ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Gamtasieliai chantai

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Kodėl mano senelį vadino Šaudančiuoju Kurtinius Seniu? – tėvo paklausė Mikulis.

– Vykęs jis buvo, – apžvelgdamas Vontjogano krantus atsakė tėvas. – Kurtinius ir kitus žvėris bei paukščius gerai medžiojo. Ypač lokius. Todėl Sardakovų giminės medžiotojai jį ir pavadino Šaudančiuoju Lokius. O vaikams buvo nevalia minėti šventąjį bupi – lokį. Jie ėmė jį vadinti Šaudančiuoju Kurtinius. Manau, kad vaikystėje pirmasis tavo senelio laimikis buvo kurtinys. Tais laikais vaikai anksti išeidavo į taigą. Kai tik lanką ir strėles pakeldavo – iškart imdavo sėlinti žvėrių pėdomis.

– Kodėl jį Iki, Seniu, vadino? Ar senas jis buvo?

– Iki – taip vadina ne tik senius. Taip dar gerbiamus ir išmintingus žmones vadina. Jis suprato žvėrių ir paukščių, medžių ir žolių kalbą. Žmonės laikė jį burtininku, todėl nevadino vardu. O jo vardas buvo Romanas-iki...

– O už ką žmonės jį gerbė?

– Nuo jo žmonėms šiluma sklido, – pasakė tėvas. – O anais laikais, tu tikriausiai girdėjai, taigoje buvo maža šilumos. Ar bėda ką ištiks, ar džiaugsmas aplankys – tavo senelis lengvai įsitraukdavo į įvykius, jo rankose visa degė, visa žaidė... Gyvenime jis buvo kaip karštas laužas – sušildydavo žmones...

iliustracija
Kiškio auselė į dvi puses

***

Dabar, sėdėdamas prie laužo, Šaudantysis Kurtinius įdėmiai klausėsi ugnies balso. Pagal jį galima sužinoti, koks bus oras rytoj ir poryt, kad laukia dar nemažai bevėjų šiltų dienų: tokį rudenį sėkmė niekad neaplenkia jo namų... Dabar daug nereikia, šilta dar, samprotavo jis. Didelė sėkmė bus reikalinga priešžiemiu, kai taiga apsigaubs baltuoju rūbu.

Laužas kalbėjo, o medžiotojas klausėsi.

Švysčiojo šviesiai geltoni liepsnos liežuviai. Jų buvo trys. Trys liežuviai, trys liepsnos – tai gerai, – pagalvojo Senis. – Trys – palankus skaičius. Dar tris dienas galima ramiai pasroviui plaukti pasitikti lygiadienio saulės. [...]

Laužas nori vienumos, galvojo Šaudantysis Kurtinius. Nuo laužo ant sūkuringos upės kranto tapo jaukiau, prie jo prigludo ir senasis kedras, ir žolės, ir krūmai, ir upė, ir žmonės – tėvas ir sūnus. Laužo šilumos užteko visiems.

***

– Tu matei, kaip šamanauja lokys? – Mikulis paklausė tėvo.

– Mačiau. Tiesa, tik vieną kartą. Ir Senis anksčiau pasakodavo, kad tai retai kas mato. Retai. O jam teko... Kartą rudenį, kai atėjo prinokusių bruknių metas. Lokė patelė atsisėdo ant elninių šiurių, kaip žmogus ištiesė kojas. Ant kelių pasisodino lokiukus ir ėmė juos myluoti: supa juos, apkabina, bučiuoja. O pati patyliukais urzgia, tarsi lopšinę dainuotų – pratisai saldžią ir palaimingai ramią. Šamanauja – taip chantai sako. Jeigu nebūčiau išgirdęs savo ausimis, niekada nebūčiau patikėjęs.

iliustracija
Elnio kailio drabužis

– O ji... tave matė?

– Ji tuo metu nieko nei mato, nei girdi. Šaudantysis Kurtinius pasakojo, kad tuo metu galima prieiti ir paliesti ją ranka. Ji tada visai bejėgė, todėl ją geriau apeiti. Neužgausi jos tada – ir ji paskui niekada tavęs nepalies, neužklups iš netyčių. O dėl vaikų ji eitų ir į ugnį, ir į vandenį, ir prieš žmogų. Niekas jos nesustabdytų. Kai su šautuvu eini prieš lokį, lokiukų skriausti negalima, tik patiną galima pulti. Lokiukų liesti nevalia.

***

Briedė nusileido prie upės, pastovėjo užutėkio sąžalyne klausydamasi, ar aplinkui ramu, ar kur netoliese nėra pašalinių. Nesuuodusi nieko įtartino, briedė atsargiai įbrido į upę ir sustojo. Iš vandens kyšojo tik jos galva, taip jai buvo gera – ir vėsu, ir sparvos nekamuoja. Stovėjo taip ir gromuliavo. Nors ir jautri buvo briedė, bet lokio neišgirdo. Tas prisėlino kuo arčiau ir nuo iškilaus pakriaušio nuslydo tiesiai briedei ant nugaros. Briedė sušvokštė ir metėsi prie kranto. Gali būti, kad ji iš įsiūčio ir būtų nuo nugaros numetusi klastingą lokį, bet kojas apsiurbė minkštas dumblėtas dugnas – nei šen, nei ten. O lokys geležiniu gniaužtu įsikibo jai į šonus ir pabruko po savim – briedė užspringo vandeniu ir nutilo. [...]

iliustracija
Didelio beržo šakos

Šaudantysis Kurtinius, pačiulpdamas pypkę, apžiūrinėjo pėdsakus – lokys buvo didelis ir nusipenėjęs, skersai letenos įspaudo buvo galima įstatyti pėdą su niriku (chantų vasarinis odinis apavas iki kelių arba staibio). Jis žvelgė į lokio pėdsakus iki upės kranto pakriaušio ir staiga piktai pasakė:

– Tu – niekdarys!.. Kokią briedę į purvą įvertei!.. – ir mestelėjo dar keletą lokiui skirtų stiprių žodelių.

Sūnus nepatikėjo savo ausimis: lokį, šventąjį žvėrį, svarbiausiąjį taigos stipruolį, šamaną, paties aukščiausiojo dievo Num Torimo sūnų, tokiais žodžiais dar nebarė nė vienas medžiotojas. Ne tik kad nebarė, bet ir blogo žodžio apie jį nepasakydavo. O čia...

Ir sūnus tyliai pratarė:

– Pats sakei: jis viską girdi...

iliustracija
Arklio nosis

– Tegul girdi! Aš jam sakau, – Senis piktai trūktelėjo pypkę, skersai žvilgtelėjo į sutrikusį sūnų, paskui paaiškino, mostelėjęs į eglyno pusę: – Tai negarbingas laimikis – ant žemės jis nebūtų briedės pavijęs. Tai negarbingas medžiotojas... – ir pridėjo dar keletą žodžių, kad lokys medžiotojas atgailautų, kad klausytųsi, gėdytųsi ir ateity taip nebedarytų. Matyt, Šaudantysis Kurtinius buvo įsitikinęs, jog gyvenimo pamokų reikia visiems, kad nenuskurstų taiga, kad žemė nesupyktų ant savųjų gyventojų.

***

– Žmonės kalba apie didžiulę senelio jėgą. Papasakok, – paprašė Mikulis.

– Tuo laiku aš dar mailius buvau, – prisiminė tėvas. – Važiavome į Surgutą. Agano žemumoje atsitiktinai pakliuvome į namus, kuriuose šoko lokį. Tai reiškia, kad lokio garbei buvo surengta šventė; per ją dainuojama, šokama, vaidinami atsitikimai iš medžiotojų gyvenimo, išbandomos jėgos žaidimuose, grumiamasi. O tų namų šeimininkas, garsus Agano paupių stipruolis, buvo surengęs rungtynes – vyrus su lazda pertraukdavo. Visus iš eilės vyrus, apie dvidešimt žmonių. Ką viena ranka, ką dviem. Tėvas tylėdamas stebėjo. Jaunas dar buvo, apie jį niekas nebuvo girdėjęs. Tada jam stipruolis šeimininkas ir sako: "Eik, Romanai! Tavo eilė!" Ir žmonės sakė: "Eik, nors lokiui įtiksi – per šeimininką perskrisi!" Tėvas atsikalbinėjo, paskui nenorom sėdosi priešais šeimininką. Davė ženklą pradėti. Ir šeimininkas per tėvą – chlop! – perlėkė ir išsitiesė prie slenksčio. Atsistojo, susitvardė, sako: "Apsižioplinau! Dar kartą!" Tėvas patraukė pečiais: dar, tai dar. Ir šeimininkas vėl – chlop! – ir prie slenksčio atsidūrė. Atsistojo, sako: "Tu pirmasis mane nugalėjai. Iki šiol jėga manyje buvo. Dabar įsitikinau: jėga tavyje, Romanai-iki!"

iliustracija

***

– Tu sakei, kad Senis dažnai prieš lokį eidavo su ietimi? – paklausė sūnus.

– Ietis jam atnešdavo sėkmę, – atsakė tėvas. – Kiekvienas medžiotojas turi ginklą, kuris jam lemia sėkmę. Senis mėgo ietį. Todėl ir medžiojo su ja. Visi medžiojo su šautuvais. O Šaudantysis Kurtinius, kai plaukiodavo Vontjogano upe, kairėje valties pusėje visada turėjo ietį. Menkus žvėrelius ir paukščius katilui šautuvu šaudė. O kai pamatydavo lokį – meta šautuvą ir griebia ietį. Toks buvo Senis.

– Visus lokius ietimi priveikdavo?

– Lanku savašaudžiu šiek tiek. O šiaip taigos takuose – ragotine. Šautuvu – neatsimenu. Jie gerbė vienas kitą. Medžiotojas ir lokys. Todėl Šaudantysis Kurtinius prieš žvėrį norėjo stoti kaip lygus su lygiu. Teisingas buvo... Manau, jam buvo reikalinga medžioklė ietimi – susitikimas su lokiu kaip su sau lygiu, kova su juo, pavojus. Bet saiką turėjo. Toks buvo tavo senelis.

iliustracija
Elnių augintojų, medžiotojų ir žvejų čiumas

– Ar jis tave mokė laikyti ietį ir su ja medžioti?

– Mokė, atsimenu... Svarbiausia – ieties ašmenis reikia iškelti į viršų, tada žvėris nemato smaigalio. Jei pasuksi ar nuleisi – pamatys ir smogs letena.

– Tu ėjai su ietimi prieš lokį?

– Ne. Aš negalėjau su juo lygintis nei jėga, nei ūgiu, nei drąsa. Šaudantysis Kurtinius buvo dviem galvom už mane aukštesnis, dukart platesnių pečių. O jėga jo tokia, kad nebuvo jam lygių. Jis buvo paskutinis, kuris su ietimi ėjo prieš lokį. [...]

– O kai Šaudantysis Kurtinius su ietimi ėjo prieš lokį, ar jam nebuvo baisu? – domėjosi Mikulis.

– Nebuvo kada apie baimę galvoti: žvėris arti... Galbūt todėl jis ir mėgo medžioklę ietimi. Lokys – stipriausias ir aršiausias taigos žvėris. Žmonės tik jo bijosi. Moterys jo pėdsakus užberia uogomis, kad lokys jų negąsdintų. Laiko jį taigos šamanu, šventuoju žvėrimi. Gali bet ką iškrėsti – nerasi žodžių apsakyti. Jis visoks būna, kartais geresnio žvėries už jį nerasi.

iliustracija
Elnių augintojų, medžiotojų ir žvejų čiumas

***

– Kodėl žiema tokia ilga, o vasara trumpa? – garsiai galvoja Mikulis.

– Apie tai legendą girdėjau, – pasakė tėvas. – Mūsų protėviai pasakojo. Ir Šaudantysis Kurtinius pasakojo... Seniai seniai čia buvo amžina vasara. Daug šviesos ir šilumos buvo. Ir buvo daug paukščių: žalių, melsvų, rožinių, baltų. Sparnų judesiais jie saulės šilumą ir švelnumą pritraukdavo. Ir pačią saulę pritraukdavo. Bet kartą atėjo žmogus su juoda širdimi ir išardė paukščių lizdus. Paukščiai ant žmogaus supyko, į tolimus kraštus išskrido ir su savim išsinešė saulės šilumą ir švelnumą. Ir tada atėjo begalinė naktis ir snieguota žiema, ir žiaurus šaltis. Ir tapo žmogui ir šalta, ir alkana, ir nyku.

– O kas paskui? Kas gi paskui?

– O paskui... paukščiai pagailėjo žmogaus ir jam trumpam šilumą atneša tam, kad jį atšildytų, kad atnaujintų jo rūsčią žemę.

– Senais laikais čia veisėsi vilkai, – pasakojo tėvas. – Dar mažas buvau, atsimenu, kartą naktį į mūsų ganyklas atėjo du vilkai. Ilgai kaukė. Tėvo namie nebuvo, tik mudu su motina. Ji negalėjo manęs vieno palikti, nors reikėjo eiti apžiūrėti elnių. Motina sakė, kad jei vilkai kaukia – iš dievo Torimo elnius bando išprašyti. Jeigu jis leis – elnių daugiau nepamatysim. Sakoma, kad vilkas elnių be reikalo neliečia. Tik kai Torimas leis, jis naminį elnią papjaus.

iliustracija

– Ir jie užpuolė elnius?

– Ne. Motina ryte nuėjo pas elnius – visi jie buvo vienoje vietoje, ramiai ganėsi. Vilkai per visas ganyklas prošal jų praėjo, pastypinėjo kiek ir link pelkių nusliūkino.

***

uliui sako tėvas, – jeigu sugalvoja užpulti. Kartą medžiotojas apsistojo nakvoti prie upės. Nuo kraujasiurbių vabzdžių užuolaidą užsitraukė ir tuoj pat užsnūdo. O pabudino jį vanduo – varvėjo iš viršaus. Nustebo – iš kur vanduo? Matyt, per užuolaidą pakliuvo – ankstyvas rytas, saulė pakilo. Nei debesų, nei lietaus. Girdi – žingsniai, kažkas eina. Iškart apsimetė miegantis, knarkia sau. O puse akies mato: priėjo lokys ir ant užuolaidos iš žabtų išvertė vandenį. Ir vėl prie upės.

– Sugalvojo – vandeniu budinti! – stebėjosi Mikulis. – Galėjo juk ir pritrėkšti apsnūdusį žmogų!

iliustracija
Voverės dantys

– Bet tokia nuodėme neapkrovė savo sielos, – įsiterpė tėvas. – Pažadino medžiotoją. Būna, kad sužeistas arba įsiutintas lokys puola žmogų. Išgąsdindamas nori jį "paimti". Tada į jo ausis reikia žiūrėti. Jeigu jos prispaustos prie galvos, jų nesimato – vadinasi, uždės leteną ant žmogaus, tada jam telieka pasitikėti savo jėga ir nuovoka. Jeigu ausys matomos, lapatuoja į šalis – nepuls žmogaus, pasitrauks geruoju. Šaudantysis Kurtinius, būdavo, taip pakalba: atidžiai pažiūrėk į lokį, iškart suprasi, kas jo galvoje – gera ar bloga. Jis nieko nuo žmogaus neslepia. Reikia juo pasitikėti.

***

– Mūsų giminė iš toli eina, – į Mikulio klausimą atsakė tėvas. – Mūsų giminės pradininkas yra vandens žvėris mahi – bebras. Mes iš mahi giminės – visi tavo giminaičiai, broliai ir seserys, dėdės ir tetos. Štai Leikovų kita pavardė, bet jie vis tiek mūsų giminaičiai. Nes jie irgi priklauso mahi giminei. [...] Mahi čia kadaise buvo pats stipriausias ir vertingiausias žvėris. Daug jų čia veisėsi. Apie tai kalbėjo ir mano tėvas Šaudantysis Kurtinius. Bet paskui, baltojo caro laikais, žmonės išmušė visus mahi. Išmušė, nes iš jų kailių išeidavo patys brangiausi kailiniai. Todėl ir nebeliko jų. Šaudantysis Kurtinius sakė, kad kai žmonės taps geresni, mahi po truputį ims grįžti į taigos upes. Mes dar juos išvysime.

iliustracija
Šuns pėda

***

– Štai čia, pasak padavimo, anksčiau šventa vieta buvo, – tėvas pasuko galvą link aukšto, stataus upės kranto. – Šios kalvos viršūnėje kadaise gyveno dievai. Nuo neatmenamų laikų čia stovėjo jų namai. O paskui, senieji žmonės pasakoja, jie pasikėlė į dangų pas Num Torimą, o žemę žmonėms paliko, kad jie čia draustines žemes saugotų, medžių ir žolių be reikalo neskriaustų. Be reikmės medžio seniau nekirsdavo.

– O žvėrį ir žuvį imti galima?

– Kai priverčia būtinybė – galima. Ir senovėje imdavo, kai visiškai sunku gyventi tapdavo medžiotojams. Šios vietos ateidavo į pagalbą žmogui: čia veisėsi rinktiniai žvėrys ir paukščiai, niekas jų nevaikydavo, iš čia jie po visą taigą pasklisdavo. Tyliuose miškų ežeruose žuvys išleisdavo ikrus, taip savo giminę tęsdavo. Šventos, draustinės vietos čia buvo. Žmonės jas saugojo.

Pagal Jeremejaus Aipino
knygą "Senojo kedro pavėsy"

parengė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14460. Akimirka :-) 2004-03-22 17:50
Kiek daug tikro dvasios grožio šiame Mikulio pasikalbėjime su tėvu. Gražu tai, kas paprasta, kas dvelkia amžinybe ir išmintimi, sukaupta per kartų kartas. Kiek daug pasididžiavimo tomis šaknimis! Koks moralumas, tyrumas! Viskas taip skaidru, tikra, nesumeluota ir neišgalvota. Gera skaityti.

14472. Kovas :-) 2004-03-23 07:28
Man taip pat labai patiko.

14549. Voverė2004-03-25 16:15
Koks paprastumas. Ir kiek daug geros informacijos. Smagumėlis!

14585. vilke2004-03-26 20:47
o civilizatoriai visus tokiur nustekena, y rezervatus sukisa...

14594. Kielė2004-03-27 10:14
Tai Amerikoje į rezervatus sukiša, bet stengiasi saugoti. O chantus ir kitas tauteles naikina paprasčiausiu būdu - nugirdydami (žr.ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose).

14614. Rrrr2004-03-29 17:02
Jooo, turėjau labai gerą knygą "Mitologija chantov-mansi", kažkam paskolinau ir gudbai.

15135. augis :-( 2004-04-14 08:13
ŠŠŠŠŠŠŠŠŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪDDDDDDDDDDDDDAAAAAAAAAAAAAASSSSSSSSSSSSS

Rodoma versija 26 iš 27 
14:33:03 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba