ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-19 nr. 909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Alert (51) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Trys rudens linksniai (4) • RIDAS TAMULIS. Sekmadienio postilė (38) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Mano pilsudskiada (1) • ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (4) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (31) • MINDAUGAS SKUDUTIS. Vasaros pleneras (27) • ARTŪRAS LIUTVINAS. EilėsIEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • EGDŪNAS RAČIUS. Paralelinis šventraštis (29) • KLAJOJANTI. Keletas pastabų apie žmogiškąjį lietų (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Skerdykla (2) • WOODY ALLEN. Mano apologija (6) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasčia yra bardakas pats tikrasis (315) • 2008 m. rugsėjo 26 d. Nr. 36 (910) turinys (13) •

Alytietiškos istorijos. Skerdykla

KOSTAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skerdykla. 1981
Kostas Poškus

Apžiūrinėdamas prieš kelis dešimtmečius pieštus eskizus padariau netikėtą atradimą: piešiniuose pamačiau senojo Alytaus fragmentus, kurių jau nėra arba jie gyvuoja paskutines dienas. Pridursiu, jog piešiniai nuo fotografijų skiriasi tuo, kad nors vizualiai nėra tokie tikslūs, jie giliau įsismelkia į vaizduojamojo objekto esmę, magnetizuoja stebėtoją. Fotografijos dažnai praslysta paviršiumi, neskirdamos bendrybės nuo neesminių smulkmenų.

Taigi, viename eskize pamačiau greita ranka apmestą senosios skerdyklos pastatą. Piešta tais laikais, kai apie jos egzistavimą žinojo nedaugelis. Jau tada ji gyveno virtimo griuvėsiais laikus. Ką čia ir kalbėti: tik keliais kilometrais žemiau Nemuno dieną naktį virė darbas naujame gelžbetoniniame monstre – Alytaus mėsos kombinatas į „šalis plačiausias“ tiekė savąją produkciją.

Tą vėlyvo rudens dieną panemuniais braudamiesi per kibius brūzgynus, pučiant žvarbiam vėjui, atsidūrėme prie kalkėmis baltinto pastato iš lauko riedulių lipdytais kontraforsais. Jis lyg piratų laivas styrojo ant neaukšto, bet stataus skardžio. Kažkur viršuje spygliuotos vielos aptvare draskėsi vilkšuniai. Turėjome suktis greitai. Pasąmonėje per vaikystės rūkus skydo kadaise matytas vaizdas: erdvus, smėliuku pabarstytas kiemas su liūdnai mykiančiais galvijais, nuleidusiais galvas nuvarytais arkliais. Daug mieliau buvo stebėti nuo neaiškios konstrukcijos medinio tiltelio pro sugriuvusios užtvankos akmenis kriokleliais krentantį upelio vandenį, dugne be paliovos linguojančias žoles. Apskritai vieta nebuvo linksma. Prisiminiau tuos laikus, kai miestelio gyventojus lyg sprogusi bomba sukrėtė žinia, kad skerdykloje, kuri gamino kažkokią produkciją, į dešras vietoj vartojamos salietros buvo supilta žiurknuodžių. Tais visuotinio neprivalgymo laikais dešromis lepindavosi ne bet kas ir ne kiekvieną dieną, bet ir to užteko, kad kai kas numirtų, kai ką paguldytų į ligoninę. Nuteistojo skerdyklos vedėjo dukra atėjo mokytis iš kitos mokyklos į mūsiškę ketvirtąją klasę. Truputį už mus vyresnė, berniokiškai šiurkšti. Gal tai buvo jos apsauginė reakcija? Po pusmečio trukusios įnirtingos kovos tarp mūsų ir „nuodytojo“ dukros nusistovėjo sąlyginė taika. O dar po kiek laiko ji atsiskleidė kaip mums, nebrendiloms, nesuvokiamų intrigų autorė.

Kaip minėjau, skerdykloje pagamintą produkciją valgydavo nedaugelis ir nedažnai. Beveik kiekviena šeima augindavo kriuksinčius, bliaunančius, mekenančius padarus. Mums, vaikams, stebint, paršeliai būdavo kastruojami, į šnipą „veriamas dratas“. Suaugusios kiaulės skerdžiamos. Šiuos darbus atlikdavo samdomas skerdikas. Mano šeimoje būdavo kviečiamas tikras šio amato meistras V. Lemtingos dienos rytą pasirodydavo susikaupęs, bet žvalus, nešinas krepšiu su žudikišku inventoriumi – keliais aštriai išgaląstais peiliais, virve ir lietlempe. Mes, vaikai, bailiai stebėdavome pro langą, kaip mamytė, barškindama kibirą, laukan viliodavo nieko gero nesitikinčią kiaulę. Įtarumą galų gale įveikdavo godumas ir kiaulė visgi pasirodydavo siaurame tvartelio tarpduryje. Tada ant jos mesdavosi iki tol kantriai laukęs skerdikas, žaibiškai ant kojos užmaudavo virvę ir praradusį bet kokią viltį gyvulį, padedamas tėvo, ištempdavo į kiemą. Iš žviegimo, pereinančio į klyksmą ir vis tilstančio, suprasdavome, kad kiaulė nudurta. Iki šiol jaučiu svilinamų šerių, kraujo ir skerdienos kvapą. Dar nebaigus gyvulio darinėti, virtuvėje būdavo kaičiami puodai. Labai svarbu, kad baigęs darbą skerdikas galėtų sėsti prie stalo su garuojančia kraujo sriuba – juka. Čepsėdamas jis suvalgydavo kepenėles, užgerdavo pora briaunotų stiklinėlių tam tikslui laikomos varėniškės naminukės. O tada, atbula ranka nusišluostęs taukuotas lūpas, į nurudusį kandiklį įsprausdavo stiprią cigaretę ir imdavo pasakoti istorijas iš savo, skerdiko, patirties. Iš jo lūpų išgirdome, kad „nėra nieko gardesnio už svogūnuose susmožintus paršiukų kiaušus“. Suaugusieji mandagiai linksėdavo galvomis, bet, manau, jie, kaip ir mes, trokšdavo tik vieno – kad pasakotojas kuo greičiau išeitų. Iki dabar matau melsva ugnele švytinčias akis. Ko gero, įgimtą žiaurumą pastebėjau ne aš vienas, nes po vieno skerdimo tėvai ilgai šnabždėjęsi nutarė atsisakyti V. paslaugų ir samdyti K. Pastarasis buvo geros širdies, bet nevėkšla – jį patį reikėdavo saugoti, kad neužliptų ant žemėn įsmeigtų peilių.

Apie tuos laikus namudinė kiaulininkystė Alytuje gyvavo paskutines dienas, nes visu pajėgumu ėmė veikti „gyvulių galabinimo“ kombinatas. Galima sakyti, kad miestelyje papūtė šviesios ateities ir progreso vėjai. Atsirado daug iki tos dienos nematytų negirdėtų specialybių asmenų: gyvulių supirkėjų, priėmėjų, išpjaustytojų, mėsos grobstytojų, jų gaudytojų... Vienas šnekutis iki šiol prisimena, kad jo giminaitis, šiaip labai tvarkingas ir sąžiningas žmogus, po darbo mėsos kombinate praėjus dešimčiai metų, pamatęs ateinantį teisėtvarkos atstovą ir nesuspėjęs pereiti kiton gatvės pusėn, rausdavo lyg jaunamartė. O anuomet vienose vestuvėse sutiktas gyvulių supirkėjas porino esąs „prie meno, bet savo darbą labai mėgstantis ir nekeistų į jokį kitą“.

Parduotuvės turėjo lūžte lūžti nuo dešrų ir kumpių, bet taip nebuvo. Viename bažnytkaimyje laukdamas autobuso nejučiomis klausiausi moteriškių pokalbio tema „O kurgi mėsa?“ Po ilgų ir bevaisių svarstymų, lipant į atvažiavusį autobusą, viena pasiremdama nežinomu autoritetu reziumavo: „Man sakė, kad išveža į Afganistaną povandeninių laivų jūrininkams...“

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad alytiškiai mėsos stygiumi nesiskundė, nes kombinate ir aplink jį veikė vagių ir jų gaudytojų sistema, kurios grandys buvo taip susipynusios, kad pačios dažnai susipainiodavo...

Kas buvo, pražuvo. Garsusis kombinatas virto tokia pačia griuvėsių krūva kaip ir skerdykla. Buvusiems partiniams-ūkiniams darbuotojams teliko svajingai prisiminti laikus, kai vairuotojai į namus pristatydavo pilnas volgų bagažines, o žemosios grandies vagims niūriai kartoti: „Prie ruso buvo geriau.“ O aš pats prisimenu nuotrauką, kurios centre už prekystalio stovi mėsininkas baltu chalatu, aukštyn užriestais ūsais. Už jo, truputį šone, dešrų fone stovi parankinis su peiliais rankose.

Pamatęs senosios skerdyklos eskizą, sūnus panoro statinį pamatyti savo akimis. Grįžęs pasakojo, kad stogas įgriuvęs, kontraforsų nebeliko. Pastatas apaugęs brūzgynais, o už spygliuotos vielos tvoros draskosi vilkšuniai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


132357. hudoznik2008-09-24 18:11
itaigus rasinelis, dekoju autoriui. idomu, kada sunus apie savo ekskursijos ispudzius parasys mieliems skaitytojams.

132358. hudoznik2008-09-24 18:16
piesinys nemaziau ispudingas- tikiuosi sunus nepamirs parodeles is senojo eskizu albumo surengti.

Rodoma versija 31 iš 32 
14:32:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba