ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-19 nr. 909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Alert (51) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Trys rudens linksniai (4) • RIDAS TAMULIS. Sekmadienio postilė (38) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Mano pilsudskiada (1) • ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (4) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (31) • MINDAUGAS SKUDUTIS. Vasaros pleneras (27) • ARTŪRAS LIUTVINAS. EilėsIEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • EGDŪNAS RAČIUS. Paralelinis šventraštis (29) • KLAJOJANTI. Keletas pastabų apie žmogiškąjį lietų (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Skerdykla (2) • WOODY ALLEN. Mano apologija (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasčia yra bardakas pats tikrasis (315) • 2008 m. rugsėjo 26 d. Nr. 36 (910) turinys (13) •

Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 34

Antanas Maceina bėgo būtent nuo bolševikų, ne nuo rusų. Karsavinui bolševikų atėjimas buvo sugrįžimas į tėvynę, o Maceinai tai buvo kai kas didesnio nei rusų okupacija. Karsavinui bolševikai pirmiausia buvo rusai, o Maceinai bolševikai kaip tik pirmiausia buvo ne rusai. Pirmą kartą Maceina traukiasi iš Lietuvos 1940-ųjų vasarą, vos tik pasirodžius jo „Buržuazijos žlugimui“, knygai, kurioje, be kita ko, randame ir štai tokius žodžius: „Iš kitos pusės, bolševizmas yra nepaprastai kūrybiškas. Per savo vyravimo Rusijoje tarpsnį jis yra sukūręs nuostabių dalykų. Ar mes imsime ūkio, ar industrijos, ar technikos, ar mokslo, ar meno, ar ugdymo sritis, visur yra pasiekta nepaprastų laimėjimų. [...] Nematyti kūrybinio bolševikų entuziazmo ir jo rezultatų būtų neleistinas siauradvasiškumas. Galima baisėtis šitos kūrybos priemonėmis, nes joms aukojama yra ne tik žmogaus sveikata ir gyvybė, bet ir dora, ir sąžinė, ir laisvė. Vis dėlto bolševizmo kūryba yra kūryba tikra prasme. Kūrybinis žmogaus genijus šia išsiverčia baisiu, bet triumfališku būdu. Šiuo atžvilgiu buržuazija nė iš tolo negali susilyginti su bolševizmu. Buržuazijos nekūrybiškumas, neoriginalumas ją palieka bolševizmo užpakalyje. Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija.“ Karsavinas nedvejodamas pasirašytų po šiais jaunojo lietuvių filosofo teiginiais. Panieka tam, ką Maceina vadino „buržuazine dvasia“, lydės jį visą gyvenimą – iki pat mirties 1987-aisiais (mirė jis, beje, savo gimimo dieną, sausio 27-ąją), kaip ir įsitikinimas, kad bolševizmas yra nuo Dievo nusigręžusio europietiškojo liberalizmo loginis atbaigimas, o Rusijos revoliucija yra teisėta Prancūzijos revoliucijos dukra. Vis dėlto tame pačiame „Buržuazijos žlugime“ Maceina aiškiai pripažįsta, kad „bolševizmas yra satanistinis“, ir, skirtingai negu Karsavinas, nusprendęs, jog su Dievu geriau susitikti danguje, o ne pragare, traukiasi į Vakarus. Barokinė aristokrato Karsavino mintis, sutaikiusi dangų ir pragarą, gyvenimą ir mirtį, kruviname bolševikų terore regėjusi slaptą Apvaizdos veikimą, atrodė pernelyg rafinuota ūkininko sūnaus protui, o ir šių dviejų mąstytojų statusas lietuvių ir rusų išeivijoje buvo labai nevienodas. Karsavinas buvo vienas iš daugelio, o Maceina filosofų gausa negalėjusioje pasigirti lietuvių emigrantų bendruomenėje iš karto tapo vienu iš ideologinių katalikiškojo sparno vadų ir turėjo ginti, jeigu taip galima pasakyti, doktrinos grynumą. Tokia intelektualinė „saviraiškos laisvė“, kokią sau galėjo leisti Karsavinas, lietuvių mąstytojui buvo per didelė prabanga.

Prabėgus beveik dvidešimčiai metų po Karsavino mirties Abezės lageryje, 1971 m. žurnale „Į laisvę“ Maceina publikuoja straipsnį pavadinimu „Nuo ko mes bėgome?“ su paantrašte: „Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu“. Nors pagrindinis šio straipsnio taikinys yra dalies lietuvių išeivių laikysena okupuotos Lietuvos atžvilgiu, kurią Maceina laiko mažų mažiausiai netoliaregiška ir naivia, tekstas turėtų būti įdomus ir mums, šiandien Lietuvoje (vis dar) gyvenantiems ir nevengiantiems pasamprotauti apie idealizmo ir pragmatizmo būklę mūsų politiniame ir ne tik politiniame gyvenime.

Minėtame straipsnyje filosofas diagnozuoja tam tikrą minties, o gal ir egzistencinį nuovargį, gal net idealizmo krizę tam tikroje išeivijos dalyje. Šis minties nuovargis pasireiškia kritiškumo egzistuojančiai tikrovei stoka, o jo pagrindinė išraiška yra ideologinio jautrumo atbukimas. Kaip pasireiškia tas atbukimas? Jį galima išreikšti tokia trumpa formule: „Svarbiausia, kad Lietuva būtų nepriklausoma nuo Rusijos, o kokia bus jos vidaus santvarka – antraeilis dalykas, tegu net ir komunistinė.“ Pasak Maceinos, „mūsų sąmonė vis labiau linksta kovon su rusiškuoju imperializmu ir vis mažiau su komunizmu. Visą krašto nelaimę regime rusuose.“ Ir truputį toliau: „Ar kartais neauga mūsų tėvynėje lietuvio tipas, kuris yra stiprus tautietis, bet visiškas indiferentas pasaulėžiūriniu atžvilgiu, kurio vaikai todėl yra geriausia medžiaga komunistinei ideologijai? Ar nėra pagrindo būgštauti, kad lietuvių tauta išliks, tiesa, lietuviška, bet taps komunistiška?“ Maceinai didelį susirūpinimą kelia nuostata, kad dėl politinės Lietuvos nepriklausomybės galima paaukoti viską, netgi tos nepriklausomybės vidinį turinį. („Kad tik Lietuva būtų laisva, tegu ir komunistinė.“) Kitais žodžiais, Maceina atsisako dalyvauti sandėryje, kai mums sakoma: „Štai jums nepriklausomybė, imkite ją, bet už tai malonėkite atsisakyti savo idealų (pvz., socialinių, religinių) ir susitaikykite su tikrove (šiuo atveju komunistine).“

Maceinos kritikos sulaukia dvi teorijos, neteisingai, jo nuomone, aiškinančios komunizmo ir rusiškumo santykį. Vadinamoji „banditų gaujos“ teorija, ypač populiari tarp rusų emigrantų, tvirtina, kad komunizmas nieko bendro su rusų tauta neturįs, kad komunizmas yra Vakarų produktas, o bolševikai tėra banditų gauja, užgrobusi valdžią Rusijoje ir prievartaujanti iš prigimties labai religingą rusų tautą, kaip, beje, ir kitas Sovietų Sąjungos tautas. Šios teorijos priešingybė yra vadinamoji „iškabos“ teorija, pasak kurios, komunistinė ideologija yra viso labo iškaba, už kurios slepiasi tas pats amžinas rusiškasis imperializmas. Problema esanti ne komunizmas, o rusiškasis imperializmas, kuris tik dangstosi internacionaline komunistine ideologija. Pasak Maceinos, abiejų šių teorijų esminis trūkumas yra tai, kad jos nepakankamai įvertina komunistinę ideologiją ir jos galią daryti įtaką žmogaus mąstymui. Abi teorijos akcentuoja konkrečią tautą (rusų), tik viena ją idealizuoja, kita – demonizuoja. Maceina įsitikinęs, kad tai didelė klaida ir neleistinas problemos supaprastinimas, nes iš idėjų ir pasaulėžiūros sferos nupuolama į banalią geopolitiką. Deja, apgailestauja filosofas, šios pagundos neišvengė ir dalis lietuvių išeivijos, nors ilgą laiką lietuvių tremtinių laikysena komunizmo ir rusiškumo santykio atžvilgiu buvusi teisinga: „Man atrodo, kad šios klaidos mes tremtiniai ilgą laiką nedarėme: nei mes bėgome nuo rusų, nei vėliau kovojome prieš rusus kaip rusus. Mes bėgome nuo komunistų ir kovojome su komunizmu. Kitaip tariant, Rusijos atžvilgiu mes nebuvome šalininkai nei banditų teorijos, kurią skelbė rusų emigrantai, nei iškabos teorijos, kurią piršo vakariečiai sociologai. Mums buvo aišku, kad komunizmas Rusijoje yra daugiau negu tik gauja ir daugiau negu tik iškaba; kad jis ten yra virtęs viso rusiškojo gyvenimo veiksniu ir kad šis veiksnys yra atėjęs su sovietine okupacija ir į Lietuvą. Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą buvo ne tik jos įjungimas į Rusijos imperiją, bet ir jos įjungimas į komunistinę ideologiją. Nuosekliai tad mes buvome susirūpinę ne tik politine Lietuvos laisve, bet ir krikščioniškąja jos dvasia bei kultūra. Mes neužmerkėme akių nei politinio tautos pavergimo, nei pasaulėžiūrinio jos „perauklėjimo“ atžvilgiu. Šie du kovos barai buvo mums lygiai svarbūs. Nes Lietuva, tiek politiškai pavergta Rusijai, tiek persunkta komunistinės ideologijos bei santvarkos, buvo mums nepriimtina. Todėl mes nė kiek nedžiūgavome, kai prieš keliolika metų pasklido gandai, esą Lietuva būsianti paleista iš sovietinės Sąjungos ir tapsianti tokia, kokios yra Lenkija, Rumunija ar Bulgarija; vadinasi, turėsianti savo atstovų užsienyje ir būsianti formaliai „nepriklausoma“. Nedžiūgavome todėl, kad politinė laisvė pasiliekant kraštui komunistiniame bloke nepašalina komunistinės ideologijos, tik jos vykdymą sudeda į pačių tautiečių rankas.“

„Bet štai pastaraisiais metais, – rašo Maceina, – tiek mūsų kalbose, tiek spaudoje pradėjo – atrodo, visiškai nesąmoningai – vis rečiau būti girdimas žodis „komunistas“ ir vis dažniau būti minimas žodis „rusas“. Kova už tautos išlaisvinimą pamažu persisvėrė nuo kovos su komunizmu į kovą su rusiškumu. Bevartant mūsų laikraščių ir žurnalų puslapius, susidaro įspūdis, esą jei Lietuvoje nebūtų rusų, tai ji, nors ir komunistiškai tvarkoma, būtų mums jau priimtina, ir mūsų kova jau būtų baigta.“ „Trumpai tariant, esame pasisavinę abi anksčiau minėtas teorijas: iškabos teoriją Rusijos atžvilgiu (už viską kaltas ne komunizmas, bet rusiškasis imperializmas) ir banditų teoriją Lietuvos atžvilgiu (viską tėvynėje daro parsidavėlių gauja, bet ne komunistinė ideologija).“ „Nuosekliai tad Lietuvos atžvilgiu pradedame eiti senųjų rusų emigrantų pėdomis ir pasisavinti banditų gaujos teoriją. Kaip rusai emigrantai komunizmą Rusijoje, taip mes dabar jį Lietuvoje laikome tik parsidavėlių ir padlaižių gauja – „Sniečkus ir jo asistentai“, – tikėdami, kad lietuvių tauta esanti komunistinei ideologijai tiek atspari, jog šis ten nerandąs dirvos ir negalįs įleisti gilesnių šaknų. [...] Yra arba tik rusai, lietuvius prievartaują, arba ana gauja, tarnaujanti rusams. Mums atrodo, kad lietuvis negalįs tapti įsitikinusiu komunistu ir veikti ne „už numestą kaulo šmotą“, bet todėl, kad komunistinė ideologija yra virtusi jo pasaulėžiūra. Be abejo, būtų labai malonu, kad lietuviai tokio atsparumo komunizmui parodytų. [...] Tačiau ar tai ne išmonė?“ Atrodo, kad Maceina linkęs konstatuoti, jog bent jau nemenka lietuvių bendruomenės dalis nuėjo lengviausiu keliu – priešas yra išorinis (Rusija). Pats Maceina iki galo išliko labai krikščioniškas mąstytojas ir gerai žinojo, kad blogį pirmiausia būtina įveikti savo viduje: „...mums reikia išlaisvinti Lietuvą ne tik iš rusų užgožėjimo, bet ir iš komunistinės santvarkos bei dvasios. Lietuva turi būti ne tik nerusiška, bet ir nekomunistinė.“ Komunizmą reikia įveikti savo sielose. Ir pirmoji tai turinti padaryti pati Rusija: „...tik žlugus komunizmui Rytuose, Lietuva (kaip ir visi kiti Rytų Europos kraštai ir net pačios Rusijos tautos) galės būti vėl tikrai laisva. [...] Todėl kol Rusija liks komunistinė, tol jos įtakoje esančios tautos niekad negali būti laisvos, nes niekad negali nusikratyti komunistine ideologija, neigiančia ne tik asmenų, bet ir tautų laisvę.“ Istorija pavertė kūnu šiuos filosofo žodžius.

Šiandien Lietuva laisva. Politiškai. Išoriškai. Bet ar laisva ji savo viduje? Ką apie dvasinę mūsų šalies sveikatą pasakytų mąstytojas, kuriam rūpėjo „ne tik politinė Lietuvos laisvė, bet ir krikščioniškoji jos dvasia bei kultūra“? Galime tik spėlioti. Aš spėju, kad jam daug kas nepatiktų. Spėju, kad Maceinos neįkvėptų savimi patenkintas ir, kaip jam pačiam atrodo, sau pakankamas tikėjimas, kuriame surado atilsį dalis Lietuvos piliečių, tikėjimas tėvynės laisvę saugančiais „saugumo garantais“, angelais sargais, virš mūsų šalies plačiai išskleidusiais NATO skėtį – neįveikiamą kliūtį Rytų demonams. Skėtis, aišku, geras daiktas. Bet ką pasirinkti išmestam į tamsią lapkričio naktį, į šaltą lietų ir žvarbų vėją: gerą skėtį ar gerą sveikatą? Geriausia, aišku, rinktis abu šiuos dalykus. Tačiau ir pats geriausias skėtis – menka paguoda 40 °C temperatūros kamuojamam ir klejojančiam ligoniui. Aš ne prieš tai, kad Lietuva garsiausiai iš visų sąjungininkių svaidytų užkeikimus Rytų demonams. Man tik neramu, kad tai daro ligonis, šizofrenikas, kurio prote lizdą susisuko dvi konkuruojančios asmenybės. Viena jų – ekstravertas Napoleonas, užsimojęs „atverti akis“ visai Europai ir „pastatyti į vietą“ Rusiją. Kita – intravertas mizantropas, impotentas, patiriantis orgazmą vos išgirdęs keturių „saugumo garantų“ – NATO naikintuvų – ūžesį. Ekstravertas mėgsta rodytis viešumoje, išorėje, t. y. tarptautinėje arenoje. Intravertas mėgaujasi intymesniais malonumais: švietimu, sveikatos apsauga, kultūros politika. Ekstravertas svaido prakeiksmus išorės demonams. Intravertas pats yra kipšų apsėstas. Jie okupuoja ežerų pakrantes, globoja nelegalias statybas ir buvusius KGB rezervininkus, Lietuvos kariuomenę iš nykštukinės baigia paversti liliputine, bet tuo pat metu peni trigalvį slibiną, naikina teismuose viešųjų erdvių gynėjus, kursto socialinės atskirties, nepasitikėjimo ir nevilties ugnį, galiausiai už visa tai apdovanoja save rentomis, o mokytojams siūlo pabadauti. Apsėstasis ir Napoleonas gyvena atskirus gyvenimus. Napoleonas Rytų fronte kaunasi su išorės demonais ir net nenutuokia, kad jam pačiam reikalingas vidinis egzorcizmas. Tačiau kol kas ne piliečiai varo lauk kipšus, bet kipšai jau išvarė iš Lietuvos šimtus tūkstančių piliečių.

„Mūsų sąmonė vis labiau linksta kovon su rusiškuoju imperializmu ir vis mažiau su komunizmu. Visą krašto nelaimę regime rusuose.“ Ne rusiškasis imperializmas, kad ir koks atgrasus jis būtų, kelia didžiausią pavojų Lietuvos laisvei. Tokia yra pagrindinė Maceinos mintis. Esu įsitikinęs, kad ir šiandien, žlugus komunizmui, nenuilstamas kovotojas su buržuazine dvasia išpažintų, jog Lietuvos laisvė yra kažkas daugiau negu vien tik geopolitikos įkaitė. Laisvė yra nuolatinis vidinis uždavinys ir nuolat atnaujinamas apsisprendimas. Tai sunkus uždavinys, ir dažnai pavargstama siekiant idealų, dažnai susigundoma tarpiniais variantais, kaip madinga sakyti, „kompromisais“, dažnai materialinė tikrovė taria paskutinį žodį. Nuovargio patirtis, ko gero, yra universali. O ar šiandien virš Lietuvos neplevena dvasia, įkyriai šnabždanti: „Turite politinę laisvę, tai ko dar jums reikia? Dainuojančios revoliucijos ir Baltijos kelio idealai neduoda ramybės? Susitaikykite su tikrove ir visa, kas jums nepatinka, priimkite kaip neišvengiamą kainą už Lietuvos nepriklausomybę. Deja, Lietuva šiek tiek susidvejinusi. Dabar kapitalizmas – nieko nepadarysi. Palikite ramybėje KGB rezervą. Palikite ramybėje Pociūno kaulus. Palikite ramybėje nacionalinį investuotoją. Netrukdykite mums. Netrukdykite dirbti tėvynės labui. O gal jūs parsidavęs Rusijai?“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


132375. kritikas iš dešinės2008-09-24 21:57
Antroji teksto dalis kebloka - prieš ką gi kviečiama kovoti, prieš komunizmą ar buržuazinius malonumus?

132394. *** :-) 2008-09-25 10:17
Aciu, Andriau, puikus straipsnis. Jis dar karta irodo, koks gilus ir izvalgus buvo Maceina. Filosofui Antanui Maceinai (ir poetui Jasmantui) siemet - 100 metu. Jo brolis, berods, tebera gyvas ir gyvena Klebiskio kaime netoli Prienu. Antanas Maceina ir Jonas Girnius - dvi XX a. lietuviu filosofijos virsunes. Sek Ju pedom, Andriau. Sekmes! Eugenijus

132561. bevardis2008-09-26 23:27
na ir kuo gi geresnis rusiškasis imperializmas už komunizmą? Ar labai skyrėsi baudžiava nuo kolchozo? Ar Rusijos imperija buvo "geresnis" tautų kalėjimas už SSRS?

154402. pagalba2009-03-20 09:53
kritikui iš dešinės siūlau medituoti straipsnio antrosios dalies pabaigą - gal prašvis atsakymas į jo klausimą...

Rodoma versija 31 iš 32 
14:32:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba