ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Geltona

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Buvau neseniai susipykusi su artimu draugu, ilgus metus trukusi draugystė galbūt tiesiog baigėsi – būna ir taip, bet kartais vis dėlto jausdavau nemalonią tuštumą. Todėl, kai beplepant su drauge nuskambėjo mintis apie viename užsienio miestelyje rengiamą parodą, džiaugsmingai už jos užsikabinau. Turėjau palydėti per muitinę parodai skirtus paveikslus, tiksliau, meno kūrinius, kurie buvo visokie – dauguma trapūs ir dūžtantys. Paskui tinkamai juos eksponuoti, tada – kvietimai, banketas ir panašūs dalykai. Per atidarymą padėkoti, šypsotis, palaukti, kol šie kūriniai visiems nusibos, nukabinti, surinkti, atsargiai sudėti į dėžes ir parlydėti namo tai, kas liko. O gal ką pavyks parduoti ir nereikės tempti atgal per muitines... Sutartis atrodė nei per daug pelninga, nei šiaip ypatinga – projektas buvo ilgai rengiamas, su tam tikra jo dalimi buvau gerai susipažinusi. Važiuoti turėjo kuratorė, bet gavo neplanuotą ir, matyt, daug pelningesnį kvietimą kitur, o kažkas turėjo viską užbaigti. Banaliai pasinaudojau galimybe pakeisti aplinką. Dabar galvoju, kad važiuodama net nepasidomėjau miesteliu – man tai buvo tik vardas ir vieta žemėlapyje.

Taigi gavau kambarį mažyčiame viešbutėlyje ant jūros kranto. Jame net nebuvo baseino – tačiau tereikėjo atsistoti nuo staliuko, paėjėti kelis žingsnius gatve ir iš karto kojas paliesdavo jūra. Viduramžiška gatvių struktūra, į dubenį panaši centrinė aikštė, namai atrodė lyg daili mozaika – įvairių architektūrinių stilių mišinys, bylojantis apie sudėtingą istoriją, miestelį valdžiusius užkariautojus ir gynėjus, Rytų įtaką atnešusius pirklius, o suvenyrų parduotuvėlėse galėjai justi Afrikos alsavimą.

Muziejaus, į kurį atvažiavau, viršininkė pasirodė labai maloni, išsilavinusi jauna moteris, jai iš karto pajutau simpatiją. Kadangi nieko, be savo naujųjų kolegų, nepažinojau, vakarais turėjau daug laisvo laiko ir, kaip būna svetimame mieste, nelabai žinojau, kur nueiti. Išsibarusi telefonu su muitinės darbuotojais ar visą dieną pralaksčiusi su popieriais grįždavau į viešbutį ir vakarieniaudama vis pajusdavau pažįstamą tuštumą.

Tokiais vakarais matydavau, kaip stovi ir pasirėmusios į turėklus žiūri į jūrą šviesiai geltonai apsirengusios moterys. Metalinis turėklas, skiriantis gelsvą paplūdimio smėlį nuo gatvės, buvo nudažytas ta pačia šviesiai geltona spalva. Ir šaligatvio plytelės buvo iš netvarkingai nušlifuoto nežinomo šviesiai geltono akmens. Gal kalkakmenio? Ilgų vakarinių suknių šilkas netvarkingomis klostėmis krito žemyn, reaguodamos į vos juntamą vėjelį jos virptelėdavo. Bateliai visada priderinti prie drabužių – tos pačios akinamai geltonos spalvos, net lagaminai, kuriuos kai kurios damos turėdavo, atrodė specialiai užsakyti šiai progai – oda taip pat švietė geltonumu. Negalėdavau girdėti, apie ką jos kalbasi, o gal nesidomėjau. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad vienos ateina labai dažnai, beveik kasdien, o kitos pasirodo trumpam ir daugiau negrįžta. Nesupratau, ką jos ten veikia, matyt, ko nors laukia, galvodavau gerdama kavą ir žiūrėdama į nuostabų saulės nušviesto geltono šilko derinį su mėlyna jūra.

Kartais matydavau, kaip iš lėto privažiuoja taksi – taip pat geltonas.

– Žinoma, ko dar jos galėtų laukti, – pagalvojau nelabai tvirtai įsitikinusi, kad tai ir yra visas paaiškinimas.

Kai kurios moterys laukdavo ilgai. Taksistas šypsodamasis paimdavo lagaminą ar tiesiog atidarydavo dureles, lėtai, tarsi jausdamas akimirkos svarbą.

Paroda buvo sėkmingai atidaryta, rūpesčių liko nedaug. Tačiau nei per atidarymo banketą, nei kur nors kavinėse daugiau neteko matyti nė vienos gelsvos suknelės. Matyt, neturėjau ką veikti, jei po poros savaičių jau buvau nupirkusi suvenyrus visiems draugams ir pažįstamiems. Karščiui atslūgus eidama namo vis matydavau tas pačias geltonai apsirengusias moteris, pasirėmusias į geltonus turėklus ir mėlynos jūros fone laukiančias taksi. Net numerį, dideliais skaičiais užrašytą ant durelių, įsiminiau. Gal iš smalsumo, o gal dėl kartkartėm vis aplankančio tuštumos jausmo apsisprendžiau paklausti bendradarbės apie paslaptingą geltoną taksi ir jo laukiančias moteris.

– Pabandyk, – nusijuokė ji, – gal kaip tik tau pravers.

Ir davė siuvėjos adresą.

Tą dieną užsisakiau geltoną suknelę. O vieną dieną sukaupiau drąsą ir surinkau gerai žinomą numerį. Malonus balsas iš karto paklausė, ko norėčiau. Betgi nieko konkretaus negalėjau atsakyti... Na, pagalvojau, būtų smagu, jei atvažiuotų linksmas besijuokiantis vyriškis, su kuriuo galėčiau pasikalbėti apie literatūrą ar impresionistų paveikslus, gal dar kur nors išgerti viskio. Nepajutau, kaip visa tai išdėsčiau garsiai.

– Puiku, laukite, tuoj atvažiuos.

Ir juokingiausia, kad vos spėjau pasiremti į geltoną turėklą ir išgirdau privažiuojančią mašiną.

Taksistas tikrai buvo linksmas, gerai išmanė šiuolaikinę literatūrą ir mūsų pokalbis kažkokiame bare truko iki paryčių. Sumokėjau tik už savo išgertą viskį ir taksi nuvažiuotus kilometrus. O paskui grįžau namo. Gal todėl po kelių dienų vėl rinkau pažįstamą numerį. Malonūs pokalbiai tapo įpročiu, kartais važiuodavome apžiūrėti kokios koplytėlės su nuostabiomis freskomis, ragauti vietinio vyno ar šalia esančiose parduotuvėlėse nusipirkę rankom gamintų šokoladinių saldainių sėdėdami pakrantėj ginčydavomės apie Romos imperiją ir A. Dürerio "Triumfo arką". Taip visai nepastebėjau, kaip geltonas taksi atvažiuodavo nekviestas, kartais susitardavom susitikti aikštėj, prie fontano, kur ir mašinos nepastatysi. Mylėdavomės per siestą, gerdavom kavą su ledu ir viskas vyko labai lengvai. Todėl ir neatkreipiau dėmesio į smulkmenas – taksi vis dažniau stovėdavo servise, kartais nelygintas kostiumas ar užmiršta piniginė turėjo sukelti daugiau nerimo – bet kam nepasitaiko... Iki išvykimo laiko liko vis mažiau ir viskas labai priminė geras atostogas.

Sakinys "Noriu pasikalbėti su tavimi" visada kelia nemalonius jausmus apie santykių aiškinimąsi, todėl vos neišmečiau didelės mėlynos vazos, kurią stengiausi saugiai paruošti kelionei.

– Mes bankrutuojame. Šeimininkas seniai serga, nepajėgia viskuo rūpintis.

Tai nuskambėjo išties netikėtai. Net dabar nelabai supratau, koks verslas sieja taksi ir geltonai apsirengusias moteris. Negalėjo gi visos elgtis taip kaip aš. Moterų svajonės būna tokios skirtingos.

– Taip, – išgirdęs mano mintis pritarė jis. – Bet dažniausiai jos nori geros kirpėjos, žiedo, pašokti ar tiesiog ko nors naujo. Tik labai nedaugelis ieško vyriškio nakčiai – bet ir tokį galima surasti... Na, aišku, tenka brangiau sumokėti... Ilgiausiai laukia tos, kurios ieško begalinės ir gražios meilės, tu jas dažnai turėjai matyti. Mes nieko tokio nežadame, bet kartais pasiseka. Jos žino, kad teks ilgai laukti, bet tai toks neprognozuojamas dalykas... Kai kurios grįžta vėl.

Šeimininkas, linksmas senas graikas, visai nepanašus į sunkiai sergantį, spausdamas ranką tyliai paklausė – perki naują paveikslą? Supratau, kad jis kalba apie šviesiai geltonai apsirengusias moteris mėlynos jūros fone.

– Mes stengiamės įgyvendinti jūsų svajones... Kai nusibos, kam nors parduosi. Džiaugiuosi susipažinęs – tikri kolekcininkai retai pasitaiko...

Taip įsigijau bankrutuojantį verslą, apie kurį dorai nieko neišmanau.

Bet sėdėdama ilgais vakarais, kai karštis atslūgsta, galiu stebėti, kaip šviesiai geltonai apsirengusios moterys mėlynos jūros fone laukia taksi. Pakelia ranką, pasitaiso skrybėlaitę. Kažką kalba. Turėklai nudažyti tokia pat geltona spalva. Bateliai, net lagaminai pagaminti, matyt, pagal specialų užsakymą – viskas šviečia geltonumu. Reikėtų joms pastatyti tos pačios spalvos staliukus – galėtų gerti kavą ir kalbėtis apie šukuosenas ar naujus auskarus, – pagalvoju. Matyt, pradedu naują darbą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14449. pasiūlymas :-) 2004-03-22 14:35
Labai nelauktas pasirinkimas. Geltonas taksi ir jo vairuotojas tarsi fakelas į kurį veržiasi pajūrio moterys... Ar gali būti Taksistas Faro švyturys? Suprasčiau, jeigu jis būtų Alenas Delonas arba Rodžeris Muras... Argi neturėtų būti atvirkščiai? Taip, kaip buvo per visus amžius. Moteris - šokėja, artistė, dailininkė, dainininkė - kaitri laužo liepsna, į kurią skrenda ir nudegę sparnus krenta vyrai. O gal aš klystu?..

14453. tfiu tfiu tfiu2004-03-22 14:58
Gerai, kad kokio inksto moteriske neprarado nuo tokios naivios lyrikos.

14456. slogutis2004-03-22 15:25
Graikijoje puikiai išvystytas turizmo verslas ir paslaugų sfera!

14479. Lorca2004-03-23 09:27
Lengvai ir žaismingai tos geltonos suknelės mėlynos jūros fone turėtų žiūrėtis in real.Gražu,bet siužeto idėja man primena serialą,rodos Fantazijų sala pavadinimu matytą...

14612. Garcia2004-03-29 16:25
Visi pradejo rasyti apie save viska. Kada tai baigsis? Kur atranka?

Rodoma versija 26 iš 27 
14:33:00 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba