ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-19 nr. 909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Alert (51) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Trys rudens linksniai (4) • RIDAS TAMULIS. Sekmadienio postilė (38) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Mano pilsudskiada (1) • ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (4) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (31) • MINDAUGAS SKUDUTIS. Vasaros pleneras (27) • ARTŪRAS LIUTVINAS. EilėsIEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • EGDŪNAS RAČIUS. Paralelinis šventraštis (29) • KLAJOJANTI. Keletas pastabų apie žmogiškąjį lietų (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Skerdykla (2) • WOODY ALLEN. Mano apologija (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasčia yra bardakas pats tikrasis (315) • 2008 m. rugsėjo 26 d. Nr. 36 (910) turinys (13) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Svaigus nelaisvės girtumas

Petras Dirgėla. Jauno faraono vynuogynuose. Novelės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 160 p.

P. Dirgėla, kurį drąsiai galima pavadinti ne tiek istorinės, kiek istoriosofinės lietuvių literatūros kūrėju, net kolegų dažnai įvardijamas kaip „nesuprantamas“, „nepaskaitomas“ rašytojas, ką jau kalbėti apie literatūros rinką. Bet tai liudija veikiau rinkos, o ne rašytojo problemas: sąvokos „suprasti“ ir „skaityti“ tapo veikiau paviršutiniško, emocinio atpažinimo (susitapatinimo), o ne analizės (atskyrimo) objektu. Titanišku darbu sukurtas „Karalystės“ ciklas (vargu ar ką panašaus rastume visoje lietuvių literatūroje) atliepia šalies valdymo ir įvairių manipuliavimo struktūrų modelius bei manipuliatorių ir manipuliuojamųjų mentalitetą, jo ištakas, priežastis, metafiziką, – tačiau, pasak autoriaus, knygos seniai nebedalyvauja šalies politinės minties gyvenime arba dalyvauja tik tokios, kokių reikia. Nenuostabu – daugeliui skaitytojų visuomet bus įdomesnės skandalingos „sąmokslo“ teorijos a priori nei tokių teorijų formavimosi priežastys ir sklaida.

„Karalystės“ ciklo atgarsių rastume ir naujosiose P. Dirgėlos novelėse, kurios jungiamos įdomiu aliuzijų principu ir primena polifoninio siužeto romaną. Irstančių šeimų istorijos ir paradoksaliai susipynę herojų likimai vėl kuria mažytį „Karalystės“ ciklą: tik šįsyk pasaulis jau netekęs stichiško gaivalingumo, kuris pirmuosiuose „Karalystės“ ciklo tomuose (pvz., „Benamių knygose“) skleidėsi galingais jūros ir girios įvaizdžiais. Šįsyk – jauno faraono vynuogynai, Egipto žemė, nelaisvės metafora. Svaigus vynas, vilties užmarštis, kraujomaiša, išsigimimas, nykimas. Ir tolimas protėvių šauksmas, raginantis susitaikyti su nelaisve, nes ji gali būti ne tik pakenčiama, bet ir galbūt maloni. Argi tai nėra vienas iš šiandieninės tikrovės modelių? Kad ir Antanas iš novelės „Atsargus elgesys“: prievartaujamas kriminalinio pasaulio tūzo, pravarde Angelas (nuoroda į puolusį Liuciferį), jis nesipriešina, tačiau vargu ar „atsargus“ jo elgesys turi ką nors bendra su krikščionišku romumu, tai veikiau abejingas susitaikymas su nelaisve, apraizgiusia šiuolaikinę visuomenę vešliais vynuogynų kerais. Antra vertus, Filės pasipriešinimas Angelui atrodo padiktuotas ne jėgos, o išdidumo, kuris irgi nėra krikščioniška dorybė.

Vienas iš pagrindinių novelių akcentų – Tėvo autoriteto smukimas, tėvystės kaip metafizinės sąvokos, kuriančios ir tvarkančios pasaulį, naikinimas. Prisimindama V. Šoblinskaitės Aleksos romaną „Skyrybų kambariai“, kuriame autorė tėvų nuodėmes „atidavė“ vaikams, galėčiau pasakyti, kad P. Dirgėla taip žiauriai nesielgia – gal dėl to, kad nuodėmė yra ne tik kraujo ryšio, bet ir asmeninis, žmogaus valios inspiruotas dalykas, o gal ir todėl, kad to neleidžia istoriosofinis autoriaus žvilgsnis. Sielos, o gal sapno akimis matydamas savo tolimą provaikį, nusikaltęs protėvis meldžia ne atleisti, o neužmiršti. Taigi užmarštį galima traktuoti kaip metafizinę mirtį. Kaip nebūtį, apie kurią, anot filosofų, neįmanoma mąstyti. Kaip visišką išnykimą iš pasaulio, kuriame veikia ne tik fizikos, bet ir metafizikos dėsniai. „Jauno faraono vynuogynuose“ esama nemažai keistų, paslaptingų, magnetizuojančių įvaizdžių, kurie leidžia patirti nenusakomą déjà vu – tartum būtum susidūręs su sena, pamiršta, magiška, netikėčiausiai apsireiškiančia žmogaus praeitimi, kurią vadinti vien „istorija“ būtų pernelyg paprasta.


Nusikaltimas ir kaltė

Vidmantė Jasukaitytė. Aš nužudžiau savo dukterį. Romanas. V.: Alma littera, 2008. 208 p.

Romaną tokiu pavadinimu norom nenorom priimi kaip provokaciją ir imi skaityti iš anksto nusiteikęs, kad čia nebus apsieita be patetikos ir spalvų sutirštinimo. Tačiau kuo toliau iriesi per „mažąjį romaną“, tuo labiau aiškėja, kad „socialinė“ problema virsta metafizine, kad negimusio kūdikio nužudymas – ne riebalų nusiurbimas ar auglio pašalinimas. Viena Seimo narė pavadino kūdikį „moters kūno dalimi“ ir pasakė, kad jo likimas – pačios moters reikalas. Na, iš karingojo ateizmo atstovės gal ir nevertėjo laukti kitokios reakcijos. Jei visi kilome iš beždžionių, tai viena daugiau ar mažiau – argi svarbu. Betgi esama ir labai kultūringų žmonių, kuriems abortas – nieko baisaus. Eilinė operacija, ir tiek. Ką jie pasakytų, perskaitę V. Jasukaitytės romaną, kuriame moteris, priversta pasidaryti abortą, klaiksta iki pamišimo ir net išeina į gatvę su plakatu ant nugaros „Aš nužudžiau savo dukterį“? Atlaidžiai nusišypsotų? Pasukiotų pirštą prie kaktos? O gal pritartų mažaraštei kiemsargei, kuri V. Jasukaitytės herojei pasakė: „Tu gal abortą pasidarei ir dabar durniuoji?.. Nesuprantu tokių – tai kam dareis? Aš septyniolika padariau, na ir kas? Va gyvenu, ir nieko...“ Tas „ir nieko“ pribloškia labiau nei „gyvenu“ ir „septyniolika“. Imu suprasti, ką reiškia sąvoka „pragaro vartai“, kuria Biblijoje apibūdintos moters įsčios. Tai prapuolusių sielų vieta, kurioms Dievas lėmė likimą, bet žmogus sava valia jį nutraukė, nedavė jam išsiskleisti, subręsti, susivokti. Įsakymas „Nežudyk“ toks pat svarbus ir subrendusiai, ir vos užsimezgusiai gyvybei.

Ir šis romanas tai liudija. Jo herojė draskosi ir „durniuoja“ (vyro akyse ji „durna“ ir išlieka, nes jis neprisiima nei kaltės, nei atsakomybės už nutrauktą gyvybę, mat yra iš tų „normaliųjų“, kuriems abortas – operacija, ir tiek), savo išsišokimais gąsdina aplinkinius ir skriaudžia šeimą, girdi savo negimusio kūdikio – į rūką panašios mergaitės – balsą, laksto po vienuolynus ir bažnyčias, rašo į Seimą, kreipiasi į policiją, prokuratūrą, nes laiko save nusikaltėle, žudike. Būtų galima teigti, kad herojės kaltės jausmas hipertrofuotas, gal net nenatūralus, bet kuris gi iš mūsų galėtų taip sakyti, jeigu visi esame iš kaltųjų giminės? Atviras, paprastas, stebėtinai taupus ir tikslus autorės stilius – jokio „meno“, jokių „aukštų materijų“, paslėptų metaforų, užtat skaitai sąžiningą, profesionalų, negana to – jaudinantį kūrinį. Kuriame yra kažkas daugiau nei vien „aktuali socialinė problematika“. Herojės pokalbis su negimusia mergaite man priminė lenkų rašytojos D. Terakowskos „Belytį“, romaną, kuriame besilaukianti paauglė kalbasi su savo kūdikiu. Abiejuose kūriniuose užsimezgusi (ir abiejuose – nužudyta) gyvybė atsiveria kaip dviejų pasaulių ryšininkė, kaip moters sielos, o ne kūno dalis. Užtat įsivaizduokite, kaip baisu netekti sielos dalies. Ir ryšio su metafiziniu pasauliu. Pasilikti akis į akį su materija – su mirtimi, nykimu. Nevaisingumu.

Autorės profesionalumas neleido jai nuslysti į pigių triukų sritį. Tariama beprotybė ir gulėjimas psichiatrijos klinikoje nesuteikia herojei kaltės atleidimo, o romanui – abejotino pikantiškumo. Romanas išlieka vientisas iki galo – nepaprastai dinamiškas, impulsyvus, parašytas tarsi vienu atsikvėpimu. Įtikina pasirinkta kūrinio forma – „mažasis romanas“. Įtikina ir šie žodžiai: „...kodėl neteko sutikti nė vienos taip kaip aš kenčiančios moters. Nujaučiau, kad jų yra labai daug, bet jos gyvena savo tylos kalėjimuose kartu su nepagimdytais vaikais. [...] Tos moterys gyvena, augina kitus vaikus, bet jų meilė – išvirusi, be gyvybės, ji pamažu virsta drebučiais, klijais, šiaip taip suklijuojančiais kankinantį gyvenimą.“ V. Jasukaitytės romanas liudija, kad meilė negali būti dalijama ir seikėjama – ji beribė, jos užtenka kiekvienai užsimezgusiai gyvybei.


Juokas ir siaubas: dvi gyvenimo kaukės

Guy de Maupassant. Orla ir kitos novelės. Iš prancūzų k. vertė Ramutė Ramunienė. V.: Žaltvykslė, 2008. 224 p.

G. de Maupassant’as Lietuvoje, ko gero, labiausiai žinomas kaip stambiosios prozos atstovas – romanų „Mont Oriolis“, „Stipri kaip mirtis“, „Vieno gyvenimo istorija“ ir kt. autorius. Jis ir pats į gyvenimo pabaigą romaną pripažino bene vieninteliu dėmesio ir rašytojo pastangų vertu žanru (tam nemažą įtaką turėjo G. Flaubert’o kūryba) ir sakė nebesiterliosiąs su tokiu menkniekiu kaip novelė.

Tačiau būtent novelė G. de Maupassant’o kūryboje (o ją sudaro romanai, pasakos, kelionių aprašymai, poezija, dienoraščiai, laiškai etc.) užima išskirtinę vietą ir, manyčiau, daugeliui skaitytojų jis įdomus būtent kaip mažosios, o ne „didžiosios“ prozos atstovas. Kaip rašė V. Kukulas, novelė – toks žanras, kuriam reikia „romano struktūros“ ir „eilėraščio gelmės, slapties“ („Metai“, 2008, Nr. 8–9). G. de Maupassant’o novelės struktūriškai nepriekaištingos, primenančios miniatiūrinį romaną su tiksliai pavaizduota aplinka, įsimenančiais charakteriais ir neretai – netikėta atomazga, tuo elektros šoku, kuris turėtų supurtyti kiekvieną novelę ir, aišku, jos skaitytoją. (Jeigu pastarasis nėra pratęs prie ilgų apsakymų, kuriuose šnekama apie rūką, pievas, ilgą žiūrėjimą pro langą, tai tokie apsakymai ne sukrės, o paprasčiausiai užmigdys, – aišku, tai irgi nėra blogai, ypač jei skaitytojas serga nemiga.) G. de Maupassant’as – stebinantis autorius; savo mažojoje prozoje jis sugebėjo supriešinti juokingus ir siaubingus dalykus, liūdnąją gyvenimo kaukę atsukti komiškąja puse. Vienaip perskaitai „Ponios Teljė namus“, kitaip – „Išsigimėlių motiną“ ar „Tėvą Amablį“ („Mažoji Rok“, 1971, vertė A. Churginas). Tačiau kiekvienoje užgaus, sukrės, palytės toji magnetizuojanti slaptis, be kurios novelė – ne novelė.

„Orla ir kitos novelės“ apstulbino ne tik turiniu, bet ir puošnia išvaizda. Raudoni aksominiai viršeliai – kaip raktas į G. de Maupassant’o damų buduarus ir aistringą paties rašytojo gyvenimą. Antra vertus, tai ir savotiška „raudonosios mirties kaukė“ (E. A. Poe parašė novelę tokiu pavadinimu), liudijanti, kad už ugningos aistros slypi negalia, beprotybė, nykimas. Žinant rašytojo biografijos faktus (jis vadintas „erotikos apsėstuoju“ ir labai mylėjęs moteris, vėliau susirgo sifiliu, išprotėjo ir nusižudė), novelę „Orla“ galima skaityti ne tik kaip fantastinį, išgalvotą, taigi – „negyvenimišką“ ir netrikdantį kūrinį, bet ir kaip kraupią pamišimo istoriją. Autorius rašo, kad nematomoji Orla atplaukė baltu brazilų tristiebiu kaip paslaptinga Amazonės selvų būtybė – taigi „mechaniškai“ įsibrovė į herojaus gyvenimą. Tačiau Orlą galima suvokti ir kaip paties herojaus iškreiptą „aš“, kaip atsiskiriantį nuo kūno protą, gal net – sielą (įspūdingas epizodas, kai herojus bando pamatyti Orlą veidrodyje). Supratęs, kad Orla – tobulesnė už žmogų būtybė, kuriai duota pamatyti ir suvokti tai, ko neįstengia žmogaus protas, bekūnė būtybė, nekamuojama aistrų naštos, herojus ryžtasi nusižudyti. Taip šioje novelėje išreiškiamas žmogaus, kuris suvokia nesąs dominuojanti evoliucijos grandis, protestas.

Tačiau novelių, kurias būtų galima pavadinti „siaubingomis“, šiame rinkinyje nėra daug. Iš dalies tokia pavadinčiau „Meilę“ – dėl meistriškai pavaizduoto pirmapradžio pelkių stingulio, šalčio, inercijos – ir „Užeigą“, šiek tiek panašią į „Orlą“. „Užeigoje“ kalnuose žiemojantis piemuo išprotėja, nes jam vaidenasi išėjusio medžioti ir pražuvusio draugo siela, besiblaškanti po sniegynus su vėju, sniegu, šuns kauksmu. Kai šiuolaikinėje literatūroje prisiskaitai įmantriausių pamišimo variantų, G. de Maupassant’as net nuvilia – dėl tokio nieko išeiti iš proto! Juk tas piemuo visiškai nekaltas dėl draugo mirties. Būtų ėjęs ieškoti, gal net radęs, bet... gamta buvo prieš jį. Gamtos atšiaurumas, kalnų vienatvė, žiemos šaltis, išnykimo siaubas. Ar visa tai iškenčiama? Gal tai gali ištverti Orla, bet ne žmogus? Štai paskutinis novelės sakinys: „Jaunoji Hauzer [viena iš moterų, radusių piemenį – R. Š.] vos nenumirė tą vasarą nuo kažkokios sekinamos ligos, kurios kaltininku buvo nutarta esant šaltį kalnuose.“ Jei perskaitysite novelę nuo pradžios, pamatysite, kokią stulbinančią prasmę šie paprasti žodžiai suteikia visam kūriniui.

O daugelis rinkinio novelių yra skirtos ne kam kitam, kaip skaitymo malonumui. Ar tai būtų „Velnias“, ar „Trijų karalių vakarienė“, ar „Juozapas“. Visur išsiskleidžia žmogaus gyvenimo paradoksai, perteikti su humoru ir švelniu kartėliu, kuris toli nuo sarkazmo ir dar toliau – nuo moralizavimo ar didaktikos.


Šokolado spindesys ir skurdas

Sophie D. Coe, Michael D. Coe. Tikroji šokolado istorija. Iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. V.: Mintis, 2007. 280 p.

Kadangi, kaip parašyta viršelyje, knygą rekomenduoja saldainių fabrikas „Rūta“, vertėtų susidomėti, – o dar įdomiau pasidaro, kai perskaitai Prancūzijos ambasadoriaus žmonos panegiriką šokoladui, parašytą 1680 m. Štai ką ji rašo draugui: „Neretai pagalvoju, kad jei man tektų laimė dar kartą jus pamatyti, aš priversčiau jus nuolatos jį [šokoladą – R. Š.] vartoti ir jūs prisipažintumėte, kad sveikatai negali būti nieko geresnio.“ Skaitytojui, aišku, nereikėtų to suprasti tiesiogiai – nors rekomenduotojas ir norėtų (ne veltui knyga buvo pardavinėjama su panašaus pavadinimo saldainių rinkiniu „Šokolado istorija“).

„Tikrojoje šokolado istorijoje“ (pavadinimas sufleruoja, kad turbūt egzistuoja ir netikroji) itin gausu žinių apie šį gardų, afrodiziaku ir jaunystės eliksyru vadinamą produktą. Skaitytojas sužino, kad šokoladas buvo pradėtas gaminti olmekų, gyvenusių prieš keturis tūkstantmečius. Kad iš pradžių buvo geriamas, o ne valgomas. Ritualinėse apeigose simbolizavo žmogaus kraują. Meksikos actekai kakavos pupeles naudojo kaip pinigus. Į Europą šokoladas atkeliavo kaip vaistas (prisiminkime ambasadoriaus žmonos laišką). O kadangi šokoladas itin tiko užgožti nuodų skoniui, aristokratai neretai naudojo jį piktais tikslais (išgėręs šokolado, mirė popiežius Klemensas XIV). Kai nuo specifinių žinių (pavyzdžiui, kuo skiriasi kakavos pupelių rūšys ir kokius prietaisus beigi prieskonius šokoladui gaminti naudojo Pietų Amerikos indėnai) apsisuka galva, tikra atgaiva pasirodo besanti ištrauka iš Ch. Dickenso romano „Pasakojimas apie du miestus“, kur monsinjoras iškilmingai geria šokoladą, patiekiamą keturių liokajų. „Vienas liokajus į šventovę atnešdavo šokolado puodelį; kitas tol plakdavo nedideliu instrumentu, kurį specialiai nešiojosi, kol tas suputodavo; trečias paduodavo mėgstamą servetėlę; ketvirtas (tas su dviem auksiniais laikrodžiais) išpildavo šokoladą į puodelį. Niekas nebūtų taip garbinęs monsinjoro, jei tų šokolado patiekėjų būtų buvę mažiau. Jei šokoladą jam niekingai būtų padavę tik trys vyrai, tai būtų buvusi baisi gėdos dėmė, o jeigu du – jis tikriausiai būtų numiręs“ (vert. V. Petrukaitis).

Tiesą pasakius, ir įdomiausia yra skaityti tokias štai ištraukas, ne sausai perteikiančias faktus, o spalvingai iliustruojančias to meto aukštuomenės gyvenimą. Taip pat įdomūs yra minėtieji ambasadoriaus žmonos laiškai, ritualinės indėnų giesmės (giedamos apsvaigus nuo neaiškių prieskonių, pribertų į šokoladą), Europos gydytojų ginčai dėl šokolado (ar jis nuodas, ar vaistas). Yra, beje, net ištrauka iš J. Kerouaco romano „Dharmos valkatos“, kur veikėjas kaulija „Herši“ šokolado su riešutais, mat tik jis išgelbėsiąs sielą. Vertėtų išbandyti ir receptus, išdėstytus knygose, – tik, aišku, ne indėniškuosius, nes jiems reikia nežinomų prieskonių, – o pateiktus knygą rekomenduojančios „Rūtos“. Vienas – karštas šokoladas su imbieru – pasirodė gana įdomus. Gurkšnočiau sau, žiūrėdama L. Hallströmo „Šokoladą“ su J. Binoche ir J. Deppu. Tik – kaip apmaudu – aš nemėgstu šokolado. Užtat ir visa recenzija eina niekais, nes nėra, pasak ambasadoriaus žmonos, tikėjimo, kad sveikatai nėra nieko geriau už šį puikų saldumyną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


132415. rkl2008-09-25 11:29
Ar tikrai tokia puiki ta Jasukaitytės knyga, kaip kad Renata Š. čia bando pateikti? Mane jau pats pavadinimas verčia abejoti, ar čia literatūra...

132521. katė2008-09-26 13:41
Kvaila knyga. Jasukaitytė rašytų gerai, jei nepasiduotų konjunktūrai. Jos knygų temos sutampa su politikų eskaluojamomis temomis. Jos talentą žudo godumas...

132576. po pirmos pastraipos supratau :-( 2008-09-27 15:01
kad pasiilgau C&P

132585. bendraukite su juo2008-09-27 16:39
intymiai ir asmeniškai, negi būtina tai daryti per savaitraštį?

132679. -2-2008-09-28 21:25
Lietuvoje siulyciau uzdrausti prekyba sargiais. Kovotojas uz ZMOGAUS teises.

Rodoma versija 31 iš 32 
14:32:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba