ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-08 nr. 971

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Keliaujantys (36) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Apie žmogaus kūno (ne)tobulumą (84) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (1) (6) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Neišvaryki jų iš šio rojaus (37) • JOEL FINCK. Pagrindiniai Šventojo Rašto padalijimai (20) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (4) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Kuriant atmintį, arba Istorinis žanras šiuolaikiniame mene (2) • AKVILĖ BUŽINSKAITĖ. Eilės (6) • AUŠRA ULDUKIENĖ. Eilės (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nepavykusi recenzija (37) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Mano mokytojas (4) • Praeities vaizdai (4) • Hitparado viršūnėje (3) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: Kai kurios sienos ima ir susitepa, kažin kodėl? (63) • uzpuole mane kazkokie musulmoniski motyvai (440) •

Keliaujantys

DAINA OPOLSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mooney veidų testas

Prekybos centre kažkas pametė nuotrauką. Nedidelę, kišeninę, nespalvotą, aplamdytais kampais. Tokias paprastai daugelis mėgsta nešiotis permatomame šoniniame piniginės skyrelyje. Laukdama eilėje prie kasos ne kartą esu mačiusi, kaip tarp skubriai nardančių pirštų vis išnyra blausūs ir vaiduokliški nepažįstamųjų veidai. Iš šios žvelgia pusamžis vyras, gal keturiasdešimties, dėvintis kostiumą ir ryšintis dryžuotą kaklaraištį. Fotografuotasi, aiškiai matyti, pasui ir taip pat aiškiai matyti, kad vyrui liepta nė nesujudėti: lūpos ir žandikauliai kietai suspausti, akys tarytum išsprogusios. Iš pirmo žvilgsnio atvaizdas labiau panėši į vaškinę figūrą nei į gyvą žmogų. Nuotrauka iš piniginės.

Turiu prisipažinti, kad nemalonūs man tie svetimi žvilgsniai iš svetimų piniginių. Niekaip nepriprantu. Pastaruoju metu, kaip tyčia, kažkodėl su jais susiduriu vis dažniau. Atverstinis apnuogintas asmeniškumas, pernelyg atvirai visiems deklaruojamas. Atrodo, jo darosi vis sunkiau išvengti. Žinau, kad maištingoje šiandienos scenoje esu niekam tikęs bailus personažas, kupinas desperatiškos baimės, vis sunkiau suspėjantis pastebėti ir nesistebėti, kaip paprastai ir neskausmingai begalybė privačių gyvenimų tampa viešaisiais scenarijais, visų gyvenamais gyvenimais. Nuo to tik blogiau man, žinau. Prisimenu, kaip šito nepastebimo, tačiau it angis sėlinančio vienodėjimo kaip klastingos ligos saugojosi visi man pažįstami seni žmonės, su kuriais užaugau. Viešumas jiems būtų buvęs didžiausia bausmė, gėda ir prakeiksmas. Jie baiminosi jo kaip tremties iš pačių savęs, kaip visiško savo intymumo išniekinimo, sunaikinimo. Jie visi turėjo neprieinamus ir neišsemiamus savo paslapčių šulinius. Niekas jų, tų šulinių, nežinojo, niekas jų neaptikdavo, jie niekam neleido. Slaptingos žmogiškosios energijos prigyventi namai gauste gaudė nuo nutylėjimų, iki galo neištartų žodžių, neišgirstamo ašarų suskambėjimo, knibždėte knibždėjo atsitiktinai randamų netikėčiausiose vietose suslapstytų keistų, amžiais tylinčių daiktų: nenešiojamų auskarų, nežinomais inicialais išsiuvinėtų nosinių, senų atvirukų ir graviruotų statulėlių. Veltui viena būdama namie karštligiškai čiupinėdavau ir glostydavau pirštais tuos daiktus, mėgindama prakalbinti juos, išgauti jų paslaptis. Nors menkutes tų paslapčių užuominas. Daiktai nekalbėjo. Taip pat, beje, kaip jų žmonės. Visiškas atsiribojimas. Niekas net nedirsteldavo į atsitiktinius nepažįstamuosius, sustojusius prie vartų ir klausiančius kelio, o netikėtai į kiemą vėjo atpūstą laišką su nežinomu adresu saugiai padėdavo virtuvėje ant šaldytuvo, kad niekam neužkliūtų, kol akyse pasirodys pašto darbuotojas ir jam bus galima atiduoti.

Galbūt dėl to šiandien mane taip baugina tie svetimi artimieji, žvelgiantys iš visų piniginių, ir nenoriu, kad jie į mane žiūrėtų savo plėšriais žvilgsniais. Jų akys, akimirksniu susmingančios į aplinkinius iš solidžių raudonų, rudų bei juodų odinių ir medžiaginių atvartų, man visada sukelia lengvą šoką, tarytum kas iš pasalų prisėlinęs durtų į šoną. Pačiai man niekad į galvą nešovė panašiai elgtis, priešingai, nuotraukas mėgstu sukaišioti niekam neprieinamose vietose ir žiūrinėju jas retai, dažniausiai vienumoje, todėl toks patologiškas, kone masiniu reiškiniu virtęs artimųjų atvaizdų nešiojimasis piniginėse man niekad nepaliovė atrodyti labai keistas, net nepaaiškinamai gąsdinantis. Ne kartą matydama tuos svetimųjų veidus desperatiškai išplėstomis akimis šmėkščiojant tarp šaldytos žuvies filė, apelsinų, indų ploviklio, šampūno, degtukų, grietinės indelių, jogurto, makaronų ir pirštų, negrabiai skaičiuojančių nučiupinėtus banknotus, galvodavau, kaip visa tai būtų galima logiškai paaiškinti. Rasti bent menkiausią tokio elgesio motyvą.

Istorinė atmintis dar neleidžia pamiršti, kad buvo laikai, kai brangių artimųjų atvaizdai, įslaptinti netikėčiausiose vietose, pasiekdavo net Sibiro platybes: įsiūti drabužių ir kepurių pamušaluose, slaptose kišenaitėse, skrynelėse, įvynioti į odinius diržus ir dar nežinia kur, ir neduok Dieve į juos būtų buvę pasikėsinta – krauju ir gyvybe būtų buvę užmokėta. Dabar, aiškiai matyti, artimieji tebekeliauja su žmonėmis, tik jų archyvo vieta labai pakitusi. Taip pat ir misija. Tiksliau, ji visai nežinoma. Dabar, kai Sibiras jau taip toli, suprantama, kad būtų naivu ieškoti ir tikėtis rasti bendrų tokio elgesio motyvų ar priežasčių. Jų tikrai nesama. Prisimenu vieną kolegę, kuri trims dienoms išvykusi į seminarą pamiršo namie savąją piniginę. Su visais komandiruotei skirtais pinigais. Ir, žinoma, nuotraukomis. Vyro ir dukters. Dažnai matydavau jų atvaizdus jos piniginėje. Buvo baisu. Ji stačiai nežinojo, ko griebtis, siaubingai nervinosi visas tas dienas, nerado vietos, tiesiog jautėsi kaip nesava. Sakė tiesiog nejaučianti žemės po kojomis. Ne dėl artimųjų atvaizdų, kurių negali turėti po ranka. Apie juos nebuvo nė minties. Dėl pinigų. Nežinios kodas taip ir lieka nepaliestas.

Vyro nuotrauka, nėra abejonės, taip pat buvo viena iš tokių, ilgą laiką gyvenusių kažkieno piniginėje. Atvaizdas negrabiai apkarpytas žirklėmis, tikriausiai tam, kad tilptų į šoninį permatomą piniginės skyrelį. Nešiojamas buvo ilgai: veido kontūrai spėję apiblukti, aiškiai matyti per nosį einanti lenkimo linija. Be to, vyrui nuotraukoje dabar seniai jau ne keturiasdešimt. Tikriausiai jis neatpažįstamai pasikeitęs, prasilenkus gatvėje jo neįmanoma būtų atpažinti. Tikriausiai jis net nežino esąs pamestas. O tai baisiausia.

Ilgą laiką maniau, kad mūsų namuose jokių nuotraukų apskritai nėra. Atrodė, tokio daikto paprasčiausiai nesama. Tiesą sakant, jų ir nereikėjo: visi gyvenome kaip bičių šeima viename avilyje, kėlėme ir gulėme žvelgdami vienas kitam į veidą ir ramiai skaičiuodami savo metus, atmintinai išmokę kiekvieno akių spalvą ir atpažindami žingsnius prie durų, o naktimis užburdami pavargusią klausą savo susipynusiais kvėpavimais ir nuo kūnų sklindančia saldžia šiluma. Vis dėlto nuotraukų būta. Jos pamirštos glūdėjo spintos gilumoje, sukrautos į storus celofaninius krepšius, visos nespalvotos, storo šiurkštaus popieriaus. Tik niekas jų nekilnojo, neėmė, nevartė, neieškojo nežinomų praradimų ir netekčių, o kasmet susėdus prie Kūčių stalo stebuklingai išvysdavau, kaip prieš akis išsidėlioja nuostabi gyvoji fototeka. Tik ryškios ir skausmingai smingančios į akis besibaigiančių metų blykstės kasmet nušviesdavo mūsų pamažu besikeičiančius veidus tokia aštria balta šviesa, kad nė vienas tų pasikeitimų nepastebėdavome. Nepastebėta ir nespėta suprasti likdavo net ir tai, kaip ir kada kai kurie atvaizdai jau būdavo spėję ištirpti siautulingoje skriejančių metų pūgoje. Nuostabus, saugumu gaubiantis tos akimirkos suvokimas, kad išėjusieji niekur nedingo, neišnyko, o keliauja ir tebeplazda gyvi toje baltoje aštrioje metų šviesoje, būdavo toks stiprus ir aiškus kaip ir jų veidų regėjimas, jų juoko aidėjimas ausyse ir kalbėjimasis su jais čia pat, prie šventinio stalo. Nieko, ničnieko, kas būtų pamesta.

Toji vyro nuotrauka prekybos centre išgulėjo nukritusi po spaudos skyriaus stendais tris dienas, atrodo, jos taip niekas ir nerado. Visą tą laiką mačiau ją ten gulint. Galėjau pasilenkusi ją pakelti, bet žinojau, kad neturėsiu jokio, net menkiausio, supratimo, ką su ja daryti. Ar turėčiau ieškoti savininko? Perduoti parduotuvės administracijai? Ir palikti ją buvo nejauku. Kažkas pametė savo žmogų ir niekas jo nepasigenda, neieško. Jis guli nukritęs po laikraščių stendu, ir tiek. Tas pamestas žmogus. Beviltiškai išplėstomis akimis. Kažkieno gyvenimo dalis.

Jis toks tikrai ne vienas. Pragaištingoje laiko spiralėje panašūs likimai yra nekintamas dėsningumas. Tokia kadaise buvo ir Aliona. Prisimenu, gyveno kaimynystėje, gretimos buto durys iš dešinės. Motina mirė nuo staigaus sepsio, kai Alionai tebuvo dvylika, o tėvas, netekęs neišsipildžiusio gyvenimo vizijos ir atšalęs nuo nekurstomo šeimos židinio, emigravo kažkur į Skandinaviją neva ieškotis darbo. Aliona liko Lietuvoje su senele iš motinos pusės. Matydavau jas abi lėtai slenkant į parduotuvę ir vaistinę. Kurį laiką, gal metus. Paskui senąją moterį netikėtai išvežė į slaugos ligoninę ir Aliona pradėjo gyventi viena. Iš pradžių ji laukė sugrįžtant tėvo, kartais vakarais sukaupusi drąsą paskambindavo į duris ir paprašydavo paskolinti mobilųjį telefoną. Ji norinti išsiųsti žinutę. Tai labai svarbu. Jei nebūtų svarbu, ji tikrai neprašytų. Savo mobiliojo Aliona neturėjo. Tėvas žadėjo nupirkti ir atsiųsti. Aliona rašė jam laiškus ir siuntė savo nuotraukas. Nuotraukos buvo nuostabios: Aliona buvo labai graži, panaši į lietuvę motiną ir į tėvą, kurio gyslomis tekėjo karštas armėniškas kraujas. Tikriausiai tas kraujas ir buvo kalčiausias, nes Aliona siuntė nuotraukas ir kantriai laukė, bet nei tėvo, nei žadėtojo mobiliojo telefono nebuvo. Tada ji pradėjo gyventi pati. Kaip galėjo, kaip mokėjo. Vieną dieną nuėjo į pamokas neblaivi, jai buvo bloga. Springdama vėmė koridoriaus gale. Galiausiai jos pasimetusio gyvenimo nebeliko, priglaudė svetingi globos namai. Liko tik Alionos nuotraukos – kažkur, nežinia kur. Dieviškas jos atvaizdas blaškosi kažkur po nežinomas Skandinavijos šalis.

Ketvirtą dieną vyro nuotraukos prie stendų nebebuvo. Kažkodėl lengviau atsipūčiau. Gal ją surado tikrasis savininkas ir rūpestingai įsidėjo į savo piniginės skyrelį, kur jo veidas vėl saugiai prisiglaudė prie nučiupinėtų brangių banknotų. Tačiau greičiausiai vis dėlto ne, tebūta skaudaus mano apsirikimo, žmogaus niekas nerado, nebent prekybos centro valytoja, nes gerai apsidairiusi pamačiau, kad nuotrauka kabo prisegta parduotuvės stende su užrašu „Rasta“ šalia mėlynos vaikiškos pirštinės, pamesto rakto su juostele ir nutrinto šuns pavadėlio. Ką gi, pagaliau bent tiek. Dabar ramiau, kažkas juk būtinai atsilieps, apsižiūrės, kad nuotraukos nėra. Ko gero, jau rytoj arba net šiandien ją džiaugsmingai atras tame administracijos stende ir kuo greičiausiai paprašys nukabinti.

Nepaveiksluok manęs, nenoriu, kaprizingai aikštijosi garbingiausia mūsų giminės senolė, kai ne vienas norėjome ją įamžinti jubiliejaus proga. Eikit visi šalin, jokių paveikslų, vijo ji kiekvieną, bandžiusį įkalbėti. Atrodė liūdna ir netgi įskaudinta. Nuslinko prie lango ir pataisė užuolaidą, lyg tarp kitko. Apsimetė žiūrinti į gluosnį kieme, tačiau veido raumenys pastebimai nervingai trūkčiojo. Norėjo kažką mums, geltonsnapiams, pasakyti, tik nežinojo kaip ir buvo nesmagu. Ji buvo toji, sukūrusi mūsų namus – bičių avilį, kupiną jaukaus šnarėjimo, kvėpavimo ir nekalbančių daiktų, išlakinusi vieną po kitos jaunutes šeimas, pati likusi visiems atvira, bet iki galo taip ir nepažinta. Dabar jai buvo neramu, aiškiai tebevirpčiojo sukąsti žandikauliai. Tik nepameskit manęs, galiausiai prašė išvykstant, žiūrėkit, kad nepamestumėt. Nepametėm. Galėčiau neklysdama pasakyti, kokiais siūlais siuvinėtas didysis paveikslas jos miegamajame virš lovos, kiek kartų ji sutrepsi prie durų prieš įeidama vidun ir kokie saldainiai jos patys mėgstamiausi. Nieko, kas būtų pamesta. Jos atvaizdas, jau seniai ištirpęs skriejančių metų pūgoje, vis dėlto tebėra giliai įsispaudęs smegenų žievėje, tebekeliauja su savaisiais.

Parduotuvėje nesilankiau beveik savaitę, buvau išvykusi. Nuotrauką, kaip ir visa kita, ko netenka matyti kasdien, paprasčiausiai pamiršau. Prisiminiau ją tik vėl peržengusi automatiškai atsiveriančių durų slenkstį, į veidą plūstelėjus tvankiai, prikvėpuotai šilumai. Vakarėjo, prekybos centre buvo sausakimša tarytum silkių statinėje. Virš galvos zvimbte zvimbė įkaitusi kasdienybės ruletė. Urzgė kasos aparatai, gailiai spygčiojo skenavimo aparatai. Visi skubėjo pirkti ir traukė į namus. Apelsinai, tualetinis popierius, kiaušiniai, skalbimo milteliai... etc.

Vyro nebebuvo. Jo vieta parduotuvės stende buvo tuščia. Šuns pavadėlis ir pirštinė tebeliūdėjo savo vietose, pamesti, pamiršti ir niekam nereikalingi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


179494. varna2010-01-12 19:23
Durnele nelaiminga, tavęs niekas nemokė, kad į svetimus vežimėlius, pinigines ir lėkštės stebeilytis yra mažų mažiausiai nemandagu? Mužikė, varyk savo kaiman, o ten cypk mušama tokio pat mužiko vyro. (Dieve, ir kodėl aš toks negailestingas ir nepakantus?)

179520. tekstas varanui2010-01-12 21:25
Nepaveiksluok manęs, nenoriu.

179524. Ema2010-01-12 21:58
Vyro nebebuvo.Ir neliko.Nėra kas apgintų nuo plėšrių žvilgsnių.Saugokis plėšrūnų.

179527. mane knisa2010-01-12 22:13
dabar visuose rašinėliuose bus po vaiko tragediją, bet tik šiaip, mėgaujantis sodriais nelaimingais egzemplioriais, nes nu ką vaikas, va šuns pavadėlis kai liūdi... ir pirštinė, die, kaip liūdi vargšė pirštinė, tik pažiūrėkit! o socialinėms tarnyboms blia tamsta mokytoja negali paskambint?

179537. to all2010-01-12 23:43
Tai vienas geriausių straipsnių, kokius tik esu skaičiusi. Nežinau, kas jums nepatiko, aš tai kaifavau.

179538. varnai2010-01-12 23:50
Gal kartais savo moterytę esi neseniai prilupęs ir todėl kankina nepilnavertiškumas?

179554. katė2010-01-13 09:23
Varna yra personažas. Ir elgiasi ji pagal savo charakteristiką. Jūs laukiate, kad ji imtų čiulbėti kaip lakštingala? O teksto dar neskaičiau.

179560. laumė ragana2010-01-13 09:41
savo personažą varna apgyvendino ne toj vietoj, jau galėjo ir pats suprasti per tiek metų Šatėnuose. be to, personažai atsiranda ne iš niekur nieko, netgi varna negali sukurti to, ko jame visiškai nėra. o tekstas geras. išvis šį kartą Šatėnai maloniai nustebino: nusipirkau, atsiverčiu ir kiek skaitau, tiek patinka :)

179561. r2010-01-13 09:43
kurtextai,varna,kur?

179570. il :-) 2010-01-13 10:54
buvo malonu skaityt. tačiau mintelė, kad nebūtina žiūrėt į svetimas pinigines, irgi neapleido.

179571. laumė ragana2010-01-13 11:12
negi jums tikrai pavyksta niekada net netyčia neužkliūti žvilgsniu už atvertos piniginės, prekybos centre prie kasos? gal turite kokias antenas pakaušyje ar ant ausų, kurios jaučia svetimas pinigines? aš neturiu, todėl puikiai žinau, kad galima pamatyti net nesistengiant žiūrėti - pasisukai ir yra! svetima piniginė. išsižiojusi. ir nuotrauka. aišku, nusuki žvilgsnį, nes nemandagu, bet sąmonėj vaizdelis lieka. aš nesuprantu tų nuotraukų piniginėse. man jos kažkaip be prasmės išviešintos, tarsi ne sau pasidėtos, o kitų žvilgsniams, tarsi noras parodyti, kokį lobį turi. o koks jau čia tas lobis? visi tokių turim. be to, argi patogu žiūrinėti nuotrauką piniginėj? kažin, ar tie besinešiojantys į jas kada įsižiūri atidžiai, ar jos tik kaip pakabukas prie raktų? aš pati nesinešioju nuotraukų piniginėj. nors ne dėl kitų žvilgsnių patogumo - dėl savęs, man jų ten neprireikia :)

179574. mie2010-01-13 11:21
net neturiu tokiu nuotrauku, kurias galeciau isikist i pinigine. kadangi esu trumparege, tai iki svetimu piniginiu ir nuotrauku jose zvilgsnis nesiekia. duok dieve atpazint pazistama ir nepasisveikint su svetimu.

179577. r2010-01-13 11:47
mie,kur buvai prazuvusi?

179578. mie - r2010-01-13 12:02
o tu?

179599. šiaip varna - vienas "protingiausių" paukščių, 2010-01-13 14:44
is kažin, ar varnusiui, atlėkusiam į mie virtuvę peno, kiltų mintis dar ir šiktelėti - kad žinotų ta (...)! (Sklaiustuose galima surašyti visus šio varnos vartojamus epitetus).

179602. mie2010-01-13 14:59
vienas protingiausiu - gali buti be kabuciu. nezinau, ar tokia mintis jam kyla, bet yra siktelejes.

179607. R2010-01-13 15:21
Buvo atliktas tyrimukas. Dažniausiai pamestas pinigines atgaudavo tie žmonės, kuriose būdavo nuotraukos (ypač vaikų). Tai va:)

179608. mie2010-01-13 15:23
nereikia metyt piniginiu, ziopliai.

179613. negrąžintų piniginių klubas2010-01-13 15:53
yra čia tarp mūsų piniginė su kažkokios Rytų princesės nuotrauka. At ne iš jūsiškių kas pametė?

179620. varna2010-01-13 17:09
Aš esu svečiuodamasis tavo namuose "šiktelėjęs"? Mieste, ar tikrai taip buvo? (O gal buvau beviltiškai (kaip visada) girtas? Nieko neprisimenu, bet užtikrinu - į svetimas pinigines nežiūriu, o jei ir pavagiu, tai pirmiausia užsimerkęs ištraukiu visas nuotraukas ir išmetu. Kad nereikėtų grąžinti (anot R).

179626. varna2010-01-13 18:21
Jūs juk žinot, kad didžiausią grėsmę klimato ATŠILIMUI kelia karvių bezdalai. Žinot. Nu tai va, vakar buvau svečiuose. Na, iš pabuvimų, kurių nesinori, bet privalai sudalyvauti. Atmosfera - šaltokai agresyvi. Kai jau išgėriau - ėmiau ir garsiai nusiperdžiau (tam, kad "sušildyčiau" atmosferą"). Kur tau. Dar labiau atšalo. Taip kad, mielieji, visa tai blefas, kad bezdalų metanas prisideda prie globlaus atšilimo. Įsitikinau tai eksperimento būdu. Aišku, vienkartinis eksperimentas nieko neįrodo, bet aš pasiryžęs jį kartoti. Gal kas norit pakviesti mane į svečius mokslo vardan?

179627. kyla 2010-01-13 18:27
itarimas, jog cia Ramanauskas apsimetes "varna" rasyneja.:)

179632. varnai 2010-01-13 18:50
truputį sušlubavai: jei grėsmę ATŠILIMUI kelia bezdalai, pabezdėjus turėtų atšalti - taip ir įvyko. Ko dar nori?

179635. varna2010-01-13 19:02
Paskubėjau-nepaaiškinau - anglų ir australų mokslininkai įrodė, jog karvių bezdėjimas yra vienas pagrindinių globalinio atšilimo veiksnių - t.y. jis kelia grėsmę, bet ne ATŠILIMUI, o atvirkščiai. Ai, tingiu aiškinti - paklaidžiokit po GOOGLE.

179653. kaip tik tą atvirkščiai2010-01-13 21:22
ir norėjome pirštu bakstelti.

179663. haribo2010-01-13 23:06
aš visada įtariau,kad tas nuotraukas žiūrinėja ilgai ir susikaupę vienumoje-darbovietės wc,savo namo podjiezde prieš įeinant į namus. ir namuose pasislėpę nuo tų artimųjų jų nuotraukas "sozercajet"(kaip išverst?)

179690. mie2010-01-14 11:06
"sozercuoja" reikia isverst.

179708. haribo2010-01-14 12:11
būtent. genealu

179711. haribo2010-01-14 12:15
pagalvojau,kad reikoia versti"sozercalina"

179737. genealu2010-01-14 13:36
čia kažkaip su gimdymu susiję?

179747. haribo2010-01-14 14:43
su kiaušinių dėjimu

179758. Teofilis :-( 2010-01-14 18:10
Kažkoks Radvilavičiūtės mėgdžiojimas.

179900. saule2010-01-15 21:14
svarbu nuotraukos. ir senolius fotografuoti svarbu. kas kad tavo atminty paveikslo siulai liko? o man svarbu, kad mano vaikai zinotu kaip ju proseneliai atrode, kad kai pasakosiu apie juos, galeciau rodyti nuotraukas, ir vaikai tiketu, kad tai - ne pasaka. ir del tu nuotraukeliu piniginese. manes ne kiek nepiktina. jei zmogus jauciasi ramesnis kai su savimi visuomet turi artimiausius zmones - LAI. keliaudama kur nors toliau ar irgi butinai pasiimu nuotrauku, man taip lengviau. straipsnis man is esmes keistas. tarsi autorius kazkaip labai vienpusiskas butu.

179903. velniava,2010-01-15 22:08
privertė šalia paso įsigyti ir identifikacijos kortelę, dabar nešiojuosi ją piniginėje, reikės apsukti kita puse, kad kas nuotraukos nepamatytų.

179911. ivs 2010-01-16 05:51
kazkoks biski sujauktas tekstas. kaip kokia neklota lova - lyg silta ir jauki dar nuo sapnu, lyg kazkoks nevalyvas bardakas.

179951. >ivs2010-01-16 17:33
Taikliai:))!!

Rodoma versija 27 iš 28 
14:33:12 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba