ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Mūsų meno motyvai

ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sėdi (iš kairės): Karlis Jakobsonas, Zemgaliečių Birutė, Augustas Baltpurvinis, Eduardas Calytis; stovi (iš kairės): Karlis Štralas, Janis Akurateris, Karlis Krūza, Karlis Skalbė, Janis Jaunsudrabinis

    a. pradžioje ir kiek vėlėliau Europos literatūros bei meno padanges vienas po kito nušviesdavo įvairių rašytojų, menininkų grupių manifestai. Kaip fejerverkai spalvingi, triukšmingi, dėmesį patraukiantys, bet dažniausiai kaip fejerverkai ir trumpalaikiai, greit blėstantys. Futuristų, dadaistų, siurrealistų... Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Rusijoje... Keturvėjiškai truputį ir Lietuvoje.

    1906 m. vasarą toks manifestas plykstelėjo ir Latvijos literatūros bei meno padangėje. Jis buvo sutiktas labai kontroversiškai, sukėlė daug estetinių ir intelektinių aistrų, išjudino daugybę poetinių potencijų, vėliau jos buvo realizuotos įvairiausiomis formomis. Jis labai neįtiko ir nepatiko tuo metu stipriai kairuoliškajai, socialdemokratiškajai latvių kritikai (Janiui Jansonui-Braunui ir kt.), todėl sovietmečiu pačioje Latvijoje minėtas tik negatyviai arba neminėtas iš viso. Tad gal dėl to didesniam literatūra, jos istorija besidominčių lietuvių skaitytojų būriui iki šiol likęs nežinomas, pas mus jo pavadinimas tėra šmėkštelėjęs viename kitame akademinio pobūdžio straipsnyje, o pats manifestas kiek platėliau komentuotas puikioje, bet labai jau mažu tiražu pasirodžiusioje Aurelijos Mykolaitytės knygoje „Jugendo stilistika lietuvių ir latvių prozoje“ (2004).

    Latvių literatūros istorikai manifestą „Mūsų meno motyvai“ tradiciškai vadina dekadentų manifestu, siedami jį su latvių dekadentizmo (mes sakytume: modernizmo) klasikų Fallijo (Konrado Bullano), Viktoro Eglyčio ir Haraldo Eldgasto (Janio Mikelsno) vardais bei darbais. Vera Vaverė ir kiti latvių literatai jį pirmiausia sieja su Fallijo programine manifestine eiliuota satyra „Pavasario sapnas“ (1901), su tuo metu labai įtakinga, net revoliucinga literatūrologine-kultūrologine V. Eglyčio studija „Puorukas“ (1903) ir su H. Eldgasto, pirmojo latvių modernistinio romano „Žvaigždėtos naktys“ (1905) autoriaus, programiniu teoriniu šio romano įvadu „Amžinybės keliais...“. Tiesa, terminas „dekadentizmas“, taikant jį manifestui „Mūsų meno motyvai“, dabartinėje latvių literatūros istorijoje vartojamas su tam tikromis išlygomis, eliminuojant iš jo galimus neigiamus atspalvius ir vertinimus, tiesiog išlaikant ilgametę – jau šimtmečio – tradiciją. Tiesą sakant, sunkoka būtų šį manifestą tipologizuoti kaip nors kitaip, pasitelkiant vieną klasifikacinę meno istorijos sąvoką. V. Vaverė rašo, kad „dekadentai nebuvo homogeniška grupė, kurią būtų buvę galima be išlygų priskirti kokiai nors krypčiai. Ši sąvoka sujungė labai skirtingus rašytojus – ir simbolistus, ir impresionistus, ir neoromantikus, ir realistus, ir net natūralistus.“ Kartais dar minimi modernizmo, estetizmo, individualizmo, jugendo ir kt. vardai.

    Vis dėlto, jei atmetę įtakų, tuometinės latvių literatūros padėties, vėlesnės jos raidos etc. kontekstus pažvelgtume vien į manifesto tekstą, pirmiausia išvystume romantinį, neoromantinį laisvos kūrybinės asmenybės maištą ir polėkį, aistringą siekį kurti amžinuosius meno simbolius kaip nenykstančius šio ir ano pasaulių atspindžius, kuriuose „tarsi uolose iškalti – išlieka amžinieji rašmenys apie žmonijos norą pasiekti atpirkimą ir harmoniją“.

    Pirminį manifesto tekstą parašė latvių literatūros klasikas Janis Akurateris, o galutinį jo variantą pasirašė net devyni rašytojai, kurie iš tikrųjų buvo labai įvairios ir labai skirtingos asmenybės: ir pirmo ryškumo latvių literatūros žvaigždės (J. Akurateris, Janis Jaunsudrabinis, Karlis Skalbė, Karlis Štralas), ir latvių raštijai mažiau nusipelnę, ir neoromantikai, ir realistai, ir prozininkai, ir poetai... Matyt, dėl to jie deklaravo: „Mes pasirodome ne kaip meno artelė, bet kaip atskiri individai, vienijami bendro jausmo: kovoti prieš meno ir menininko profanaciją.“ Kovingasis manifestas sykiu su visų jį pasirašiusių rašytojų kolektyvine fotografija buvo išspausdintas K. Štralo redaguojamame žurnale „Dzelme“ („Gelmė“) 1906 m. 5-ajame (rugpjūčio) numeryje. Iš ten jis ir išverstas.

    Vertėjas



Kai senovės graikų skulptorius Fidijas sukūrė Dzeuso statulą, visus sukrėtė jos didybė ir grožis. Vienas poetas Fidijui tada pasakė: „Arba tu buvai pakilęs iki Olimpo aukštybių ir pats savo akimis regėjai Dzeusą, arba jis buvo nusileidęs pas tave, kad pasirodytų tau kaip n e m i r t i n g a j a m, – kitaip tu nebūtum galėjęs sukurti jo tokio išbaigto [tik pilnīgu].“

Šie žodžiai ir šiandien, praėjus tūkstantmečiams, gali būti suprantami kaip aukščiausias meno įvertinimas. Kuo didesnis menininkas, tuo labiau jis išsilaisvinęs iš to, kas netikra, atsitiktina, kas traukia jį žemyn, kas užlaiko jį prie bendrybių bei atsitiktinumų, – tuo aukščiau jis pakilęs prie žvaigždėtų debesų, prie amžinybės. Jo sielon jau nusileidęs dievybės dvelksmas, įgalinęs patirti dieviškai gražų, nemirtingą jausmą. Vienintelė realybė, kurią gali apimti ir suprasti žmogaus sąmonė, yra vidiniai, gilieji jo sielos išgyvenimai, tos akimirkos, per kurias jis tarsi nuo tolimų aukštumų apžvelgia platųjį stebuklų kupiną pasaulį ir integruoja jį į savo vidinę esatį. Ir jeigu kūryba užsiims toks menininkas, kuris jau asmeniškai patyrė, kad stebuklingosios šio pasaulio galios yra neišsemiamos, – būtent jo darbai ir taps tikraisiais meno kūriniais. Nes siela yra kaip dievų palietas ežeras, kuriame atsispindi visas pasaulis, visų daiktų pradžia ir pabaiga, gyvenimas, mirtis ir amžinybė. Jame atsispindi žmogaus svajonės ir troškimai, kančios ir klaidžiojimai, amžinas grožio ir teisingumo siekis. Menininkas regi šiame ežere tūkstančių tūkstančius stebuklų ir paverčia juos gražiais dieviškais pavidalais – simboliais. Tokiuose simboliuose – tarsi uolose iškalti – išlieka amžinieji rašmenys apie žmonijos norą pasiekti atpirkimą ir harmoniją. Didžiuose meno kūriniuose regimas žmonijos kelias.

Tokie meno kūriniai suvirpina, sujaudina žmonių sielas, patraukia tuos, kurie ilgisi tolimosios gelmės, pakylėja aukštesnėn būtin kiekvieną, kurio prisiliečia amžinasis meno dvelksmas. Meno kūriniai žmonių sielose įžiebia kažkokią vidinę liepsną, neturinčią nieko bendra su kasdieniškomis kokio nors konkretaus laikotarpio mintimis ir sprendimais.

Taip menas tampa ypatingu harmoningu grožio pojūčiu, naujuoju pamaldumu – religiniu meno kultu. Religinės ekstazės vietoje iškyla meno ekstazė. Giliausias, mistines sielos paslaptis sužadins ir apšvies menas. Tokiu būdu vienintele, giliausia ir teisingiausia ateities religija taps grožio religija. Menas bus kaip apvalanti liepsna; subtiliausias gyvenimo akimirkas ir menininkas, ir visa tauta išgyvens meno erdvėje. Vìsa susilies didžiojoje visuotinėje misterijoje.

Tokie yra mūsų meno motyvai. Bet mes, jų besilaikantieji, tebesame vieniši. Visą mūsų visuomenę tebevaldo bendras požiūris, kad menas turįs teikti kažkokios tiesioginės naudos, turįs propagandiškai skleisti vienokią ar kitokią pasaulėžiūrą ar klasinį požiūrį, kad menas turįs būti dogmatiškai progresyvus – bet tik siaura nūdienos prasme. Iškeliamos iki nuobodulio nudrengtos dogmatinės srovės „menas gyvenimui“ arba „menas menui“. Mes nepalaikome nė vienos iš jų. Šiuo atveju mes atvirai deklaruojame, kad mums menas negali būti visuomenės tarnas, nes mums jis yra ne priemonė, bet p a t s t i k s l a s. Mene atsispindi sielos būsena, religinių potyrių kultas, o menininkas yra tas, kuris gali šias būsenas išreikšti poezija, muzika, tapyba, marmuru.

Kai aplinkinė gamta, žmonės, mintys apie amžinybę, neviltis ar džiugesys pažadina žmogaus sieloje gilias ir gražias akimirkas, menininkas turi būti tas, kuris šias akimirkas gali įamžinti savo kūriniais. Ir jeigu jam tai pavyksta, jam visiškai nerūpi, ar jį aukština, ar peikia, ar prakeikia, ar apvainikuoja. Jis sukūrė, nes negalėjo nesukurti.

Dauguma žmonių dar tebėra toli nuo meno. Minia dar neturi poreikio ir galimybės pajusti meną kaip religiškai išlaisvinančią jėgą, kaip dievybę. Minia dar nesiilgi s i e l o s i š l a i s v i n i m o iš ilgo tamsybės slogučio, ji viską tebematuoja pagal vieną matą: ar tai n a u d i n g a, ar n e n a u d i n g a.

Svarbiausiais ir visų švenčiausiais tebelaikomi būtini kasdienybės poreikiai: valgis, apdaras, būstas. Minia tebėra panaši į akląjį, kuris eina savo kelią rankomis apsičiupinėdamas ir yra laimingas, jei nenuklysta nuo pažįstamų, lengvai apčiuopiamų daiktų, kuris gyvena, miršta ir niekada nesužino, kad egzistuoja dar ir žvaigždėtas dangus, ir žydinti žemė. Ji supranta tik dvi sąvokas: naudinga ir nenaudinga.

Vis dėlto patenkinus būtinuosius gyvenimiškus poreikius bei įvairių prabangos dalykų alkį, sykiais prisiliečiama ir prie meno. Knygoms, paveikslams, teatro vaidinimams – viskam prieina eilė. Bet ir tada tučtuojau užduodamas grėsmingas klausimas: k i e k n a u d i n g a yra vieno ar kito poeto poezija ar dailininko tapyba? Kokią naudą ji duoda visuotinei ar tautos gerovei? Ar koks nors konkretus teatro vaidinimas gina kokios nors klasės interesus, ar ne? O tai, kam šie klausimai nekeliami, tetinka tik norint lengvai praleisti laiką, tetinka linksmybėms ir prasiblaškymui. Taip dabar pas mus išniekinamas menas ir pažeminamas menininkas. O blogiausia tai, kad tų n a u d i n g u m o sąvokų yra tiek pat daug kiek ir socialinių klasių ar net asmenų.

Tokia padėtis menininkus lydi nuolatos, bet ji yra ypač paaštrėjusi pas mus, latvių gyvenime. Kiekvienas visuomenės sluoksnis reikalauja iš menininko tiktai to, kas naudinga jam. Kas yra gyvybiškai būtina buržuazijai, tas yra nuodai socialdemokratams, ir priešingai. Teskirdami tiktai tai, kas naudinga ir kas nenaudinga, jie nori, kad menininkai tarnautų jiems, kad panaudotų savo švenčiausias galias jų pasaulėžiūrai ginti. Niekas daugiau nebelaukia, kad menininkas išreikštų tai, ką jis pats jaučia, o prašo išreikšti tai, ką mano esant gera ir naudinga viena ar kita visuomenės klika. Jeigu taip nedaroma ar neįstengiama daryti, pasipila kritika ir prakeiksmai, esą menininkas yra arba retrogradas „buržujų šuo“, arba anarchistas „išsigimėlių vaizduotojas“ bei „valstybės pamatų griovėjas“.

Ir menininkas, jeigu jis nori gyventi taip, kaip gyvena visi „protingi“ žmonės, turi pasiduoti. Tada jis kiekvieną dieną turi akylai stebėti, kurion pusėn ir kiek kryptelėjo visuomeninė ar moralinė vėtrungė, kad žinotų, kokio turinio rašyti naują eilėraštį, kokią temą pasirinkti naujam apsakymui, dramai ar paveikslui. Tada nuo žmogaus sielos, nuo amžinojo grožio, nuo savo šventumo menininkui reikėtų pereiti į įvairių priešininkų stovyklas ir tapti šlovės dainų arba raudų dainiumi, kad tik galėtų pelnyti kūniškojo maisto.

Menininko individualybė yra nužudyta ir sunaikinta. Menininkas daugiau nebegali turėti savojo „aš“, savo paties vidinių atradimų. Jis turi nugrimzti į tą lygiavos pelkę, kurioje egzistuoja tiktai n a u d i n g a ir n e n a u d i n g a, bet kurioje nėra sąvokų: g r a ž u ir a m ž i n a. Menininko pagarba yra sudėvėta iki paskutinio siūlo, jis turi tarnauti įvairioms visuomenės klasėms, kurios net pačius didžiausius ir tragiškiausius tautų istorijos įvykius, taip pat ir meną nusmukdė iki kasdienybės ir banalybės.

Matydami anksčiau aprašytą padėtį ir aiškiai jausdami, kad tai mūsų meno raidą gali sustabdyti ilgesniems laikams, daugiau nebegalėjome tylėti ir susitaikyti su tais vaidmenimis, į kuriuos mus nori įsprausti visokios klasės ir grupės. Ilgiau nebegalėjome taikstytis su meno kaip tarno vaidmeniu. Todėl mes išeiname į viešumą su šiuo savo protestu ir paaiškinimu. Mes pasirodome ne kaip meno artelė, bet kaip atskiri individai, vienijami bendro jausmo: kovoti prieš meno ir menininko profanaciją. Bet mes žinome ir tai, kad, pasisakant kartu už meno atnaujinimą ir išlaisvinimą, galima išsaugoti net tuos jaunus pirmųjų atsitiktinių meninių ieškojimų bandymus bei pažiūrų į menininko uždavinį miglotumą, neryžtingumą, kurie neretai nuveda prie įvairių menui nereikalingų eksperimentų.

Mes žinome ir tai, kad toks bendrumas, suartindamas individualybes, gali nušviesti joms kelią, parodyti kryptį, gali sustiprinti ir nuskaidrinti jų siekius ir egzistenciją.

Ir pirmą kartą būtent čia galime pareikšti savo protestą, savo laisvą žodį. Prieš tai mus ginė šalin iš vienos laikraščio redakcijos todėl, kad esame „reakcionieriai“; antras laikraštis plūdosi, kad esame „revoliucionieriai“ ir sugadinsime jaunąją kartą; trečiame ir ketvirtame mus iš viso ignoravo kaip „veltėdžių klasę“ – ir apskritai literatūra buvo palaikyta visiškai nereikalingu reiškiniu.

Paliekame menininkams ir visuomenei pagal jų pažiūras spręsti apie mus kaip apie visuomenės narius, bet kaip rašytojai ir poetai laikomės ir laikysimės individualistinių principų. Meno esmė tūkstantmečiais buvo ir bus ta pati. Kiek sugebėjome priartėti prie šios esmės, tai teparodys mūsų darbai. Suprantama, kaip dabartinio laikotarpio piliečiai esame tvirtai suaugę su šio laiko psichologija ir, pripažindami, kad didi kova yra didis grožis, galime išreikšti šią kovą savo kūriniuose, tačiau ją išreikšime tiktai taip, kaip m e s ją jaučiame, o ne taip, kaip mums į s a k y s viena ar kita visuomenės klasė.

Visomis jėgomis sieksime vesti tautą prie teisingo [patiesas] grožio ir meno pripažinimo. Mes tikime, kad artėja laikas, kada menas taps visos tautos šventenybe. Bet tai įvyks tada, jei jis sykį sąžiningai išsilaisvins iš visų „vidurio kelio“ ieškotojų, k o n f o r m i s t ų, pseudonacionalistų, nes jie visada laviravo tarp meno, tautos ir menininkų.

Kviečiame kiekvieną menininką, kurio įsitikinimus čia išreiškėme, dirbti su mumis kartu už meno ir menininko išlaisvinimą ir prieš samdytus meno išnaudotojus.

Ryga, 1906 m. rugpjūčio 7 d.

Vertė Vigmantas Butkus

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:31:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba