ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-20 nr. 693

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Žemės lapai (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Kas ką nužais... (53) • Su chirurgu KĘSTUČIU PETRULIU ir med. dr. pediatre-infektologe IRENA NARKEVIČIŪTE kalbasi rašytoja Vanda Juknaitė. Yra toks sukrėtimas (10) • MICHEL SERRES. Orfėjas ir Loto žmona (3) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (3) • MATAS DŪDA. Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas (3) • MARK STEYN. Pažįstama istorijaSYLVAIN CHOMET. Kaip įkvėpti gyvybę animaciniams filmams (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Trys trumpos istorijos (11) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Geltona (5) • SIGITAS PARULSKIS. Kalbos ir pasaulio griuvėsiai (7) • Gamtasieliai chantai (7) • ALGIMANTAS MANKUS. Chantų aplankymas Ruskinskiuose (11) • RIMAS ŽILINSKAS. Kas yra literatūros kritikas? (5) • mano laiškas tau (83) • kitame numeryje skaitykite (11) •

Apie tai, ko gal nė neketino tapyti Povilas Ričardas Vaitiekūnas

MATAS DŪDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nemunas ties Česų kaimu II. 1977. Vytauto Balčyčio reprodukcija
Povilas Ričardas Vaitiekūnas

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. V.: Artseria, LDS PĮ Dailės leidybos ir informacijos centras, 2003. 207 p.

Vis dėlto svarbiausia Povilui Ričardui Vaitiekūnui yra pati tapyba. Tuo, žinoma, niekam nieko naujo nepranešu, nes tai gali reikšti ir reiškia beveik bet ką. Dėl šios išskydusios reikšmės kaltas ir albumas.

Dažnai galima būdavo išgirsti, kad gerai nutapyti įmanoma beveik bet kokį daiktą. Bet tai netiesa. Galima labai toli nueiti ieškant savo personažo ar savo motyvo. (Tai ne tik metafora, nes per vasaros praktikas per dieną tekdavo nueiti kartais net ir keliolika kilometrų dėl kažkur ten galbūt tikrai esančio...) Bet iš esmės tai turbūt nėra Vaitiekūnui svarbiau už pačią tapybą. Nors ir dėl skirtingų priežasčių, bet taip atrodo verčiant ir pirmuosius, ir paskutinius albumo puslapius. Bet kas gali tapti tiesiog priežastimi patapyti. Figūrėlės panėšėja į sumazgytus iš nosinės lėliukus, plazdenančius vėjyje, o "Agnus Dei" – į suaižėjusią seniai neperdažytos taburetės sėdynę... Niekam seniai jau nebe paslaptis, kad Vaitiekūnui tapyba įmanoma abiem teptuko galais. Bet tai tikrai kitoks rūpestis nei, pavyzdžiui, abstrakcionistų, kurie, atrodytų, yra kiek tik įmanoma nutolę nuo realybės objektų; mat tapyba jiems rūpi mažiau, negu tapyba rūpi Vaitiekūnui. Abstrakcionistams turbūt rūpi pati abstraktybė, pats sąmonės gebėjimo konstruoti faktas. Abstrakcionisto priešingybei – "mimezistui" (gamtos mėgdžiotojui) – ši gebėjimo konstruoti funkcija mažai tėra reikalinga: paveikslą konstruoja pats vaizduojamas objektas. Jis iš esmės teikia paveikslo struktūrą, tapybos būdą, nors ir čia (tiek jau to...) konstruojama vis dėlto pati tapyba (ar kažkas kita). Galų gale vargu ar yra prasmės griebtis teptuko vien tam, kad išreikštum tau rūpimus dalykus, manydamas, jog tapyba atlieka tiesiog funkciją kalbos, kurios paskirtis – būti kiek galima perregimesnei. Žinoma, net ir paprasta kalba gali būti graži ir nelabai, t. y. perregima gali būti gan skirtingai. Galbūt plastikos kalboje vis dėlto daug mažiau, palyginti su tuo, koks krūvis tenka prasminiam jos aspektui. Ar gražiai, ar negražiai, kalba visuomet kalba kažką, net ir tada, kai yra kalbama tik dėl paties mėgavimosi kalba, dėl pokalbio palaikymo ar pan. Kažkuo tai vėl panašu į senas, jau tikrai begalybę kartų perdažytas medines duris, spinteles, langus (o kartu – ir į Vaitiekūno sieną su langeliais ar dalgiu). Dabar tokių vis sunkiau rasti. Jei kas nelabai įsivaizduoja, apie ką šneku – tepažiūri pačią tapybą, P. R. V. albumą, arba gal apsilanko kokiame Vilniaus Šanchajuje, netoli dangoraižių (kurių plastikiniai langai turbūt niekada nesuaižės...). Storas dažo sluoksnis. Baisiai netechnologiška, nes pridažyta ant seno, nešvaraus, besilupančio dažų sluoksnio. Šen bei ten, kur šitaip pridažytos durys būdavo intensyviai varstomos, t. y. čiupinėjamos, laikui bėgant nusilupę dažai apnuogina patį pagrindą, dažniausiai – medinį, smarkiai blizgantį nuo to dažno čiupinėjimo. Ten, kur nedažyta itin seniai, savo "veidą" rodo jau ir medžio rievės. Tokiose vietose galima pamatyti visas spalvas, kokiomis tik kada buvo dažyta. Panašu ir į seną taburetę, perdažytą begalę kartų, bet paskutinį kartą dažytą gal prieš kokius 30 ar dar daugiau metų... Dažas ir čia kai kur nusitrynęs iki pat medinio pagrindo, kai kur sueižėjęs, suskilinėjęs ir nutrupėjęs. Vaikystėje tokias vietas labai knietėdavo palupinėti. Tačiau šių sueižėjusių dažų tik pakraščiai būdavo atšokę. Lupinėjant paaiškėdavo, kad kiekvienas atrodantis atšokęs dažo plotelis būdavo prikibęs prie pagrindo labai tvirtai, o vis dėlto bandant nukrapštyti aštrus sauso dažo krislas beveik būtinai įstrigdavo į panagę. Retkarčiais dažas būdavo minkštas (tiesą pasakius, niekada taip ir nesukietėjęs), primenantis gerai įšalusį sviestą. Nagu būdavo galima braižyti įvairiausius pavidalus.

Didelė tikimybė, kad čia kalbama apie Vaitiekūno tapybą vartant naująjį albumą. O dar didesnė tikimybė, kad tai apie Vaitiekūno darbus kalba pati taburetė ir kitokie Vaitiekūno nutapyti daikčiukai. O panašu, kad jie tikrai kalba. Tiesa, jie tikrai nekalba apie meną, greičiausiai jie šiaip sau plepa. Bet net ir tai pateisinama, nors ir teisintis nėra prieš ką: nes, pasak Emmanuelio Levino, "Sakymas kaip liudijimas eina anksčiau už tai, kas Pasakyta". Ar tai būtų įmanoma tiesiogiai regint tapybos darbus? Albumas neatėmė iš Vaitiekūno paveikslų tirštumo, reljefingumo ir slidumo, t. y. paveikslai tįso erdvėje, nors užversto albumo lapai priglunda vienas prie kito, nepalikdami jokių tarpų... Tapyba iš esmės yra plokščia, ir albume, t. y. reprodukuota plokštumoje, ji "atrodo" mažiau ir "yra" daugiau negu skulptūra, kuri plokštumoje visada daugiau "atrodo", negu "yra". Jei jau ne skulptūriška, tai bent reljefiška Vaitiekūno tapybą vis dėlto tikrai galima pavadinti. Panaši Vaitiekūno tapyba į tas senas reljefingas taburetes ir spinteles. O žiūrint į darbus persmelkia keistas vaikiškas knietulys – palupinėti, net jeigu ir krislas panagėn...

Pats Vaitiekūnas mums sako šitaip: "Aš nesirungiu su Dievu. [...] Aš tik pasaulį, Dievo sutvertą, vis naujaip mėginu vaizduoti. Aš gi nepajėgiu ir šapelio sutverti, kokio šapelio, spyglelėlyčio sutverti! Man gi rūpi tik būti (ne savo valia šion žemėn ateiname) ir kiek įmanoma artėlėliau prie Tavo, Viešpatie, šviesos priartėti, ne per daug arti, kad neapakčiau vidury šviesios dienos". Kiekvienas paveikslas Vaitiekūnui ne tik tampa vieta, iš kurios turi būti pašalinti realybės, t. y. apžiūrimo ir pažįstamo daikto, pėdsakai, bet ir – kas turbūt dar svarbiau – pats tapytojas iš savo tapybos stengiasi pašalinti save. Nors galbūt tyčia diena po dienos šios gairės nėra pasiekiamos – toks griežtas programiškumas vargu ar būtų vaisingas... Akivaizdu, kad tiesiog vis iš naujo vaizduojant Dievo sukurtą pasaulį yra sukuriamos naujos, plokščios tarp dažų ir drobės įsiterpusios talpyklos, kuriose nejučia įsikuria plokščia tapybinė būtis. Pastarajai sąlygos skleistis čia pasirodo dar geresnės nei Dievo sukurtajame pasaulyje.

"Būtent ir tik per sakymą įmanomas nuoširdumas, nesąlygiška išstata. Sakymas duoda ženklą kitam asmeniui, bet šiuo ženklu jis reiškia patį ženklo dovanojimą. Sakymas, kuris mane atveria kitam asmeniui anksčiau už to, kas pasakyta, sakymą, dar iki tol, kol šio nuoširdumo "tai, kas pasakyta" atitveria mane nuo kito. [...] Taip suvokiama kalba praranda savąją prabangos funkciją, keistą mąstymo ir būties dubliavimo funkciją. [...] Taigi Sakymas yra būdas reikšti iki bet kokios patirties", – sako E. Levinas knygoje "Apie Dievą, ateinantį į mąstymą". Todėl ir atrodo, kad Vaitiekūnas griebiasi kito teptuko galo todėl, kad jam rūpi tik pats natiurmorto ar peizažo virsmas dažais ant drobės, o ne todėl, kad jis net antruoju teptuko galu stengiasi kuo tiksliau suvokti pasaulį ar pan. Nors, pasak Maurice’o Merleau-Ponty, tapyba padeda geriau suvokti pasaulį vien jau dėl to, kad meno kūriniuose eliminuoja erdvės dimensiją. Taip meno kūrinyje pavaizduotuose daiktuose nebelieka kitos, neregimosios, pasaulio daiktų pusės, kuri nuolat pakiša koją mąstant apie šio pasaulio darinius, kurių niekaip negali pamatyti iškart iš visų pusių. Neregimoji, nuo mūsų nusisukusi pasaulyje tarpstančio daikto pusė "suspenduoja" daikto tikrybę – daiktas lieka neaiškus, neapžiūrimas vienu kartu, paliktas atminties beveik savivalei. Kartais ir meno kūrinys sukuria iliuziją, kad nutapytą daiktą galima, o kartais net būtina apeiti aplinkui. (Gal geras tapytojas tapė, kad daiktas atrodo lyg gyvas?) Tačiau veikiausiai čia tarpstanti būtis bus kiek kitokio pobūdžio. Meno kūrinyje, dar kartą pasak M. Merleau-Ponty, užtat ir galima kalbėti apie būtį, kad čia vaizduojamieji daiktai paprasčiausiai įgauna savo pilnatvę tapdami tiesiog būties talpyklomis. Nors kūriniai skiriasi, nei ankstyvuosiuose, nei vėlyvuosiuose paveiksluose Vaitiekūnui nėra aktuali reali pasaulio erdvė, nes paveiksle daiktai tampa plokšti, taigi tampa kitokie, t. y. paprastesni, apžvelgiami, ko niekada neaptiksi realybėje, o nutapyto daikto būties nebekošia atminties filtrai, nes įsijungia mechanizmai, neveikiantys mąstant apie pasaulio būtį, tarpstančią ne meno kūrinyje. Vaitiekūno paveiksle netgi vienas kitą dengiantys daiktai tiesiog yra tokie, kaip atrodo. "Atrodo" šio tapytojo kūriniuose tampa pačiu tikriausiuoju "yra". Tuo tarpu su pasaulyje vienas kitą dengiančiais daiktais elgtumės panašiai kaip su mokslinio tyrimo objektais, kuriuos reikėtų būtinai atskirti ir ištirti iš visų pusių, kad būtų galima konstatuoti jų būtiškumą (nors tai jau dažniausiai nebe mokslo kompetencija). Kartais realūs pasaulio daiktai tampa būtiški, bet jau dėl kitokių priežasčių, t. y. arba dėl ilgo dalyvavimo laike ir istorijoje, arba dėl laiko įtakos daiktų formoms ir pan. O meno kūrinyje daiktas ne tik atrodo vienpusis, bet ir iš tikrųjų toks yra, iš tikrųjų tampa visiškai nauju daiktu, t. y. daiktu, teturinčiu tą vieną, regimąją, pusę, vadinasi – regimąją visumą. Juk taip ir atsitinka, pavyzdžiui, vėlyvuosiuose tapytojo natiurmortuose: iš esmės jau kalbama ir žiūrima į visiškai kitokios prigimties sau pakankamus darinius, o jie savo ruožtu prabyla jau savarankiškai – kaip, sakykim, seni dažyti ir sueižėję langai, durys, taburetės, nors tokie galbūt iš tikrųjų ir nebūdami. Šie dariniai spinduliuoja savo būtišką energiją. Žinoma, ne visada tokius vienu kartu apžvelgiamus daiktus gali vadinti aiškiais ir ne visada būtent aiškūs, nekomplikuoti daiktai gali būti būties talpyklomis. Dėsningumo čia nėra, bet, šiaip ar taip, paprasti daiktai išvengia sudėtingų jų suvokimo procedūrų, taip su didesne jėga ir anksčiau už kitus pasaulio darinius patekdami į būtiškumo sritį. Tuose daiktuose akimirką tarytum atpažįstame kažkur jau matytų objektų bruožus, bet juk yra žiūrima į jau visai naujus daiktus, kurių pranašumą, be viso kito, lemia tai, kad jų niekaip neįmanoma panaudoti. Todėl, pasak M. Merleau-Ponty, būtimi spinduliuoja ne toji tapybos įrankiais perkeista ir dėl šios priežasties kitaip "besielgianti" pasaulio tvarka, o pati tapyba, kažkaip išvengusi santykių su pasaulio objektais.

Vaitiekūno tapyboje nėra nei peizažo, nei natiurmorto, nors ir panašu į tai: nors ir labai panašu, kad čia tik naujai pavaizduotas Dievo sukurtas pasaulis, tai vis dėlto dar ir plokščios, tarp dažų ir drobės atsivėrusios būties talpyklos.

Iš dažno albume reprodukuojamo paveikslo veržiasi šioks toks nuobodulys. Bet – spalvotas ir klampus, keistai sumišęs su ramybe. Tuomet ir būtis turi būti nuobodi – antraip jai netiktų ši vieta, o ji juk čia, Vaitiekūno tapyboje. Visa tai gali reikšti tik tai, kad nuobodulys nė kiek nekenkia nei buičiai, nei tapybai. Lengviau apie paveikslus būtų galima kalbėti metaforomis, nes juose daug tuštumos ir paprastumo. Tad jeigu jau ne metaforomis – lieka kalbėti tiesiog apie pačią tapybą. Atrodo, kol dažas būdavo tepamas ant drobės, nekvėpavo niekas – nei pasaulis (nors kartais net sunku taip skambiai vadinti Vaitiekūno paveiksluose tarpstančius daiktus...), nei pats tapytojas. Sustabdyto kvėpavimo tapyba, kai dėmesys sukoncentruotas ne į pasaulį, kurį regint tapoma, o į tai, kaip "neįkvėpti" to pasaulio, kaip tiksliau pačiupinėti jį akimis. Tapyba, paverčianti akis ypač jautriomis jų čiupinėjamiems paviršiams, spalvoms. (Dėl spalvų gal ir galima būtų mesti akmenėlį į spaustuvės pusę, bet nemesiu.)

Gal viskas yra paprasčiau. Gal tiesiog tau patinkantis ar kitu būdu tavo vidujybę teigiamai paveikęs daiktas ir virsta "būtišku"?

"Savo paveiksluose ir dabar matau daugiau, nei padarau. Gal juose nieko ir nėra, nesistebiu, jei kiti ir nepamato, ką aš juose matau, o mato tik tai, kas nutapyta, arba pamato tai, ko aš nė negalvojau tapyti!" – sako Vaitiekūnas.

Kadangi šis tekstas – apie Vaitiekūno albumą, apie kurį norėjosi pasakyti daugiau negu matyti, tai: albumas yra geras ir galbūt net geresnis negu matyti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14454. Pažaislio debesėlis2004-03-22 15:05
Vienam japonui jaunystėje pavyko nutapyti gervę tiek gerai, kad gavo už ją profesoriaus vietą Kioto universitete, kuriame, nesaikingai vartodamas sakę, nukaršo.

14476. djhdjfh2004-03-23 09:16
Na, M.Dūda už savo straipsnį posto tikrai neturėtų gauti

Rodoma versija 26 iš 27 
14:32:59 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba