ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-04-07 nr. 839

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kvailiai (81) • JONAS NAČAS. Odė Nematomam Žmogui (9) • RASA ŽIEMYTĖ (8) • -js-. Sekmadienio postilė (15) • IGOR T. MIECIK. Mirties bausmė (23) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kažkoks Giedraitis iš Paryžiaus (1) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (5) • MARGARITA MATULYTĖ. Laisvę Budvyčiui! (3) • ANNA ACHMATOVA. Iš viso gyvenimo (9) • ED. CALYTIS, KARLIS KRŪZA, ZEMGALIEČIŲ BIRUTĖ, J. AKURATERIS, J. JAUNSUDRABINIS, KARLIS ŠTRALAS, A. BALTPURVINIS, KARLIS JAKOBSONAS, KARLIS SKALBĖ. Mūsų meno motyvaiRENATA ŠERELYTĖ. Ar nuostabiame pasaulyje bereikia mąstyti (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Kukurūzų kinas (16) • Socyk, Dzieve! (5) • GILBONĖ. Neturiu pasirinkimo. Supuosi ant lempos (4) • SERGEJ DOVLATOV. Iš užrašų knygučių (5) • DAVID WARREN. Nepamirškim juoktis (23) • RYTIS RADAVIČIUS. Mesijas (1) • Bawo ni! (452) • 2007 m. balandžio 14 d. Nr. 14 (840) turinys (38) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

Viešpaties Prisikėlimas (Lk 24,1–12)

    Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

    Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.



Velykų kokteilis

Draugas anądien padejavo nerandąs kioskuose normalių velykinių atvirukų. Vien zuikučiai, margučiai, pavasario žiedai. Jam gi norėtųsi Viešpaties, pergalingai žengiančio iš kapo, ar šiaip ko nors krikščioniško. Juk pagrindinė mūsų tikėjimo šventė. Erzina ir mane tie infantiliški paveikslėliai, bet prisimenu, kad antai ir smetoniškuose atvirukuose Velykų proga šypsosi vaikeliai ir laigo balti ėriukai, o linkima ne kokių dvasinių lobių, bet linksmos šventės. Net bažnyčiose retai kur užtiksi pavaizduotą Prisikėlimo sceną ar kurį nors prisikėlusio Jėzaus pasirodymą mokiniams. Velykiniuose pamoksluose paprastai čiulbama apie pavasarį, neišvengiamą tiesos ir gėrio triumfą, doro krikščioniško gyvenimo privalumus ir mūsų laukiančią amžinybę.

Gal visa tai dėl to, kad Prisikėlimo tiesa sunkiai duodasi išverčiama į paprastą žmonių kalbą ir pritaikoma šios žemės pavidalams? Kad mintis apie žmogų, išėjusį iš kapo duobės, kelia sumišimą ir siaubą? Ar rodosi tik tuščios šnekos, kaip kitados jo mokiniams. Čia ne pavasario grožybės, kad nusišieptum iki ausų. Anuomet Petrui Jeruzalėje sakant pamokslą apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų visa minia labai susigraudino ir persigandusi klausinėjo, ką daryti. Apaštalas nė nemanė guosti ir linksminti publikos. Siūlė atsiversti ir priimti krikštą, gelbėtis „iš šitos iškrypusios padermės“. Šiandien Velykos nėra Velykos, jeigu bažnyčia nepradeda spiegti iš pasitenkinimo. Ne mes, žinoma, tai įsivedėme. Turbūt jau labai greitai po anų įvykių Prisikėlimo šventė pareikalavo sau gėlių ir fanfarų. Zuikučių, margučių, mielų avinėlių. Negi amžiais graudinsies ir mušies į krūtinę? Ypač kai esi jau pakrikštytas, atsivertęs, kai lyg ir nebelikę jokių iškrypusių ir pavojingų padermių.

Apaštalai ir už mus atlaikė pirmųjų Velykų košmarą. Kad ir kaip norėtųsi ko kito, tai turėjo būti realus susidūrimas su žmogumi, kuris buvo miręs ir palaidotas. Visokios rūšies dvasiniai išgyvenimai ir patirtys nesukuria to nesvyruojančio, nepalaužiamo tikrumo, kurio lydima ši žinia kitados atsirado Jeruzalės gatvėse. Tik jis pats, kurį matei dūstantį ant kryžiaus, o dabar matai gyvą, galėjo duoti pradžią Velykų tiesai. Aiškiai, konkrečiai ir stingdančiai kraują. Vieninteliu būdu galėjusiai permesti istoriją ant kitų bėgių.

Ačiū Dievui, kad mes nuo to jau apsaugoti, kad per mūsų Velykas netenka ragauti tokio susitikimo. Sulig savo įžengimu į dangų prisikėlęs Kristus ims įgyti vis daugiau veidų ir pavidalų, o Velykų tikrovė mes savo atšvaitus vis į naujas gyvenimo sritis ir žmonių situacijas. Pats krikščionis, jei ir nepamokslauja kaip Petras, bus padarytas Prisikėlusiojo ženklu bei įrodymu. Šioje srityje negalios instrukcijos ir garantijos, vienodi standartai. Kur ir kaip jis leis mums aptikti savo gyvybės pėdsakus ir užuosti Velykų kvapą, niekam iš anksto nebus pasufleruota. Viskas jo rankose ir mūsų valioje juo pasikliauti.

Todėl neglumina aplinkybė, kad ši šventė iškelia įvairiausias, kartais labai skirtingas patirtis, kurios prašosi susiejamos su Jėzaus vardu ir priskiriamos jo pergalei. Čia gausu ir šviesių paveikslėlių, panašių į anuos velykinius atvirukus, ir didžių išbandymų, lūžių, tamsos periodų. Evangelija plati ir dosni, kai trokštame jos giminystės tam, kas nutinka mūsų keliuose. Banaliausia tradicija, patikėta Velykų jėgai, gali nutvieksti sielą tikru krikščionišku džiaugsmu ir tęsti įsitikinimą, kad Viešpats yra gyvas, įveikęs mirtį ir nuodėmę.

Taigi ir šį sekmadienį šventoriuose plazdės procesijų vėliavos, gaus varpai, visi užtrauksim apie mums nušvitusią linksmą dieną. Margučiai ir zuikučiai, vaikelių šypsenos taip pat bus šalia. Kaip dalis kokteilio, kuris kasmet užmaišomas Velykų proga. Galima jo išdidžiai atsisakyti, ilgėtis ar reikalauti autentiškos, neatskiestos Kristaus Prisikėlimo tiesos, tačiau ji reikštų tik viena – šiurpią akistatą su tuo, kuris mirė ir buvo palaidotas. Mūsų akys nepakeltų to. Verčiau nereikalauti pirma laiko, neskubinti įvykių. Tam, kad matytum jį tokį, koks jis yra, būtina apleisti šią sceną. Tik tuomet kokteilis pasibaigs, ragausime gryną Velykų gėrimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


80220. po palme2007-04-11 06:15
kazkodel visada vengiama pastebeti, kad moteru liudijimas buvo nieko vertas, kol vyrai patys nepatikrino.

80231. mie2007-04-11 12:20
kodel, pastebime ir laikome akmeni uzanty.

80255. ragana Kornelija cėcei2007-04-11 19:37
nu, cėce, tai niekas tau neatsako į klausimus, apsimeta, kad negirdi. ką tu darytum, jei manęs nebūtų, a? nieko o nieko nežinotum. ir dar man dantis šiepi :)) :)). pamąstyk, pamąstyk :)) :)). o aš tau pasakysiu, kodėl krikščioniškos šventės sutapo su pagoniškomis. žiūrėk, Julius rašo: "Banaliausia tradicija, patikėta Velykų jėgai, gali nutvieksti sielą tikru krikščionišku džiaugsmu". jis klysta, o gal tiesiog klaidina :)) :)). šitą sakinį reikia šiek tiek apvartyti, šitaip: "Velykos, patikėtos banalios tradicijos jėgai, gali nutvieksti sielą džiaugsmu - tipo, krikščionišku". chi chi, čia yra vienas iš svarbiausių krikščioniškosios rinkodaros postulatų, labai giliamintiška įžvalga - tie, kurie jį atrado, puikiai suprato, kad liaudis neis paskui nykų nelaimės ir siaubo paveikslą (ką ir pats Julius pastebi). liaudžiai reikia duonos ir žaidimų - tai seniai žinoma. ir jos nesugundysi kažkokiu šviesiu pomirtiniu gyvenimu - malonumą, šilumą ir šviesą duok jai dabar. iš kurgi tai imti? aišku, iš senojo pagoniškojo tikėjimo, atliepiančio gamtos vaiko žmogaus sielos judėjimą metų laikų ratu ir jo troškimus. uždėkime krikščionybę ant pagoniškojo pagrindo, pakeiskime senuosius pavadinimus naujais - ir krikščionybė įgis jėgos. pagoniškosios :)) :)) :)). jis buvo genijus - kuris sugalvojo šitą planą :)) :)) :))

80286. po palme2007-04-12 03:50
a, o maniau kad laukiates

80425. krankt > po palme2007-04-13 01:32
Kas be ko. Patriarchatas.

80426. krankt2007-04-13 01:40
Is tiesu, is kapo bekylantis numirelis vargu ar gali sukelti dziaugsminga nuotaika, isgasti - pirmiausiai. Krikscionys patys sau atrodo dvasingiausi, didingiausi, ismintingiausi, zodziu, visi superlatyvai kruvoje. Kitu akimis atrodo kitaip. Pamenu, kaip vienas indusas siaubinosi krikscioniu garbinimo objektu - ant kryziaus pakabintas pusnuogis lavonas. Sako, kaip jie baznyciose juos dar isstatineja. kazkoks mirties kultas. Zydai labai juokiasi is krikscioniu sventuju aureoliu (savo ausim girdejau, nes buvau su zmonem, kurie kazkodel mane, kas ir as viena is ju, tad leido sau paatvirauti). O jau ka Amerikos indenai apie krikscionis sako, tai geriau ir nemineti.

80501. NA2007-04-14 13:12
Kam iš kapo kyla numirėlis, o kam - Dievas.

80891. toto2007-04-17 16:26
Bazinė krikščionybės idėja - mirties/lavono kultas, coliuke, nepaneigsi to ir labai norėdama.

80897. NA2007-04-17 18:13
Oi, Toto, Tu sakai teisingai, bet neįsivaizduoji „mirties/lavono“ kulto prasmės. Kada nors apie tai pakalbėsime.

80913. toto2007-04-17 22:21
Štai, žvilgtelk į monitorių, coliuke, - susirašinėjame. - Matai? - Tai yra tas ne-įsivaizduojamas gyvenimas, kurį gyvename. Negi dar reiktų jį įsivaizduoti? Gal, rašydama komentarą, rašai viena, o įsivaizduoji kita? - Baik. O gal matai/gyveni vieną prasmę, bet kitą įsivaizduojamąją įsivaizduoji? - Erzinu. Pagal kurią iš jų-dviejų orientuojies, kai rašai? Ką man siūlai įsivaizduoti, skaitant? - Ko neperskaičiau arko neparašei?

Priminsiu tau keletą žinomų dalykų. - Gyvenimas ant žemės yra būtent tai, kas nėra įsivaizduotina. - Gali mėgint, nepaneigsi.
Prasmė ir „įsivaizduojama prasmė” - jau dvi prasmės, ir tai - dviprasmybė. Gyvenimas dviprasmybėje - mažiausiai... beprasmybė.
Prasmė materiali. Ją apibrėžia tikslas, ketinimai, ryžtas, valia, rezultatai. Šalia prasmės „įsivaizduojama prasmė” - parodija, toks aklas blefavimas savimylai patenkinti. Pabandyk įsivaizduoti: ketimai ir įsivaizduojami ketinimų, ryžtas ir tik įsivaizduojamas ryžtas, valia šalia įsivaizduojamos valios - padėliok kortas, sugretink. Nusišypsok.
:)


80954. NA2007-04-18 10:55
Be reikalo tiek prirašei. Sakydama „neįsivaizduoji“ turėjau galvoje “nesuvoki“, „nesupranti“. Taip daugelis kalba: „Tu neįsivaizduoji, ką tai reiškia“, t.y. „nesi patyręs“, „nežinai“.O tavo įrodinėjimas, kad nėra įsivaizduojamų dalykų ( arba jei jie yra, tai nepatikimi - ar taip supratau?)ginčytinas. Kaip tokiu atveju sieki tikslo, jei jo nebandai įsivaizduoti? Ir jei žmogus turi vaizduotę, tai kokia jos funkcija? Tačiau pradėję kalbėti apie visa tai plačiau, mes nukrypsime nuo pagrindinės temos - vad. „mirties/lavono“ kulto. Klausaus dabar R.Vagnerio „Tanhoizerio“ - „Svečių įėjimo choro“.

80984. toto2007-04-18 16:33
Jau rašiau, klausiau, ką man siūlai įsivaizduoti, skaitant? - Ko neperskaičiau ar ko neparašei. Pasirodo, neveltui, - tame neįsivaizduotiname „įsivaizduojamos prasmės” įsivaizdavime tupi nesusikalbėjimo esmė. - Savo rankų darbo tankus miškas su daug daug medžių, coliuke.

„Nesuvoki”, „nesupranti” ir „neįsivaizduoji” - lyg ir sinonimai. Deja, kai kalbama apie prasmę, o ne įsivaizduojamą prasmę, nori-nenori tenka pripažinti, kad tai skirtingi žodžiai.

• Mano (subjekto) nesuvokta/nesuprasta „mirties/lavono“ kulto prasmė.
- Labai gudru :).
„Nesuprasta prasmė”, „nesuvokta prasmė” - dvi nesuvoktų ir nesuprastų prasmių prasmės - NONSENCE - absurdas ir beprasmybė - jokios prasmės nenusakantys, universalūs nuvalkioti viešųjų ryšių triukai. (Ne)suvokimas, (ne)supratimas - binarinės sąvokos, jų dimensija „Yes/No”. Individualioms subjekto haliucinacijoms čia vietos nėra. Su „įsivaizdavimu” (vadinkime „kūryba”) (ne)suvokimas, (ne)supratimas neturi nieko bendro.


81051. NA2007-04-19 11:28
Šitaip žongliruodamas vis atsitrenki į materiją. Nerk už kieto žodžių luobo, Toto. Atsivers kitas pasaulis - vientisas, tobulai paprastas, amžinas.

81087. toto2007-04-19 16:22
Žinai, coliuke, man dar neteko sutikt nei vieno žemiško tvario, kuris, misdamas „kitame pasaulyje”, nesituštintų „šitame”.

Šį pirmadienį Virdžinijoje panašias sapaliones kliedėjo „kitame pasaulyje” pasijutęs paranoikikas Cho Seung-Hui:
I die. Like Jesus Christ, to inspire generations of the weak and the defensless people [...] when the time came, I did it. I had to.


81092. NA2007-04-19 18:00
Skirk, po šimts, paranojišką buvimą nuo švento. Skirk velnią nuo Dievo. Skirk dvasias. Kaip atskirti? Iš vaisių. Buvo, beje, šventųjų,kurie metų metais mito vien šventa komunija. Apie tuštinimąsi padaryk išvadas pats:)).

Rodoma versija 24 iš 24 
14:31:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba