ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Wisława Szymborska. Neprivalomi skaitiniai. Esė. Iš lenkų k. vertė Laura Liubinavičiūtė. V.: Pasviręs pasaulis, 2006. 288 p.

Wisława Szymborska prisipažįsta, kad rašyti „Neprivalomus skaitinius“ ją paskatino beveik kiekviename literatūriniame leidinyje esanti rubrika „Naujos knygos“ ir faktas, kad tik maža dalis tose rubrikose minimų knygų patenka ant recenzento stalo. Tačiau daugelis ant recenzento stalo nepatenkančių knygų ne tik kad greitai parduodamos, bet ir sulaukia papildomų leidimų, o jų autoriai kažkodėl visai nesiskundžia, kad liko neapdoroti efektyviu literatūros kritikos būdu, – šis faktas turėtų versti sunerimti ir lietuvių skaitytojus. Kaip čia išeina – juk knygų „dešimtukuose“ šmėsčioja ir „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ (o gal pirko, prašom atleisti už prastą atmintį), ir „Juodoji orchidėja“ (matyt, traktatas apie gėlininkystę), ir „Šventasis kraujas ir šventasis gralis“ (ne kas kita, kaip viduramžių papročių studija), ir, be abejo, „Kaip tapti milijonieriumi“ (tarptautinis receptas, nes lietuviškas – nemokėti mokesčių valstybei – netinka) – o mes nieko apie šitas knygas nežinome!.. Ką ir kalbėti apie tokius autorius kaip J. Statkevičius ar A. Pogrebnojus, kurių stiliui atskleisti žūtbūt prisireikė rašytojystės, ar žurnalistus, kuriems nebepakanka liberalaus dienraščio ploto ir kurie trūks plyš turi įšuoliuoti į Pegaso pievas ir uždumblinti Hipokrenės šaltinį?.. Šitoks veržlumas vertas to, kad apie autorių būtų parašyta tai, ką W. Szymborska subtiliai įvardija kaip „feljetoną“. Ir, manding, nuo to tik praturtėtume. Juk šiuolaikinės literatūros marginalijos yra tikros aukso kasyklos feljetonams rašyti!..

Deja, lietuvių literatūra aukso kasėjais pasigirti negali. Maža, uždara šalis, vos išsitenka politikai, televizijos laidų vedėjai ir maniakai, kur čia bebus vietos feljetonistui!.. Taigi trokštant objektyvaus literatūros proceso įvertinimo tenka skaityti W. Szymborskos „Neprivalomus skaitinius“, kuriuose su ramia išmintimi, humoru ir neįkyria erudicija atskleidžiami šito proceso rezultatai. Ir koks paradoksalus dalykas – šnekama taigi apie kelių dešimtmečių senumo knygas (išleistas 1968–1984 metais), o feljetonas atrodo parašytas vakar! Taip atsitinka turbūt todėl, kad W. Szymborska vertina ne laikotarpį ir partijos suvažiavimo nutarimus, o homo ludens, ir rašo apie jį taip, kad ir socializmas, ir kapitalizmas pasirodo besą itin panašios politinės formacijos, turinčios bendrą bruožą: vidutinybės prioritetą ir kaimenės solidarumą. Galbūt todėl neretame feljetone rašytoja gina žmogaus teisę būti vienišu skeptiku. Tokiam netinka „Hatha joga visiems“, nes, susirangęs Kukutasanos poza, jis visuomet spės „neleistinai diletantiškai ir pasaulietiškai pagalvoti – ką aš čia veikiu?“ ir ar „jo asmenybė iš tiesų praturtės, kai kūnas taip suraizgytas“ (p. 97–98). Koks nepopuliarus teiginys dabarčiai, kai bene už kiekvieno kampo gali rasti ne tik grožio, bet ir jogos saloną!.. Arba – tikėjimas NSO, pasak W. Szymborskos, įkūnija „kosminės vienatvės baimę“ („Žmogus ir kosmoso paslaptys“). Ir kas gi būtų, jei paaiškėtų, kad visatoje mes – vienut vienutėliai?.. „Galbūt nekalbėtume tiek kvailysčių ir tiek nemeluotume, žinodami, kad tai rezonuoja visame kosmose?“ (p. 194) Skamba pernelyg griežtai, jeigu taikytume šiuos žodžius naivuoliams, tikintiems, kad ateiviai juos grobia dėl išskirtinių žmonių gebėjimų (kokių?), ir graudžiai, kai įsijungę televizorių pamatytume teismo nutarties išteisintą ministro sūnelį, spindintį arogantiška nekaltybe. Siaubingas rezonansas. Užtat ufonautai ir nebendrauja su nomenklatūrininkų atžalomis. Pasirodo nebent kokiam baltosios karštinės kankinamam alkoholikui.

Dar labai paradoksalus man pasirodė feljetonas apie Tolimųjų Rytų virtuvę. Knyga išleista skurdžiais 1977 metais, kai tokie ingredientai kaip bambuko ūgliai, dviskiaučio ginkmedžio sėklos ir sojų varškė skambėjo bemaž kaip abrakadabra, užtat redaktoriai juos pakeitė realybę ir Lenkijos gyventojo skonį atspindinčiais pakaitalais – ropėmis, bulvėmis ir karvės sūriais. Neaišku, kuo pakeitė šunų, beždžionių, smulkių graužikų, roplių mėsą, šliužus, vabzdžius ir paukščių lizdus (autorė spėja, kad redaktorių supykino beskaitant, ir jis šituos delikatesus išbraukė), tačiau kas drįstų teigti, kad žmogus valgo tik tada, kai yra alkanas?.. Dabartis liudija: ne tik rengtis – ir valgyti reikia madingai. Užtat kokiame dienraštyje ir matai išsižiojusį stileivą su riebiu vikšru ant liežuvio. Ne, ponai!.. Tarybmečio žmogus, nors jam daug ko ir trūko, iki to nebūtų nusileidęs!..

Knygas, kurių išleidimas datuojamas 1993–1996 metais, taigi, politinėms formacijoms gerokai pasikeitus, W. Szymborska aptaria lygiai taip pat saikingai, su distancija ir net su savotišku egzistenciniu liūdesiu, bylojančiu, kad kai kas niekuomet nesikeičia. Kad ir, tarkim, didžiavalstybinis šovinizmas. Lietuviai, būdami nedidelė tauta, nelabai linksta į mesianizmą, o didelei tautai šis dalykas gali virsti žalingu įpročiu ar net patologija. Iš šalies ji atrodo juokinga („1993 metų likimo kalendorius“: vienuolių ir aiškiaregių pranašystės, kad „Lenkija išsiplės nuo jūros iki jūros“, Varšuva taps Jungtinių Europos valstijų sostine; „Aiškiaregys Duszanas Jowanowiczius, būdamas pranašiškos transo būsenos, apsilankė pragare ir nerado ten nė vieno lenko“, p. 204), bet žalingų įpročių, kaip žinome, labai sunku atsikratyti, o neretai jie yra mirtinų ligų priežastis. Kuo tai gydyti?.. Juoku?.. Tačiau ir juokas, regis, kartais būna „politiškai nekorektiškas“: štai anglų komiko Benny Hillo juokeliai, pasirodo, žemino feminisčių orumą („firminis“ jo numeris – nutraukti moteriai sijoną) – kaipgi galima kovoti su pasaulio blogybėmis tokiu ginklu!.. Bet kodėl gi ne?.. „Kova su humoru niekam nesuteikia orumo“, sako W. Szymborska, ir manyčiau, kad ji visiškai teisi. Ypač jeigu žvilgteltume į tą orumą iš kitos pusės. Argi oru skaityti D. Carnegie, kuris siūlo gyventi „nesirūpinant“ dėl nieko ir pateikia tokius „nerūpestingo“ gyvenimo pavyzdžius, kad galima įtarti, jog autoriui kažkas negerai su galva. Argi oru lankytis vaškinių figūrų muziejuje ir gėrėtis „šviežiai“ lavonišku figūrų grožiu, užuot ramiai pameditavus prie neandertaliečio žandikaulio apdulkėjusioj lentynoj?.. Pagaliau orumu nė iš tolo nedvelkia faktas, kad, norėdamas išsirinkti tinkamą darbuotoją, šiuolaikinis darbdavys turi remtis ne pokalbiu ar susitikimu, o grafologų išvadomis!.. Autorė daro liūdną išvadą, kad visa tai tiesiog madinga. Grafologija, vaškinė lavoniena, D. Carnegie metodai. Mat gali žmogų įvertinti greitai, negaišdamas laiko, o šio vis trūksta, visi lekia lyg galvą pametę...

Baigiamuoju knygos akcentu tampa puikus rašytojos feljetonas apie „televiziją kaip leidinį“ (televizija „moko leksikono 50 procentų suaugusių lenkų, kurie neskaito spaudinių“), kuriame nuolatos vartojamas žodis „nuostabus“. Nuostabios laidos, nuostabūs vedėjai, nuostabi publika, nuostabūs dalyviai, nuostabios muzikos grupės etc. Argi drįsčiau prieštarauti autorei ir sakyti, kad taip nėra?.. Juolab kai neseniai pradėtas nuostabus LTV projektas, kur dainuoja visi – nuo rašytojo iki inžinieriaus – ir aišku, kad dainuoja nuostabiai. (LRT generalinis direktorius gavo papeikimą, kad nepristatė projekto LRT tarybai – bet, jeigu įsigilinsime, net ir tai nuostabu!) O kad tos televizinės nuostabybės neatsibostų, dėl stilistinės įvairovės vienas iš projekto žiuri narių pavartojo žodį „prašmatnu“. Beveik neabejoju, kad turėjo galvoje ne ką kita, kaip damų tualetus ir savo kurtuaziją. Ir jau visiškai neabejoju, kad 50 procentų suaugusių lietuvių žodį „nuostabu“ vartoja net tada, kai jis visiškai nebūtinas ar net kvailai nuskamba. Et, juk ir kvailiai – nuostabūs!.. O visiški idiotai – apskritai super!.. O skeptikai... Argi šitame nuostabiame pasaulyje maža nuostabių tyrų, kur jų balsas – kaip nendrės ošimas vėjyje?.. Tai tegu sau ir ošia. O jūs dainuokit. Nes pasaulis – nuostabus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80223. BD2007-04-11 07:56
ačiū renatai už puikią įdomios ir retos knygos recenziją.

Rodoma versija 24 iš 24 
14:31:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba