ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Kas yra literatūros kritikas?

Naujajam "Literatūros" numeriui paminėti

RIMAS ŽILINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Melodinga tema. 1978
Kumakura Junkichi

Kam literatūrai reikia kritikų? Kad suskaičiuotų kiekvieną tekste esančią raidę? Kad pasakytų, iš kur importuotas vienas ar kitas motyvas? Ar kad parodytų, koks spuoguotas yra gerbiamesnio rašytojo veidas? O gal literatūros kritikų reikia tam, kad rašytojai pasidžiaugtų alpėjančių gerbėjų gausybe, o tos gerbėjos galėtų kartoti kokiam leidiny perskaitytus atseit išmintingo kritiko žodžius apie tikrąją raštingojo individo vaizduotės vertę? Ar kad rėžtų kokiam klasikui botagu per jo perdėm išlepintą savimeilę? O gal kad literatūros istorijose sudėlioję visų rašančiųjų biografijas pasufleruotų valstybei, kas didesnės stipendijos ar pensijos yra nusipelnęs? Taigi, kas yra tas tikrasis literatūros kritikas ir kodėl jam reikia mokėti algą?

– Ak, – sakau, – koks postmodernus mūsų amžius! Kokia fragmentuota kultūra! Bet kas tada yra literatūros mokslas ir ar skiriasi jis kuo nors nuo literatūros kritikos?

– Literatūros mokslas, – sako man mano išprusę kolegos (na gerai gerai, nesako, jau daug metų jie su manimi, gyvenančiu anapus, nešneka, o tiesiog moko mane), – yra vadinamas literatūrologija. Tai yra literatūrą tirianti disciplina, turinti savo metodus ir principus. Literatūrą studijuojantys mokslininkai rašo literatūros kritikos straipsnius ir monografijas, leidžia literatūros istorijas ir visaip kaip prižiūri mūsų literatūros darželį. Tai literatūros mokslininkų visuma sudaro rimtąją lietuvių literatūros kritikos dalį.

Čia jau aš imu ir neišlaikau:

– Kaip čia dabar? Kaip gali būti kritika ne rimtoji? Juk jei jau kritikas esi, turi rimtai kibti kiekvienam į atlapus už kiekvieną ne vietoje padėtą kablelį!

– Ne ne, – sako man rimtieji literatūros kritikai, – niekas kablelių šiuolaikinėje literatūroje rimtai jau nebededa. Postmodernizmas, formos ir minties įvairovė, daugiaprasmiškumas...

– Hm... – galvoju aš. – Visiškai atsilikau nuo literatūros mokslo. Juk jeigu mokslas sako, kad reikia dėti kablelį prieš kiekvieną "kad", tai ir privalu tą kablelį ten dėti. Mokslas gina savo tiesas nuo neišsilavinusiųjų tamsybės. Kas būtų, jei matematikas imtų ir nesilaikytų savo sukurtos sistemos su visais minusais ir pliusais? Ir kas būtų, jei aš klausčiau be klaustukų?

– Jei klaustum be klaustukų, mes tau pritaikytume psichoanalizę, – atrėžia man garbūs literatūrologai. – Mes pažiūrėtume į tavo ego ir susietume su tavo motina. Ko gero, dėl visko kaltas tavo tėvas. Galvotume, kad tu arba narcizas, arba šiaip neurotikas.

– Ką jūs sakot? – nepasiduodu. – Čia jau būtų ne literatūra, o senoviška psichologija. Šiuolaikiniam pasauly darosi vis mažiau aišku, kas čia vyras, o kas moteris. Ką literatūra turi bendro su mano neurozėmis ir reprodukcija?

– Na gerai, – pasiduoda mano kolegos, – jei tu klaustum visai be klaustukų ir rašytum visai be klaustukų, mes sakytume, kad tu iš esmės pakeitei tradicinę literatūrinę kalbą ir mąstymo formas.

– Tai kaip čia dabar išeina – jūs sakytumėt, kad pakeičiau kalbą, kiti jūsų kolegos vadintų mane analfabetu, o dar kiti – visišku neurotiku?

Čia mano kolegos susimąsto ir sako:

– Žinai, yra žmonių, kurie niekaip negali suvokti tų aukštesniųjų dvasinių dalykų, kurių mes ieškom literatūroj. Dėl to jie ir sakytų, kad tavo klaustukų problema yra kalbos klaidos, o mes ten matytume daug gilesnę prasmę ir turinį. Be to – beprotystė gali būti didelio genijaus ženklas. Juk nebuvimas yra buvimas, o nebūdami klaustukai vis tiek yra.

Va čia aš juos ir pagaunu:

– O juk literatūroje tai taip pat yra. Kodėl aš negaliu rašyti apie literatūros politiką?

– Tai kad niekas apie tai nerašo, kolega! Politika yra primityvių menkystų užsiėmimas, o literatūra siekia kažko tauresnio ir gražesnio. Mes grožimės tuo, kas amžina ir kas turi išliekamąją vertę.

Tada aš vėl susimąstau ir nieko jiems nebeatsakau. Literatūra, ir ypač jos kritika, juk bevertė, jei ji nereflektuoja savo vykdomos politikos. Užsimiršusiems estetinių formų darželiuose ir kitokiuose intelektiniuose žaidimuose literatūros kritikams jau neberūpi politikos klausimas. O gal rūpi? Gal čia tik mano neurozė, amžinai nepatenkinto kritiko, siekiančio žūtbūt išgarsėti, balsas? Lekiu prie savo kompiuterio ir griebiu skaityti neseniai išleistą ir dar spaustuvės dažais kvepiančią "Literatūrą". Ir staiga net pašoku iš džiaugsmo – dievaži, rūpi! Nuo pat pirmojo puslapio apie tai kalba – apie literatūros politiką.

– Kur tu čia matai politiką? – klausia manęs su pašaipa literatūros mokslininkai.

– Kaip kur? Juk jau pats pirmas puslapis sako – literatūros modernizmas Lietuvoje. Modernizmas – visai ne lietuviška sąvoka. Ką ji, atėjūnė, veikia Lietuvoje? Imigracija ir globalizacija kvepia!

Ką jie ginčysis su manim, neišprusėliu. O kol jie tyli, skaitau pirmąjį straipsnį. Ir staiga suprantu, kad klydau. Straipsnio autorius sako, kad ekspresionizmas visai nebuvo importuotas iš Vokietijos (o aš, prisipažinsiu, tuo šventai tikėjau), o, ko gero, gimė čia pat, Lietuvoje, Vilniuje, lygiai tuo pat metu kaip ir vokiečių žemėje. Kurį laiką susimąstau ir pradedu prisiminti – nieks taip gerai ir vaizdžiai apie šūdus nėra parašęs, kaip mūsų klasikas Kristijonas Donelaitis. Taip, ko gero, ekspresionizmas yra labiau lietuviškas negu vokiškas. Gi Donelaitis lietuvis, mūsų tautos poeta. Bet čia man autorius vėl į paširdžius duoda – Lietuvos tautų ekspresionizmas buvo mūsų visų kone ignoruojamas.

– Kaip? Tautų? Kokių tautų? Nemanau, kad šiurkščios žemaitiškos šnektos įvertinimui reikia skirti tiek dėmesio.

– Nesinervink, – sako man autorius, – lietuvių, žydų, lenkų, baltarusių tautų. Visos jos Vilniuj gyveno ir ekspresionizmą išradinėjo. Lietuvos tautų kultūrą kūrė.

– Pala pala, – neatlyžta mano primityvi pasąmonė. – Bet kad tuo metu tos Lietuvos dar visai nebuvo. Gal tos tautos buvo Rusijos tautos? Kaip čia atsitiko, kad tarp Rusijoje gyvenančių tautų neliko rusų? Ir apskritai man atrodo, kad visa tai dėl išvardytų priežasčių yra visiškai ne Lietuvos, o Rusijos literatūros istorija. O Rusijoje, kaip žinoma, modernizmas buvo ankstyvas ir labai galingas, ypač Tolimųjų Rytų kultūrose, metafizinius tekstus rašiusiose rogėmis ant sniego.

– Ne ne, – sako man autorius. – Vilnius yra Lietuvos širdis, ir visi jo gyventojai priklauso lietuvių literatūrai.

– Na taip, – sutinku. – Lietuvių literatūra juk visą laiką buvo kaip našlaitė. Tai pas vokiečius, tai pas rusus, tai pas amerikonus ar kitose pasvietėse augo. Svarbiausia, kad autoriai lietuviškai rašė, mūsų krašto dvasinius lobius krovė. O rusai, vokiečiai ir lenkai savo grobikiškais interesais vadovaudamiesi mus visą laiką bandė okupuot ir visus mūsų genijus nutautint. Juk neatsisakysim dėl to nei Miłoszo, nei Mickevičiaus, nei Čiurlionio. Visada su pavydu žiūrėjau į žydus – šitaip pasauly išblaškyti, o tokią stiprią literatūrą turi!

– Na, ne visai taip, – sako autorius. – Lietuvoje gyvenę žydai yra mūsų, Lietuvos, literatūra.

– Taip taip, – sutinku. Nors pradedu nebesuprasti, kas yra ta tikroji Lietuva. Bus ji, ko gero, man tremtyje gyvenant, gerokai išsiplėtusi. Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, jie yra mūsų literatūros dalis. Ir ne tik literatūros – Lietuva už savo ribų dažniausiai yra minima žydų raštuose. Mes ir Holivude palikom ryškų pėdsaką, ir kino istorijoje. Bėda tik kad kai kurie autoriai linksta apsiriboti vien dabartine politine Lietuvos teritorija. Man atrodo, reikėtų atidžiau pažiūrėti į visą Vytauto Didžiojo Lietuvą ir pasidomėti jos tautų kultūromis, neišleisti iš akių ir Kaliningrado, kad rusai besifotografuodami Kanto kapo nenuniokotų. O tai mūsų kultūriniai branduoliai dabar neaiškiose žemėse auga.

Tikrai įdomią mįslę buvo užminęs autorius, provokuodamas mano atšipusią nuo amerikoniško maisto vaizduotę – kaip tas Vilnius dvidešimto amžiaus pradžioje buvo Lietuvos teritorija? Ar labiau buvo, kai dar Lietuvos nebuvo, ar buvo, kai jau nebebuvo Lietuvos dalimi? Kaipmat susigriebiu – tikrai, be literatūros politikos klausimą nelengva išspręsti.

Ir patikėkit, dar labiau iš džiaugsmo pašoku – antrasis straipsnis taip pat apie literatūros politiką! Tik čia, atvirkščiai, ne apie lietuvių literatūrą, bet apie amerikiečių! O nagrinėjamas autorius tikrai įdomus – pirmasis mūsų literatūros erotikas, prie grėbiančių šieną mergų poezijoj priekabiavęs. Amerikos tautų literatūroje, ko gero, paliko galingą pėdsaką ir amerikiečių yra skaitomas ir verčiamas. Ir tikrai – autorė paskubėtų man pritarti. Bet staiga stabteli susigriebusi: jei jau emigravo iš Europos, o iš Europos tikrai daug žmonių emigravo, tai, ko gero, kuria ne amerikonų, o Europos literatūrą! Ir dėl to yra europietiškosios kultūros dalis, kaip ir visa kita tuo metu rašyta literatūra. Einu pasiėmęs straipsnį aiškintis pas savo amerikonus profesorius. Sakau:

– Žinot, mano studijos ant plauko pakibo. Taip norėjau pabėgt nuo Europos, o va dabar skaitau, kad iki XX amžiaus visos Amerikoj parašytos literatūros centras yra Europoj. Gal man imt stipendiją ir važiuot atgal į gimtąją ES tos literatūros studijuoti?

Gerai, kad mano profesorė nebuvo iš Indijos ar Kinijos. Būčiau netikėtai tragiška mirtimi užbaigęs savo karjerą. Profesorė palingavo galva ir nieko nepasakė. Tik iki šiol į mane kreivokai žiūri ir šypsotis nebeprisiverčia.

– Tuščia jos, – galvoju, – tokia pasikėlusi, o Jurgelionio poezijos nežino. Jurgelionis juk tikrai negalėjo būti Lietuvos poetas – negyveno Lietuvos valstybėje, be to, iš Lietuvos tuo metu daugiausia socialistai ir komunistai bėgo, o šitie bruožai tikrai nesuderinami su tikro lietuvio sąvoka. O ir pačios Lietuvos tada nė nebuvo, jo, atvykėlio, kilmės šalis aiškiai nurodyta – Rusija.

Ir vėl įninku į straipsnį. Ir staiga nebeaišku pasidaro. Jei tas Jurgelionis Amerikos kultūros kontekste auga, tai kodėl jis vadinamas išeiviu? Jis turi būti pats tikriausias ateivis! Kokia geniali atomazga – Amerikos literatūra yra ateivių literatūra! Ne veltui jie dabar taip isteriškai Marse vandens ieško, o Jurgelionis, paneigęs Dievą, dairėsi į visatą. Ne veltui dar sėdėdamas kalėjime priklausė 1905 metais Amerikoje susiformavusiam rašytojų tipui. Nuo šiol taip ir galvosiu – ateiviai internacionalistai, ateiviai žemininkai ir ateiviai bežemiai. Bet kaip prie jų dera tokie tipažai kaip ateiviai išeiviai Hemingwayus ar Eliotas? Ar mano numylėtinis Melville’is?

Iš tikrųjų teisūs buvo mano pašnekovai kritikai – meną ir politiką nepaprastai sunku suderinti. Viskas daug aiškiau darosi skaitant trečiąjį straipsnį. Iš Vakarų į Lietuvą užklydę dalykai ten aiškiai matomi kaip importas. Tiek literatūrinių formų, tiek metodų. Importavus metodus, atpažįstami reiškiniai, importavus reiškinius, susiformuoja, o kartais pasiskolinami ir metodai. Skaitant nejučia nusvyra rankos – šitaip priešinausi "McDonald’s", o čia žiū – tikroji globalizacija jau seniai įvykusi. Gal teisus mano mėgstamo profesoriaus indo įpirštas skaityti vienas marksistas – Vakarų kultūra implantavo vakarietiškas vertybes ir nacionalizmą į Rytų Europą, kad atplėštų ją nuo Rusijos. Toj šviesoj ir melagis Zauerveinas kitaip pasirodo. Ir iš tiesų – straipsnyje neradau nė trupučio Rusijos, ką ir kalbėti apie Lietuvos lenkus ar žydus. O mūsų ėjimas į Europą ir visai natūralus pasirodė. Taip galvoti pradėjęs, niekaip nesiryžau skaityti straipsnio apie vokiškai lietuviškus keturvėjininkus. Baisu pasidarė, kad kartais tie vėjai, tokiais neramiais laikais Europoje siaučiantys, į svastiką nesusisuktų.

Ir tik tada, kai apėmė sveikas nuovargis ir ėmė merktis akys, supratau: literatūra gali gyventi be politikos. Kitaip šitie trys autoriai, savo tekstus į tokias skirtingas ideologijas įvilkę, vienas kitą seniai būtų apspjovę ir į vieną numerį tikrai nebūtų sutilpę. O mane ir mano lėkštus išvedžiojimus pasmerkę, antrą kartą per šiuos kelerius metus neskelbtų viso pasaulio lituanistams, kad priklausau jų katedrai. Nors man, žinoma, malonu, kad prisimena ir tikriausia nors truputį norėtų, kad aš ten būčiau ir padėčiau jiems vieną ar kitą dalį Lietuvos sukurti. Tikrai sugrįšiu. Tik prieš tai dalį lietuvių literatūros Amerikos literatūros istorijai pavogsiu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14457. realistas2004-03-22 15:59
Mielas Rimai Žilinskai, sveikinu uz įžvalgias mintis lietuvių literatūros tema. Vogti dalį lietuvių literatūros Amerikos literatūros istorijai neapsimoka, šios abi literatūros vertingos savo skirtingumu ir gali puikiausiai išsitekti vienam pasaulio literatūros kontekste. Dėl "Literatūros" - nesisielokite, kaip pasakyta: "Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!" Tas pats pasakytina ir apie prieštaravimus sau patiems tame pačiame leidinyje. Mini Jus kaip narį greičiausiai todėl, kad matyt, vardas, autoritetas ar dar kas vilioja. Dėl to taip pat nenusiminkite, kai nebebūsite reikalingas - nebeminės, gali būti, kad ta pati katedra atsigręžusi Jus ir paneigs, ir apspjaus. Visais laikais tai buvo bestuburių prisitaikėlių bruožas, iš kur tai atsirado tokioje vietoje - sunku pasakyti...

14556. 19762004-03-25 19:23
Gerbiamas Kolega, žiūriu - daug ir įvairiu profesorių "anapus" turite (indų, kinų ir dar tą, kuri į Jus kreivai žiūri), prašmatnų maistą valgote (sakot McDonald`s būsite nejučia pamėgęs) ir knygų gerų gaunate (net Melville’į originalo kalba, turbūt, skaitote)... O toj Lietuvoj, kad ją kur galas, Jūsų net neprisimena?... Ir dar tokias knygas leidžia, kad net patyrusiam Amerikos literatūrologui jas beskaitant "išsišiepia kertės/ iš sienos išlenda žirafos/ prasideda kinematografas"?!! TAI KAM GI JŪS, KOLEGA, TAIP VIEŠAI PASIŽADATE Į LIETUVĄ GRĮŽTI? Kolega Žilinskai, mano Jums nemokamas patarimas - nustokite pūstis, atnaujinkite kontaktus, meskite lauk tą neurotišką "išeivio" pavadinimą iš savo sąmonės. Pasedėkite kiek ilgėliau po kokiu tiltu (tikiuosi rasite bent vieną savo pakrantėje), giliai pakvėpuokite ir pamatysite - ne visi Jus pamiršo... Kai kurie vis dar laukia... Su visom Jūsų įgytom literatūrom/patirtim. Tik viltį buvo praradę.

14557. 1976-iesiems2004-03-25 23:46
Labai liudna, Kolega 1976 is Briuselio, kad visu Kolegu vardu ne su argumentais gincus pradedate, o kaip visada, su mano nuobodzia persona ir jos psichologinemis problemomis. Nerasiau apie save cia ar greito maisto restoranus, tampancius kulturineje samoneje globalizacijos stereotipais, o apie priestaravimus modernioje musu literaturos kritikoje ir jos nenorejima teoretiskai argumentuoti/spresti juos. Nerasiau ir apie savo grizima (kulturoje mes esam tekstais, o ne kuno buvimu tam tikroje politiskai apibreztoje teritorijoje, kaip rodo ir Jusu buvimo vieta), o apie Literaturos redakcija, deja, neskaitancia savo publikuojamu tekstu (arba nezinancia, kas darosi Katedroje, kuri yra atsakinga uz zurnalo turini. Kitaip si netokia jau ir didele klaida nebutu isivelusi. Nekritikavau Katedros, bet stengiausi suprobleminti kai kuriuos lietuviu literaturos suvokimo aspektus. Literaturos kritika irgi turi priprasti prie kritikos, kitaip jos kaip kritikos vaidmuo yra labai abejotinas. Ir ismokti atsakyti argumentu kalba. Tada baigiasi monologai (kad ir parasyti kaip dialogas, kaip atsitiko siuo atveju) ir prasideda diskusija. Jos labiausiai ir noreciau siekti dabar pabreztinai monologineje literaturos kritikoje. Tik per diskusijas griztama ir dalyvaujama, atnaujinami kontaktai. Nei vieno autoriaus psichologinio portreto nepateikiau. Palikim ir manaji psichologams. Aciu visiems perskaiciusiems si straipsneli. Rimas

14562. 19762004-03-26 11:10
Mielas Kolega, matau, Jus vis dar aikstingas kaip pirma karta pabuciuota gimnaziste. Ir reiksmingas kaip gelia-pavardis savo poezija skaitydamas. Bet vis vien dziugesys mane apeme sulaukus Jusu reakcijos. Zodzius atsispaudinsiu, isireminsiu. Prarastam dialogui su Kolega atminti.

14583. Raudona lempa2004-03-26 19:57
Ir tik tada, kai apėmė sveikas nuovargis ir ėmė merktis akys, supratau: literatūra gali gyventi be kritikos.

Rodoma versija 26 iš 27 
14:33:01 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba