ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Orfėjas ir Loto žmona

MICHEL SERRES

[skaityti komentarus]

Michelis Serres (g. 1930) – prancūzų filosofas, kultūrologas, išleidęs daugybę knygų, tarp jų – penkių tomų mokslinių darbų rinkinį "Hermis" ("Hermes"). Pateikiamas fragmentas iš knygos "Statulos. Antroji pagrindų knyga" ("Statues. Le second livre des fondations").

------

Kaip jam pavyko išsigelbėti iš grumančios bedugnės, kur klyksmai, trenksmai, žvangėjimas, bildesys, nuvalkiota muzika, konvulsijos ir dejonės plėšia gyvastį iš šito ir ano pasaulio prakeiktųjų, plėšia iš jų sielą, šerdį, patį slapčiausią sąmonės balsą, idant paverstų juos garais, netvariais permatomais šešėliais, – jis negalėtų į tai atsakyti; glausdamas prie savęs lyrą, įsiklausydamas tik į stygas, jis sveikas paspruko nuo tų kankinimų triukšmu, išliko – ir tiek. Kurtinantys stūgavimai nesudraskė jo į gabalus. Argi ne toks yra mirties darbas: sudraskyti mus, supūdyti, sumalti į dulkes, skambius sutartinius garsus nušluojant plojimų audra?

Jis kopė kraterio šlaitu, vos įžiūrimas ant žiočių krašto. Pragaro ratai skendėjo pasaulio pabaigos chaose, nesibaigiantys sprogimai, pliūpsniai, proveržiai ir dabar kėlė tokį pat triukšmą kaip ir prieš milijardus metų, pasaulio pradžios sumaišty: viskas prasideda čia ir niekad – tenai. Du chaosai susiliejo neatskiriamai, sutapo, plūdo vienu kriokliu šito laiko, dabarties, kuri šokinėja pirmyn ir atgal, net nesuprasi, kyla ji į dausas atsinaujinti ar smenga į banalybės liūną. Griausmingas viso, kas gyva ir esminga, naikinimas, griausmas, naikinantis visa, kas esminga ir gyva.

Susipynęs su stygomis, ritmo pagautas, derme apsišarvavęs, įkvėpimo nešamas atsilaikė Orfėjo kūnas. Ką jis išgelbėjo – save ar kadaise mirusios ir palaidotos mylimosios nuogybę, o gal savo kūrinius, – jis nesugebėtų atsakyti. Argi žinome, ką tarsi kometos uodegą nešasi su savimi vienintelis mūsų gyvenimas?

Kūrėjas leidžiasi į pragarą pagrobti Euridikės kūno. Šį nepavojingą kelią duobėn pasirinkusiojo veidas atgręžtas į reikiamą pusę, ir iš užnugario besiliejanti šviesa išsklaido tamsą priešais. Krytis prarandant formą – pats paprasčiausias kelias: neapsiriksi įsiliedamas į nuolaužų bildesį. Darbas prasideda kylant, ir šviesa tuomet – priešingai – kliudo: akys neregi, kur pastatyti koją. Atsigręžti nevalia.

Orfėjas išgelbsti nuo irsmo savo naujai sukurtą kūną, o paskui išveda į laisvę ir mylimą Euridikę – sau lygią draugę, numylėtinę, įkvėpėją, neatskiriamai su pačia muzika sutapusią mūzą. Išlaisvina ją dalimis, deda gabalėlį prie gabalėlio, kiekvieną jų paversdamas neįmanoma, kvapą gniaužiančia paspirtimi kitam, ir taip, vos išlaikydamas pusiausvyrą, žengia žingsnį po žingsnio nenuspėjamu melodijos taku.

Tik atsigręžk – ir muzika išnyks.

Abraomo giminaičiui Lotui, nuo jo atsiskyrusiam ir įsikūrusiam Jordano upės slėnyje, ten, kur stovėjo penketas miestų, tarp jų ir Sodoma bei Gomora, vieną vakarą du iš dangaus nusileidę angelai, įsiprašę pas jį nakvynės, pranešė, kad paryčiais tuodu Viešpačiui nusidėję miestai žus akmenų ir ugnies lietuje. Auštant Lotas su žmona ir dviem vyro nepažinusiomis ir todėl kraujomaišai pasmerktomis dukterimis palieka pragaištingąją vietą. Atsigręžti jam uždrausta.

Už nugaros, pragare, mirusieji laidoja mirusiuosius, gyvieji – gyvuosius, tai kaipgi pasiryžti ir jau niekad – nė karto – neatsigręžti, nedirstelėti į tai, kas taip įprasta ir taip stulbina: į prievartą, chaosą, suirutę, istoriją? Loto žmona girdi proveržį ir trenksmą, karštas vėjas svilina jai nugarą, gena pirmyn. Ji girdi nevilties ir baimės kupinus pagalbos šaukiančiųjų klyksmus ir atsigręžia, iš gailesčio pametusi galvą. Ir išvysta. Stingdama iš siaubo priima bausmę ir pavirsta druskos stulpu.

Ji atsigręžia – ir gimsta statula.

Ją pergyvenusi šeimyna stebi, kaip ji virsta gyva kolona, – tai liudija ją bėgus priekyje, gelbėjusis pirmąją. Kodėl ji atsigręžė – vienintelė, kodėl suakmenėjo? Kilusi iš Gomoros, gal norėjo būti išvien su tais, kurie pavirto luitais ir stūkso dabar aplink Raudonąją jūrą po daugiasluoksne kaustinės sodos danga?

Tarsi koks neregėtas akmenų lietus būtų nulijęs šiuos miestus ir jų gyventojus: visi jie suakmenėjo drauge su Loto žmona. Juos uždengė akmenys, krintantys iš dangaus. Lyja. Kas gi liejasi, kai lyja, lyja lietus, ir dar toks, akmeninis? Kas gi slypi šiame permatomame, nekaltame, iš pačios gamtos – arčiau neįmanoma – išplaukusiame žodyje "liejasi"? Kas užmėto akmenimis Sodomą ir Gomorą? Panašiai pasakoja ir Titas Livijus: tą dieną iš dangaus krito akmens luitai ir kūnų gabalai, kuriuos, neleisdami nukristi žemėn, stvarstė virš skerdynių lauko ratus sukantys paukščiai ir rijo skrisdami. Mums tikriausiai neprireiks šauktis pranašautojo, buriančio iš paukščių vidurių – ir be jo lengvai atpažinsime grifus; gana perregima ir užmėtymo akmenimis scena. Budeliai dangstosi paukščių vardais arba susitapatina su kitomis mitinėmis būtybėmis. Kiek žmonijos įstatymų bando apsimesti gamtos įstatymais? To pasekmė: natūraliai skaitydami mitą ir natūralistinius pramanus apie istoriją, anksčiau ar vėliau susiduriame su stebuklais – kitaip tektų griebtis aiškinimų, kurių nesupranti; trumpai tariant, išeitis viena – atmesti mitologiją. Gamtos stebuklai, o šiuo atveju – akmenų lietus, atskleidžia, kaip maskuojasi žmogaus žiaurumas. Akmeniu paverstas kūnas – tai kūnas, užmėtytas akmenimis. Pasakojama, kad ant Tarpėjos lijo skydais ir apyrankėmis; tai štai, kai kalbama apie iš dangaus nukritusį skydą, ieškokite į aukas parinktos vestalės ir to, kuris į ją taikosi.

Ir jeigu Loto žmona tą dieną iš karto pavirsta stulpu ar statula, mes suvokiame šį stabmeldystės uždraudimą kaip gailesčio aktą. Daugiau niekada nieko neužmėtyti akmenimis, garbinti tik statulas, nušlifuotą akmenį.

Kas yra statula? Gyvas kūnas, apvilktas akmeniu.

Efeso muziejaus vidury mūsų pasibaisėjimo dar aukščiau pakylėta Artemidė ar kuri kita moters pavidalo deivė, bevardė, kad ir kokį vardą jai suteiktum, stovi atstačiusi krūtis – nuoga, visas liemuo apkibęs krūtimis, didžiulis išsikerojęs krūtų vėžys, didžioji gimdyvė – motina, kurios kūną pučia kiaušidės, kiaušdėčiai, kiaušialąstės, plėšia odą, veržiasi į įsčias, išpampusias nuo suspausto vaisiaus, daugiakrūtė pabaisa, statula su spenių metastazėmis.

Pabaisa, įkūnijanti gimdymą, daugiavaisė, pirmapradė, pirmykštė gimdyvė su milžiniškais apvaliais naujų gyvybių indais. O gal viskas atvirkščiai: gal kaip tik todėl, kad paverstume ją pabaisa, mes ir tvirtiname, jog ji turi penkiolika krūtų? Ir taip tardami ją išvarome, užmėtome tą vargšą kūną akmenimis, ir štai ji stovi, iš tikrųjų paslėpta po slidžiais sunkiais akmenimis.

Kas yra statula? Suakmenėjęs kūnas, kūnas, užverstas akmenimis.

Ir vis dėlto buvome teisūs, skyrę dėmesio ir šiek tiek jausmo šiai daugiakrūtei moteriai su besikerojančiais speniais; įžvelgėme joje didžiąją motiną, vaisingą Viduržemio jūros ištakų deivę. Nes baigiamoji užmėtymo akmenimis ar suakmenėjimo scena yra mirties ir gyvybės pradžia, visa ko pradžia. Niekur neatitrūksime nuo tos daugybės iš senovės atėjusių spenių, mūsų kultūros įvaizdžių gyvybės šaltinio. Mūsų gyvenimo pradžioje – didžioji mirtis. Mes jau neatsimename, užmėtytas akmenimis ar paprasčiausiai palaidotas po akmens plokšte šis miręs kūnas. Bet žinome, kad jam esame skolingi už gyvenimą, – mes, atgimę šio aukštybėsna kylančio atvaizdo vaikai. Statulai nuvirtus, paskutinį atsisveikinimo su gyvenimu mirksnį jos grožis pabiro miriadais dalelyčių ir sugrįžo nesuskaičiuojama daugybe mažučių gyvybių. Mūsų akmenys paslėpė tai, ko neįmanoma įvardyti jokia pasaulio kalba. Tas antkapis baisus. Ir pilkapis iš akmenų, pirmoji skulptūra pasaulyje, tyloje – kada dar pasigirs kalba! – amžiams surišo gyvenimą ir mirtį, kūną ir daiktą į vieną nežmoniškai standų mazgą – žmonijos turtą, žodžio ir žinių lobyną, iš kurio atsiranda viskas. Tie akmenys tapo moters speniais, sunkiais ir apvaliais naujų gyvybių indais, neišsenkamomis maitintuvėmis daugybei žmonijos kartų, viena po kitos išplaukiančių iš jų versmės.

Padavimas sako, kad pirmosios monetos buvo nukaldintos Lydijoje. Čia viskas kalba apie auksą: čia valdė turtuolis Krezas, čia ir šiandien teka aukso smiltis nešantis Paktolas. Kaimynystėje, Frygijoje, karalius Midas paversdavo auksu viską, prie ko prisiliesdavo, ir iki pat savo dienų galo neprarado šios prakeiktos savybės, per ją ir žuvo, mirė badu po brangenybių kalnais, – tarsi grimzdamas į to paties Paktolo, kur kadaise pirmąsyk aptiko aukso žvynų šaltinį, vandenis. Ne taip jau paprasta pačiam pavirsti filosofijos akmeniu.

Šių vietų valdytojo piemuo Gigas ramiai ganė bandą slėnyje, kol jį užklupo audra. Nuo smūgio išsižiojo žemė, praverta burna prarijo Gigą, tarsi tardama jo vardą.

Kas gali būti įprasčiau nei banda, skabanti žalią žolę lygumoje? Nuobodžioje kaip dykuma, kurią mindo Izraelio piemenų klajoklių gentys. Ir štai į tą blankią plynę trenkia žaibas. Tą vietą romėnai uždengia akmeniu. Prasiveria žemė. Tie patys romėnai regimą niūrų pasaulio prasivėrimą atšvęsdavo ypatinga švente – mundus patet. Akmeninė šulinio siena išskiria ir slepia ribą, perkirtusią įprastą būvį. Ir atvirkščiai; jeigu tai, ką siunčia dangūs, plaukia ar tirpsta, kaip, sakykim, mana, monotoniška erdvė savaip tam atspari. Bespalvė lyguma ir toliau išlieka bespalvė. Mana išnyksta tarsi vaizdinys, tarsi stabas nuo griausmingo pavydaus Dievo kirčio.

Gigas lipa žemyn, į ištakų chaosą, jam knieti apžiūrėti prarają, ką tik atsiradusią vidur lygios pievos. Bedugnėje jis pirmiausia išvysta žirgą – tuščiavidurę varinę statulą su atveriamomis durelėmis. Ir teneapgauna mūsų, kaip apgavo trojėnus, žirgo išvaizda – tai tik dėžė, skrynia.

Gigui iš viršaus nieko nematyti. Jis dar nežino, kad žemė – tai skrynia. Bet štai ji prasiveria tarsi kapas, ir jos viduje juoduoja dėžė. Kas joje? Dar viena dėžė, juoda ir balta, su angomis akims. Pro langelį piemuo išvysta niekad neregėtą vaizdą. Apakęs ir drauge praregėjęs pamato, kas slypi dėžėje: tai niekuo nepridengtas milžiniškas lavonas. Kažkokio antžmogio kūnas, apie kurį galima pasakyti tik tiek: ties juo užsibaigia žmogiškojo regėjimo laukas, ties juo prasideda ištakos, šešėlių karalystė.

Kas yra statula? Užkasta kape, paslėpta žemėje, ji tarsi skrynia slepia ir saugoja lavoną.

Ir kas dabar, žingsniuodamas Raudonosios jūros pakrantėmis, beįtars, kad ta gausybė suakmenėjusios, saulės spinduliuose tviskančios druskos slepia Loto žmonos kūną?

Ant didžiulio nuogo numirėlio rankos spindėjo aukso žiedas. Nuogo kaip lyguma lavono pirštas buvo pažymėtas. Apvilktas auksu. Ant piršto – žiedas, žiede – akmuo, virš jo – varis nelyg šarvai, virš vario – žemė. Žiedas beveik nieko nedengia, varinė dėžė tik kur ne kur atvira, o kapas, jei tik žemė neprasivers, paslepia viską. Mažesnį gaubtą dengia didesnis arba atvirkščiai – nelygu kur yra tas, kuris atranda.

Padavimai apie tai nutyli, tad skubu pasakyti pats. Gigui pasisekė – žiedas ant piršto buvo atsuktas į jį laimingąja puse. Jei žiedas būtų atsuktas kitaip, piemuo nebūtų pamatęs numirėlio, tapusio neregimo: žemė slėptų kapą, kapas – statulą, žirgo statula – žmogaus atvaizdą, o akmuo – mirusįjį. Dyka žemė, tuščias kapas, tuščiavidurė statula – ir viskas. Nieko nuostabaus: kalbėdami apie mirtį irgi nieko nematome. Reikia, kad sudrebėtų žemė arba sugrumėtų ugnikalnis.

Diodoras Sicilietis ypač kruopščiai aprašinėja laidotuvių apeigas Egipte: lavonas, kurį keltininkas, vardu Charonas, plukdo valtimi per ežerą, keturiasdešimt teisėjų, išsirikiavusių aplink, skaistyklos procesija... Nežinome, ar jis pats lankėsi tuose kraštuose, o gal buvo skaitęs apie tai Mirusiųjų knygoje ar girdėjęs prisikėlusiųjų liudijimus. Bet Orfėjas, sako, yra matęs panašiai laidojant ir jo pasakojimas apie pragarą iš dalies paremtas tuo, ką regėjo savo akimis. Šiaip ar taip, dabar jau nesužinosime, ar muzikantas tikrai ištrūko iš požemio karalystės, prisikėlė iš kapo ar tik parkeliavo iš Egipto.

Ilgai, kartais net septyniasdešimt dienų ruošdami mirusįjį laidoti Egipto balzamuotojai paprastai užmaudavo lavonui ant kairės rankos mažylio aukso žiedą su skarabėju aptaise, kuriame buvo galima perskaityti auksakalių iškaltus mirusiojo vardus ir titulus. Matyt, žiedas suteikdavo kažkokių galių: jį mūvėdavo kiekvienas palaidotasis, kad ir kas jis buvo – elgeta ar valdovas. Iki mūsų dienų išlikę žiedai su skarabėjais, kaip žinoma, simbolizuoja pasaulį ir jo Tėvą, atsinaujinimą, atgimimą. Skarabėjai, koprofagai, kurie, kaip manyta senais laikais, dauginasi neapvaisinti, tūkstantmečiais žavėjo mūsų protėvius: dar šventasis Ambraziejus, kurio vardas reiškia nemirtingumą, Kristų lygino su skarabėju. Ką mes žinome apie tą, kuris atsistoja karste su aukso žiedu ant piršto vidurdienį, vidur lygumos? Ar tai tas pats prasčiokas sugrįžta, tas avių piemuo? O gal jis naujai užgimęs – gal visų didžiausias valdovas? Gigo istorijoje kalbama tik apie žmogų.

Numirėlis, kuris gulėdamas karste atrodo aukštesnis nei stovėdamas ant žemės, neslepia nuo piemens ne tik savo nuogybės, bet ir žiedo. Jo aptaisas – gramzdindamas tamson ir keldamas švieson – suteikia jį mūvinčiajam galią ir šlovę. Mes tai krintame į neįžvelgiamą tamsą, tai išnyrame į dienos šviesą. O kas, jei Platono knyga – tai Mirusiųjų knygos vertimas į abstrakčią kalbą? O jo urvas atkartoja piemens kapą ir egiptiečių laidojimo rūsį? Lemtingas aukso žiedas savo aptaiso galia prikelti, atgaivinti paverčia lavoną, skurdžių piemenį ir valdovų valdovą vieniu trijuose asmenyse.

Graikiškai papasakotas Lydijos mitas grąžina mus į Egiptą, prie egiptiečių laidojimo rūsių. O filosofiją – prie jos ištakų, prie mirties.

Helenų kultūra niekada nepamiršo, už ką turi būti dėkinga Egiptui. Prieš įsigilindamas į tai, kaip Demiurgas sukūrė kosmosą, Platonas, tarsi grąžindamas į pradžių pradžią, "Timėjo" užuomazgoje išveda į sceną dvasininką, o gal senovės išminčių, kuris savo ilgaamžę išmintį lygina su vaikišku graikų mokslo švebeldžiavimu. "Jūs, amžinai jauni, – sako jis, – neišsaugote laiko pražildytų žinių, tokių kaip manosios.

Nelaimės pertraukia jūsų istoriją ir priverčia jus pamiršti senovę". Mūsų mokslo istorija negali apsieiti be mitologijos. Antai ir Demokritas žynių žemės matavimo meną vadina geometrijos pagrindu. Anot jo, Nilo potvyniai nuplaudavo ežias ir po kiekvieno atoslūgio tekdavo iš naujo atmatuoti sklypus. Dar vienas mitas apie ištakas, analogiškas papasakotam "Timėjuje": purvas, žemės ir vandens mišinys, panaikina būtybių skirtybes, ir reikia, kad matas ir eiliškumas – ūkiška tvarka – vėl atgimtų iš chaoso. Galiausiai ir savo teoremą atrandantį Talį padavimas įkurdina priešais Egipto piramides. Tarsi visi matematikos pradmenys glūdėtų mirtyje.

Ne tik mitas, bet ir pats mokslas bei jo istorija kreipia mūsų žvilgsnius Egipto – savo užmaskuotų ištakų – link.

Man žinoma tik tokia geometrija, kokią žinojo Talis ir Demokritas. Šiuo atžvilgiu jie – mano amžininkai: juk aš, kaip ir Demokritas, Talis bei Platonas, nenutuokiu, kiek senos yra žinios apie piramidę ar potvynį. Kilus klausimui apie ištakas reikia minties, grįžtančios praeitin ir siekiančios ateitį. O graikai – jie nėra mūsų pranokėjai: mes mąstome ir skaičiuojame taip kaip ir jie. Stovėdami prieš milžinišką piramidę mąstome tą patį, ką mąstė ir Talis. Drauge su juo atsigręžiame į Egiptą.

Šios skolos nepavyksta paslėpti ir žydiškajai kultūrai. Mažiausiai du iškilūs jos herojai nusigauna iki Nilo, ilgam įsikuria ir iš ten palaiko neįprastus ryšius su savo tėvų žeme, su savo žemės tėvu ir sūnumis: Mozė ir Juozapas. Abu jie artimi faraonui ir, regis, suvokia gelmines, pačias slapčiausias Egipto paslaptis.

Jėzus, gelbstimas nuo kūdikėlių žudynių, irgi patenka į Egiptą, ir vėl – drauge su Juozapu.

Kiekvienas judėjas, tūkstantmečiais švenčiantis Paschą ir Išėjimą, jaučia būtinybę žvelgti į save kaip į išėjusį iš Egipto, išvestą, stebuklo išgelbėtą iš ten, kur išlikti neįmanoma, iš Šeolo, kur, beje, įkurdintas jis buvo Viešpaties valia. Juozapui, prieš palaidojant jį svetimoje žemėje, tenka sunkus išmėginimas – jis įkalinamas šuliny. Kitas Juozapas išbėga tremtin ir perėjęs dykumą grįžta atgal.

Kiekvienas krikščionis, naujojo pasaulio žmogus, atgimsta švęsdamas Velykas. Jis jaučia būtinybę žvelgti į save kaip į išgelbėtąjį nuo mirties, išėjusįjį iš pragaro, prikeltąjį iš kapo, Viešpaties malone išgelbėtą, ištrauktą iš ten, kur išlikti neįmanoma, iš ten, kur jį įstūmė žmonių gyvenimo įstatymas. Žemė – visų gyvųjų Ievos vaikų tremtis, joje mes ir liksime, gyvi ar mirę.

Kaip išeiti iš Egipto, kaip prisikelti iš kapo, išsigelbėti nuo pragaro, išbėgti vieną rytą iš miesto, kol jo dar nesugriovė akmenys, nesudegino ugnis?

Ir štai visos pamokos susieina viename bendrame šviesos ir tamsos šaltinyje – tiksliau, išplaukia iš jo. Piemuo Gigas leidžiasi žemėn, į pirmapradį chaosą, kad sugrįžtų karaliumi, regimo ir neregimo pasaulio valdovu. Ar šį platoniškąjį, filosofinį gebėjimą regėti idėjas ir skaičius, nematant paprasčiausių materialaus pasaulio daiktų, išsinešame iš mirusiųjų karalystės? Iš Egipto žemės? Orfėjas išeina vienas, palikęs Euridikę tamsoje: skarabėjas, atgimęs be apvaisinimo? Lotas su žmona, paskui jau be jos gelbstisi nuo Sodomos chaoso ir žūties, kaip kiti – nuo Egipto bausmių mirtimi. Aukso žiedas, kelias į tamsą ir iš jos, į saulės šviesą, palikus už nugaros siaubingą chaosą – visa tai ateina iš Egipto, ateina tikrovėje, istorijoje, tai tikros detalės, faktai. Iš ten kyla visi panašūs pasakojimai, verčiantys nusigręžti nuo ištakų: atsigręžti uždrausta. Panašios pasakaitės, išsibarsčiusios rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse, išsilaisvina, sprunka, taip taip – gelbstisi, bėga iš vienos vietos. Jų pradžia – žemė, kuri tuo pat metu vadinama Egiptu ir kapu, Šeolu arba pragaru, Egiptu ir chaosu arba ištakomis. Nes pirmapradė kultūra, iš kurios kilę visi Vakarai, – tai mirties įsikūnijimas. Karstų žemė, lavonų civilizacija, mumijų technika.

Filosofija noriai kalba graikų ir žydų kalbomis. Atrodo, ji tiesiog apsėsta šių žodžio ir rašto kultūrų, tačiau retai kada remiasi Roma ir Egiptu, nes į juos atsigręžti uždrausta. Apie mirtį, apie ištakas kalba nutyli...

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14605. mąslus2004-03-28 22:57
Pats geriausias laikraščio straipsnis!

54610. kazkox :-) 2006-03-30 13:26
nes panašus į tave.

Rodoma versija 26 iš 27 
14:33:08 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba