ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Žemės lapai

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Septyni miriado lapai
Dalia Mataitienė

Nemėgstu anekdotų.

Nebent žydai pasakoja apie žydus. Galbūt – suvalkiečiai apie suvalkiečius.

Ypač nemėgstu tų anekdotų, kurie apie čiukčius. Išgelbėtų tik čiukčis, kuris papasakotų man apie čiukčius.

Labiausiai nemėgstu anekdotų apie žemėlapius ir moteris, neatskiriančias pietų nuo šiaurės, gal net pietų nuo vakarų; manančias, kad žemėlapis – kaip gaublys, bekraštis; laikančias žemėlapį aukštyn kojomis – tartum kaimo naivuolis primityvistas sodnelyje tyrinėtų abstrakčią genijaus tapybą.

Man sako:

– Duok žmogui žemėlapį, o tada jau tikrai atskirsi, kas jis, tas žmogus – vyras ar moteris.

Nežinau, ar sugebėčiau pastatyti palapinę; ilgai kurčiau laužą. Palapinėmis ir laužais kelionėse rūpinasi kiti, o aš jiems rūpintis leidžiu.

Nesu patyrusi keliauninkė, nors kartais bandau ja apsimesti. Netikčiau į šturmanes, bet žemėlapiai, miestų planai, metro schemos... kaip čia pasakius... Tik taip: veža!

Tų kraštų žemėlapiai, kuriuose jau buvai; tų, kuriuose svajoji būti ir būsi, žinoma, dar būsi; tų, kurių niekada nepasieksi, bet klajosi kitaip, – abstrakčiai, naiviai, moteriškai, atrasdama keisčiausius piešinius.

Panašiai galime stebėti jūros kranto žolių sąvartas; šešėlius ant sienų arba po kojomis; šermukšnių pabirusias uogas nugeltusioje žolėje Rokantiškėse arba ėglio uogas, subertas į degtinę plastmasės gertuvėje ties Norviliškėmis; sutrūkinėjusių veidrodžių voratinklį arba tiesiog voratinklį; jeronimus ant mano palangės – iki pat lubų – kambaryje arba iš kiemo.

Man įdomu stebėti žmones: kaip žiūri į žemėlapį, ko ieško žemėlapyje, ko iš žemėlapio nori.

Dažniausiai pradedame nuo savo vaikystės: savo kaimo, savo upelės, dabar jau sukištos į melioracijos griovį, savo ežero.

Kuo kaimas mažesnis, kuo upė siauresnė, kuo ežeras seklesnis, tuo uoliau ieškoma, tuo labiau nudžiungama: yra.

Arba nusiviliama: prastas žemėlapis, jei nepažymėta vaikystė.

Kai pasiieškoma vaikystės, keliaujama sentimentų link: ar yra tas plentas, tas vieškelis, tas takas, kuriuo kadaise ėjau.

Žalia spalva – tai vilionės, samanos, pasiklydimas, klaidžiojimas, grybai ir šungrybiai, panika, neviltis, pavojus, išsigelbėjimas, daugkartinės priesaikos: niekada niekada; žalia – tai nesibaigianti Raudonkepurės ir vilko meilės istorija, savaime besiklonuojantis jų serialas, neišklausytos močiutės pamokos.

Ką ir sakyti apie mėlyną.

Jei kada verteisi aukštyn kojomis valtyje, ir dabar, šiandien, nuo kapiliaro, jo trūkinėjančio vingio apima ne tik drėgmės, vėsos, vienatvės, bet ir palaimos jausmas: išplaukiau.

Lengvabūdiškas nuotykis tampa metafora, plūduriuojančia šalia visą gyvenimą.

Mėlyna yra tai, į ką visada noriu įkišti artimą žmogų, jei tik juntu, kad jam slogu. Ir įkišu, diktatorė...

Geri mano norai nesibaigia geruoju; gerais norais pragaras grįstas, sakė mano močiutė. Išklausiau, ir kiek kartų; įsiminiau pamoką, bet neišmokau.

Nelaimėliui vandenyje tik šlapia ir šalta; tai, ką neseniai vadinome "slogu", tampa sloga.

Slogu – tai melancholija, o kur melancholija – ten romantika. Kai kas sakytų: slogu – tai drama.

Snarglys ir yra: snarglys.

Apie rudą.

Ne.

Nieko negaliu pasakyti. Rudos nepatyriau. O jei ir patyriau kiek, tai kalną man rūpėjo pastumti: užstoja, nusibodo, ankšta.

Apie Azijos rudį šiame rašinyje nė žodžio nebus.

Bet apie geltoną rašysiu.

Žmogui, gimusiam didesniame mieste, niekada nerūpės, ar pažymėta valstybės žemėlapyje jo tėviškė.

Gal net nepastebėtume, jei jos nebūtų. (Ar bandėte įsivaizduoti Lietuvos žemėlapį be Vilniaus ir Kauno? Arba Vilnių be Gedimino pilies? Arba Gedimino pilį be vėliavos?)

Kadangi mano tėviškė Kaunas pažymėta ne tik valstybės, bet ir Europos žemėlapiuose, tai Lietuvos žemėlapyje tikrinu pakraščius, – ilgiuosi to, ko neturėjau.

Svarbiausia: ar yra Norviliškės.

Gal ir Adutiškis, ką ir kalbėti apie kur kas didesnius miestus nei Norviliškės ar Adutiškis: slaptingoji Žagarė, klasikinis Žeimelis.

Niekada niekas ir niekur man neįteiks žemėlapio, kuriame suvokčiau Kauno marių dugną, paskandintas žemes.

Dugnalapio nėra.

Gal ir įmanoma atpažinti numelioruotą vaikystės kaimą; gal lieka ten medis ar kelmas, akmuo prie slenksčio ar bent jau slenksčio šešėlis, jo užuomina, – tavo žemės pėda.

Nerimsta, maištauja, bręsta, slopiai alsuoja – kas? – ten, sekliose gelmėse, gliaumėtame žolėtame Kauno marių dugne.

Kartą naktyje, kelionėje iš Skuodo, trumpinau kelią, – pasakojau bendrakeleiviams apie kitas keliones, apie smuklę kitame Lietuvos pakraštyje – Dieveniškėse.

Tai – pakelės kavinė, sujungta su laidojimo reikmenų parduotuve.

Kavinėje barmenė – žydinti, prinokusi, iš Rubenso drobių. Ji, savaime aišku, žiūri Baltarusijos televizijos transliuojamą ilgesingą anglų serialą.

Barmenė tvarkingai, lėtai, oriai lukštena saulėgrąžas: balta jos minkšta ranka, balta ir proceliano trapi lėkštė, joje – juodų lukštų piešinys, šėtoniška saulė.

Nė dėmelės, nė lukšto pėdsako ant baltos krakmolytos staltiesės; nė vieno žmogaus – nei barmenės linksmybių zonoje, nei pas kaimynus – laidojimo reikmenyse.

Tik mudu, du Vilniaus klajūnai, iki Norviliškių vienuolyno tąsyk nepriėję. Kelią – kelis šimtus metrų – užstojo didžiulis geltonas pasienio skydas, reikalaujantis iš mūsų rimtesnių dokumentų.

Negana pasų. Reikia leidimo.

Dieveniškių pakelė: ruduo (spalio 18-oji), jo pilkuma, – raibuliuojanti, susiliejanti su nykstančiu blankiu geltoniu; netoliese, anapus plento, lygios plokščios kapinės, – šiuolaikinės, dar jaunos, be medžių, priglaudusios debiutantus. Ne taip jose jautiesi, žmogau, visai ne taip, kaip jaustumeisi smagiame kalnelyje.

Sutems.

Ir Rubenso Dieveniškių gražuolė nebeatlaikys savo vienatvės pakelės bare.

Ir užkauks.

Ir lydės tas jos kauksmas pralekiančias mašinas, ir pritars jai tik Vėlinių laukiantys kapinėse prigulę žmonės.

Ir sužvengs netoliese besiganantis obuolmušis, ir taps iš kuino eržilu...

...ir...

Man pačiai mano istorija buvo įdomi tik iki tos akimirkos, kol manęs mandagiai pasiteiravo:

– Ar tos Dieveniškės kur nors prie Kauno, prie autostrados, juk ir ten neseniai buvai?

Buvau ten, varlė keliauninkė.

Bet jei būtų Dieveniškės prie Kauno, ką čia pasakoti.

Kas kita – pakraščio, paribio pasakos.

Kai sumaniau įsigyti mobilųjį (gal paskutinė mobilizavausi Lietuvoje, taip man atrodė...), atstūmiau paslaugią firmą, kuri su Dieveniškėmis neturi jokio ryšio. Reikli buvau klientė, – tyrinėjau žemėlapį.

Kaip kvaila: nieko ten, Dieveniškėse, neturėjau, neturiu, neturėsiu...

Gudru!

Jau aplankėme brėkštančius Jašiūnus, jau pralėkėme Šalčininkus, smagiai raudonskruosčio Pelesos kultūros klubo vedėjo pavėžėti, tuoj trauksime į Norviliškes, jau tuoj: šit mūsų smėlėtas kelias, jį kerta srauni upelė Gauja, nors vietiniai sako kitaip – Houja. Lyg ir taip...

Labai kieta ta jų H.

H – tai kieto žaidimo regbio vartai.

Vaikštinėjame pirmyn atgal po Dieveniškes, ko skubėti, kur, ir...

...ir Šermukšnių gatvėje (už jos baigiasi pasaulis, toliau tik dangus ir pievos, pievos ir dangus) sulaukiu to balso, be kurio seniai: rytas – ne rytas, o vakaras – ne vakaras.

Bet apie balsą, mūsų balsingus rytus ir vakarus – kitą kartą.

Kai pirkau Europos žemėlapį, visų pirma dairiausi po Šiaurę: įsitikinau, kad pažymėta viena man rūpinti žemė.

Daug kas manė, kad vis tebetikrinu, ar yra Europoje Lietuva, ar teisingai pateikta mūsų vėliava.

Nebetikrinu. Nebesirūpinu.

Man rūpi Farerų salos.

Ir tik todėl, kad prieš daugelį metų skaičiau apie Danijai priklausančias, bet nuo jos nutolusias salas įtaigią, dainuojančią esė – prasidėjo tas pasakojimas nuo dainuojančių kriauklių. Jūs kaip norite, bet aš sergu už Farerų futbolo komandą.

Mano simpatijos čiukčiams (jakutams, lapiams...) gal tik dėl to, kad turėjau kadaise vaikystėje lėlę, telpančią į saują – čiukčę tautiniais drabužiais.

Aš – mergaitė, žaidimų su lėlėmis nemėgusi – gal buvau palanki raudonplaukei Vasilisai ukrainiečių ryškiais šilko drabužiais.

Mylėjau ne lėlę, o lėlį, – elegantišką juodaodį: tikri garbanoti plaukai, aksomo vyšninis švarkas, šviesios chaki kelnės.

Mano negriukas!

Kad vyrų ir moterų požiūris į žemėlapius skiriasi, suvokiau tą dieną, kai sumaniau dėmėtas savo kambario sienas išsiklijuoti ne naujais apmušalais, o, žinoma, žemėlapiais – nuo lubų iki grindų... Be tvarkos, be sistemos – abstrakčiai. O kad ir aukštyn kojomis, o kad ir skersai įstrižai.

Gal ir užkurčiau pati laužą, gal ir palapinę pasistatyčiau, gal net nutranzuočiau viena iki Azijos, bet klijuoti negaliu, – niekada ir nieko negalėjau. Klijai, lakas, lipalai, medus, uogienės, likeriai nekenčia manęs; ta neapykanta ne tik stipri, bet ir abipusė.

Nebandykite dabar manęs stabdyti, perspėti. Nesistenkite, balsai iš rūsio, man pasakoti, kad neapykantoje telpa dalis meilės. Taip mąsto tik tie, kurie nedrįsta nei nekęsti, nei mylėti, bet sugeba prisiklijuoti, prisilipinti, kurie retsykiais gundo mane:

– Klijuokis!

Mano talkininkas patarė pirkti pasaulio žemėlapį per visą sieną – vieną didžiulį tapetą.

– Turėsi pasaulį savo kambaryje, – mokė mane jis, – o jau tada ant jo kaip panorėjusi galėsi kabinti kitas žemes. Būsi pasaulio šeimininkė, o gal net valdovė. Įsivaizduoji?

Įsivaizdavau, kurgi ne, ką jis norėjo įsiūlyti:

– Būsi Dievas.

Man atrodo kitaip: pasaulio žemėlapis turi būti mažas, bet būtinai šalia stalinės lempos, – kad klaidžiotų per aprėpiamą pasaulėlį mano namų, mano rašomojo stalo šviesa.

Dar talkininkas sako, kad privalau įsigyti ir žvaigždėlapių, ir jūrlapių.

Jis man mielai atneštų net pragaro, skaistyklos ar rojaus planą, – ką nors panašaus į Maskvos metro schemą: kaip išnirti iš požemių, kaip į juos sugrįžti.

Iš visų lankytų metro stočių įsiminiau vienos pavadinimą. Ne Maskvoje, o Prahoje: Flora.

Floroje sutinku išnirti, jei tik ten sutiks draugiška fauna, jei pasimojuosime atpažinimo ženklu: žemės lapu.

Mano svajonė kol kas menkesnė: rasti ant sienos tinkamą vietą Afrikai, ir ne bet kokiai Afrikai, o kad suvokčiau, kur gyveno, kur rašė knygą "Iš Afrikos" danė Karen Blixen.

Tą knygą dažnai skolinu; kad skolinu knygas – įprasta.

Kartais atgaunu knygas, bet tik ją – "Iš Afrikos" – taip sąžiningai, greitai man grąžina. Tai – neįprasta.

Ilgai spėliojau, kas 24 puslapyje man paliko pusę lietuviško rudeniško drugio.

Mano knygos drugys – tik vabzdys: baltas sparnas, juodi taškai, net ūsas išlikęs; ne afrikietiška keista liga, ne.

Bet 24 puslapio – savo prisiminimų apie palikusįjį – kol kas vengiu. Nuo drugio virpulio – net jei virpulys knyginis, literatūrinis, netikras, pusinis – nepadės joks chininas. Negelbės nei stiprūs vyriški gėrimai – viskiai, brendžiai, vodkės; net mano (mūsų, moterų...) mėgstamas Stakliškių "Grįžta vyrai" jau nepadės.

Dar man rūpi Afrikoje įžiūrėti Hemingwayaus žalias Afrikos kalvas, jo Kilimandžarą ir jo sniegynus, – gal kiek dėmėtus, gal lengvabūdiškai aptaškytus mano kartos gardžiu kokteiliu: Kruvinoji Meri.

Jei jau Australija...

Australija man dabar, kol kas – opalai.

Neseniai perskaičiau knygą "Pobby and Dingan".

Ją parašė Benas Rice’as, jaunas londonietis. Knyga leista Niujorke. Pasakojimas – apie Australijos opalų kasyklas (čia tiesmukai sakant, o iš tiesų istorija daug erdvesnė, mįslinga).

Lietuviškai knygos kol kas nėra, bet yra žmogus, nutaręs ją versti. Su autoriumi jis susipažino Ajovoje, man knygą paskolino Vilniuje, Antakalnyje: tai bent geografija!

Jei brėžtume kontūrą, sujungiantį visus minėtus vietovardžius, jei tyrinėčiau mažai kam suvokiamą žemėlapį, pirmiausia dairyčiausi Antakalnio: gal man ir ne tėviškė, bet vaikystės žemė.

Ten pirmą kartą pakilau liftu, – pirmajame Antakalnio daugiaaukštyje.

Pirmojo Antakalnio daugiaaukščio pirmame aukšte – paštas. Jame gavau savo pirmąjį honorarą.

Tame pačiame name įsigijau pirmąjį savo mobilųjį.

Gal tikrai keistoka buvau mergaitė: be lėlių. Kam žaisti, jei galima stebėti, kaip žaidžia kiti.

Ir moteris esu keista: išmėtau papuošalus, iššvaistau, nemėgstu jais apsikrauti – pririša, erzina.

Tik ta mano nepametama – nors slidi – opalų apyrankė, ta jos istorija, tas žmogus, mokėjęs papuošalą kilniai dovanoti – Kuprino "Granatų apyrankės" slopus atšvaitas.

Ar tai tikri opalai – abejoju, nors akmenų žinovai sako: taip, galbūt, labai panašu.

Bet matytumėt, kaip pilkame akmenyje (skaidrus jis? matinis?) švelniai pinasi tamsios dėmės, gyslelės ir gyslos, taškai.

Apyrankė visada – antrankis.

Australijos žemėlapio dairiausi knygų mugėje.

Nepasakysi, kad neradau. Siūlė man jį, uoliai piršo, bet per didelį, tie prekeiviai gigantomanai.

Per menka jų prekei mano celė – jos siena... Nekeisiu buto, nemesiu mylimų Žirmūnų, neplėsiu sienų dėl simpatijų Australijai ir epistolininkui Jurgiui, ten gyvenančiam.

Pasiguodžiau spaudos centre.

– Jums reikia Australijos? Atnešiu, – pasakė Ona. – Nes man Australijos nebereikia.

Kaip tarė, taip padarė. Atnešė.

Maža to: Ona papasakojo, kaip jai kadaise rūpėjo Klivlandas, gal šiek tiek rūpi ir dabar, o kodėl – ilga istorija.

Ji nutarė, kad Klivlandas – Australijoje. Įsigijo žemėlapį, bet tokio miesto nerado. Nuėjo aiškintis į ambasadą. Susivokė: kalbasi ne su australais. Su austrais...

Tik dabar, kai dirsčioju į palkšvą Australiją, klusniai prilipusią prie mano sienos, suvokiu, kodėl man to žemėlapio stigo. Jis švelnus. Jis primena patirpusius vaikystės ledus. Ir ne bet kokius: krembriulė.

Beveik idilė: nei gaisrų, nei slaptingų piknikų prie kybančių uolų žemėlapiuose niekas nebando žymėti.

Nedaug trūko, kad Australija būtų pakibusi aukštyn kojomis. Nemanykite, kad ištikimasis talkininkas klijuotojas neskiria pietų nuo šiaurės. Dar ir kaip skiria, kur šalta, kur šilta, kur karšta. Užrašas Papua New Guinea mano žemėlapiuose jam mieliausias.

Laikas griežta ranka suskubo pertvarkyti ir jo matymą: nė už ką nebeleidžia žvelgti į tai, kas labai arti, čia pat, po nosimi, – smulkmenos plaukia, susilieja į vieną akvarelinę dėmę; laikas senstančiam žmogui liepia dairytis į tolius.

Kas rytą pabudusi matau: mano Europos žemėlapyje mėlynesnė už mėlyną, už visas jūras ir vandenynus yra Gudija. Būtent Gudija, taip parašyta, ne Baltarusija.

Sakytum, žemėlapio kūrėjas kaimynams linkėtų:

– Išplaukite. Atsiremkite, giminaičiai, stipriai į mūsų Gaujos – Houjos dugną. Atsispirkite. Ir išnerkite.

Purpurinė yra Austrija: dar viena man slaptinga šalis, į kurią užsimaniau – nemoku net pasakyti, kaip šiuo metu, dabar, šiąnakt, ten noriu – paskaičiusi "Krantus".

Nors... Tie austrai... Jie apie savo šalį nieko šlovinančio kaip ir nesako, kur ten...

Jei skaitėte Austrijai ir austrams skirtus "Krantus", jau žinote, gal ir be "Krantų" žinojote: jie niekina kadaise mus viliojusį filmą "Muzikos garsai". Austrų požiūriu – tai lėkštas, anekdotinis atvirukas.

Atvirukas – ir tik... Parodija.

Bet juk pažįstu žmogų – tikrai šaunų žmogų – tą lyg jų, lyg ir ne jų, ne austrų, o amerikiečių naivų atviruką vaikystėje žiūrėjusį gal trisdešimt kartų.

Aš – tik du ar tris.

Neišsižadu.

Pabaigoje – raudonas taškas juodame plačiame kelyje, baltame jo fone; pabaigoje – istorija apie paklydėlę.

Mano talkininkas – taksi vairuotojas – įsisodino ją naktį Minsko plente, – tą jauną Klaipėdos prostitutę, tą raudonplaukę, pirmyn atgal per Lietuvą keliaujančią furomis.

Kitaip tariant – jei kam dar neaišku – ji aptarnauja tolimųjų reisų vairuotojus. Kaip gaivinanti mobilizuojanti paslauga kelyje vyksta, nutuokia patyrę tranzuotojai. Estetai vairuotojo ir bendrakeleivės ryšį vadina švelniai, saldžiai bei seilėtai: čiulpinukas.

Raudonplaukė mergaitė prašė, kad taksi ją nuvežtų prie katedros – naktį, žiemą, šlapiomis kojomis.

Ko?

Nieko.

Ji niekada nebuvo Vilniuje.

Tik Klaipėdos vaikų namai; tik plentai, pakelės, aplinkkeliai.

Bet ji nuo mažens įsiminė Vilniaus atvaizdus. Kai tik Vilniaus atvirukas – tai jame katedra.

Ji maloniai taksistui siūlė seksą ir stebėjosi, kad šiam vairuotojui sekso nereikia.

– Juk tai taip, – sakė raudonplaukė, – malonu. Ir sveika.

Vairuotojas – patyręs žilas vilkas – nepanoro ne tik sekso, bet ir pinigų. Kaip imsi, ką imsi, jei mergaitės smulkioje dosnioje įgudusioje saujoje ne tik litai, centai, grašiai, variokai, kapeikos, bet ir saga.

Dabar jis keičia darbą, gal eis sargauti.

Nuo mažens jį traukia sargauti kapinėse, bet geras vietas jau spėjo užimti kiti, – ir kapuose, ir ministerijose, ir muziejuose.

Reklamos firma jam siūlo tapti šėbėėru (ŠBR – šou biznio ryklys) – renginių režisieriumi; prašo sukurti ką nors ekstremalaus automobilių prekeivių puotai.

Jei pasaulis pamišo, jei reikia tam pasauliui ekstrymo, tai jis ir sukūrė scenarijų: jaguare – jaguaras, automobilyje – žvėris. Tas žaidimo dalyvis, kuris iš jaguaro išlips sveikas ir gyvas, gaus dvigubą dovaną: abu jaguarus.

O aš savo žemėlapiuose dairausi miestų, kuriuose atvirukinės katedros viduržiemio naktį neuždarytos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14462. Avilys :-) 2004-03-22 18:37
Paprasta... Grazu... Moterys megsta šiluma. Todel visai nekeista, kad vasarinei (pietinei) krypčiai žemėlapyje jos atiduoda viršenybę žieminės atžvilgiu. Daro tai norėdamos pasaulį matyti kitokiu. Galiausiai esmė ne nemokėjime, o savitame požiūryje ir supratime.

14469. brisius :-) 2004-03-23 00:00
Grazu. Tikra. Sava.

14499. Gerbėjas2004-03-24 09:38
Tikra šizofrenikė ta GA. Bet talentinga kaip moteriškas velnias, na, ragana, kitaip tariant. Jai reikia romanus rašyti, pjeses. Ko ir linkiu.

14513. as savasa2004-03-24 14:24
NOJA,Laukiu nesulaukiu tavo rasymo...

14518. saimhe :-) 2004-03-24 20:46
Minėtų objektų (taip pat ir savo gimtojo miestelio) nebuvimą žemėlapyje įsivaizduoju puikiai. Daktare, ar tai normalu? :) Avily, pagal save sprendi? Nors aš ne moteris, pietinę kryptį irgi mėgstu labiau. Jei tik užrašai žemėlapyje būtų aukštyn kojom, mielai žiūrėčiau šitaip. Ir klajoti pėsčiom ar dviračiu daug mieliau, apsikabinus saulę, o grįžtant namo -- pasišildant joje nugarą.

14524. xX2004-03-24 23:30
Mano tėvukas nebuvo Egipte, paprasčiausiai nespėjo, o gal ir nenorėjo. Bet užtat buvo Marse. Aišku, kad mintimis, kaip gi kitaip. Jis buvo sukūręs teoriją, jog vanduo į Žemę pateko iš ten, iš Marso. Gal gi Oportunity tai patvirtins? Žinokit, su nerimu laukiu išvadų, - aš visai rimtai. Net sapnuoju vandenį, didžiules sroves, nešančias mane ir viską viską. Tu irgi sapnuoji, tik krioklius - man prisipažinai tada kavinėje, pameni? Tarp krioklių stoviu aš, tik nesakei - geras ar blogas:)

14571. tomas :-( 2004-03-26 13:29
nesamonė

14578. XXL :-) 2004-03-26 14:32
O mano dėdė slėpė savo ragelius po skrybėle. Nors visi žinojom, kad jis- marsietis.

14596. *****2004-03-27 14:10
Zemes lapai ir papai
El. redakcijos prierašas: Kad ir iš Danijos rašote, vis tiek reikia laikytis etiketo (kalba eina apie pasirinktą vardą).
World Online Denmark A/S
PLEASE USE abuse@tiscali.dk FOR ABUSE COMPLAINTS

14598. mmm :-) 2004-03-27 16:08
man visada patiks ka raso gintare, nes jos straipsniai, rasiniai... labai ramina ir yra grazus

14608. kosminis :-) 2004-03-29 12:01
grazu... tik ydomu ka jus vartojate juos rashydami.. seip parukius labai faina juos skaityti... :)

14609. ->> xX2004-03-29 13:01
Vandenys turi savybę susilieti. Paskutinįkart sapnavau tave lietuje. Už lango iš tiesų lijo. Kai lija, labai gerai miegu - giliai ir saldžiai. Lietus, baksnodamas savo akupunktūromis, padaro žmogų šiek tiek sutrikusį. Tada mes tampam panašūs. Kaip keista - lietus juk daug mažiau pavojingas nei krioklys... Sulytas tu.

56960. barakuda :-( 2006-05-29 19:26
geriau kitur nukreipti energija, nei taip nususneketi

Rodoma versija 26 iš 27 
14:33:01 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba