ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Pažįstama istorija

Apie Kino meno akademijos apdovanotą geriausią užsienio filmą

MARK STEYN

[skaityti komentarus]

Beveik prieš dvidešimt metų režisierius Denys Arcand’as mums pristatė filmą "Amerikos imperijos žlugimas ir nuopuolis" – labai kvebekišką istoriją apie grupę nuolat apsvaigusių, meilužes ir meilužius keičiančių, be paliovos plepančių pokario kartos atstovų, vienaip ar kitaip susijusių su universiteto istorijos fakultetu. Tada jie gyveno geriausius savo laikus, nors patys to nesuprato. Praėjo aštuoniolika metų, ir vieno iš jų laukia didžiausias įmanomas nuotykis: mirtis.

Naujausiame Arcand’o filme"Barbarų įsiveržimas" (2003) įpusėjęs šeštą dešimtį, Remi (Rémy Girard), pats save vadinantis "juslingu socialistu", norom nenorom labiau domisi socializmu negu juslėmis. Jis liovėsi dulkinęs studentes, nors nuplikęs atrodo tik dar seksualesnis negu anksčiau. Jis serga vėžiu ir, tarsi to dar būtų negana, viskas vyksta Kvebeke. Žiūrovai, sotūs iki kaklo valstybinės sveikatos apsaugos baisybėmis, ko gero, atras keistą paguodą matydami didžiajam septynetui priklausančią šalį, kurios medicinos įstaigos tokios klaikios. Filmo pradžioje Arcand’o kamera vingiuoja ilgais koridoriais, grūste prisigrūdusiais ant neštuvų gulinčių, prie įvairiausių prietaisų prijungtų ligonių, kol galiausiai atveda mus į Remi palatą. Per visą filmą nė vienas gydytojas, kuris kalbėjo su Remi, taisyklingai neištaria jo pavardės.

Remi sūnus Sebastjenas yra turtuolis, gyvena Londone ir dirba biržoje kažin ką tokio vulgaraus ir lupikiško, kad Remi niekad nepasidomėjo, kas tai galėtų būti. Jį nuo sūnaus skiria ne tik Atlanto vandenynas. Tačiau prašomas motinos (kuri sykiu yra ir palaidūno Remi buvusi žmona), Sebastjenas parskrenda namo, pasibaisi tėvo gydymo sąlygomis ir paskambina senam draugui, dabar dirbančiam gydytoju. Kaip daugelis Kvebeko gydytojų, šis dirba Amerikoje, Baltimorės ligoninėje, kuri galėtų padėti nustatyti Sebastjeno tėvo diagnozę, jei tik Kanados gydytojai elektroniniu paštu atsiųstų jam reikalingas smegenų nuotraukas. Nelaimei, vienintelis aparatas, darantis tokias nuotraukas, yra už pusantros valandos kelio nuo ligoninės, o laukti reikėtų nuo pusės metų iki metų – taigi atėjus Remi eilei, jį turbūt jau reikėtų ekshumuoti. Kitas variantas toks: nuotrauką galima padaryti tuoj pat, tik tam reikėtų nuvykti į Vermontą, Ameriką (kelionė trunka valandą), ir sumokėti du tūkstančius dolerių. Kanadoje, panašiai kaip Šiaurės Korėjoje, privačios sveikatos apsaugos įstaigos uždraustos: kanadiečiai, kurie nori gydytis privačiai, vyksta į Ameriką. Taigi Sebastjenas sumoka už kelionę į Vermontą.

Jis nori, kad tėvas išvažiuotų gydytis į Ameriką, bet Remi stoja piestu: pareiškia, jog jo karta įnirtingai kovojo dėl to, kad šalyje egzistuotų visiems vienoda sveikatos apsaugos sistema, ir todėl dabar ja naudosis, nors dėl to ir tektų numirti. Tada apsukrus londonietis imasi veiklos. Jis prasiskverbia į ligoninės administraciją, iki pat prašmatnaus, pilno vazonų su gėlėmis vyriausiosios gydytojos kabineto. Jai sako pastebėjęs, kad antras ligoninės aukštas kažin kodėl visiškai tuščias, ir klausia, ar galima būtų ten paguldyti jo tėvą. Ponia jam paaiškina, kad pirmenybės teikimas konkretiems ligoniams "nesuderinamas su ministerijos ambulatorine koncepcija". Tada jis duoda jai kyšį, paskui tol dalija kyšius visiems kitiems reikalingiems žmonėms, kol jo tėvas paguldomas į ką tik išdažytą palatą antrame aukšte. "Turbūt jūs premjero draugas arba ledo ritulio žvaigždė", – pasigėrėdama sako Remi slaugė.

Paskui Sebastjenas pakviečia senuosius tėvo draugelius ir jo buvusias mergas – palatą pripildo jų linksmi šūksniai, prisiminimai apie geriausius sekso nuotykius ir meditacijos apie pasaulio padėtį. Sūnus net paperka keletą buvusių Remi studentų, kuriems visai nerūpi jo likimas, kad šie aplankytų senį ligoninėje ir apsimestų, jog jis jiems bent kiek rūpi.

Režisierius Arcand’as yra kairuolis, kaip beveik visi Kanados prancūzai, bet jis kairuolis realistas. Jo filmas yra elegiška komedija, o tokį žanrą sunkiausia sukurti – jame pilna juokų, tačiau muzika formali (Händelis ir kt.). Remi ir jo bičiuliai buvo protingi, sąmojingi, apsiskaitę, karšti antiklerikalai ir, kaip jie patys pripažįsta, tikėjo visais tuo laiku madingais "izmais". Tačiau Kvebeko, kaip ir visų kitų šalių, tikrovėje šitie "izmai" išsigimė į nevykusį, slogų biurokratizmą. Filmo pavadinimas – tai aliuzija į Rugsėjo vienuoliktąją: taip apie ją per televiziją prasitarė kažkoks intelektualus analitikas. Tačiau sykiu tai ir aprašymas to, ką daro iš Londono atvykęs Sebastjenas. Jis barbaras ("O, kad jis bent perskaitytų knygą! Nors vieną!" – niršta Remi), tačiau ta barbarystė – gausiai aplink skleidžiami šimto dolerių banknotai – leidžia jo tėvui susigrąžinti buvusį gyvenimą.

Tai iliuzija, kaip ir apsimestinis Remi studentų dėmesys. Tačiau Arcand’as – nežinia, sąmoningai ar ne – labai aiškiai ir tiesmukai parodo, kad intelektualų galimybė sėdėti sudėjus rankas ir iš aukšto kritikuoti kapitalizmą priklauso būtent nuo tokių kapitalistų kaip Sebastjenas. Remi įkūnija tam tikro tipo asmenis, kuriuos sutiksite visuose Vakarų pasaulio salonuose: jie geresni, protingesni, sąmojingesni už tuos netašytus amerikiečius, bet vis dėlto lieka prašalaičiais savo pačių gyvenimuose. "Juslingas socialistas", keturis dešimtmečius dulkinęs viską, kas juda, gyvenimo pabaigoje tampa impotentu. Vietomis Sebastjenas vaizduojamas pernelyg tiesmukai – jo visur nešiojamas ir galiausiai išmetamas mobilusis telefonas yra pernelyg banali metafora išreikšti staiga gimusiam supratimui, kas iš tikrųjų svarbu. Užtat perdėtai literatūriški Remi ir jo draugelių pokalbiai kartais labai primena pastangas, kad tik nereikėtų ko nors daryti. Žmogus, gyvenęs "visapusišką gyvenimą", jam baigiantis nerimauja, kiek nedaug pajėgė nuveikti.

Šis filmas apie tėvą ir sūnų kur kas įžvalgesnis ir dėl to labiau jaudinantis negu neseniai pasirodžiusi Timo Burtono "Mano gyvenimo žuvis". Aktoriai tiesiog stebuklingi. Asmeniškai aš nepritariau filmui tik toje vietoje, kur nesuprantama Arcand’o valia Remi ir Sebastjenas vyksta iš Monrealio į Berlingtoną per Derbi Laino pasienio postą, užuot kirtę sieną Haigeit Springse. Bet šis mažmožis turbūt ne taip labai rūpės kitų šalių žiūrovams.

"Spectator", 2004.II.21
Vertė Rasa Drazdauskienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
14:33:02 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba