ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-05 nr. 975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

1990 m. vasario 7 d. buvo išleistas pirmasis savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ numeris! (23) • SARA POISSON. Gėjai ir gėlės (10) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Už dvasios Tėvynę (61) • LAIMANTAS JONUŠYS. Meno trukmė (3) • INGA ĀBELE. PotvynisALPHONSO LINGIS. Bendra kalba, paskiri balsai (20) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (2) • JUSTĖ KUČINSKAITĖ. Tekstilė pagal eurostandartus? (9) • KORNELIJUS PLATELIS. Eilės (7) • SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ. Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę (26) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Vieškelis pro gyvenimąNIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. Parašyk man laišką (14) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (4) (4) •

Bendra kalba, paskiri balsai

ALPHONSO LINGIS

[skaityti komentarus]

      Alphonso Lingio (g. 1933) – Pensilvanijos universiteto filosofijos profesoriaus, rašytojo ir vertėjo – akademinės veiklos pradžia yra fenomenologija, antropologija, egzistencializmas, modernioji filosofija ir etika. A. Lingis garsėja originalia filosofine išraiška ir įžvalgomis. Jis – keliaujantis fenomenologas, užsiimantis antropologiniu stebėjimu. Jo knygą „Bendra kalba, paskiri balsai“, kurioje spausdinamos 2002 m. gruodį Vilniuje skaitytos paskaitos, išleidžia „Baltos lankos“.

      Profesorius atvyksta į Vilnių ir skaitys paskaitas Vilniaus knygų mugėje (vasario 20 d. 18 val.) bei Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete (vasario 22–24 d.). Siūlome vieną paskaitą iš naujos knygos.


I paskaita. Nepažinus protas

Tądien, kai atvykau į Limą, saulė jau visą savaitę šviesdavo tik po dvi valandas per dieną. Kitą dieną ji švietė vos vieną valandą, dar kitą – nepasirodė išvis. Užėjo garua, tas keistas šaltas vandenyno rūkas, keturiems mėnesiams uždengiantis visą Peru pakrantę. Bėgant savaitėms rūkas tapo tirštesnis, prisisunkė miesto transporto ir pramonės teršalų. Mano kambaryje sudrėko drabužiai, o popieriai ištižo; lauke pastatai buvo šlapi, o gatvės dumblinos, nors ir nelijo. Dabar netgi trumpam nuotoliui įveikti naudodavausi taksi – keistomis senienomis, kurios užgesdavo prie raudono šviesoforo signalo ir išlikdavo gatvėse tik todėl, kad joms būdavo įmontuojamos nusibaigusiųjų detalės. Turėjau ištrūkti; nusprendžiau vykti į Naską.

Nuvažiavau taksi į oro uostą ir laukiau prie man nurodytos kolonos. Netrukus pasirodė lakūnas, Carlosas, ūsuotas jaunuolis tamsiais akiniais ir dailia ruda lakūno striuke. Pro galines duris jis išvedė mane į pakilimo tako galą, prie „Cessnos“. Įsėdo ir liepė man įsitaisyti šalia. „Cessna“ pakilo ir metėsi į garua, o paskui iškilo virš jos. Čia švietė saulė, didinga ir nepriklausoma, kokios nemačiau jau ištisus mėnesius! Iš viršaus matoma garua buvo lyg švari ėriuko vilnos antklodė, vientisa ir be aiškių ribų besidriekianti virš vandenyno mūsų dešinėje; tolumoje, į kairę nuo mūsų, kartkartėmis pro ją, tartum sinkopė šiame baltume, pasirodydavo ledo dengiamos Andų viršūnės. Nebegalėjau įsivaizduoti savęs Limoje ir jos tamsiose drėgnose gatvėse, nebegalėjau rasti sau vietos jokiose kelių, miestų, žemynų žymimose koordinatėse; Žemės planeta pakeitė kryptį ir toliau judėjo be mūsų. Tris valandas netrikdoma jokios turbulencijos „Cessna“, atrodė, nejuda, be jokių ženklų pakibusi Saulės sistemoje.

Tada Carlosas švelniai nukreipė „Cessnos“ nosį žemyn, ir ėriuko vilna aplink ją pakilo, paskui ėmė retėti. Baltame rūke man pavyko įžiūrėti blankias ilgas linijas, ištęstus trikampius, kvadratus ir trapecijas. Praėjus kelioms minutėms po to, kai rūkas pakilo virš jų, jos stabilizavosi pilkoje plokštumoje apačioje. Dabar Carlosas „Cessną“ išlygino ir apsuko ratą virš pakrantės plokštumos, kur linijos spinduliais sklido, pasak jo, šimtą trisdešimt kilometrų, nukrypdamos visomis kryptimis, jų šimtai, dauguma susikertančių. Jis rodė linijas, kurios sukosi ir virto paukščiais – kondoru, fregata, ereliu, kolibriu, papūga, milžinišku paukščiu su zigzago pavidalo kaklu, ilgesniu nei jo kūnas. Jis sakė, kad ten aštuoniolika paukščių. Apsuko lėktuvą, kad parodytų beždžionę, dvi lamas, šunį, krokodilą, orką, žuvį, iguaną, vorą, gėlę; o tada – pirmojo Andų kalno šlaite – žmogaus figūrą su apskritimu, panašiu į animacinių filmų ateivio galvą, šią figūrą Carlosas pavadino pelėdžmogiu.

Galiausiai nusileidome. Dabar pamačiau, kad linijos yra labai negiliai įbrėžtos, dauguma vos kelių centimetrų gylio. Nuzulintų akmenų lygumoje, kadaise apsemtoje vandenyno, esama gipso, padedančio išlaikyti fiksuotas linijas. Jų nepadengė smėlynai ir neištrynė erozija. Šis regionas yra sausiausia žinoma planetos vieta; čia lyja rečiau nei Sacharoje. Sausumos keliautojas, retai tepraeidavęs pro jas nuo Francisco Pizarro konkistos laikų, manydavo, kad tai yra senovinių drėkinimo sistemų liekanos. Linijų suformuojamos diagramos tokios didelės – iki penkių mylių ilgio, o vietovė tokia plokščia, kad stovėdamas tarp jų nematai jų raštų. Dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje per jas buvo nutiestas Panamerikos greitkelis. Iš Antarkties atplūstanti šalta Humboldto srovė šią pakrantės lygumą uždengia tirštu jūros rūku. Galiausiai 1932 m., kaip man pasakojo Carlosas, nedideliu lėktuvu po rūku skrisdamas lakūnas pastebėjo, kad, užuot formavusios drėkinimo sistemos tinklą, linijos sudaro keistas geometrines diagramas.

Mes nuvykome į mažą kotedžą, kuriame gyvena Maria Reiche. Jos verandoje išgėrėme arbatos ir lengvai užkandome. 1932 m. Maria Reiche, jauna vokiečių matematikė, dirbo prie savo daktaro disertacijos; vasaros atostogas ji praleido Kuske. Laisvalaikiu nagrinėjo inkų civilizacijos astronominę matematiką. Ji susipažino su lakūnu, o tada nuvyko pasižiūrėti linijų Naskoje. Ji ėmė braižyti jų žemėlapį naudodamasi topografinio matavimo instrumentais ir vaizduodama jas pagal skalę 1 centimetras = 10 metrų. Vieną dieną ji nustebo pamačiusi, kad piešia milžinišką kolibrį. Iš Naskos ji jau neišvyko. Keletui medinių polių tirti pasitelkusi anglies radioaktyviojo skilimo metodą, ji nustatė, kad linijos pieštos nuo 300 m. pr. Kr. iki 900 m. po Kr.; kartais ant jau anksčiau nupieštų linijų. Dauguma jų yra geometrinės figūros – zigzagai, spinduliai, virpančios linijos, ištęsti trikampiai, kvadratai, palinkusios trapecijos, spiralės, dvigubos spiralės, žvaigždės. Jos aptinkamos neaprėpiamose lygumose, siaurose tarpeklių plynaukštėse ir išdžiūvusių senų upės vagų labirinte esančiose lygios žemės salose. Jos nubrėžtos nuostabiai tiksliai – linijos, besitęsiančios apie 800 metrų, nuo tobulos tiesės nukrypsta vos penkis centimetrus. Kiekviena gyvūnus ir žmogų vaizduojanti linija, kurias Carlosas man parodė iš oro, nupiešta tolydžiai tęsiant vieną niekada nesusikertančią liniją.

Jas nubrėžė žmonės, kurių kultūra išnyko seniai dar prieš inkams išplečiant savo valdžią nuo Kusko ir Kito Andų viršūnėse. Naskos civilizacija buvo vienas didžiausių techninių ir meninių pasiekimų, jai priklauso nuostabaus audimo pasaulio rekordas – buvo rasta audeklo skiautė, kurios kvadratiniame centimetre susipynę 750 siūlų, – ir keletas puikiausios senosios Peru keramikos pavyzdžių. Tačiau linijos buvo vienintelis jų užrašas. Jas, didžiausią mūsų planetoje kada nors sukurtą tekstą ar meno kūrinį, dengia paslapties rūkas.

Kartą lygiadienio metu Marios Reiche draugas pastebėjo, kad viena didžiųjų linijų yra nukreipta tiesiai į horizontą, kur leidosi saulė. Tai jai į rankas įdavė pirmąjį siūlą. Maria Reiche iškėlė hipotezę, kad linijos sudaro milžinišką kosminį žemėlapį. Kondorų, kolibrių, beždžionių figūros vaizduoja žvaigždynus. Ji vis dar tikrina šią hipotezę. Dar labai nedaug linijų ji pajėgė koordinuoti su nakties dangumi. Visos jos identifikacijos siekia išspręsti vieną klausimą: kadangi sukdamasi apie savo ašį Žemė visą laiką svyruoja, nustačius, kad ta linija žymėjo saulėlydį per lygiadienį, būtų galima sužinoti, kada ji nupiešta. Tačiau linijos buvo pieštos daugiau nei dvylikos šimtmečių laikotarpiu.

Bandyta kelti ir kitokių hipotezių. Antropologai įsitikinę, kad jos veikiausiai turi religinę reikšmę: per daugelį mylių ir per tiek daug amžių tobulai tiesiai nupieštų linijų tikslumas rodo, kad jos svarbios santykiui su transcendencija. Kadangi vaizduojamos figūros padarytos naudojantis viena tolydžia, niekada nesusikertančia linija, kodėl gi jos negalėtų būti ritualinių procesijų takai? Vis dėlto dauguma linijų neveda prie jokios olos ar šaltinio, kurie galėtų turėti sakralią reikšmę, jos tiesiog baigiasi tuščioje lygumoje. Vietose, kur nėra linijų, aptinkami pelenų apskritimai, tačiau juose nerasta jokio galimų aukų kaulų pėdsako. Kai kurios linijos tęsiasi iki pat Andų prieškalnių, o paskui kyla tiesiai į viršų, žymėdamos tariamą taką, kuriuo joks žmogus negalėtų kopti. Neseniai pastebėta, kad beveik visos nubrėžtos linijos sueina į keletą centrų, kuriuos sudaro šešiasdešimt du spinduliai. Tai antropologus privertė prisiminti, kad keturiasdešimt viena linija driekiasi spinduliais iš Kusko Saulės šventyklos, pastatytos praėjus penkiems šimtams metų po to, kai išnyko Naskos kultūra. Ant tų linijų pažymėti trys šimtai dvidešimt aštuoni sakralias vietas žymintys elementai, paimti iš daugybės inkų mąstymo lygmenų – kosmologijos, giminystės, socialinės hierarchijos, protėvių, astronomijos, irigacijos, gamtos fenomenų ir valstybės ideologijos. Ar šitiek daug mąstymo lygmenų sudaro ir Naskos piešinius?

Labai glumina faktas, kad diagramos yra tokios milžiniškos, o vietovė tokia plokščia, jog jas sukūrę žmonės galėjo taip niekad jų ir nepamatyti. Naskos žmonės turėjo veikti panašiai kaip ir linijų žemėlapį piešusi Maria Reiche, tik atvirkščiai – vieną centimetrą paversti dešimčia metrų. Faktas, kad jie negalėjo pamatyti savo nupieštų figūrų, sukelia spekuliacijas, esą jos buvo piešiamos laukiamiems ar realiems ateiviams. Figūra ant kalno, Carloso pavadinta pelėdžmogiu, trisdešimties metrų aukščio, atrodo kaip ateivis iš animacinių filmų.

Jau daugiau nei penkiasdešimt metų Maria Reiche tiria šias ir kitas hipotezes, ji tęsia ir savo astronominės matematikos tyrinėjimus. Dabar, būdama devyniasdešimties metų ir kentėdama smarkius artrito skausmus, Maria Reiche mums prisipažino sunkiomis naktimis galvojanti, kad galbūt niekada jų ir neiššifruosime.

Su Carlosu grįžome prie „Cessnos“ ir dar kartą prasklendėme virš linijų. Tada „Cessna“ vėl nėrė į niaurų rūką, o viršuje išniro iš jo spindinčio paviršiaus. Carlosas man pasakė, kad neseniai čia buvo atskraidinęs lankytoją, kuris, kaip pasirodė, savo šalyje pilotuoja karšto oro balioną. Šis žmogus buvo matęs Naskos audeklo skiautę ir jam šovė mintis, kad taip puikiai nuaustas audinys nebūtų pralaidus orui – karšto oro balionų audinys nėra taip puikiai nuaustas. Galbūt Naskos žmonės savo tūkstantmetę meistrystę stebėjo iš oro balionų. Tai paaiškintų tuos pelenų apskritimus, surastus plokščiose tuščiose lygumos vietose, kurių antropologai negalėjo susieti su jokiais žmogaus gyvenimo ar aukojimo pėdsakais.

Grįžęs į Limą, oro uoste nusipirkau žurnalą „Time“ ir aptikau jame specialų pranešimą apie stebinančius duomenis, pateiktus Hubble’io kosminio teleskopo, taip pat pirmąsias besiformuojančių žvaigždžių nuotraukas. Buvau apstulbintas minties, kaip mūsų mažos gyvūniškos smegenys pajėgė suprasti vidinius inertiškos materijos procesus, netgi užbėgo tolyn į visatos pabaigą ir grįžo į pirmąsias Didžiojo Sprogimo milisekundes. Tačiau minčiai menkai tepavyksta pasistūmėti apmąstant Naskos linijas. Ne sutrikusios psichikos padiktuoti išraitymai, kartais matomi mūsų psichiatrijos ligoninėse, o projektas, tikrai tiksliai daugiau nei dvylika šimtmečių vykdytas pažangios žmonių civilizacijos, kuri išnyko ne taip jau seniai – penkiolika šimtmečių po graikų civilizacijos, kurios filosofus gana gerai suprantame, – mums gali likti galutinai nesugrąžinamas ir prarastas.

Šimtmečiais filosofija, regis, turėjo tikslą suprasti galutines priežastis ir universaliausius dėsnius – visatą. Immanuelis Kantas supriešino supratimą ir juslinį suvokimą ir paskelbė, kad nors juslinis suvokimas ir sugriebia „čia ir dabar“, bet supratimas – tai universalumo ir būtinybės supratimas. Tik neseniai, mūsų laikais, filosofija ėmė matyti supratimo siekiantį pavienį mąstytoją, besiskiriantį nuo bet kurio kito mąstytojo. Taigi neseniai kitas, reiškiantis kitą sąmoningą būtybę, tapo filosofijos tema. Suprasti kitą tapo problema.

Poreikį suprasti sužadina ne ypatingas realių visatos kūnų skirtingumas ir ne skirtingi būdai ir greičiai, kuriais jų keliai susikerta, o jie patys pasikeičia: dažniausiai mąstytojai, šį norą jaučiantys stipriausiai, užsidaro kabinetuose ar laboratorijose ir neįsileidžia didžiausios pasaulio dalies, o žmonės, kurių jėgos gena juos per pasaulio žemynus ir kultūras, su malonumu ir nuostaba atskleidžia tai, ko nesiekia suprasti. Tačiau beveik kiekvienas susidūrimas su kitais mūsų giminės atstovais, jų ištarti žodžiai provokuoja ir teikia energijos norui suprasti. Mes negalime nenorėti suprasti, ką jie sako ir ką matė, ir negalime nenorėti suprasti, kas ir kokie jie yra.

Ir vis dėlto, regis, tik kiti protai priverčia mus pripažinti, kad galbūt niekada nesuprasime.

Šiandien Peru mano mintys blaškosi pirmyn atgal tarp dviejų priešingų dalykų: viena vertus, aštriai jaučiu, kokia tolima, svetima, nesuprantama mums gali būti kitų žmonių dvasia. Kaip šiandien galime suprasti „dieviškąjį protą“ – arba visos visatos kilmę ir veikimą, o kito žmogaus, mūsų pačių giminės atstovo, proto – negalime.

Kita vertus, mano mintyse ataidi pojūtis to, koks tikras, koks gilus gali būti ryšys tarp vieno ir kito žmogaus, kurie galbūt taip menkai tesupranta vienas kitą. Kaip galėjau suprasti Carlosą neturėdamas nė menkiausios nuovokos apie jo gyvenimo kelią, nieko nežinodamas apie šį kelią nužymėjusius žmones ir vertybes, nežinodamas, ką jis jautė ir kuo tikėjo per visą savo gyvenimą, nežinodamas, ką jis veikė vakar? Vis dėlto ištisas valandas mažame lėktuvėlyje plevendamas saulės nušviestoje erdvėje virš neperžvelgiamo rūko, praradęs visus žmogiškos teritorijos kelius ir ženklus, jaučiau tokį tvirtą ryšį su šiuo jaunu lakūnu, su kuriuo neturėjau nieko bendra ir su kuriuo tada atsisveikinau, o mūsų keliai niekada nebesusikirto.

Kai šiandien filosofijoje centrine problema tapo kito supratimas, visokiausi tyrinėtojai atvėrė filosofijai prieigą prie visiškai naujų išteklių. Filosofija buvo siaurai europocentrinė; vos per pusantro šimto metų kultūrinė antropologija atskleidė žmogaus gebėjimo justi bei mąstymo platumą ir apimtį tokioje daugybėje praktinio ir teorinio pažinimo (vis dar paniekinamai vadinamo mitiniu arba religiniu) sričių. Pastaraisiais dešimtmečiais milžiniškas naujas tyrimas tiek daug atskleidė apie neurologines ir fiziologines psichinę veiklą lydinčias aplinkybes. Nors šiuolaikinė fenomenologinė filosofija psichikos tyrinėjimą pakeitė „buvimo-pasaulyje“ tyrimu, evoliucinė biologija ir ekologija sukaupė didelį kiekį informacijos apie gamtos pasaulį, kuriame vystėsi protingos būtybės ir žmonės. Šiandien filosofai dar tik pradeda atsigriebti mėgindami suprasti visus dabar prieinamus išteklius.

Sykiu susidaro įspūdis, kad gaudami vis tikslesnės informacijos apie vis didesnę žmogaus gebėjimo justi ir mąstyti įvairovę mes vis mažiau ją suprantame. Mąstymas, kurį vadiname vakarietišku, arba moksliniu, arba racionaliu, tik padidina savo išskirtinį dominavimą. Kaip nebūti apstulbintam matant antropologus, kurie praleidžia daugybę metų bandydami įvaldyti egiptiečių ir hiksų, majų ir actekų, janomamų ir Australijos aborigenų kalbas, įgūdžius ir praktinį veikimą, sąvokų sistemas ir dievybes bei religijos ar kosmologijos paaiškinimus, bet patys niekaip nepriima tų sąvokų sistemų, niekaip nepatiki tomis dievybėmis ir paaiškinimais! „Per tūkstančius metų žmogaus protas nesukūrė nieko, išskyrus klaidas“, – rašė Nietzsche. Sakinys skamba kaip gryniausias jo amžiaus pozityvizmas. Tačiau ar ne antropologų netikėjimas išduoda tai, kad jie pritaria šiam požiūriui? Antropologinių monografijų autoriai tikrai suteikia tam tikrą supratimą, arba parodydami vidinį jų tiriamų mąstymo sistemų sąryšingumą, arba susiedami sąvokines schemas su ritualais, praktiniu veikimu, ištekliais, klimatu ir geografija – ir šiam supratimui kurti pasinaudoja „vakarietiškais“, „moksliniais“ arba „racionaliais“ įrankiais. Tačiau, netikėdami šiomis dievybėmis ir paaiškinimais, jie nesuteikia mums galimybės suprasti, kaip kas nors gali jais tikėti.

Ar šiais laikais nematome, jog dominuoja policinės, politinės ir karinės praktikos, paremtos prielaida, kad daugybė žmonių iš tiesų yra nesuprantami? Daugybė piliečių, įkalintų iki gyvos galvos arba nuteistų mirties bausme, atspindi institucijų daromą prielaidą, kad šie žmonės yra nepataisomi, tai reiškia, kad jų elgesys yra nesuprantamas ir mes negalime perprasti jų psichikos. Šiandien daugelyje socialinio konflikto vietų vakarykščiai disidentai tapo „teroristais“; įtakingos valstybės visur skelbia: „Jokių derybų su teroristais.“ Vis dar pasitelkiamos tokios išraiškos kaip „pasaulio bendruomenė“ arba „civilizuotų tautų šeima“, tačiau jos tik maskuoja galingiausių tautų įsitikinimą, kad tarptautiniai tribunolai nėra universalaus Teisingumo, galiojančio savaime, pasireiškimas, kad Jungtinės Tautos tėra gausybė tautų, kurių kiekviena siekia savo pačios nacionalinių interesų.

Vis dėlto kaip žmonės, kurių nesuprantame, mus paveikia! Nuo pat vaikystės mus žavi svetimiausi žmonės, netgi ateiviai. Kaip, mums suaugus, žavi viskas, ką išsiaiškiname apie kitas didžiąsias beždžiones. Paleoantropologija neturi parodyti nieko kito, išskyrus akmenis ir kaulus, tačiau kaip stipriai jais susidomime, kaip kiekviena hipotezė, aiškinanti dabartinių Homo sapiens psichologinių ir neurologinių bruožų formavimąsi, atrodo, nušviečia visą mūsų dabartinio elgesio diapazoną! Kas yra šis ryšys, taip stipriai surišantis su tais amžiams nutilusiais protais?

Suvokimas, kad galbūt niekada nesuprasime Naskos žmonių, yra toks pat stiprus, kaip ir šiandienos mano prisiminimas apie tuščiame danguje praleistas valandas su Carlosu. Koks gilus gali būti ryšys, susiejantis su kitu žmogumi, kurį taip mažai tesuprantame! Kaip dažnai, žvelgdami pro langą į gatvę apačioje ir savo miesto kontūrus dangaus fone, suvokiame, kad taip menkai tesuprantame, ką visi šie žmonės daro ir kodėl. Vis dėlto suvokimas, kad nesuprantame šio neaprėpiamo tinklo, nesusilpnina pojūčio, jog esame tvirtai įpinti į miesto nervų sistemą ir palaikomi jos. Kaip dažnai, vaikštinėdami svetimo miesto gatvėmis, nesuprasdami jo kalbos ar kalbų, kultūrų ir vertybių, pasijuntame įtraukti į šią žmoniją, vieningi su ja! Iš tikrųjų, kaip dažnai, išėję visai dienai prie kalnų ežero arba į lietingą mišką, arba į stepę už miesto ir susidomėję žinduolių, paukščių, roplių ir vabzdžių rūšimis, pasijuntame įtraukti į ekosistemą, kuria kartu dalijamės, jaučiamės vieningi su jais!

Kito supratimas tapo centrine šiandienos filosofijos tema. Tačiau supratimas nėra vienintelė prieiga prie kitų. Galbūt esama gilesnių nei supratimas ryšių su kitais, ryšių, kuriais remiantis supratimas kuriamas.


Vertė Danutė Bacevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


182638. Li2010-02-10 23:14
Demagogija.
Nieko praktiško - kaip sakoma: super truper - klaidingas ego

182679. Girdas2010-02-11 12:50
Kaip dabartinių Homo sapiens elgesį nušviečia ryšys su amžiuose nutilusiais protais - tai jau paliesta civilizacijos rango problema.

182739. varna2010-02-11 19:23
Dieve, koks šūdas. Na, ryjantiems hamburgerius-macdonaldus tai aišku genialumo įsikūnijimas, nors atvirai pasakius - primityvas kaip reta. Dar vienas penktoko rašinėlis Šatėnuose. Kokių dar nebrendylų iškas Redakcija? Jau net darosi įdomu.

182748. keista2010-02-11 21:46
taip prastai isversta, ar tokia primityvi autoriaus kalba?

182767. sutrikusiems protams2010-02-12 02:59
Ar jūs čia kvailiais iš mandrumo apsimetat, ar tiesiog nepriaugot iki Alphonso Lingio? Jis - vienas rimčiausių mąstytojų. Primityvai...

182772. e2010-02-12 08:12
Labas, Danute:).

182773. e .2010-02-12 08:16
"Nuo pat vaikystės mus žavi svetimiausi žmonės, netgi ateiviai."
Ne, ne `mus`, o `jus`.

182775. Balys2010-02-12 08:41
Gal vertimas ne pats geriausias, bet - broliai seserys, imkit tai ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit. Aga, permanykit.

182801. slogutis2010-02-12 13:14
kaip analizuoti tokį tekstą? kaip filosofijos kūrinį? kaip literatūros tekstą? kaip beletristinį mokslo pupuliarinimą? bet nei čia aiškiai suformuluotos filosofinės idėjos, nei literatūra... nes šiokio tokio filosofinio svarstymo užuomazgų tarsi esama...
o vertimas čia geras; susiskaitė sklandžiai

182812. katė2010-02-12 15:00
Priminė filmą "Prisiminimai apie ateitį".

182821. eee to slogutis :-) 2010-02-12 18:58
o kam jums, studioze, tą tekstą analizuoti? Paanalizuokit kol kas vadovėlius kokius paprastesnius, ten viskas aiškiau.

182824. toto2010-02-12 19:27
Visiška sapalionė.

182835. vertime užkliuvo tik2010-02-12 21:35
virpančios linijos ir palinkusios trapecijos; piešiamos linijos (gal jos vis dėlto iškaltos?); keletas centrų, kuriuos sudaro šešiasdešimt du spinduliai (spinduliai gali eiti iš kelių centrų, bet pats centras tėra taškas, o ne spindulių aibė).

182919. povilas :-) 2010-02-13 23:45
Nepaisant netobulo ir netikslaus vertimo,yra apie ką pagalvoti - kaip mes priimame pasaulį ir vieni kitus. Gal ne žodžiais, gal ne per mąstymą, gal per tai, ką jau seniai pamiršome, bet nemokame savyje atsidaryti - seno/naujo pažinimo įrankio?

182921. ivs :)2010-02-14 00:54
    „Per tūkstančius metų žmogaus protas nesukūrė nieko, išskyrus klaidas“, – rašė Nietzsche.
tai nesisitebiu, kad ezerui ir totui sudas sudziausias. na, o varna, kaip visada, net neskaite. sloguciui gerai patare eee - buna zmoniu, kurie nesupranta, jeigu pasakyta aiskiai ir paprastai, jiems butinai reikia susukti su kruva tarptautiniu zodziu.
    Well, let`s see. The Confusionist, Desiccated Scholar is one who studies Knowledge for the sake of Knowledge, and who keeps what he learns to himself or to his own small group, writing pompous and pretentious papers that no one else can understand, rather than working for the enlightenment of others.

    The importatnt thing is, we don`t really need to know. We don`t need to imitate Nearsighted Science, which peers at the world through an electron microscope, looking for answers it will never find and coming up with more questions instead. We don`t need to play Abstarct Philosopher, asking unnecessary questions and coming up with meaningless answers. What we need to do is recognize Inner Nature and work with Things As They Are. When we don`t, we get into trouble.


    Benjamin Hoff, The Tao of Pooh

182926. toto2010-02-14 02:40
Cituoti spalviguosius didžiuosius visada rizikinga. Ypač kai vartoji tokio F. Nyče „grūdus“, jo net neskaičius, kaip šįkart. - Nesunku pasirodyti akla višta, mėginančia pasipuikuoti kažkieno ne tik kad prastai išversta teksto nuotrupa, bet tiesiog vulgariai iš konteksto išlupta retorine figūra.

182927. Ps.2010-02-14 04:37
Ir aplamai... Kur pradingo zeta?

183013. xX2010-02-15 19:11
kai su tavim blaškėmės po Pietų Ameriką - beskaitydamas Lingį prisiminiau - fotografavome daug, nors dėl fotkių kokybės kai kas suabejotų. Tai ne World Press paveiksliukai, nes mūsų objektyvas tebuvo spindulius ir kvapus gerokai iškraipantis subjektyvas. Per jį praėjo liūties ir žaibų naktis, važiuojant link Brazilijos, begalinės pampos nuo Buenos Airių iki Andų, tango lietuje Iguazu viešbutuko kiemelyje ir Madrido oro uoste - viskas nufotografuota šeštuoju jausmu. Persikeliant per Andus čilietis fotkino mus, kabančius virš bedugnės, bet, ačiūdie, taip ir dingo su visom fotkėm - gal kai sužinojo, kad mes ne "šeima". Aš fotiko visai nepripažįstu, o tavojo iškrovimo laidas, kaip ir priklauso, buvo paliktas Brightone. Ištryniau ir tas, kurios įvyko, nes kas yra nuotraukos? - nuotraukos, kaip sako mano religija, yra jausmas.

183014. xX2010-02-15 19:26
o tekstas patiko. Vis tik artimiausi metai bus po mokslo kuriamu ženklu, o veiksmo kultūros vis labiau izoliuosis. Nėra jokio reikalo joms susilieti, užtenka to, kad mokslininkai puikiai susikalba, o kultūros gali ir nesusikalbėti, svarbu, kad jos nepirštų viena kitai savo supratimų.

184705. ziurkiecas :-) 2010-03-01 11:47
tobula..jamsiu jo knyga

Rodoma versija 21 iš 22 
14:32:14 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba