ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-02-05 nr. 975

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

1990 m. vasario 7 d. buvo išleistas pirmasis savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ numeris! (23) • SARA POISSON. Gėjai ir gėlės (10) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Už dvasios Tėvynę (61) • LAIMANTAS JONUŠYS. Meno trukmė (3) • INGA ĀBELE. PotvynisALPHONSO LINGIS. Bendra kalba, paskiri balsai (20) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (2) • JUSTĖ KUČINSKAITĖ. Tekstilė pagal eurostandartus? (9) • KORNELIJUS PLATELIS. Eilės (7) • SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ. Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę (26) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Vieškelis pro gyvenimąNIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. Parašyk man laišką (14) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (4) (4) •

Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę

SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ

[skaityti komentarus]

Jurga
Atsiminimai, pokalbiai, laiškai.
Sudarė Dovilė Zelčiūtė,
V.: Tyto alba, 2008. 680 p.

Pirmosios Jurgai Ivanauskaitei skirtos knygos didžiąją dalį (500 p.) sudaro atsiminimai ar atsiminimai-studijos, suskirstyti pagal autorių santykį su heroje: mamos ir sesers (skyrius „Artimiausios“), mokyklos ir studijų draugų („Iki pakalnučių“), vėlesnio laikotarpio pažįstamų („Didžiosios ir mažosios kelionės“), rašytojų ir vertėjų straipsniai („Iš gildijos“), teatralų („Kaukės veidas“). Likusi dalis skirta Ivanauskaitės atsakymams į kolegų literatų klausimus, jos laiškams ir kai kurių jų adresatų (Vytauto Rubavičiaus, Tomo Venclovos) prisiminimams („Dviese“). Atsiminimai, suprantama, yra subjektyvus žanras ir recenzuoti jų nederėtų, tačiau įmanoma ir verta aptarti, kokią šią moterį matė artimesni ir tolimesni jos bendralaikiai (turiu galvoje gyvenusius tuo pačiu metu). Rašytojo figūra yra literatūros sociologijos objektas, o gerai dokumentuotas Ivanauskaitės kelias atveria galimybes svarstyti, kaip šiandien suvokiamas rašytojas, ko iš jo, o ypač – iš jos, tikimasi, kas jai leidžiama, atleidžiama, kaip rašytoja save suvokia ir prisistato viešumai, pagaliau – kaip klostosi jos santykiai su knygų leidėjais (dažnai nematomais, bet svarbiais literatūros proceso dalyviais) ir t. t.

Daugelis „Jurgos“ tekstų neatitinka grynų žanro kanonų, dalis jų yra, kaip minėta, kartu ir atsiminimai, ir bandymai analizuoti jos kūrybą ar visuomeninę veiklą. Kryptingesnė Jūratės Baranovos studija „Neįminta Jurgos mįslė: kūrybos refleksijos“, tačiau ir ji kreipia dėmesį tik į vėlyvuosius Ivanauskaitės kūrinius, kai jos grožinės literatūros viršūnė yra „Sapnų nublokšti“. Knyga gausiai iliustruota, gal kiek per daug nuotraukų iš tibetietiškojo laikotarpio (su lamomis, šventyklomis ir pan., taip pat ir fotografijų iš mugių „su tuo ir anuo“ – savaime jos gražios, bet monotoniškos). Rinkinio sudarytojai, taip pat ir jo redaktorei Aušrai Karsokienei, teko sudėtingas šios daugelio autorių knygos koordinavimas. Žinau, nors nesunku ir nuspėti, kad sudarytoja turėjo vargo atrinkdama tekstus – norinčiųjų pasišildyti prie įžymybės nestinga. Vis dėlto atranka galėjo būti dar kietesnė, „kepurinių pažįstamų“ ir „įžymybių“ – kiek mažiau, ir, priešingai, veikiausiai būtų turėję ką pasakyti žmonės, drauge su ja ėję į literatūrą, tarkim, Jolita Skablauskaitė ar Danutė Kalinauskaitė (p. 315 nuotraukoje Ivanauskaitės laikomi popieriaus lapai dengia dalį Kalinauskaitės veido, bet dėl to nereikėjo ignoruoti jos aprašant nuotrauką, juoba kad knygoje identifikuoti net ir kaukėti žmonės), savo kailiu patyrusios „jaunosios rašytojos“ dalį ir dalią. Bet yra, kaip yra.

„Jurga“ pradedama kontroversišku sakiniu, kad ji „buvo – ir lieka – skaitomiausia ir įdomiausia lietuvių rašytoja“ („Leidėjų žodis“, p. 11). Reklaminiai tekstai, – įrodyti, kad rašytojas yra „įdomiausias“, nepavyktų, nes tai skonio dalykas, – labiau tiktų užpakaliniame viršelyje. Kartu šis apibūdinimas ir simptomiškas: Ivanauskaitė turi gerbėjų būrį, ir veikiausiai jos, kaip nekritiškų, gerokai egzaltuotų „prasmės ieškotojų“ numylėtinės, reputacija atgraso mokslininkus nuo atidesnio jos kūrybos tyrinėjimo. Kita vertus, mokslo specializacija trukdo aprėpti Ivanauskaitės savitumą. Jeigu nesišvaistysime reklaminiais šūkiais, turėsime pripažinti, kad Ivanauskaitė yra tiesiog viena iš šiuolaikinių lietuvių rašytojų; fotografai veikiausiai apibūdintų kaip vidutinišką fotografę, o ir dailininkų turbūt esama įvairiais požiūriais geresnių, taip pat ir žurnalistų, visuomenės veikėjų etc. Tačiau paradoksas tas, kad, išvardiję veiklos sritis ir pamėginę sudėti atgal, nebegautume tos unikalios visumos – asmenybės, kuri buvo Jurga Ivanauskaitė. Ne veltui Ilona Gražytė-Maziliauskienė, kitados „Akiračiuose“ recenzuodama „Mėnulio vaikus“, priminė, kad „žmogus visados daugiau negu ką galima jame matyti ir iš jo išgirsti“ („mėnulio vaikai“, kritikės teigimu, vertina intuiciją, ieškojimą, paslaptingumą, savo gyvenimu patikrina tiesas). Visapusiškos, išradingos asmenybės, ne tik kuriančios menus, bet ir savo gyvenimą, ilgesys bus lemtingai prisidėjęs prie Ivanauskaitės populiarumo.

Tikėtina, kad Ivanauskaitei skirtų knygų bus daugiau. Taip pat ir jos pačios parašytų. Visų pirma tai galėtų būti Ivanauskaitės duotų interviu knyga. Ji buvo nuolat kalbinama įvairiausių žiniasklaidos darbininkų, ypač paskutinį dešimtmetį, ir, kas nuostabu, per visą jos literatūrinę karjerą neteko skaityti neintriguojančio pokalbio su ja. Netgi sakyčiau, kad kartais jos pokalbiai buvo įdomesni už jos knygas. Veikiausiai Ivanauskaitės talentas mokėti atsakyti įdomiai į bet kokius klausimus buvo viena jos populiarumo priežasčių. Šiuo požiūriu ji buvo menininkė gyvenime (ar gyvenimo menininkė), nuosekliai kūrusi savo personažę – pokalbiais, apdarais, makiažu.

Kitas ne ką mažiau įdomus ir storas foliantas galėtų būti sudarytas iš jos kūrybos recenzijų, nors jokie akivaizdūs faktai nepajėgūs sugriauti tikėjimo (todėl jis ir yra tikėjimas), kad Ivanauskaitės literatūrinė kūryba buvo kolegų rašytojų ir literatūrologų ignoruojama ar niekinama. Tituluotų klasikų knygos praslysdavo beveik nepastebėtos, Ivanauskaitės – niekados. Jos kūrybinis kelias sutapo su spaudos laisvėjimu ir kritikos funkcijų kitimu. Būta tų recenzijų kritiškų, kandžių, gal kartais ir visai prašaunančių pro šalį, bet didžiuma būtų „normalios“, niekuo nesiskiriančios nuo kitų rašytojų kūrybai skirtųjų. Na, o apie ignoravimą negali būti nė kalbos. Pati Ivanauskaitė, jautri ir perfekcionistė, buvo linkusi girdėti priekaištus ir juos išpūsti, o skatinančių balsų sugebėjo negirdėti. Menininkės mazochizmas, skatinantis judėti pirmyn? Kiek labiau trikdo tai, kad tokios nuostatos kaip akivaizdus faktas patetiškai kartojamos ir aptariamoje knygoje: „Skausmingai išgyvenusi kolegų literatų puldinėjimus (ypač paskutiniais metais, kai gintis tiesiog nebuvo jėgų), pamačiusi šiuos tekstus [kultūrologinius – S. D.], gal nurimtų ir atleistų tiems, kurie nepajėgė susitaikyti su jos išskirtinumu“ („Leidėjų žodis“, p. 11).

Žvelgiant į Ivanauskaitės veiklos aprašą, būtų sunku įžvelgti kokią šios rašytojos diskriminaciją: pirmąją knygą išleido baigdama Dailės institutą ir toliau nuosekliai jas rašė bei iliustravo, rengė parodas, 26 metų autorės pjesę pastatė Lietuvos akademinis dramos teatras (ji – ir scenografė), keliavo po tolimas šalis kaip jaunoji rašytoja dar tarybiniais laikais. Gavo valstybės stipendiją, svarbiausias Lietuvos Respublikos apdovanojimas menininkui – Nacionalinė kultūros ir meno premija – jai paskirtas 2005-aisiais, kai tebuvo 44-erių. Tiesa, kad Lietuvoje buvo ir tebėra manoma, jog tikras talentas turi būti pajėgus atlaikyti negailestingą kritiką, be to, literatūros pasaulis veikiausiai kenčia nuo visuomenei bendrų sunkumų, tokių kaip patyčios, nemokėjimas pozityviai formuluoti kritinių pastabų, debatų peraugimas į kritiką ad hominem ir pan. Tiesa, kad Lietuvoje mirusieji neretai mylimi labiau už gyvuosius. Bet Ivanauskaitė gyveno tokioje visuomenėje, kokia ji buvo. Kita vertus, iš atsiminimų apie vaikystę iškyla globojamas, saugomas vaikas, augęs kultūros elito šeimoje, turėjęs geriausia, ką tuomet buvo galima turėti (tiek materialių gėrybių, tiek galimybių šviestis), galbūt dėl to neišmokęs kovoti, būti papešiojamas. Vidiniai konfliktai buvo neišvengiami: atėjusi iš elito, „aukštąją“ kultūrą įkūnijusios šeimos (visų pirma akademiko Kosto Korsako asmenyje), tapo populiariosios literatūros rašytoja. Tiksliau, balansavo ties „elitinės“ ir „populiariosios“ literatūros riba. Jai, postmodernaus pasaulio su išplautom žanrų, stilių ribom kūdikiui, norėjosi būti laikomai „rimta rašytoja“, tegu ir rašančia populiariąją literatūrą, tuo tarpu Lietuvoje iš paskutiniųjų tebesilaikoma „elitinio“ ir „populiaraus“ skirties, ir „rimta“, „gera“, „tikra“ tebėra tik „elitinės“ literatūros apibūdinimai. Iš dailės pasaulio ateinanti rašytoja Paulina Pukytė yra stebėjusis, kad literatūroje vis dar svarbu žanrinis grynumas, kai dailėje seniai tai niekam neberūpi. Ivanauskaitės asmens populiarumas jai taip pat teikė ne tik džiaugsmo (bent kompensavo tariamą literatūros kritikų nemeilę), bet ir skausmo: žiniasklaida, mugės, dalyvavimas renginiuose atėmė daug brangiausio turto – laiko, kurį būtų norėjusi skirti kūrybai. (Tačiau duoklę žiniasklaidai ji atiduodavo sąžiningai, matyt, suprasdama jos reikšmę populiarumui.) Nepritapimo jausmą lėmė, matyt, ir asmeninių ryšių stoka: ankstyvosios jaunystės pakeleiviai buvo dailininkai, o jos, atėjusios iš kitos srities, su savo kartos rašytojais nesiejo bendra studijų, paprastai filologijos, praeitis, tebebuvo justi ir skeptiškas požiūris į „rašančias moteris“. Tačiau veikiausiai į ją žiūrėta ne taip jau skeptiškai, kaip jai atrodė. Kad Ivanauskaitė buvo linkusi savo vidinės realybės bruožus priskirti išorinei, akivaizdžiai liudija daugelis knygoje pateiktų faktų. Paminėsiu tik vieną: Sąjūdžio metais ir vėliau bijojusi būti demaskuota kaip „netikra lietuvė“, apie tai yra pasakojusi interviu. Tą patį jau 2005 m. yra kalbėjusi švedų rašytojai Evai Mattson: „Ar žinai, kad mano tėvas – rusas? Apie šitai kažin ar būčiau galėjusi ar norėjusi kam nors papasakoti. Tarp vadinamųjų paprastų žmonių, taip pat intelektualų aplinkoj būti rusų kilmės gėdinga“ (p. 328). Čia verta stabtelėti. Gali būti, kad jai taip atrodė, galbūt kas nors iš jos tuometinės aplinkos taip manė, bet vargu ar įmanoma panašias nuostatas pateikti kaip visuotines, būdingas Lietuvai – net ir tokiais „nacionalizmo atgimimo“ laikotarpiais kaip Sąjūdžio metai ir nepriklausomybės pradžia. Dar labiau įtrūkį tarp realybės ir Ivanauskaitės jausmų, įsitikinimų atskleidžia paprastas faktas, jog daugybė žmonių (tiesa, vyresnių už Ivanauskaitę, o jaunam žmogui gali atrodyti, kad pasaulis prasideda nuo jos ar jo) Lietuvoje ne tik žinojo „baisią paslaptį“, kad jos tėvas yra rusas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje lankiusieji teatrą (jį tuo metu lankė mažne kiekvienas save inteligentu laikęs) vis dar prisimena Igorį Ivanovą kaip ryškų menininką (ne kiekvienas scenografas tuomet ir dabar sugebėtų įtikinti teatro vadovybę, jog moka ir režisuoti), Aurelija Ragauskaitė atsiminimų knygoje „Režisierės užrašai“ (2000) pateikė šiltą šio talentingo ir nenuspėjamo menininko portretą. Ivanauskaitė turėjo savų „kompleksų“, gal fobijų, bet apie ją rašantiems būtų svarbu jos nuomonių ir baimių nepriimti kaip neabejotinų tiesų. Beje, suprantamo paaiškinimo, kaip Ivanova virto Ivanauskaite, knygoje kaip tik ir stinga: tarybų šalyje pavardės nebuvo lengvai kaitaliojamos, net dvigubai pavardei gauti reikėjo LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo leidimo... Kita vertus, Mattson atsiminimai yra akivaizdus pavyzdys, kaip kartais užsieniečiai menkai nusimano apie šio laukinio krašto reikalus. Ir Ivanauskaitės trauma dėl ruso tėvo, ir Antano Škėmos novelė „Anapus Nemuno“ jai atrodo to paties lygmens: „Penktojo dešimtmečio pradžia ir nuo tilto vienas po kito šaudomi rusai. Proto aptemimas buvo ištikęs vaikinus ir merginas, įtrauktus į šį įvykį“ (p. 328). Atrodo, kad švedų rašytoja nė nesupranta, kad Škėma pasakoja apie karą, pirmąsias jo dienas, o ne apie šiaip pasišaudymus „aptemus protui“.

Knygoje nėra aptartas „glianco ir glamūro“ spaudos (cituoju Arvydo Juozaičio vartojamus epitetus), žiniasklaidos vaidmuo formuojant Ivanauskaitės, pavadinkime, mitologiją. Šiek tiek apie tai kalba Juozaitis, vaizdžiai apibūdindamas ją kaip savos epochos (pavadinčiau ją postkomunistine sumaištim) kūdikį: „Apsinuoginimas – tai moters paskirtis ir privalumas, – klykė jaunimėlis. Literatūra netruko išgirsti šiuos šaukinius. Išgirdo ir Jurga. Ji išėjo į naujų reikmių ir vaizdinių mugę ir sušoko joje savo šokį. Ją priėmė ir pavadino sava“ (p. 403). Ivanauskaitė gali būti laikoma savotiškai pirmąja „komercine“ lietuvių šiuolaikine autore. Reikėtų pridurti, kad ji apskritai buvo intuityviai imli viskam, kas madinga, kas domina, intriguoja publiką. Ivanauskaitė buvo ir įžymybė, priklausė vadinamiesiems people, moteris iš žurnalo viršelio. Dėsninga, kad flirtas su populiariąja žiniasklaida atsisuko prieš ją pačią: ne tik rijo laiką, bet ir brovėsi į privatų gyvenimą tada, kai jai to nesinorėjo. Ingridos Korsakaitės žodžiais, „paviršutiniška, sensacijų besivaikanti žiniasklaida skaudžiai žeidė ne tik ją, bet ir visą mūsų šeimą“ (p. 48). Su žiauriu žiniasklaidos veidu susiduria daugelis tyraširdžių, įtikėjusių, kad jie patys diktuoja taisykles ir ribas, kiek viešumo galima įsileisti į savo gyvenimą. Menininko ir žiniasklaidos ryšys, nors vis gilėjantis tikrovėje (žiniasklaidos „žvaigždės“ yra ir kai kurios kitos šiuolaikinės rašytojos, kaip antai Renata Šerelytė ar Laura Sintija Černiauskaitė), tebelaukia tyrinėtojų.

Baigusi dailės studijas ir pradėjusi reikštis kaip rašytoja, Ivanauskaitė tapo viešu asmeniu, žiniasklaida, bent jau paskutinį jos gyvenimo dešimtmetį, pranešdavo ne tik apie jos kūrybą, visuomeninę veiklą, bet ir apie šukuosenos pokyčius. Veikiausiai todėl atsiminimų skyriuje įdomiausi pasirodė pasakojimai apie Ivanauskaitės gyvenimą iki tapimo rašytoja. Visų pirma mamos menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, sesers etnologės Radvilės Racėnaitės, bendramokslių M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir Dailės institute. Jie atskleidžia tiek aplinką, kurioje augo uždara, linkusi sirgti (astma nebuvo tokia dažna kaip dabar) mergaitė, tiek lietuvių kultūrininkų šeimos atmosferą, tiek tuometines griežtas „madas“, pavyzdžiui, pediatrijoje. Taip pat ir būdus, kaip būdavo globojami (šiuo žodžiu nenoriu pasakyti nieko blogo) kolegų vaikai. Atsiminimuose šeimos draugas plakatistas, tuomet katedros vedėjas Juozas Galkus primygtinai (pradėdamas ir užbaigdamas epizodą apie jos stojimą į Dailės institutą) teigia per stojamuosius egzaminus padėti galėjęs „labai nedaug“, mat buvęs „tik kompozicijos darbų vertinimo komisijos vienas iš septynių narių“ (p. 98–101). Stojančioji buvo gerai pasirengusi (nors bendramokslis Rimas Driežis teigia: „Pamenu, Jurgai, kaip ir man, sunkiai sekėsi akademinis piešimas“, p. 79). Vis dėlto Galkus pamatė, kad stojančiajai „kiek blogiau sekėsi tapybos užduotis: natiurmortas buvo pradėtas nedrąsiai, spalvos prigesusios – būtinai reikėjo padrąsinti, paskatinti ekspresyviau naudoti spalvas, aštresnius potėpius, bet kaip tai padaryti – čia žodžių gali neužtekti. Nutariau, kad geriausia būtų Jurgos akivaizdoje nulieti panašų natiurmortą, kad ji pamatytų, kaip tai daroma. Vakare nuvažiavau į Turniškes ir sėdome prie darbo [...]“ (p. 99). Šiuo epizodu nenoriu suabejoti Ivanauskaitės, kaip dailininkės, gabumais. Sunku patikėti, kad ji, meno mokyklą baigusi menotyrininkės ir dailininko dukra, nebūtų įstojusi į tuometinę prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau jos privilegijuota padėtis šiame epizode akivaizdi: kiek Lietuvoje tuo metu galėjo būti stojančiųjų, kurių padrąsinti katedrų vedėjai būtų važiavę į namus (vasarnamį)?.. Beje, būtent kolegos dailininkai, bendravę su Ivanauskaite, „kol ji dar nebuvo Ivanauskaitė“, pasako ir taiklių kritiškesnių apibūdinimų, ir apskritai atsargiau vartoja superliatyvus. „Dailės institute Jurga pasikeitė – ėmė išsiskirti ekstravagantiška išvaizda, kiek paslaptinga (gal ir manieringa) elgsena“ (Rasa Janonytė, p. 95); „Kaip dažna dideles ambicijas puoselėjanti, bet bendraamžių pripažinimo stokojanti asmenybė Jurga studijų metais buvo labai uždara, baikšti ir aplinkiniais nepasitikinti persona“ (Ray (Rimvydas) Bartkus, p. 106). Dar kitam studijų kolegai, pakvietusiam kartu keliauti, Ivanauskaitė įteikė raštelį, jo turinys buvęs toks: „Po Johno Lennono mirties jos jau niekas nebepradžiugins, ir apskritai ji nematanti prasmės gyventi tokiame pasaulyje, todėl niekur nevažiuos“ (Olegas Ablažiejus, p. 110). Viena vertus, galima drauge su atsiminimų autoriumi šyptelėti iš kategoriškų jaunystės nevilčių. Kita vertus, atrodo, kad tokie kategoriški, kiek teatriški mostai jai buvo būdingi iš esmės.

Iš žmonių, pažinojusių Ivanauskaitę jau vėliau, tekstų išskirčiau analitišką Audriaus Beinoriaus straipsnį, aptariantį jos santykį su Rytais, į kuriuos ji atsigręžė bandydama „išeiti iš sovietinės materialistinės ideologijos gniaužtų“ (p. 126). Įdomu buvo iš Korsakaitės teksto sužinoti, kad Ivanauskaitė su krikščioniškomis laidotuvių apeigomis pirmąsyk susidūrė tik laidojant buvusią jų namų šeimininkę Adelę (p. 27–28; tų laidotuvių metai nenurodyti, bet akivaizdu, kad tai įvyko bent jau paauglystėje, jeigu ne vėliau, nes skelbiama jųdviejų nuotrauka datuota „apie 1974“). Vadinasi, Ivanauskaitė buvo išaugusi kaip tikras sterilios ateistinės sistemos vaikas, nesusidūręs su lygia greta egzistavusiu „religinių atgyvenų“ pasauliu. Bene kompensaciniais mechanizmais paaiškinama tokia energinga, net kiek rėksminga jos vėlesnė dievoieška. „Atsimenu Jurgos tuometinį domėjimąsi magija, okultizmu [...]. Jai buvo būdingas domėjimasis minėtais pikantiškais dalykais, galbūt nenorint labiau įsižiūrėti į socialinę tikrovę, tai yra nematant tos dirvos, kurioje funkcionuoja vienokios ar kitokios budizmo idėjos, pasaulėžiūriniai principai“ (Beinorius, p. 127). Kaip tik šiemet teko iš naujo skaityti „Tibeto mandalą“ ir ji pasirodė įdomi autentiškais autorės pasakojimais apie keliones, bet jų, palyginti su „tibetologijos“ tiesų konspektais, ne tiek daug. Per dešimtmetį po knygų parašymo pakito informacinės galimybės, visų pirma dėl interneto paplitimo, nebėra prasmės pateikti kitur randamų žinių. Tuo tarpu dalis žmonių Ivanauskaitės dokumentiką ir grožinę kūrybą (bent sovietmečiu) skaitė kaip tik todėl, kad ji transliavo tai, kas sovietmečiu ar nepriklausomybės pradžioje buvo andergraundo ar Vakarų kultūros atributai, prieinami ne visiems, kaip ir visokio plauko ezoterinė literatūra, cituojama ir perkuriama jos tekstuose. Viena vertus, švietimo funkcija niekur nedingo, ji tebėra grožinės literatūros funkcija. Kita vertus, pasikeitus sąlygoms, kai šviesti reikia jau kitais klausimais, tokioms knygoms esama pavojaus per greitai pasenti.

Ivanauskaitė daugeliui moterų įkūnijo aukščiausią kartelę, kurią vėlyvuoju sovietmečiu ir iškart po jo Lietuvoje galėjo pasiekti moteris. Nors ji ir neturėjo tradicinės „moteriškos laimės“ – neištekėjo ir nesusilaukė vaikų, savo pavyzdžiu parodė, kad moteris gali būti laiminga ir realizuoti save kitaip, vargše senmerge jos nepavadinsi. Bene tai irgi bus viena iš jos populiarumo priežasčių. Daugeliui atrodė graži ir drąsi, nors pati savęs nelaikė gražia, regis, su savo kūnu susitaikė tik susirgusi, t. y. pajutusi, koks jis trapus, laikinas ir todėl mylėtinas toks, koks yra, na, o drąsi ji buvo tik iš dalies – siekdama savo tikslų. Tie, kurie pažinojo iš arčiau, žinojo, kad yra drovi ir dažnai kaip tik todėl itin drąsi literatūroje. Negana to: ji jautėsi neįgyvendinusi svajonės rinkdamasi profesiją, ne viename interviu tvirtino labiausiai troškusi tapti režisiere, bet neturėjusi vilties. „Moterų faktiškai nepriimdavo į VGIK’ą. [...] Kinas man būtų buvęs pats artimiausias būdas išreikšti save“ („Jurga apie kiną“, p. 493). Ji nerizikavo. Literatūra vėlyvuoju sovietmečiu tikriausiai buvo palankesnė moterims (dailė, matyt, mažiau). Sunku įsivaizduoti, kaip ji būtų galėjusi išsilaikyti kino, juoba lietuviško, pasaulyje, kur pagrindinė veikla yra intrigos ir kova dėl finansavimo. Kita vertus, su vyrais jai pasisekė – turiu galvoje knygoje spausdinamų atsiminimų autorių santūrumą. Pavyzdžiui, kokia korektiška Algirdo Kaušpėdo atsiminimų pabaiga: „Vienu metu mudviem pasirodė, kad atsidūrėme pernelyg arti vienas kito. [...] Nusprendėme nebegilinti ryšio. Nuo to laiko, pasiryžęs Jurgos nebetraumuoti ir nebūti „budeliu“, pasitraukiau“ (p. 270).

Apie Ivanauskaitę iš savo varpinės gali diskutuoti ir budistai, ir krikščionys, ir feministės, ir posthipiai, bet visi -izmai jai buvo per siauri, ji tarsi iš visur rinkosi, kas jai svarbu, atmesdama, kas netiko. Kita ryški jos savybė – nuolatinė kaita, būdinga kiekvienam (metams bėgant žmogus keičiasi), bet Ivanauskaitė keitėsi viešai. Iš žiniasklaidos sužinodavome, kad, tarkime, ji budistė, vėliau – kad katalikė, kad ketina neberašyti grožinės literatūros, čia nebeišsitenka Lietuvoje, čia pasirodo, kad ir Rytai nėra išsigelbėjimas, o dar, žiūrėk, pakeitė plaukų spalvą. Tai save perkuriantis žmogus, todėl yra „mūsų dienų herojė“ (postmodernybė ir pagrįsta kintančios tapatybės, nuolatinio self-made (wo)man teigimu). Šia savybe nervino pastovius, „stabilius“ žmones, atrodė pernelyg paviršutiniška.

Ne taip lengva apsispręsti, kas ji yra. Dažniausiai Ivanauskaitė įvardijama kaip rašytoja, nors pati šios identifikacijos vengė: „Savęs, kaip rašytojos, kažkodėl neidentifikuoju ir net ant vizitinės kortelės prirašau aibę visokių kitokių savo užsiėmimų“ (p. 522). Tuo ji nėra išskirtinė: daugelis jautrių žmonių vengė vadintis tuo, kas jie buvo, ypač jeigu jų veikla teikė ir džiaugsmo, ir skausmo.

Apibendrinant būtų galima pasakyti: „Jurga“ yra vertinga kaip tolesnių Ivanauskaitės studijų šaltinis, o šioms linkėtina mažiau patetikos, daugiau geranoriškos analizės.


„Colloquia“, 2009, Nr. 23

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


182519. ap2010-02-09 18:35
Solidu

182522. au, :-( 2010-02-09 19:16
slyksti demagogija ir pamazgu kibiras

182530. amigo2010-02-09 20:31
perskaiciau ta knyga ir man pasirode, kad truksta kazko svarbaus, esminio,kazkas liko nepasakyta, kas trukdo jurga pazinti

182537. 98412010-02-09 23:53
aiskiai ir mandagiai ir kritiskai parasyta. aciu

182540. neblogai :-) 2010-02-10 00:02
Nebloga recenzija, tik joje lyg vengiama parasyti savo nuomone. O nederetu. Nes skaitant jauciasi, jog recenzijos autore turi ka pasakyti, tik nedrista. Nebijokim.

182541. pirmas kritiskas ir analitinis straipsnis 2010-02-10 00:45
apie JURGA. labai geras, Solveiga.

182544. luria2010-02-10 06:55
Solveigai reiktu ispletoti sita recenzija iki studijos apie tapsma populiariu (-a) rasytoju (-a) dabartineje literaturoje. Galetu tuomet isblesti ar bent prigesti daugelis stereotipu, kurie tebekursto arsias aistras tarp autoriu, kritiku, publikos.

182578. ir vis dėl to, 2010-02-10 16:20
būkim teisingi - iš Rašytojų sąjungos "seniūnų" pusės sklido gan kryptingas, mizoginiškas a.a. Jurgos menkinimas, būtent - klijavimas tos "pop" literatūros etiketės, kaip priešpriešos rimtajai, tikrajai elitinei literatūrai. Nesuprantant, kad ji iš tiesų buvo gana svarbi kanonų laužytoja, pirmeivė, kūrusi iš esmės naujo žanro literatūrą Lietuvoje, kuriai ribojanti `populiariosios` etiketė netinka, nes Jurgos tekstai, nepaisant tam tikro sentimentalumo ir egzaltacijos - kur kas daugiau. Ir vis dėl to ji tikrai nukentėjo nuo metodiško menkinimo. Solveigos Daugirdaitės vietoje, kalbant apie Nacionalinę premiją, ištarus A, reikia ištarti ir B: premija rašytojai buvo skirta tik tuomet, kai ji jau mirtinai sirgo ir įgavo veikiau "išeitinės pašalpos" pavidalą. Tai irgi daug ką pasako apie jos `įvertinimo` būdą ir momentą.

182599. varna (ciniška aš esu iki paplunksnių)2010-02-10 17:45
Kai pasirodė jos pirmi kūriniai, aš labai ja žavėjausi. Bet tas susižavėjimas buvo tokio tipo: wow, visai kaip Keruakas, ar Selidžeris.... oho. Kaip užsienyje. Visai ta pati reakcija buvo ir apie Kundrotą. Tik paskui supranti, kad vietinė Zvonkė Madonos neatstos (kurios, aš tikrai nemėgstu, bet profesijos įvaldymo prasme - na, ką čia lyginti...). Taip ir gaunasi - mažas kaimelis, balionai dideli, šnipštas - dar didesnis. Juk iš esmės kultūrine prasme Ivanauskaitė tebuvo modernus "gėrimų automatas" palyginus su mūsų sovietiniais laikais turėtu "vienos ar trijų kapeikų gazuoto vandens paparatu". Kai pamatai tikra, staiga supranti, kad jokio čia stebūklo nebūta. Belieka atsiraugėti...

182600. varna (atsirūgsta)2010-02-10 17:46
Idiotė, klaidų pridariau.:(

182610. krankt2010-02-10 18:32
jeigu jurga lygintume pasauliniame kontekste, tai galgi tu stebuklu nebutu, nors ir cia nera labai jau daug tokiu, viska metusiu ir isvykusiu i svecia sali savo chimeru gaudyti. net garsusis dzekas londonas, pasirodo, savo aliaskines odisejas rase ne tiek aliaskoje, kiek kalifornijoje. betgi lietuviu literaturos kontekste jurga tikrai spindi, tegul ir nedideliu, bet briliantu. p.s. dar daugiau - jeigu pasaulio lygio rasytojus lygintume visatos kontekste, tai jau visai liudesys butu. ;)

182624. - - - :-) 2010-02-10 21:23
- Viešpatie, padėk man ištverti, žūt būt ištverti! Langas aprasojo... /Paskutiniai "Pragaro sodų" sakiniai/.

182626. nacionalinė2010-02-10 21:31
Pagal mano žinias ir apčios Jurgos parašytą istorijos versiją, ją žinia apie Nacionalinę pasiekė drauge su žinia apie onkologinę diagnozę - tą pačią dieną. Taigi paskirta Nacionalinė buvo nepriklausomai. Kad koją skauda, tai buvo seniai žinoma, bet ne neįtikėtina to skausmo priežastis. Bet tai nekeičia Nacionalinės kaip onkologinės reputacijos apskritai. O mizoginijos RS nestinga visų bobų atžvilogiu po šiai dienai, Ivanauskaitė ne išimtis.

182727. su susizavejimu2010-02-11 18:00
puikus straipsnis! teisingas, tikras ir ... mandagus.

182754. AišV2010-02-11 22:33
Soli yra identiška Jurgai. Todėl jos pjūviui pasitelkus blaivų išdėstymą sau po to, reiktų patikėt. Moteris yra parazitė pagal motinų auklėjimą (refleksija valdžios galių išdėstyme). Tik niekaip nesuprantu, kodėl Soli išsterilizavusi savo analizę nelinkusi sterilizuot pati savęs. Keistas užsiklynijimas. Bet ką padarysi. Pinigai atitenka tik tokiu būdu - JIE (vyrai) PRIVALO.

182765. "užsiklynijusiam" Aišvui2010-02-11 23:17
ar tai reiškia, kad vis apie klyną graibotės?

182840. to 5992010-02-12 21:47
pritariu jūsų paskutiniam sakiniui

182847. vendi2010-02-12 22:20
Geras straipsnis, siek tiek isblaivina nuo visos sitos asmenines mitologijos. Keista, kad rasytojos socialinis portretas nesusiejamas su jos literaturos personazemis. Idomu, kiek popsine ideologija itakojo banalius personaziu portretus, nutapytus pornografijos klisemis.

182862. kaimas2010-02-13 03:32
Vėl pamiršom, ką pasakė Mao -tegul žydi visos gėlės. Ivanauskaitė yra savita rašytoja miestelėnė, viena iš daugelio gėlių. Vieniems jos kvapas patiko, kitus erzino. Blogiausia, kai kokį nors meninninką pradedame vadinti kartos arba net tautos balsu. Su laiku viskas nusistovės ir taps nyku.

182864. toto2010-02-13 08:02
„rašytoja miestelėnė“...

Pirmąkart su „miestelėno“ raugalu susidūriau „anais gerais laikais“, beieškant tinkamo žodžio populiaraus vietinių rusų(!) Jampolskių lietuviško(!) vestuvinio ansamblio fenomenui įvardinti. Diskusija tąsyk sukosi apie miestelėnui naują ready-to-use miestelėnas-miestelėnui kultūros tipą. Paaiškėjo, kad tai kultūra, kuriai nereikalingos ištakos, neegzistuoja laiko, autorystės sąvokos, kuriai nereikia buvusios ar būsimos istorijos, kurioje nebūtinas/nesvarbus nei objekto, nei subjekto identitetas. Svarbiausia nesijaudinti dėl pasekmių, nekrošiui suvartojant self-made hamletą, kaip mamutui amletą, rašytojui, parduodant self-made tibetą... - Esmė nekomplikuoti proceso ir gerai maitintis.

Ps. Štai, kad ir miestelėnė Giedrė Kazlauskaitė - idealiai veikiantis vartojimo robotas-modelis. Nors dar nieko nespėjo parašyt, jau žinau, kad neskaitysiu. Dėl laiko stokos.


182867. 0002010-02-13 10:20
Pasaugok juos Viešpatie, kad nesprogtų nuo savo pasipūtimo!!!

182906. Viešpats2010-02-13 20:26
manot, neturiu ką veikti? Lai sprogsta.

182991. IP analysis2010-02-15 00:31
Toto is npl, his voice. they have only one body.

183071. godo2010-02-16 17:35
Ačiū, Solveiga. Puiku.

184104. Mirana :-( 2010-02-24 19:43
Na, man recenzija nepatiko, kadangi nesupratau ar čia buvo recenzuojama pati Jurga ar knyga apie Jurgą. Beabejo reiketų ateityje rimtesnės knygos apie Ivanauskaitę nei dabartinė. Yra įvairių nuomonių, kas be ko, tačiau su daug kuo čia nesutinku. Ypač banalus prisikabinimas prie Jurgos rusiškos tapatybės...

Rodoma versija 21 iš 22 
14:32:11 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba