ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Laisvę Budvyčiui!

MARGARITA MATULYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Galva. 1984. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Alfonsas Budvytis

Tik Alfonsui Budvyčiui taip galėjo nutikti. Tuoj po Lietuvos fotomenininkų sąjungos išleisto pirmojo autoriaus monografinio albumo (sudarytoja ir tekstų autorė – Raminta Jurėnaitė) pristatymo „susipratę“ giminės pareiškė pretenzijas į autoriaus teises, ir leidinys buvo išimtas iš apyvartos. Šiuo metu sprendžiama, kas, kam, kiek ir kodėl skolingas (nors ir taip aišku, kad visi – Budvyčiui), o Lietuva ilgai laukus dar palauks. Tad rašau apie tuo tarpu nelegalią knygą, tik, skirtingai nuo Valančiaus, kuris niūriais spaudos draudimo laikais negalėjo atvirauti, išdidžiai prisipažįstu, kad ją turiu, kasdien atsiverčiu ir godžiai nusavinu Budvyčio vaizdinius. Ar už tai nukentėjusiosios pusės advokatas man taip pat pateiktų ieškinį? Įdomu, kiek galima įvertinti kontempliuojant fotografiją „Elados ilgesys“ patirtą išgyvenimą ar serijos „Vyrų skyrius Nr. 7“ išprovokuotą kultūrinį šoką?

Per minėtą pristatymą kažkas prisiminė epizodą (atkuriu iš nuogirdų), kai viename Nidos seminare Budvytį dėl „kondicinės“ būsenos ir todėl neprognozuojamo elgesio užrakino kambaryje, o jis išlipęs pro langą bėgo pieva ir mosikuodamas baltais marškiniais šaukė: „Laisvę Budvyčiui!“ Apie nežabotą norą ir valią išsiveržti iš saugios (komfortiškos, patikimos), bet kartu ribojančios jo stichišką natūrą zonos kalba kone kiekviena fotografija, piktdžiugiškai, specialiai padaryta kitaip. Jeigu „Gedimino aikštė“ – tai tegu su šiaurės pašvaiste, jeigu „Sodyba“ – tai tegu saldžiai ištirpsta dangaus žydrynės substrate, jeigu „Žalia kėdė“ – tai tegu niekas tuo nesuabejoja.

Viskas, kas Budvyčiui nutiko (toks gyvenimas, tokia kūryba, tokia mirtis, pagaliau tokia knygos istorija), tik jam ir galėjo nutikti. Jis pats visa esybe prisidėjo projektuodamas savojo likimo kreivąją ar tiesiąją, būtinai su kliūtimis ir būtinai – nestandartinėmis, tačiau kryptingą, kaip ir pridera kvalifikuotam provizoriui. Kiekvieną savo kūrinį fotografas atlikdavo taip pat kruopščiai, kaip farmacininkas gamina preparatą – netikslus judesys, ir vaistai pavirsta nuodais. Tuomet artimiau susipažinusieji su autoriaus kūryba teisėtai paklaus: kodėl gi jo fotografijos blunka, keičia spalvą, susinaikina? Negi išmanantis chemiją galėtų padaryti tokį akivaizdų technologinį broką? O jeigu tai dar vienas (pasąmoningas) kėslas: Budvytis ir po mirties „žaidžia“ su mumis, mus išbando. Kūriniai ne šiaip sau keičiasi, jie vystosi, transformuojasi laike, išgyvena naujas metamorfozes.

Laikas ir laisvė laike – pagrindinės dimensijos, kuriomis išsiskleidžia „budvytiška“ dvasia. Kūrinyje „Išeinu I–IV“ (1981) autorius nuosekliai naikina personažo atvaizdą, galiausiai jį paverčia dėme. Tačiau niveliacijos siekio ženklas yra išgautas piršto atspaudu – tai kartu ir parašas, ir teiginys, ir Žinia. Dvi mano matytos šio darbo versijos skiriasi ne tik kiek kitokiu kadravimu, skirtingu tonavimu (viena serija rausva, kita rusva), bet ir pavadinimais – antroji taip pat paties autoriaus įvardyta „Vienatve“, ir jau vien todėl nėra adekvati pirmajai „Išeinu“. Tokia „paklaida“ paneigia (pa)siektą kūrinio užbaigtumą ir įteisina laisvę prasmėms kurti(s). Ir dar – šios fotografijos taip pat evoliucionuoja (kaip minėjau, keičiasi atspaudų tonalumas ir etc.), o kadangi tai vyksta aklinoje saugyklos tamsoje, jas, suprantama, veikia ne šviesa, o laikas, kurį Budvytis įvaldė ir panaudojo kaip bet kurią fizinę materiją.

Tokį nenutrūkstamą egocentrišką kūrinio valdymą, galiausiai nukreiptą į ateities komunikaciją, galbūt iš dalies padeda suprasti Emmanuelio Lévino formuluota santykio su Kitu ieškojimo laike samprata: „Laikas yra ne izoliuoto ir vienišo subjekto padarinys, o pats subjekto santykis su kitu asmeniu.“ Budvyčio išeinu suponuoja vienatvę. Ne vieną fotografiją autorius yra sunaikinęs, taip sukurdamas absoliučią jau nenuspėjamų (jam netinkančių) jos apraiškų izoliaciją. Per išlikusias menininkas nutiesė nuorodas į dabartį, kurioje „ateitis turėtų ateiti ir kurioje ji būtų jau numatoma pro-tencijos dėka“.

1998 m. laiške Ramintai Jurėnaitei (tuo metu dar net neprojektuotos, o dabar jau esamos knygos sudarytojai) Budvytis paliko tokį užtaisą: „Nevengiu pašmaikštauti.“ Jį dekoduoti būtų paprasta, jeigu ironija, kartkartėmis prasiveržianti jo fotografijose (Moterys. Sovetskas, 1981 ar Madona. Riazanė, 1982), apsiribotų sovietinio sociumo kritika. Tačiau komplikuotos idėjinės struktūros apsunkina dabarties žiūrovo interpretacijas, tai atvirai pripažįsta ir kūrinius analizuojanti dailėtyrininkė. „Savos kartos sovietmečio išgyvenimų“ tiesioginį atgarsį ji atranda fotografo įkūnytoje „viską persmelkiančioje slogučio ir melancholijos atmosferoje“.

iliustracija
Stovintis. 1980. Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė
Alfonsas Budvytis

Tačiau menininko stebimose marginalinėse erdvėse – pakiemiuose, paskveriuose, paaikštėse, pakeliuose – neaptiksime akivaizdžių grėsmingo sovieticus veiklos padarinių, atvirkščiai – Budvytis nuotaikingai kolaboruoja su aplinka, eksponuodamas švytinčią Volgą, parausvindamas chruščiovinį daugiabutį, į kadrą „įviliodamas“ miestietišką vištą, vasarėjančiais Neries vandenimis plukdydamas pionierių. Jam rūpi sociokultūrinė terpė, kuri netenkina, kuri nervina, kurios jis nekenčia ir galbūt todėl ją ne dokumentuoja, o perkuria savo fotografijose, romantizuodamas, dramatizuodamas ir būtinai utriruodamas. Totaliam spektakliui autorius pasirenka savo scenografiją: su impresionistine refleksija (Suolelis. Šilutė, 1985), sutirštinta ir privatumo prisodrinta atmosfera (Svajos mintys. Jonava, 1985), užtamsinta ir slepiama paribio nuojauta (Prie upės, 1985). O ardydamas gamtos pateikimo stereotipus fotografas kuria estetizuotus peizažus, pievos ūke pagaudamas karvės uodegos mostą arba lygiagrečiai mėlynam horizontui ištiesdamas žuvis.

Slopinama viešose erdvėse Budvyčio vidinė įtampa prasiveržia intymioje aplinkoje. Buities fragmentuose jis koncentruoja dėmesį į išeities paiešką. Objektu tampa pats veiksmas: keliamas greitpuodžio dangtis, simuoliuojamas venos persipjovimas, oro pašto vokui patikimas laiškas. Tačiau objektyvas beviltiškai įsiremia į sieną, į duris, pagaliau į gazuoto vandens automatą, kur privatumas kolektyvizuojamas, o išeitys dvi – arba gerti iš bendrų stiklinių ir jaustis bandos nariu, arba likti vienišu virusų pilnos tikrovės stebėtoju. Stambaus plano fragmentų kūriniuose šalia idėjinio krūvio ne mažiau svarbi yra ir fotografijos estetika, inspiruota amerikiečių fotografo Ralpho Gibsono, pamėgusio erotizuotus ir mistifikuotus vaizdus su siurrealistiniu pamušalu. Budvyčio „Moteris“ ir „Vyras“ (Vilnius, 1980) yra dedikuotos Gibsonui, tačiau juo aklai nesekama – tai ne aktai ir ne kitos sovietinės būties ženklų neturinčios žmogaus formos.

Budvyčio blaškymasis tarp dieviškos palaimos „Kelyje“ ir psichodelinio šuolio „Į žydrus tolius!“ išsisprendžia serijoje „Vyrų skyrius Nr. 7“ (Vilnius, 1984). Tiesiogine šio žodžio prasme uždarytas psichiatrijos ligoninėje menininkas fizinės ir dvasinės izoliacijos patirtį sudeda į hipertrofuotas fotografines išraiškas. Ir anapus durų be rankenų jis buvo persekiojamas nuolatinių apribojimų, primetamų sistemos, šeimos, tradicijos, todėl savo eilinį įkalinimą panaudoja laisvės vertybėms persvarstyti. Į nevilties kampą įsispraudusio ligonio nepasiekia saulės šviesa, tačiau virš jo kaip simbolis (iš tikrųjų – profilaktikos tikslais) kabantis Čiurlionio „Rex“ sufleruoja išeities ieškoti absoliute, įsisąmoninant, kad dvasinė harmonija pasiekiama per chaoso tapsmą tvarka, kuri ne varžo, o išlaisvina. Sveika, bet merkantilinių ambicijų aptemdyta sąmonė nėra pasirengusi priimti pasaulio sandaros – tobulo absurdo – dėsningumų, tačiau abstrahuoti palatų gyventojai, fotografo apgaubti auromis (beje, jo mėgstamiausia mėlyna – vilties ir gilumos spalva), panašu, jau yra prie pat prasmės.

Pats Budvytis priartėja prie išsilaisvinimo Goniūnuose, kur laiko kontinuumo sąvoka tampa bereikšmė, o globalios problemos sutalpinamos keliolikos centimetrų erdvėje. Fotografas tarsi pirmasis žmogus dalyvauja Juros periodo restitucijos procese, braižo sliekų kartografiją, liudija dinozauro gimimą. Vandens stichijoje, kuriai paaukoja ir savo kūną, jis dokumentuoja aptinkamas pirmapradės gamtos formas, palikdamas nekvestionuojamą pasaulio sukūrimo liudijimą čia ir dabar.



Kaip būtų gerai

Lietuvos fotografijos meno pasaulyje gerai žinoma, kokio stambaus masto figūra yra Alfonsas Budvytis. Kaip daug reiškia jo kūriniai šiuolaikinio mūsų meno kontekste. Kokia svarbi jo kūryba menotyrininkams ir kritikams. Tačiau didesniam kultūros vartotojų būriui šis meninis turtas tėra menkai prieinamas. Todėl būtų nepaprastai puiku, jei konfliktas dėl vertingos monografijos apie Alfonsą Budvytį, kurios autorė – žymi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, būtų išspręstas kuo greičiau. O užvis puikiau būtų, jei knygai būtų leista nedelsiant atsidurti rinkoje, o teisybės neskubant ieškoma po to.

Alfonsas Andriuškevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80202. toto2007-04-10 21:33
Patvorių genijai, nemistifikuokite to, ko nėra ir nebuvo.

80205. mie2007-04-10 21:47
pasake genijus kauno kaviarniu.

80419. Trys šimtai dešimt 2007-04-13 00:07
Budvytis - vienas stipriausiu ir saviciausiu Lietuvos fotografiju, ir jo knygos sulaikymas del pragmatisku giminiu interesu yra nusiklatimas Lietuvos kulturai. Dalinkites turtais, bet nekiskit saules i palovi. Puikus tekstas, Margarita! Aciu tau, Ramintai ir Alfonsui. LAISVE BUDVYCIUI!

Rodoma versija 24 iš 24 
14:31:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba