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi.

Antroji priežastis, kodėl Sekminių diena nėra šio paskirstymo pradžia, yra ta, kad Izraeliui po Sekminių dienos vis dar siūloma karalystė. Šis paskirstymas negalėjo prasidėti 2 skyriuje, jei Dievas vis dar siūlo karalystę 3 skyriuje. Apd 3, 12: „Ir tai pamatęs Petras atsakė tautai: „Izraelio vyrai, kodėl jūs tuo stebitės? Arba kodėl jūs taip įdėmiai žiūrite į mus, tarsi savo pačių jėga ar šventumu mes būtume padarę šitą žmogų vaikščiojantį?“ ir 19 eilutė: „Todėl apsigalvokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kai nuo Viešpaties veido ateis atgaivos laikai.“ Tai yra nuoroda į Kristaus karalystę, atgaivos laikus. 20 eilutė: „Ir jis atsiųs Jėzų Kristų, kuris anksčiau jums buvo paskelbtas.“ Čia iš tikrųjų yra pirmasis tikras Kristaus karalystės pasiūlymas žmonėms.

Daugelis moko, kad Kristaus karalystė buvo žmonėms duota Kristui dar būnant žemėje. Bet juk mes negalime pamatyti karalystės šlovės, kol neįvyko Kristaus kentėjimai. Daugelis Šv. Rašto vietų tai liudija. „Iš tiesų sakau aš jums: yra kai kurie čia stovintys, kurie neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje“ (Mt 16, 28). Mato evangelijos 17 skyriuje kalbama apie tai, kaip Kristus pasiima tris artimiausius mokinius ir nusiveda juos ant kalno, kur jie pamato, kaip Kristus persikeičia į savo karalystės šlovę. Kristus tada pasako: „Niekam apie tai nepasakokite, kol Žmogaus Sūnus nebus prisikėlęs iš numirusių.“ Kodėl? Todėl, kad iki Kristaus prisikėlimo Jo karalystė žmonėms nebuvo galutinai pasiūlyta.

Dabar trečioji priežastis: Malonės paskirstymas negalėjo prasidėti, kol Izraelis dar nebuvo iškirstas, kol Dievas dar nebuvo nukirtęs savo paskirstymo šiai tautai. Tradicinė teologija moko, kad Izraelis buvo iškirstas su kryžiumi, kada jie nukryžiavo Viešpatį Jėzų Kristų, ir tada Dievas atsisuko į pagonis. Bet ar taip sako Šv. Raštas? Lk 13, 6–7: „Jis taip pat pasakė šį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. [Figmedis Šv. Rašte simbolizuoja Izraelį, jų, kaip Dievo žmonių, religinį gyvenimą – J. F.]. Ir atėjęs jis ieškojo jo vaisiaus, ir nieko nerado. [Kas trejus metus ieškojo vaisių Izraelyje? Viešpats Jėzus Kristus. Jis tarnavo tarp šių žmonių trejus metus, ieškodamas vaisių, tačiau jokių vaisių nerado – J. F.] Tuomet jis tarė savo vynuogininkui: „Štai šiuos trejus metus aš ateinu ieškodamas ant šio figmedžio vaisiaus ir nieko nerandu: nukirsk jį; kam jis apsunkina žemę?“

Tradicinė teologija sustotų prie 7 eilutės ir sakytų: „Amen. Nukirskite juos!“ Tačiau pažiūrėkime, ką Šv. Raštas sako 8 eilutėje: „Ir jis atsakydamas jam tarė: „Viešpatie, palik jį dar ir šiuos metus, kol aš jį apkasiu ir patręšiu.“