ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Kanapinis kaklaraištis

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2005

P. Cvirkos „nelaimės“

S. K., su kuriuo andai dirbome savaitraštyje „Kalba Vilnius“, papasakojo istoriją apie tai, kaip Cvirka, bėgdamas į „motiną Rusiją“, 1941 metais nakvojo pas nepažįstamus žmones Zarasuose ir... pametė savo komunistinį bilietą.

Už tą pametimą jis pakankamai prisikentėjo vėliau. Mat pagal įstatus (ir nerašytą, bet tvirtą komunistinę „moralę“) šį reikėjo saugoti prie širdies, neišsižadėti net priešų tardomam ar kankinamam.

Kaip savo „Viešpaties“...

Kas dar keisčiau? Šeimininkas, ardydamas seną sofą, rado Cvirkos bilietą, užkritusį už sofos atlošo... Ar rašytojas tada dar buvo gyvas – nežinau.

Įmanomas variantas: E. Mieželaitis savo prisiminimuose rašo apie tai, kaip jie paskubomis buvo susodinti į sunkvežimius, tikėjo, kad važiuoja Karaliaučiaus kryptimi. Apie Rusiją niekas negalvojo... Gal P. Cvirka tą savo „sakramentą“ bus tyčia nukišęs?

Kas dabar supaisys?

Nūnai, kai Lietuvoje toks triukšmas dėl tų, kurie dirbo KGB, kurie buvo tikrieji, kurie rezervistai (kaip šachmatuose!), komunistai vis dėlto neturėtų didžiuotis. Atvirkščiai – jie turėtų suprasti, kad paniekos jie nusipelnė. Tai kas, kad jų buvo gal 200 tūkstančių, gal 250 000... (Apie 300 000 kitokių „iškeliavo“ į Sibirą. Panašus skaičius, kurie žuvo besipriešindami.) Didžioji tautos dalis nepriklausė šitai okupacinei partijai, aukojo karjerą ir t. t.

Šiurkščiai kalbant, gal okupacija ir „iššūdina“ tautą, bet šitie tūkstančiai „išsišūdino“ patys.

Tebegalioja sena J. A. frazė – susitepę daugelis, tačiau toli gražu nevienodai. Į tą vienatinę partiją buvo įstoję įvairiausių žmonių, buvo tokių, kurie padarė gerų darbų, padėjo kitiems, gelbėjo kitus, t. y. liko savotiškai susidvejinę, bet nėra tokios galios, kuri leistų jiems pūstis ir putoti dabar. Kaltė išlieka.

Liustracijos įstatymas buvo privalomas. Dabar žmonės kenčia pavėluotai. Betgi kaip tas įstatymas galėjo būti priimtas, jeigu visi artimiausieji buvo mėšlini iki ausų? Šitą žaidimėlį jie žaidė ir Sąjūdyje nuo 1989 metų, kai prasidėjo pirmieji rinkimai, o Sąjūdis galėjo iškelti savo kandidatus, t. y. siūlyti. Tai Tėtušėlis apšaukė mane dėl B. ir B. kandidatūrų.

– Jeigu Geda taip galvoja, tegul tada balotiruojasi kaip Rašytojų sąjungos narys...

Nuo tada mūsų santykiai ir pabjuro. Dabar galgi galėčiau prisipažinti, kad buvau pernelyg radikalus.

Didieji klausimai

Ar esu išmestas iš vieno žmonių sąvartyno į kitą?

Atgręžtas į savąją lemtį ar atvirkščiai – mano likimas (tariamas) atimtas iš manęs? Visa tai ėmė kankinti mane po G. mirties. Anksčiau to nebuvo. Ta mirtis buvo netikėta ir visos gyvenimo projekcijos kitokios.

Aišku tik viena: esu žaisliukas šitoje jūroje (poetizmas), kuri panaši į žliugsinčią po kojomis panerių žemę.

Mane guodžia tik neperskaitytos knygos. Pavyzdžiui, įnikęs į S. P. radau sakinį apie mirusiuosius: „Jie klaidžioja alkani mūsų gyvenimo labirintais, ėsdami mūsų sąžines ir tukdami nuo mūsų savigailos bei kaltės jausmo pertekliaus“ (p. 211).

Arba R. dedikacija knygų mugėje, kai dovanojo man savo naują romaną: „Gal mes dar vienam kitam žmogui reikalingi?“

Suprask, tik taip galim pateisinti savo buvimą.

– Pasakykite, kad esu dar kam nors reikalingas? – tai buvo jauno, bet jau beviltiškai susigadinusio gyvenimą Georgo Traklio klausimas.

Taigi: „Ko aš čia bastausi?“

Ieškau ko nepametęs!

Susirašiau knygas, kurias norėčiau, turėčiau išleisti. Išeina apie 20, didesnė pusė – vertimai.

Vasario 18, penktadienis

Aušros Jurgutienės straipsnyje „Apie rašymą ir Parulskio „Doriforę“ radau man pačiam labai smagų sakinį, teisingiau, gale – ištisą pastraipą:

Šių dienų pasaulyje rašyti – tai ir reiškia save sukurti, aprašyti naujais ir negirdėtais žodžiais, duoti valią nuolat varžomai vaizduotei ir užgniaužtam jautrumui. Pasakojimai, arba gyvenimo užrašymai, ignoruojantys jau ne tik žanrines, bet ir profesines, disciplinines ribas, tampa pačia svarbiausia mūsų būties paliudijimo forma („Lit. ir menas“, 2005.II.18).

Apie rašymą sapne

Netiesa, kad absoliučiai nieko neįmanoma „parašyti“ sapne.

Radau lapelį, kur kelios eilutės gal šį tą ir reiškia. Bėda, kad toliau viskas išsprūsta...


        Namai, kuriuos apaugo seradėlė,
        Lentom užkaltas langas, kitapus –
        Sodybos kitos. Juodsidabrės gėlės,
        Kaštonas, parudavusius lapus...

Toliau? Neatsimenu. Seradėlė (Ornithopus) – pašarinė žolė arkliams. Itin suželianti į rudenį smėlėtose dirvose. Mano vaikystės ir jaunystės metais jos būdavo ištisos marios prie Pušyno. Važiuodavom pjauti arkliams, paskui grįždavom Snaigyno paežere, tėvas vadeliodavo, aš gulėdavau aukštielninkas, įsispoksojęs į tamsėjantį dangų ir patekančią Vakarinę. Per senas kapinaites ant kalno.

Dabar tos seradėlės turbūt niekas neaugina. Žemaūgė, garbanota, šviesžalė, labai „jauki“ žolė.

Prie televizoriaus

Kaip koks veršis įjunkau žiūrėt D. Nagijevo laidą „Langai“, iš rusų perpirktą „Okna“. Bent kelis kartus girdėjau jį sakant:

– Paprasti (ar prasti?) žmonės yra klastingi.

Regis, tai tiesa. Kaimo žmonės, kuriuos per amžius vos nesudievino rašytojai, bemat pasiryžę išduoti, apvogti... Juos gali lengvai papirkti.

O patys rašytojai, menininkai?

Jų ydos dar labiau matomos. Jiems priskiriamos dar didesnės kaltės ir nuodėmės. Betgi taip dedasi dėl to, kad jų nedaug, į juos žiūrima, nuo jų nenuleidžiamos akys.

O ir iš viso: žmogus yra labai jau neaiškus daiktas, priklausomas nuo laiko, situacijos, pinigų, moterų... Tie, kurie siūlo nagrinėti „ne tekstą, o kontekstą“, turi racijos.

– Jūs kalbate apie teisę rinktis, bet airiai niekad neturėjo iš ko rinktis, – girdėjau vieną įsiutintą žmogų, kalbantį kine.

O lietuviai? Ką, pavyzdžiui, galėjo rinktis lietuviai, prievarta suvaromi į kolchozus? Dar anksčiau – šaudyti ir genami žydai?

Ir klasta, ir žiaurumas yra iš žmogaus, bet visai neaišku, kaip, kada, kokiomis aplinkybėmis išlenda. Visad kur nors yra ir provokatorius – užkulisiai, slaptoji, tamsioji reikalo pusė.

Vasario 19, šeštadienis

Virgis Stakėnas apie savo senelį:

– Jis tvirtai tikėjo droždamas grėblį, kad jeigu dirbi iškišęs liežuvį, grėbliakotis (ir jo galva) išeis daug geriau...

Apie senus žmones

Dažnai jie berte beria komplimentus. Man regis, aklai nereikėtų klausytis.

Jaunimas rėžia į akis „tiesą“. Ta tiesa irgi ribota. Į senatvę tenka kai ko gailėtis... Tie, kurie tyli (seni ir jauni), taip pat nėr patys protingiausieji.

Dažnas tyli todėl, kad neturi ką pasakyti, yra drovus iš prigimties.

Kitas ir pasensta tylėdamas.

Labai daug dalykų lieka „už kalbos“. Net pasenęs mūsų šuniukas kažkokiu būdu perduoda savo nuotaikas. Netgi ne judesiais, – spinduliais kaži kokiais.

Ir žmonės nejučiomis supranta. Liūdi ir džiaugiasi be kalbos.

Aločka

Ala Pugačiova gastrolių į Lietuvą buvo atvykusi dar 1984-aisiais. Pribloškė visus ne tiek dainavimu, kiek neregėta (dainininkams) aparatūra ir garderobais. Maskva vis dėlto buvo „pasaulio bamba“. Žodžiu, reprezentacinė moteriškė.

Vienam susitikime pabrėžė, kad „Pugačiova“ jai labai nepatinka. Girdi, pabaisos pavardė... Gal rusams tai asociacija su garsiuoju Pugačiovu? Šiaip jau, kiek atsimenu, rusiškai ir apuokas yra „pugač“... Pradėjusi karjerą, girdi, norėjo vadintis tiesiog Ala, bet kultūros ministrė labai pasipiktinusi.

Ministrė gal tada dar buvo garsioji Furceva, kurią gerai pažinojo ir daugelis Lietuvos funkcionierių, o „Durnių laivo“ autorius nepaliaudavo girtis savo pažintimis su mėgstančiom išgerti linksmuolėm – Furceva ir Brežnevo dukra Galina... Tokie buvo Andropovo ir Černenkos laikai. Kokie metai iki „perestroikos“. Į Maskvą iš Lietuvos dar plaukė dešros ir konjakas (kaip kyšiai), ką ir kalbėti apie pažintis.

Tiesa, bėda gal ir ne ta, ne pati didžiausioji. Labiausiai padoresnius žmones žeidė tai, kad į „pakraščius“ iš tos Maskvos buvo žvelgiama be galo niekinamai. Jų akimis žiūrint – arba fašistai, arba trečiarūšiai, atliekos... Bet kyšiai tai labai patikdavo.

Vasario 20, sekmadienis

Pavasarėjant

Paukščių balius. Gandras atskrido pas savo kaimyną ir sako:

– Skrendam. Per Juozapines bus paukščių balius.

Kaimynas buvo paniuręs. Klausia:

– O kas ten bus?

– Bus daug svečių – gužutis, starkus, busilas ir bacijonas...

Apie pagarbą

Jeigu norite ko nors prašyti iš kitų, geriausia tai daryti... prieš dvi savaites! Žmonės iš anksto yra sukalbamesni, mano, kad tikrai turės daugiau laiko etc.

Mane patį visuomet taip „pagauna“. Sunkiausia būna tai sutartai dienai atėjus:

– Kokio galo man ten belstis? Ką aš tenai galiu padaryti? – nuotaika subjūra.

Kai reikia kokius pinigus mokėt, tai labai gerai... atidėliojimas. Jausmas, kad po savaitės ar dviejų bus jų daugiau ir – ne taip gaila.

Gerieji patarimai

Tiems, kas purto savo genealogijos medį, – būkite pasiruošę! Išbyrės daug numirėlių, kvailių, girtuoklių, vagių, o gal net žudikų... Naiviom akelėm žiūrės į jus, nesusipratėlį, negimę vaikai, paauglės ir pusprotėliai.

Juokas pro ašaras?

Keliolika sykių per savo šunišką gyvenimą mūsų Mikas (šuo) yra girdėjęs M. K. Čiurlionio simf. poemą „Miškas“ ir visad nuo kažkurios vietos jis imdavo keistai muistytis, kelti galvą, galop... staugti. Iš pradžių mane imdavo juokas, ilgainiui ėmiau galvoti, kad šunys staugia tik didelio nerimo akivaizdoj. Pavyzdžiui, žiemą, kai aplinkui sniegas, šalta mėnulio šviesa, girios...

Ar šitoje muzikoje nesama paslėptos nerimasties? Čiurlionis gimė ir augo ten, kur vienos girios. Girių gūduma buvo, galima sakyti, jo kraujy.

Galop ilgos kelionės žiemą, kai jį, grįžusį iš tolimų kraštų, specialiai pasiųstas žmogus iš Pariečės (tada paskutinė traukinio stotelė) rogėmis per gūdžias girias veždavo namo? Į Druskininkus, žinoma, kad ne asfaltais...

Ir dar: tos muzikos nerimas pranašavo ir paties M. K. Č. ligą, ankstyvą mirtį, beprotybę...

Tik kaži kaip siaurai ir aukštai įskiepytas į mūsų sąmonę jis lieka išplėštas iš XX a. pradžios didžiųjų meno žmonių būrio (palyginkite to meto skandinavų, lenkų, rusų menininkų ligas ir likimus).

Iš perfrazuoto Heideggerio

Dievas yra tas, kurio padedami milijonai žmonių visame pasaulyje atlaiko likimo smūgius. Ar čia geriau būtų „tai“?

Taip M. Heideggeris komentavo F. Nietzschės „pranešimą“ apie Viešpaties mirtį. Tai Jis prisiima bent du trečdalius mūsų būties sunkumo.

Vieną trečdalį galbūt ir aš pats galiu atlaikyti.

Vasario 21, pirmadienis

Po 13 metų

1991 metais Šv. Jonų bažnyčioje skaičiau „Teisingojo žodžio maldą“. Tas skaitymas (performansas) buvo spontaniška improvizacija. Išliko kasetė, kur pilna besijuokiančių ir pasibaisėjusių kolegų, žiūrovų.

Šiemet, kai dalį teksto savo kūriniui panaudojo Algirdas Martinaitis (festivaly „Gaida“), mums atiteko pirmoji vieta elektroakustinių kūrinių grupėje.

Tiek to pasibaisėjimo. Pas mus – jeigu žmogus ką nors naujo padaro, įvertinimo lauk 10–15 metų. Ar visur taip esti?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80192. dalgis2007-04-10 19:57
na, va kai pabadei savo dukra tai daug idomiau skaityt, nors ir tas pat š, bet vistiek idomiau... ai bet gal veliau perskaitysiu...

80813. ORNITHOPUS2007-04-17 00:26
Sigitas - fantastiskas!... beje, kaip ir visada... Geda - tai pirmasis autorius, kuri perskaitau atsiverus "S.A." puslapiui Pagarba

80835. 3102007-04-17 11:21
dalgi, tamsta esi visiškas idiotas

80886. vika :-( 2007-04-17 16:09
senu diedu pezalai/ alkoholiku paistalai/ supuve seniai, atseit rasytojai kuria juokus, kurie tik vieni kitiems juokingi

81544. J. :-) 2007-04-24 19:08
keistuoliai kai kurie čia. nesmagu klausyt komentarų, toks kvaišumas atsiskleidžia. čia juk ne anekdotų skyrelis... apie dalgį išvis patyliu.

Rodoma versija 24 iš 24 
14:31:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba