ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-05-22 nr. 701

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDGAR ALLAN POE. Varnas (53) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tavo raišas idealas (4) • JONAS SERAPINAS. Ne (11) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (26) (6) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Antigonės ieškinys (29) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (57) • MATAS DŪDA. Apie rimtų rimčiausią vyrų demaskavimą (7) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Meno medžiaga: nuo dožų iki automobilininkų (6) • DAIVA TAMOŠAITYTĖ. Ką norėjo pasakyti Melas Gibsonas? (36) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Beoriame laike (1) • JŪRATĖ BARANOVA. Gyventi eseistiškai (15) • Arnis Rytupis kalbina JAV teisėją RICHARDĄ POSNERĮ. Mes esam beždžionės (4) • MICHAEL IGNATIEFF. Pavojingo gyvenimo metai (8) • MARKAS ZINGERIS. Abu Ghraibo dėmė (55) • -vp-. Aure gauranosiai (13) • ANDRIUS ŠIUŠA. Šiupinys (6) • laiškai (46) •

Meno medžiaga: nuo dožų iki automobilininkų

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Roll over Museum / Live. 2004. Vytauto Balčyčio nuotrauka
Artūras Raila

Menas nuo pat pradžių troško painiotis su gyvenimu. Tiek pavidalais, tiek funkcijomis, tiek menininkų statusu. Pavyzdžiui, pavidalai. Žinoma, kad ne šiaip sau graikai susikūrė pasakaitę, esą jaučiai, išvydę žalvarinę skulptoriaus Mirono telyčią, imdavę baubti ir kasti kanopomis žemę. Arba funkcijos: kiek ligonių yra išgydę šventieji paveikslai, kiek žinių apie protėvių žygius ir jų būdą yra perteikę jų atvaizdai! Panašiai ir su menininkų statusu – daugybę šimtmečių jie buvo tiesiog amatininkai, ir tiek.

Tikrai titaniškų pastangų reikėjo modernistams, kad galutinai atplėštų šiuodu įsimylėjėliu (meną ir gyvenimą) vieną nuo kito (nes tai vienu, tai kitu aspektu juodu atsiplėšdavo ir anksčiau). Ir, atrodo, sėkmė jau buvo čia pat: pavidalas – jokio vaizdavimo (tik significant form); funkcijos – jokios tarnystės religijai, moralei ar politikai (tik ypatingų, estetinių, patirčių emanavimas tik l’art pour l’art); statusas – jokių amatininkų gildijų (tik nepriklausomųjų salonai ir grupės tipo "Ars"). Tačiau štai ėmė Marcelis Duchamp’as ir įmetė į šitą situaciją krautuvėje pirktą porcelianinį pisuarą...

Nepriklausomoje (antrą kartą) Lietuvoje menas su gyvenimu itin demonstratyviai ėmė glėbesčiuotis postmodernistinio tipo strategijas pamėgusių dabartinių maždaug keturiasdešimtmečių autorių kūryboje. Bene provokatyviausiai – Artūro Railos kūryboje. Tai jis parodoje "NATO sienos" "demonstravo" gyvus bedarbius; tai jis į parodą "Cool Places" buvo sumanęs "atgabenti" M. Murzos LNSVS informacijos centrą; o parodoje "Dimensija 0" būtent jo sukviesti baikeriai dūmydami važinėjo po ŠMC sales.

Dabar – naujas variantas: Railos instaliacija ŠMC "Roll over Museum / Live". Instaliacijos struktūra trinarė: ant grindų stovi keturi savininkų rankomis įvairiai modifikuoti lengvieji automobiliai; ant sienos kabo keturios didžiulės nuotraukos, vaizduojančios tuos pačius automobilius garažuose drauge su savininkais (Vytautu Stakausku, Sauliumi Stepuliu, Vytu Bilinsku ir Ričardu Žilinsku); salės kampe – monitorius, kuriame savininkai (dar kitaip – meistrai namudininkai) aiškina menininkui, ką jie pakeitė savo automobiliuose ir kodėl. Tenka pripažinti, kad instaliacijos struktūra labai vykusiai (t. y. pastišiškai parodijuodama) atkartoja konceptualizmo "tėvo" Josepho Kosutho kūrinį "Viena ir trys kėdės" (1965), susidėjusį iš tikros kėdės, tos kėdės fotografijos ir kėdės žodinės apibrėžties, paimtos iš žodyno.

Railos kūrinys, pasakyčiau, puikus. Gal net geriausias iš visų jo ligšiolinių darbų. Formos požiūriu – lakoniškas, griežtas, rūstokas. Kultūrinio konteksto atžvilgiu – nutiesiantis "gijas", kaip jau sakyta, ligi Dada ir Duchamp’o. Idėjomis – dar sykį įtaigiai keliantis klausimą (toks buvo ir Kosutho reikalavimas padoriai kūrybai), kas yra menas. Tačiau stabtelėkime prie kitko.

Artūras Raila yra menininkas, Lietuvoje intensyviausiai eksploatuojantis kaip meno medžiagą gyvus žmones. Žinoma, menas žmones kaip medžiagą eksploatuoja nuo neatmenamų laikų. Bet turime pripažinti, kad yra toli gražu ne tas pat rodyti gyvus personažus ir nutapytą (jo paties prašymu) didiko portretą arba (kad ir menininko prašymu) jaunos mergaitės aktą. Ne tas pat ir tik susitarti su narkomanais ar duobkasiais, kad jie bus filmuojami, o paskui – rodomi kaip menas. Juk nė vienas Evaldo Janso ar Gintaro Makarevičiaus nufilmuotų personažų nepabėgo iš kūrinio (nors, kiek žinau, ir turėjo autoriams priekaištų). Tuo tarpu vienas Railos nusamdytas vaikinas neištvėrė būti bedarbiu live Šiuolaikiniame meno centre. Tai, manyčiau, jei jau ne šį, tai bent tą – tikrai rodo. Ir čia – vienas Railos radikalumų.

Ši aplinkybė, be abejo, labai stiprina ir šio menininko kūrinių keliamą (nesakau, kad čia neturi reikšmės jo darbų idėjos) rezonansą. Ir susidaro, mano galva, net trys rezonansai. Vienas – meno pasaulio. Apie jį čia nekalbėsiu. Kitas – kylantis pusiau meninėje ir nemeninėje publikoje. Oho, kiek išvedžiojimų teko girdėti, ar tai menas, ar tai moralu, kodėl paverstas menu šitas, o ne kitas, ar tai nėra kokia nors propaganda ir pan. Ir trečiasis – virpesiai, nubėgantys per pačių "rodomųjų" gyvenimus. Esu beveik tikras, kad koks nors Giovanni Bellini, nutapydamas Venecijos dožą, modifikavo jo gyvenimą kur kas mažiau negu Raila, įtraukdamas į savo instaliacijos struktūrą tuos keturis "automobilinius" vaikinus ir pasiųsdamas nežinia kuo užsibaigsiančius virpesius jų ateities link. Beje, jie (keturi automobilininkai) nuoširdžiai dalyvavo instaliacijos atidaryme ir sąžiningai atliko tai (pasakojo žiūrovams savo automobilių "istorijas"), ką privalėjo daryti "pagal scenarijų".

Ir dar viena. Tai, ką pamato ir sužino žiūrovas, susidurdamas su Artūro Railos kūriniais, tėra, banaliai tariant, ledkalnio viršūnė. Jo apačia – netrumpos, sudėtingos, įvairiaaspektės derybos su būsima "medžiaga". Taip, taip, šios derybos – nematoma, bet labai svarbi struktūrinė jo kūrinių dalis. Įsigyvenkite į jas!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


16981. zetas2004-05-24 08:18
kazhkas ne taip. straipsnelyje pasigedau to kas buvo saleje. manau yra klaida tipishkai pasakoti apie netipishka paroda. jei tik netingesiu ash jums parodysiu kaip reikia DABAR matyti modernuji mena. jums bus idomu nuo pirmos iki paskutines sekundes. mano kredo - viskas turi buti kitaip viskas turi buti idomiai. bla bla.

17003. po ratais2004-05-24 11:49
derybos del vietos po saule .....

17024. aj :-) 2004-05-24 15:52
O man tekstas labai patiko. Kaip ir visi Andriuškevičiaus tekstai. Niekas už jį geriau nerašo. Ir šiuolaikiški ir įdomūs. Apie Railos kūrinių santykį su politika ir visuomene irgi jau nemažai įdomių įdėjų yra pasakęs.

17070. Santiago Sierra2004-05-25 00:50
When esthetics equals money, morality has no claims. And there is always something to sell. I wish I was being sarcastic here; I wish I was exaggerating. But the steady, nauseating progress of Santiago Sierra’s career, five years long and rolling, contemptuously tramples those important questions under its ugly black boots. And the fact that his pseudo-economic inanities about "the remunerated system" and his ignorant capitalism-bashing -- "persons are objects of the State and Capital" -- get taken seriously by credulous, slack-jawed cognoscenti -- well, the pain, cramps, blood and bruises of the people who have suffered for this man’s noxious passage cry out for some correction! Most everyone who reads art magazines knows by now that Sierra, a working-class Spaniard who has lived like a little tin god in Mexico for many years, hires poor people -- "the underclass" -- to perform absurd or pointless tasks, such as pushing heavy concrete blocks around, or holding up walls for hours on end, or holding up heavy beams for hours on end. ("They must always face the wall, and they must be Mexican or Central American." -- artist’s instructions to the artless Jeffrey Deitch, who has no standards whatsoever, esthetic or moral.) He paid a Latino security guard at PS1 (curated by a pimp Senior Curator named Carolyn Christov-Bakargiev) to live behind a wall there, with a little food slot, for 360 consecutive hours. He filled a Mexico City gallery with 465 poor people so the art crowd couldn’t get in. He has put people into cardboard boxes in galleries, several times. (Walter Robinson of artnet.com refused to believe one of them: "One can only hope this ‘art’ is a hoax.") For the Venice Biennalle 2001, Sierra paid 133 non-Europeans to dye their hair blond. He put someone in the trunk of a car. He tied somebody to a wooden block. He paid an Irish beggar in Birmingham to wear a sign that said, "My participation in this piece could generate a profit of 72,000 dollars. I am being paid five pounds." He paid ten Cuban male prostitutes to masturbate and videotaped it. (Then, he claims, he wept: "Nobody said no and for me that was very painful. . . When I made this piece, I would go to bed crying.") He paid six members of his "underclass" to face the wall at the Lisson Gallery in London -- oh, and you, face the corner. He’s the guy who did the tattooed lines on people’s backs as well, several times. ("The tattoo is not the problem. The problem is the existence of social conditions that allow me to make this work. You could make this tattooed line a kilometer long, using thousands and thousands of willing people.")

17125. vot to Santiago Sierra2004-05-25 19:53
šiaip paaiškinimas gal ir neblogas, bet labai jau nelietuviškas (nepoetiškas) - plokščias gerb. Santiago Sierra

17242. Angelas2004-05-28 22:40
Angelishkas paaishkinimas.Kai neturi ka pasakyt,imi rashyt ilgiausius str. apie blogi.Su postmodernumu menki juokaa.

Rodoma versija 27 iš 28 
14:31:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba